Table Of Contentv
Zigmas Žemaitis
Vilnius
„Mokslas"
1979
51(09) VILNIAUS DARBO RAUDONOSIOS VĖLIAVOS ORDINO
2e 52
VALSTYBINIS V. KAPSUKO UNIVERSITETAS
Redakcinė kolegija:
E. GEClAUSKAS
J. KUBILIUS
V. PAULAUSKAS
A. PIROČKINAS (ats. redaktorius)
1. ŽEMAITYTE-GENIUŠIENĖ
2e 52 Zigmas ŽemaTus:^[Straipsnių rinkinys] / Vilniaus V. Kapsuko
un-tas; Red. kolegija: A. Piročkinas (ats. red.) ir kt.— V.: Moks
las, 1979 ©.— 184 p., 8 iliustr. lap.
„Zigmo Žemaičio bibliografija": p. 162-183 / V. Bogušis. Bibliogr. nuorodos
išnašose.
Profesorius Zigmas Žemaitis {1884—1969) 18 metų Kauno universitete buvo matematikos
profesoriumi, dekanu. 1940 m. persikėles i Vilnių, čia iki pat mirties sėkmingai ugdė
jaunąją matematikų kartą. Pateikiamoji knyga — tai dėkingų mokinių ir artimųjų pasakojimas
apie įdomų žmogų ir žymų mokslininką.
1402000000 51(09)
10604—053
Ž 113—79
M854(08)—79 © Leidykla „Mokslas", 1979
Nostrae Almae Matri —
Vilniaus universitetui, Švenčiančiam 400 metų jubiliejų
Jonas Kubilius
MŪSŲ PROFESORIUS
Šiam žmogui buvo galima pavydėti energijos, žvalios nuotaikos,
sveikatos, ilgo kūrybingo amžiaus. Galima buvo pavydėti ir inte
resų rato platumo, o labiausiai — mokinių. Profesorius Zigmas Žemai
tis ne veltui laikomas Lietuvos matematikų patriarchu. Beveik pusę
Šimtmečio jo gyvenimas buvo susijęs su Lietuvos aukštąja mokykla,
su akademiniu lietuvių jaunimu.
Šioje knygoje buvę profesoriaus mokiniai —- šiandien žymūs peda
gogai, matematikai,— taip pat artimieji atskleidžia taurios Z. Žemai
čio asmenybės bruožus, pasakoja apie jo vaikystę, mokslo dienas, apie
ilgametį vaisingą pedagoginį, organizacinį, visuomeninį, mokslinį dar
bą. Daugumas šių pasakojimų paremti išlikusiais profesoriaus atsimi
nimų fragmentais, jo straipsniais, laiškais, dokumentais ir kt.
Iš tikrųjų, tai būta įdomios, intelektualios, sakyčiau, daugiašakės as
menybės. Kurią mūsų kultūros ar visuomenės gyvenimo sritį bepa-
imsime, visur rasime ženklių Z. Žemaičio veiklos pėdsakų. Nuo jaunų
dienų jį domino teatras, muzika, dailė, kalbotyra, etnografija, gimtojo
Vilniaus krašto istorija. Baigęs mokslus, jaunas matematikos moky
tojas, Pirmojo pasaulinio karo audros nublokštas į tolimąjį Vorone
žą, susirūpino lietuviška matematikos terminija. Čia jis kartu su kal
bininku J. Jablonskiu ir kitais mokytojais išvarė didelį ir reikšmingą
barą. Voroneže rūpestingas pedagogas Z. Žemaitis gynė pažangius moks
leivius. Grįžęs į tėvynę, jis aktyviai prisidėjo prie pirmaisiais Tary
bų valdžios metais Lietuvoje pradėto vidurinės ir aukštosios mokyk
los kūrimo. Vėliau jam teko nelengva vieno iš pagrindinių Aukštojo
mokslo draugijos, Aukštųjų kursų ir Kauno universiteto organizatorių
našta. Ilgus metus buvo Matematikos-gamtos fakulteto dekanu. Jo va
dovaujamas fakultetas ir pagalbinės įstaigos išaugo, tapo svarbia pa
žangių, kvalifikuotų matematikos ir gamtos mokslų specialistų kalve.
Zigmas Žemaitis daug prisidėjo ir organizuojant Lietuvos žemės ūkio
akademiją. Didelis pedagoginis krūvis, ūkiniai fakulteto rūpesčiai ir
organizacinė-visuomeninė veikla universitete bei už jo ribų iš dalies
kliudė profesoriui atsidėti mokslo darbui, tačiau ir šia kryptimi Zig
mas Žemaitis yra tiesęs pradininko kelius.
Daug širdies ir energijos Zigmas Žemaitis atidavė atkuriamam lie
tuviškam universitetui Vilniuje, kai 1939 m. šis miestas buvo Tarybų
Sąjungos grąžintas Lietuvai. Pokario metais jis — vienas iš pirmųjų
šio universiteto rektorių, vadovauja matematinės analizės katedrai, o
3
kurį laiką — Darbininkų ir valstiečių parengiamiesiems kursams. Ga
lima sakyti, tik pačioje senatvėje, atsisakęs daugelio, bet dar toli
gražu ne visų pareigų, profesorius vėl galėjo atsidėti mokslo darbui:
tyrė matematinės minties raidos Lietuvoje istoriją.
Labai daug laiko ir energijos Zigmas Žemaitis savo gyvenimo ke
lyje skyrė visuomeninei veiklai, švietimo darbui, mokslo propagan
dai. Vilniaus reikalai, Lietuvos aeroklubo organizavimas ikikarinėje
Lietuvoje, moksleivių matematinės olimpiados—viskas Zigmui Žemai
čiui rūpėjo. Aktyvus „Žinijos" draugijos narys, 1947—1950 metais Lie
tuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas, nuolatinis tarybinės spau
dos -bendradarbis — argi išvardysi viską, ką suspėdavo šis gyvenimo
užgrūdintas ir jį mylintis žmogus! Mokėdamas daug svetimų kalbų,
■taip pat ir klasikines, sugebėdamas bendrauti su žmonėmis, Z. Žemaitis
buvo ne tik geras pedagogas, vadovas, bet ir mėgstamas draugijoje
žmogus, įdomus pašnekovas, taktiškas diskusijoje, sąmojingas pokal
byje. Rūpestingas vyras, šeimos tėvas, o vėliau ir senelis, profesorius
buvo geras pedagogas ir namie, ne tik auditorijoje.
Ši knyga neapima visos Z. Žemaičio gyvenimo ir ilgus metus tru
kusios įvairiapusės veiklos. Kadangi leidinys skiriamas plačiajai vi
suomenei, į knygą įdėtas tik vienas paties Zigmo Žemaičio mokslo
darbas „Matematika senajame Vilniaus universitete". Tad joje dau
giau rūpintasi išryškinti šio žmogaus asmenybę. Nesurinktos ir visos
įdomesnės fotonuotraukos, kuriose Žemaitis užfiksuotas studentų, uni
versiteto dėstytojų ir profesorių, respublikos, universiteto svečių, ar
timųjų tarpe. Profesorius nemėgo pozuoti prieš aparatą ir nekau
pė fotoarchyvo, viską atidėdamas, kaip juokaudamas sakydavo, pensi
ninko amžiui. Nebaigė tvarkyti ir savo gausių laiškų, užrašų, pastabų,
konspektų, įdomių išrašų ruošiamiems darbams iš matematikos isto
rijos Lietuvoje. Visa toji medžiaga dar laukia tyrinėtojo, o pati pro
fesoriaus asmenybė — biografo.
Tikiuosi, kad ši knyga bus paminklas šviesiam, tauriam žmogui, jo
buvusių mokinių ir visų jį pažinojusių padėkos ir didžios pagarbos
išraiška.
Zigmas Žemaitis
MATEMATIKA SENAJAME VILNIAUS UNIVERSITETE
(1579—1832) *
1. AUKŠTOSIOS MOKYKLOS VILNIUJE {KORIMO TIKSLAI, APLINKYBĖS
IR JOS PIRMYKŠTĖ STRUKTŪRA
Plačioje teritorijoje, kurią sudarė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė,
švietimo lygis, kaip ir daugelyje kitų kraštų, apie XVI a. vidurį ne
buvo aukštas. Miestiečių vaikai mokydavosi parapinėse mokyklose, o
valstiečiai baudžiauninkai ir tokių mokyklų neturėjo. Paprastieji ba
jorai dažniausiai kviesdavosi savotiškus „daraktorius", vadinamus „ba-
kaloriais", kurie pamokydavo bajoraičius skaityti, rašyti ir suteikdavo
jiems elementarių žinių iš aritmetikos, istorijos, geografijos ir t. t.
Turtingesnioji bajorija siųsdavo savo jaunimą į užsienį: į Čekiją (Pra
hą), Vokietiją ir Italiją, bet tai jau išimtys. Į Krokuvos universitetą
savo vaikus siųsti vengdavo.
Tačiau didelės valstybės gyvenimas darėsi vis sudėtingesnis, jai
tvarkyti reikėjo labiau apsišvietusių žmonių. Todėl jau 1551 m. Vil
niuje buvo įkurta juridinė mokykla, veikusi iki 1570 m. ir išleidusi žy
mų būrį teisės praktikų; tai jau buvo viena iš aukštosios mokyklos
Vilniuje užuomazgų.
Valdantiesiems krašto sluoksniams, glaudžiai bendradarbiavusiems su
katalikų dvasininkija, iškilo ir kitas svarbus reikalas. Iš Vokietijos ir
iš Čekijos per ėjusį ten mokslus jaunimą Lietuvoje ėmė sparčiai plisti
reformacija, radusi čia tinkamą, paruoštą dirvą ir grėsusi nustelbti ka
talikybę. Kartu su tuo į Lietuvą atklysdavo įvairių laisvesnių idėjų.
Kovai su jomis kilo sumanymas pasikviesti į Lietuvą jėzuitų ordiną,
kuris neseniai buvo ispano I. Lojolos suorganizuotas ir jau suskubo įgyti
atkaklių.kovotojų su katalikybės priešais vardą. Vilniaus vyskupas Pro-
tasevičius juos pasikvietė į Vilnių. 1570 m. jie įsteigė Vilniuje 5 klasių
kolegiją, kurioje svarbiausią vietą užėmė lotynų ir graikų kalbos, fi
losofija, nors dėstyta ir aritmetikos, geografijos, istorijos ir net namų
ūkio pagrindų. Be to, jėzuitai įsteigė prie Jono bažnyčios dvi parapi
nes mokyklas. Vyskupas įsakė visiems klebonams raginti bajoriją, kad
siųstų vaikus į tas mokyklas. Taip jos ėmė varžytis su jau veikusiomis
Vilniuje reformatų ir liuteronų mokyklomis.
* Sis prof. Zigmo Žemaičio darbas parengtas rankraštinio straipsnio „Matematika se
najame Vilniaus universitete (1579—1773)" pagrindu, pridedant du skyrius (5 ir 6)
iš rusiško straipsnio, išspausdinto 1962 m. „Lietuvos matematikos rinkinyje". Reda
guojant praleistos kai kurios bendro pobūdžio vietos, nesusijusios su darbo tema,
taip pat padaryta ir kitų smulkesnių redakcinių pakeitimų (pridėtos išnašos, išly
ginta kalba, vardų rašyba ir kt.).
5
Vyskupo Protasevičiaus ir Lietuvos didikų labai prašomas, karalius
Steponas Batoras, kad ir priešinantis Lenkijos įtakingoms sferoms,
1578 m. liepos 7 d. Lvove pasirašė raštą-pažadą įsteigti Vilniuje ir aukš
tąją mokyklą. Tuo raštu jai buvo numatomos tokios teisės ir privilegi
jos, kokiomis naudojosi Krokuvos universitetas, jo profesūra bei stu
dentai; buvo paskirta daug turtų, dvarų, namų mokyklai laikyti. 1579 m.
Steponas Batoras, apsilankęs Vilniuje, paskelbė Lietuvos Didžiosios Ku
nigaikštystės antspaudu patvirtintą aktą, kad įkurta aukštoji mokykla,
vardu Academia et Universitas Vilnensis.
Popiežius Grigalius XIII ne tik patvirtino Akademijos, jo vadinamos
Universitetu, kanonines teises, bet ir nustatė tvarką, kuri netrukus pa
sireiškė kaip didelis stabdys mokyklai normaliai vystytis: jėzuitų or
dino generolui, gyvenusiam Romoje, buvo palikta išimtinė teisė tvar
kyti universitetą savo nuožiūra ir daryti tokius jo nuostatų ir perso
nalo sudėties pakeitimus, kuriuos jis, atsižvelgdamas į bažnyčios
kanonus, Tridento suvažiavimo nutarimus ir į krašto reikalus, laikys
reikalingais.
Iš pradžių jėzuitai ėmėsi energingai tvarkyti universiteto reikalus.
Jie pasikvietė prityrusių mokytojų iš įvairių kraštų: Ispanijos, Angli
jos, Italijos, ir mokykla įgijo gerą vardą. Jie išplėtė savo veiklą ir
už universiteto ribų: jos profesoriai organizavo viešus disputus su pro
testantais tikybiniais ir filosofiniais klausimais ir regimai nugalėdavo
savo priešus, nes buvo labai įgudę tokiuose reikaluose. Labai stengtasi
atitraukti jaunimą nuo protestantų mokyklų, ypač nuo reformatų mo
kyklos, kuri buvo gerai sutvarkyta ir net svarstyta ją padaryti aukštąja
mokykla.
Universitete buvo įsteigti tik du fakultetai: Teologijos ir Filosofijos
(jame liko ir kolegija). Filosofijos fakultete veikė šios katedros: mate
matikos, logikos, fizikos ir metafizikos. Taigi Vilniaus universitete iš
pat pradžių buvo dėstoma ir matematika.
Šiuo straipsniu norima išaiškinti, kokią vietą universitete užėmė ma
tematika, kuri iš pat pradžios turėjo katedrą, kokius reikalavimus kėlė
jai gyvenimas, kiek ji juos tenkino, koks buvo dėstymo lygis, kiek ji
veikė gyvenimą bei kitus mokslus.
Atsakyti į šiuos klausimus nelengva, ypač apie ankstyvąjį universi
teto periodą. Sunku pasakyti, ar profesoriai, dėstę matematiką, pateik
davo platesnes programas, jų motyvavimą, nurodydavo vadovėlius,
duodavo raštiškas ataskaitas. Gal tai ir buvo daroma, bet Vilniuje XVII
ir XVIII amžiais daug kartų siautę baisūs gaisrai kai kada sunaikinda
vo net du trečdalius miesto namų; ne kartą buvo sunaikinti senieji
universiteto pastatai ir buvę juose dokumentai. Dažnai ištikdavo ne
laimingą miestą ir kitokios skaudžios katastrofos: epidemijos, karai, oku
pacijos ir susiję su tuo svetimų kariuomenių apgyvendinimai univer
siteto patalpose. Dėl to universiteto istorijos tyrinėtojui dažnai reikia
6
semtis žinių, ypač apie matematikos mokslus, tik iš netiesioginių šal
tinių. Mums pavyko rasti naujos dokumentinės medžiagos, kuri papil
dys žinias apie matematiką Vilniaus universitete.
Viena yra gana tikra: Vilniaus universiteto mokslo planai tikriau
siai buvo tokie patys, kaip ir kitų kraštų jėzuitų aukštosiose mokyklose,
nes jame dėstė kviesti iš jų mokyklų profesoriai.
2. MATEMATIKA IR MATEMATIKAI IKI XVIII a. VIDURIO
Pirmasis profesorius, be kitų mokslų, dėstęs matematiką ir, reikia
manyti, vadovavęs katedrai, buvo anglas Jokūbas Bosgravė (lotynizuo-
tai — Bosgravius). Jis, matyti, nelabai rūpinosi matematika, nes nepa
liko nei spausdintų, nei rankraštinių darbų iš tos srities, bent niekur
apie tai neminima. Slapta nusiųstas į Angliją kovoti su katalikybės
priešais, įkliuvęs kartu su kitu panašiu veikėju už priešvalstybinę veik
lą, buvo nuteistas mirti, bet jo gyvybę išgelbėjo karaliaus Stepono Ba
toro laiškas Anglijos karalienei Elžbietai.
J. Bielinskis rašo, kad garsusis Biblijos vertėjas į lenkų kalbą Jo
kūbas Vujekas iš Vongrovco (lotyniškai — Vongrovicius), prieš tapda
mas Vilniaus universiteto rektoriumi (mirė 1597 m.), esą dėstęs ir ma
tematiką. Tačiau dokumentų, paremiančių šį teiginį, turimose Vilniu
je universiteto bylų nuotrupose aptikti nepavyko. Be to, nepasakyta, ar
jis dėstė matematiką anksčiau už Bosgravę, ar vėliau.
Kaip matyti iš universiteto promicijų ir paskyrimų knygos „Lau
reae" Andrius Milevskis, buvęs Pultusko kolegijos filosofijos profe
sorius ir net rektorius, dvejus metus dėstęs teologiją ir Vilniuje (tiktai
nežinia, ar pačiame universitete, ar kitoje mokykloje), 1632 m. spalio
14 d. buvo paskirtas universiteto profesoriumi. Vilniaus universiteto
Mokslinėje bibliotekoje pavyko rasti jo rankraštį „Matematinių mokslų
pradmenys" 1 2 — labai smulkaus rašto 338 puslapių. Jis susideda iš ketu
rių įvairiu laiku rašytų dalių:
1. „Tractatus de Principiis seu Elementis Geometriae" („Traktatas
apie geometrijos principus arba elementus", 34 p.). Geometrija pra
džioje dėstoma pagal Euklidą, bet labai glaustai, be įrodymų, maždaug
taip, kaip dabar propedeutiniame geometrijos kurse; pridėti keturi gra
žių brėžinių lapai. Skyrelio pabaigoje dar kalbama apie kūgio pjūvius
ir net apie kvadratrisę, bet, žinoma, irgi labai paviršutiniškai: tenkina
masi apibrėžimais ir kai kuriomis ryškesnėmis kreivių ypatybėmis.
2. „De Geodesia seu Geometria practica" („Apie geodeziją arba
praktinę geometriją", 20 p.) — praktiškų nurodymų rinkinys, kaip ma
1 Laureae Academicae seu liber continens ritum promovendi et Catalogum promoto
rum ad gradum doctoratus, licentiatus, magisterii et baccalaureatus in Alma Academia
Vilnensis Soc. Jesu. Comparatus et ordinatus Anno 1650.— VUB (f. DC1).
2 Elementae mathematicarum disciplinarum.— VUB, f. 3—2319.
7
tuoti ir apskaičiuoti plotus, žemės sklypus. Pažymėtina, kad kampai ma
tuojami ne apskritimo lankais, bet naudojamasi kvadrato kraštinės da
limis, mūsiškai žiūrint, tangento didumais.
3. „Elementae Astronomicum (,,Astronomijos pradmenys", 170 p.) —
didžiausias skyrius. Jame plačiau aiškinami astronominiai matavimai,
dėstoma geocentrinė Saulės sistema.
4. Skyriuje „De Coelo" („Apie dangų“) aiškinami kai kurie dangaus
reiškiniai: jo paskutiniame poskyryje „Disputatio de Meteoris Aqueis
et Terreis" („Vandeninių ir žeminių meteorų nagrinėjimas") plačiai, ne
aiškinant kilmės, kalbama apie įvairius meteorų -tipus ir jų pobūdį.
Veikalo mokslinis lygis buvo neaukštas. Bet reikia atsiminti, kad
prieš tai Lietuvoje ir artimiausiuose kraštuose mokslai ir jų pritaiky
mai apskritai buvo labai neaukštai pakilę. Rankraščio rašymo laiku
kaimyniniuose kraštuose virte virė žiaurūs tikybiniai karai (1618—
1648 m.), ir mokslai buvo labai nusmukę, todėl minimo darbo pasi
rodymas pas mus buvo teigiamas reiškinys, o jame išdėstytos žinios
mūsų krašto jaunimui turėjo didelę kultūrinę ir praktinę reikšmę.
Žinias apie universiteto pirmojo šimtmečio darbus ir darbuotojus
bent kiek papildo trumpas veikalėlis, kurį parašė universiteto profeso
rius J. Proišhofas.
Proišhofas (Joannes Antonius Preuschhoff), gimęs Prūsuose 1663 m.,
dėstė poeziją ir retoriką Vitebske, Nesvyžiuje, filosofiją Kražiuose, buvo
mokyklų prefektu Gardine, Pinske, dėstė hebrajų kalbą Vilniuje, Bruns-
berge, o nuo 1706 m. Vilniaus universitete buvo graikų kalbos ir trans-
natūralinės filosofijos profesorius. Mirė 1721 metais. 1707 m. jis paskelbė
veikalėlį „Vilniaus Jogailos-Batoro universitetas, pasipuošęs akademi
niais laurais"3, svarbų tuo, kad jame nušviestos kai kurios universiteto
steigimo aplinkybės ir suminėti buvę universiteto rektoriai ir nemaža
žymesniųjų jo profesorių ir auklėtinių.
Pirmasis anų laikų universiteto profesorius, vaisingai pasidarbavęs
matematikos mokslų srityje, buvo O. Krygeris (Oswald Krüger, lenkiš
kai rašyta Krygier, 1590—1665 m.). Jis gimė Varmijoje, Prūsuose, ir,
pakviestas į Vilnių, kelerius metus buvo diecezinės seminarijos virši
ninku. Universitete trejus metus dėstė teologiją ir hebrajų kalbą, 14 me
tų— matematiką. Proišhofas rašo: „P. Osvaldas Krygeris, garsiausias ma
tematikos profesorius, per 14 metų Vilniaus Akademijoje dideles savo
proto vertybes atidavęs tiek raštu, tiek praktika, gabusis savo amžiaus
Archimedas, kaip -naujų mokslo metodų (artium) atradėjas. Jo proto
paminklai, paskelbti daugelyje matematinių teoremų, įamžino jį".
Proišhofas gal ne visai teisus, taip aukštindamas Krygerio nuopel
nus, bet, šiaip ar taip, jis buvo pirmasis universiteto profesorius, pali-
8 Preuschhoff J. A. Universitas Vilnensis Jagiellonico-Bathoreana, laurearum aca-
demicanun floridą. Vilnae, 1707.
8
kęs daugelį spausdintų darbų iš matematikos ir jai artimų mokslų. Iš
įvairių šaltinių yra žinomi šie jo darbai: 1. „Compendium disciplina-
Tum mathematicarum" („Matematinių mokslų vadovėlis"); 2. „Centuria
Astronomica" („Astronomijos šimtinė"), Vilnae, 1639, 182 p.; tai buvusi
A. Dyblinskio disertacija, kuriai vadovavo Krygeris; 3. „Illustriora
Theoremata et Problemata mathematica ex optica, geometria et
astronomia sphaerica.. („Matematikos žymiosios teoremos ir prob
lemos iš optikos, geometrijos ir sferinės astronomijos..."); 4. „Parallela
horoscopica ad bellicorum tormentorum directionem recens inventa et
practice probata" („Horoskopinės paralelės* 4, kariškųjų pabūklų taiklu
mui naujai surastos ir praktikoje patikrintos"), Vilnae, 1639; 5. „Theore
mata catoptrocaustica" („Teoremos iš optikos"), 1641,— apie įgaubtus
veidrodžius (tai buvusi Valentino Karvosieckio disertacija, vadovauta
Krygerio); 6. „Theoremata de oculo" („Teoremos apie aki"), Vilnae;
7. „Oculus ratione correctus", Vilnae, 1648. J. Bielinskis teigia, jog
spėjama tą darbą parašius Vaitiekų Kojelavičių5 (gal tai buvo jo di
sertacija, kuriai vadovavo O. Krygeris?); 8. „Theorecentrica sive mathe
maticae de punctis et centris considerationes" („Teorecentrika arba ma
tematiniai nagrinėjimai apie taškus ir centrus"), Vilnae, 1644.
Labai gaila, kad Vilniaus universiteto Mokslinėje bibliotekoje ne
pavyko rasti pačių Krygerio veikalų: būtų galima konkrečiau pakalbėti
apie jų turinį ir mokslinį lygį. Atrodo, kad tiktai pirmasis skirtas ma
tematikai, o kiti yra taikomojo, praktinio pobūdžio. Kaip jau minėta,
universitete tais laikais buvo dėstoma tik elementarinė matematika, tad
Proišhofas bus kėlęs Krygerio nuopelnus greičiau už problemas, kurias
anais laikais reikėjo skubiai spręsti. Pavyzdžiui, tokia problema nagri
nėjama ketvirtajame darbe — kariškųjų pabūklų koregavimo teorija ir
praktika. Iš darbo pavadinimo reikėtų spręsti, kad uždavinys buvęs
autoriaus naujai išspręstas ir praktiškai patikrintas. Ar buvo problema
pakankamai teoriškai išspręsta, reikia vis dėlto paabejoti, nes jos iš-
sprendėjas būtų buvęs paminėtas matematikos istorijoje arba bent kitų
to dalyko tyrinėtojų darbuose, tuo tarpu tokių užuominų neteko su
rasti. Tą patį reikėtų sakyti ir apie matematikai artimesnį aštuntąjį
darbą.
Dėl jo darbų mokslinio lygio abejonių kelia Vilniaus universiteto
istorikas ir auklėtinis M. Balinskis, sakydamas, kad Krygerio raštuose
buvę ir prieštaringų aiškinimų, priešingų tikrajam mokslui6. Vis dėlto
Krygeris buvo tikrai žymus Vilniaus universiteto profesorius. Apie jo
nusimanymą, kaip praktiškai taikyti matematiką, liudija ir tai, jog ka
4 Neturėdamas paties veikalo, straipsnio autorius negali paaiškinti iš pavadinimo, ar
tai buvo taisyklės, teorija, ar prietaisas.
s Bielinski J. Uniwersytet Wilenski (1579—1831). Kraków, .1899, t. 1, p. 81.
4 B a 1 i n s k i M. Dawna Akademia Wilenska, Pròba jei historyi od zatoienia w roku
1579 do ostatecznego jei przeksztalcenia w roku 1803. Petersburg, 1862, p. 144.
9
ralius Jonas Kazimieras specialiai pasikvietė jį, kad vykdytų didelius
inžinerinius darbus Gdansko apylinkėse. Pažymėtina ir tai, kad jis tik
rai buvo nuoširdžiai susigyvenęs su mūsų kraštu, nes, nustojęs dėstyti
universitete ir atlikęs pavestuosius darbus, jis grįžo j Vilnių, kur ir
baigė savo amžių 1665 metais.
Kas buvo matematikos profesoriai universitete po Milevskio ir Kry-
gerio iki XVIII a. pradžios, Proišhofas nemini. J. Bielinskio spėjimu,
trumpą laiką dėstęs matematiką žymiausias to amžiaus lenkų matema
tikas A. Kochanskis (Adamus Adamandy Kochanski, 1631—1700), kuris
1659 m. buvo profesorium Maince, 1660 m.— Florencijoje, parašė ke
letą žymesnių veikalų iš mechanikos, bet tam teiginiui paremti trūksta
dokumentų. Įdomiau yra tai, kad, pasak Lenkų didžiosios enciklopedijos
(Orgelbrando), Kochanskis baigęs universitetą Vilniuje.
Pagrindinis žinių šaltinis apie tuo laiku matematiką dėsčiusius pro
fesorius arba kartais tiktai įgijusius teisę ją dėstyti yra Vilniaus uni
versiteto Mokslinės bibliotekos rankraštyne išlikusi didelė minėta kny
ga „Laureae" 7. Į ją nuo 1626 m. tvarkingai buvo įrašomi visi asmenys,
įsigiję Vilniaus universitete mokslinius laipsnius ir vardus ar paskirti
profesoriais (atleidimai ir mirimai nebuvo žymimi); jėzuitų šeimininka
vimo pabaigoje į ją buvo įtraukti ir klausytojų sąrašai. Profesorių pa
skyrimo aktuose įrašytos ne tiktai pavardės ir moksliniai titulai, bet
trumpai suminėta, ką ir kur skiriamieji iki to laiko buvo dirbę.
Čia pateikiamas sąrašas profesorių, kuriems buvo pavesta dėstyti ir
matematiką;
1. Terpilovskis, Konradas, anksčiau hebrajų kalbos profesorius8 Po
locke ir Kražiuose, nuo 1687 m. Akademijos (ji visur tituluojama Alma
Academia et Universitas Vilnensis) hebrajų kalbos ir matematikos pro
fesorius.
2. Rimgaila, Juozapas, anksčiau 2 metus Kaune humanitarinių moks
lų profesorius, nuo 1688 m. Akademijoje matematikos profesorius.
3. Marcelis (Marcelli), Jonas, anksčiau 2 metus Varšuvoje teologijos,
Polocke, Gardine, Vilniuje retorikos profesorius, Brunsberge ir Vilniuje
2 metus matematikos profesorius, Vilniuje 10 m. moralinės teologijos
ir nuo 1688 m. Akademijoje pastoralinės filosofijos profesorius.
4. Barčas (Bartsch), Jokūbas, anksčiau Lomžoje 2 metus retorikos
(eloquentia) profesorius, Varšuvoje 5 metus, Polesėje ir Volkoviske 2 me
tus matematikos profesorius, nuo 1699 m. Akademijoje matematikos,
profesorius.
7 Gaila, kad kai kurie įrašai padaryti labai smulkiu raštu sutrumpintai, neaiškia rašy
sena, raštas kai kur labai nublukęs; be to, miestų ir kitokių vietovių pavadinimai
sulotyninti, kartais žymiai skiriasi nuo dabartinių pavadinimų, tad tektų atsidėjus tyri
nėti tokius įrašus, dėl to čia pateikiamame sąraše gali atsirasti ir netikslumų.
8 Anais laikais profesoriais buvo vadinami ir vidurinių mokyklų mokytojai; daugumas,
toliau minimų mokyklų nebuvo aukštosios.
10
