Table Of ContentVYTAUTO DIDŽIOJO
UNIVERSITETAS
Mokslas ir visuomenė
1922-2002
KAUNAS 2002
UDK 378.4(474.5)(091)
ѴІ322
Redakcinė kolegija:
prof. habii. dr. Egidijus Aleksandravičius (pirmininkas)
prof. Ph.D. Algirdas Avižienis
prof. habil. dr. Vytautas Kaminskas
doc. dr. Antanas Kulakauskas
doc. dr. Saulius Pivoras
prof Ph.D. Bronius Vaškelis
ISBN 9986-501-89-Х © Vytauto Didžiojo universitetas, 2002
Turinys
Pratarmė............................................................................................................... 7
Vytautas Kaminskas
Aštuoniasdešimties metų kelią peržvelgus............................................ 9
Egidijus Aleksandravičius
Istoriografijos problemos....................................................................... 39
Darius Staliūnas
Aukštosios mokyklos sukūrimo (atkūrimo) sumanymai Lietuvoje
XX a. pradžioje ........................................................................................ 33
Ieva Senavičienė, Antanas Senavičius
Universiteto organizavimo pradžia:
Aukštieji (vakariniai) kursai.................................................................. 74
Ieva Senavičienė, Antanas Senavičius
Vytauto Didžiojo universiteto struktūra 1922 - 1950 metais:
genezė, raidos metmenys....................................................................... 85
Saulius Pivoras
Tarp klerikalizmo ir liberalizmo: ideologinės alternatyvos
universiteto koncepcijoje....................................................................... 99
Saulius Pivoras
Vytauto Didžiojo universiteto profesoriai ir studentai
intelektualinio ir kultūrinio Kauno gyvenimo centre................... 111
Povilas Lasinskas, Saulius Pivoras
Humanitarinių mokslų fakultetas..................................................... 125
Regina Laukaitytė
Teologijos - filosofijos mokslai ......................................................... 149
Romanas Plečkaitis
Filosofija VDU.............................2:.................................................... 160
Ieva Senavičienė, Laima Gylienė
Matematikos ir gamtos mokslai......................................................... 184
Ieva Senavičienė
Technikos mokslai............................................................................... 261
Laima Gylienė
Medicinos mokslai............................................................................... 293
Mindaugas Maksimaitis
Teisių mokslai........................................................................................ 323
Vilma Zaltauskaitė
Vytauto Didžiojo universitetas Lietuvos švietimo sistemoje........ 345
Linas Saldukas
Iš Vilniaus baroko į Hamburgo barakus arba Pabaltijo
universitetas Vokietijoje...................................................................... 366
Kastytis Antanaitis
VDU atkūrimo idėjų raida ir plėtra.................................................. 382
Vardynas............................................................................................................402
Pratarmė
Ši skaitytojų vertinimui atiduodama knyga neatsirado specialiai Vytauto Di
džiojo universiteto 80-mečio proga. Ji buvo sumanyta grupelės kultūros ir mokslo
istorikų kone prieš dešimtį metų, skatinant JAV lietuvių Akademinio skautų
sąjūdžio veikėjams, ypač Edmundui Kulikauskui ir Algirdui Avižieniui. Aka
deminiams skautams pirmiausia rūpėjo pastūmėti Lietuvos mokslo istorijos ty
rimus, prisidėti prie akademinės Lietuvos mokslo istorijos sintezės. Tačiau tuo
met atrodė, kad stingant mokslotyros ir Lietuvos mokslo istorijos tyrinėjimų
toks darbas yra menkai tikėtinas dalykas. Prabėgę metai dabar išties liudija,
kad nebuvo labai apsirikta. Tokio pobūdžio darbų iki šiolei neatsirado. Prie
šingai — tyrinėtojų dėmesys šiai temai sumažėjo.
Tačiau tuo pat metu buvo iškelta mintis parašyti Vytauto Didžiojo uni
versiteto istorijai skirtų darbų, kuriame būtų atskleista nacionalinio universi
teto, savotiškai suformavusio lietuvių visuomenės intelektualinės sandaros pa
grindus, raida. Probleminis temos formulavimas turėjo pagelbėti išvengti tie
sioginio pakartojimo tų siužetų, faktų, interpretacijų, kurių lietuvių istoriog
rafijoje yra pakankamai gausu. Kaip retas kuris mūsų istorijos reiškinys — Lie
tuvos universitetas — susilaukė sintetinių tyrinėjimų. Dominuojant tendencijai
matyti Vytauto Didžiojo universitetų kaip integralių (vieno universiteto) šalies
istorijos dalį, šio universiteto gyvenimo siužetus įpynė į savo buvimo puslapius
kelios Vilniaus universiteto istorijos versijos. Kita vertus, Lietuvos arba Vytauto
Didžiojo universitetui prieš kelis dešimtmečius atskirų ir turiningų veikalų pa
skyrė lietuvių išeivijos autoriai. Jau po Lietuvos nepriklausomybės bei Vytauto
Didžiojo universiteto atkūrimo universiteto ir Lietuvos katalikų mokslo akade
mijos 70-mečiui buvo išleistas svarus straipsnių rinkinys, praturtinęs mūsų te
mų išraiškingais epizodais. Būtent šių darbų pakartojimo buvo bandoma iš
vengti.
Probleminis knygos turinio konstravimas vertė atsisakyti vientisos istori
jos sintezės, bet labiau priartino prie kolektyvinės monografijos žanro. Kita
vertus, autoriai ir redakcinė kolegija nuo pat pradžių apsisprendė toleruoti
autorių nuomonių bei interpretacijų skirtumus, nedidelį stilistinį įvairovį, svar
biausių dėmesį sutelkiant į mokslo visuomenės br'endimų salyje, parodant uni
versiteto idėjos vaidmenį lietuvių atgimimui, tapatumo raiškai ir modernios
tautos tapsmui.
Dėl įvairių priežasčių šios knygos rašymas vyko su pertraukomis. Vienam
kitam autoriui pasitraukus, nemažai laiko atėmė naujų tyrinėtojų paieška. Per
tą laiką kai kurios pozicijos, skyriai pasirodė atskirų straipsnių pavidalu. Ta
čiau manytume, kad visumos išsaugojimui ir pagrindinės šio darbo užduoties
įgyvendinimui buvo būtina tuos tekstus palikti numatytoje vietoje.
Veikalo fabula yra kiek komplikuota. Pagrindinis turinys yra išdėstytas
problemine-chronologine tvarka, pradedantpirmaisiais sumanymais turėti Kau
ne aukštąją mokyklą ir baigiant VDU atkūrimo peripetijomis. Atskiros dalys ir
skyriai, pabrėžiant monografinį veikalo pobūdį, nestinga poleminių pastebėji
mų, teiginių ir hipotezių. Tai nebūdinga sintetiniams darbams. Naujausiai
universiteto istorijai toje chronologinėje turinio dalyje tartum neatsirado erdvės,
bet sumanytojų valia tą vietą turėjo užpildyti įvadinis VDU rektoriaus Vytau
to Kaminsko straipsnis, padedantis neišleisti iš akių senosios tradicijos tįstinu-
mo, šiuolaikinio universiteto tapatumo klausimų.
Redakcinė kolegija turi nuoširdžiai prisipažinti, kad be nuolatinio Aka
deminio skautų sąjūdžio paraginimo ir diskusijos knyga Vytauto Didžio
jo universitetas: mokslas ir visuomenė (1922—2002) būtų
arba visai nepasirodžiusi, arba pasiekusi skaitytojus gerokai vėliau. Kolegija
taip pat dėkoja akademiniams skautams užfinansinį paramą leidinio spausdi
nimui, kas nėra smulkmena šiais humanistikai nelengvais laikais.
Redakcinė kolegija
8 O-ties metų
kelią peržvelgus
Aukštojo mokslo ištakos Lietuvoje siekia XVI amžiaus vidurį, kai jėzuitai
Vilniuje įsteigė kolegiją, kuri 1579 m. tapo aukštąja mokykla - Academia
et Universitas Vilnensis. Bėgo šimtmečiai, keitėsi jos pavadinimai — Lietu
vos vyriausioji mokykla, Vilniaus vyriausioji mokykla, imperatoriškasis uni
versitetas. Po 1831 m. sukilimo pralaimėjimo Rusijos caras Nikolajus I
1832 m. gegužės 1 d. aktu uždaro universitetą. Iki 1842 metų Vilniuje dar
veikė atskiros universiteto dalys - Medicinos ir Dvasinė akademijos.
1918 m., susikūrus nepriklausomai Lietuvos Respublikai, buvo pra
dėta rūpintis aukštosios mokyklos atkūrimo reikalais. 1918 m. gruodžio
5 d. Valstybės taryba priėmė Vilniaus universiteto statutą, kurio pirmasis
straipsnis skelbė, kad nuo 1919 m. sausio 1 d. atkuriamas Vilniaus univer
sitetas, kuriame buvo numatyti 4 fakultetai - Teologijos, Socialinių moks
lų, Gamtos-matematikos ir Medicinos. Šių planų nebuvo spėta įgyvendin
ti, nes 1918 m. gruodžio pabaigoje prie Vilniaus artėjanti Sovietų Rusijos
kariuomenė nutraukė pradėtą universiteto atkūrimo darbą.
Paskelbus sovietų valdžią Lietuvoje, Vinco Kapsuko-Mickevičiaus va
dovaujama Lietuvos ir Baltarusijos Liaudies komisarų taryba taip pat mėgi
no įsteigti aukštąją mokyklą - 1919 m. kovo 13 d. buvo pasirašytas dekre
tas „Dėl Darbo universiteto Vilniuje atidarymo”. Šiuo dekretu buvo nutar
ta „carinės reakcijos uždaryto Vilniaus universiteto sienose įkurti visuotinį
darbo universitetą”. Tačiau ir šiems planams nebuvo lemta išsipildyti, nes
1919 m. balandžio 21 d. Vilnių okupavo Lenkija.
1919 m. rudenį lietuvių inteligentija, kuri Lenkijai užėmus Vilnių su
sitelkė Kaune, pradėjo rūpintis aukštosios mokyklos steigimu. Paaiškėjus,
kad dėl lėšų stygiaus, kitų to meto sunkumų bei kovų su bolševikais, len
kais, bermontininkais valstybė nepajėgė greitu laiku atidaryti Lietuvoje aukš
tosios mokyklos, matematikas Zigmas Žemaitis sudaro organizacinę grupę,
kuriai priklausė gamtininkas Tadas Ivanauskas, teisininkas ir istorikas Au
gustinas Janulaitis, psichologas Jonas Vabalas-Gudaitis, botanikas Liudas
Valionis ir kuri svarstė visuomeninės aukštosios mokyklos steigimo planus
I 10 80-TIES METŲ KELIĄ PERŽVELGUS
ir galimybes. Spalio 8 d. sudaroma vykdomoji komisija, į kurią, be minėtų
asmenų, dar buvo įtraukti Jurgis Alekna,' Kazimieras Vasiliauskas ir Eduar
das Volteris. Ši komisija parengė Aukštųjų kursų statuto projektą, kurį
1920 m. sausio 5 d. patvirtino Švietimo ministerija.
1920 m. sausio 27 d. Kaune iškilmingai atidaromi Aukštieji kursai su
šešiais skyriais - Humanitarinių mokslų, Teisės, Matematikos-fizikos, Gam
tos, Technikos ir Medicinos. Į kursus įstojo 522 klausytojai, iš kurių 244
buvo tikrieji, turėję brandos atestatus. Aukštieji kursai parengė dirvą uni
versitetui Kaune - išugdė pirmuosius mokslo kadrus, sukaupė busimųjų
studentų kontingentą. Pirmaisiais metais kursams vadovavo Zigmas Že
maitis, antraisiais - Jonas Vabalas-Gudaitis.
1920 m. rudenį Aukštųjų kursų atstovų parengtas universiteto statuto
projektas įteikiamas Švietimo ministerijai, kuri jį perdirbusi 1921 m. gegu
žės 3 d. įteikė peržiūrėti Ministrų kabinetui, o šis rugpjūčio 30 d. - Steigia
majam Seimui. Užtrukus universiteto statuto svarstymui, 1922 m. vasario
13 d. Ministrų kabinetas, vadovaujamas Ernesto Galvanausko, nutarė ati
daryti universitetą Kaune, remdamasis Valstybės tarybos 1918 m. gruodžio
5 d. priimtu Vilniaus universiteto statutu.
1922 m. vasario 16 d. iškilmingai atidaromas Lietuvos universitetas
Kaune. Tą pačią dieną Prezidentas Aleksandras Stulginskis patvirtino švieti
mo ministro Petro Juodakio pasiūlytus kandidatus - universiteto rektorių
prof. Joną Šimkų ir penkių fakultetų dekanus: Teologijos - dr. Joną Maciu
levičių (Mačiulį-Maironį), Socialinių mokslų - prof. Augustiną Voldema
rą, Medicinos - dr. Petrą Avižonį, Gamtos-matematikos - prof. Zigmą Že
maitį, Technikos - prof. Praną Jodelę. Nuo kovo 1 d. universitetas pradeda
priiminėti studentus, kurių priimama 493. Dauguma Aukštųjų kursų klausy
tojų ir lektorių įsiliejo į universitetą. Kovo antroje pusėje prasidėjo paskaitos.
1922 m. balandžio 12 d. Prezidentas patvirtino Steigiamojo Seimo
kovo 24 d. patvirtintą Lietuvos universiteto statutą, kuris pakeitė universi
teto sandarą - universitetą sudarė ne penki, bet šeši fakultetai: Teologijos-
filosofijos, Humanitarinių mokslų, Teisių, Matematikos-gamtos, Medici
nos ir Technikos. Šis statutas įteisino universiteto autonomiją - aukščiau
siasis universiteto savivaldos organas buvo Universiteto taryba, kurią suda
rė visi fakultetų tarybų nariai ir garbės profesoriai. Fakultetų tarybas sudarė
ordinariniai ir ekstraordinariniai profesoriai, taip pat docentai. Universite
to taryba iš profesorių vieneriems metams rinko rektorių, prorektorių ir
sekretorių, kvietė arba konkurso būdu telkė pedagoginio mokslo persona
lą - profesorius, docentus ir kt. Rektorius, prorektorius, sekretorius ir fa
kultetų dekanai, kuriuos iš profesorių vieneriems metams rinko fakultetų
tarybos, sudarė universiteto vykdomąjį organą - Senatą.
1922 m. gegužės pradžioje Universiteto taryba rektoriumi perrinko
prof. Joną Šimkų, prorektoriumi išrinko prof. Vincą Čepinskį, sekretorių-
80-TIES METŲ KELIĄ PERŽVELGUS 11 |
mi prof. Blažiejų Česnį. Naujų fakultetų dekanais išrinkti: Humanitarinių
mokslų - prof. Mykolas Biržiška, Teisių - prof. Petras Leonas, Teologijos-
filosofijos - prof. Pranciškus Būčys.
1924 m. spalio 15 d. universiteto Matematikos-gamtos fakulteto ag
ronomijos ir miškininkystės skyriaus bei Dotnuvos žemės ūkio technikumo
pagrindu Dotnuvoje iškilmingai atidaroma antroji aukštoji mokykla Lietu
voje - Žemės ūkio akademija.
1925 m. kovo 31d. Seimas priėmė universiteto statuto pakeitimą,
numatantį Evangelikų teologijos fakulteto įsteigimą. Šio fakulteto dekanu
išrenkamas Povilas Jakubėnas.
1930 m. birželio 7 d. Prezidentas Antanas Smetona skelbia Lietuvos
universiteto vardo įstatymą — Lietuvos kunigaikščio Vytauto Didžiojo gar
bei Lietuvos universitetas pavadinamas Vytauto Didžiojo universitetu. Tą
pačią dieną paskelbiamas ir Vytauto Didžiojo universiteto statutas, kuris iš
dalies apriboja universiteto autonomiją —vyresniojo personalo narius (ordi
narinius ir ekstraordinarinius profesorius, taip pat docentus) fakultetų siū
lymu skiria Prezidentas, privatdocentus - švietimo ministras. Vyresnysis
mokslo personalas turi per savaitę skaityti nemažiau kaip keturias teorinių
privalomų dalykų paskaitas, įvestas amžiaus cenzas - sulaukus 65 m., dėsty
tojai galėjo būti kasmet perrenkami tik sutikus švietimo ministrui. Naujasis
statutas prailgino rektoriaus, prorektoriaus, dekanų ir sekretorių, taip pat
valdymo organų kadenciją iki 3-jų metų. Tuo metu universitetą sudarė sep
tyni fakultetai: Teologijos-filosofijos, Evangelikų teologijos, Humanitari
nių mokslų, Teisių, Matematikos-gamtos, Medicinos ir Technikos. Juose
mokėsi apie 4000 studentų ir laisvųjų klausytojų.
1936 m. birželio 25 d. Ministrų kabinetas nutarė universiteto Medici
nos fakulteto veterinarijos skyriaus, veikusio nuo 1922 m., pagrindu įsteigti
Veterinarijos akademiją, kuri iškilmingai atidaroma rugsėjo 19 d. Rugsėjo
1 d. dėl mažo studentų skaičiaus uždaromas Evangelikų teologijos fakul
tetas.
1937 m. lapkričio 4 d. Seimas priėmė naują Vytauto Didžiojo univer
siteto statutą, kuris dar labiau suvaržė universiteto autonomiją - susiaurin
tos Universiteto tarybos ir praplėstos Senato funkcijos, reglamentuotas Stu
dentų atstovybės, studentiškų organizacijų steigimas. Tačiau išplėstos švie
timo ministro teisės - jis galėjo siūlyti Prezidentui savo kandidatus į rekto
riaus ir prorektoriaus postus, jeigu ministras Universiteto tarybos išrinktų
kandidatų du kartus nepristato Prezidentui arba šis jų nepatvirtina.
Per visą tarpukario laikotarpį universitetui trūko patalpų. Įkūrus uni
versitetą, jo pirmaisiais rūmais tampa Aukštųjų kursų patalpos - K.Done-
laičio ir A.Mickevičiaus gatvių kampinis pastatas. 1922 m. pabaigoje įren
giami antrieji rūmai gautame pastate Gedimino g. 29, 1929 m. universite
tui perduotame naujame spaustuvės pastate Gedimino g. 40 buvo įrengti
I 12 80-TIES METŲ KELIĄ PERŽVELGUS
Didieji rūmai. Ketvirtajame dešimtmetyje universiteto aprūpinimas patal
pomis iš esmės gerėja - 1931 m. rudenį prasidėjo paskaitos 1923 m. Alek
sote pradėtame statyti Fizikos-chemijos institute, 1933 m. pradžioje ati
duoti nauji Medicinos fakulteto rūmai A.Mickevičiaus g.7, 1939 m. vasarą
pastatytos universitetinės klinikos, išaugo Botanikos sodas.
1939-1940 m. universitetas padeda atkurti Vilniaus universitetą.
1939 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Seimas priima Universitetų įstatymą, kuris
skelbia, kad nuo 1940 m. sausio mėn. į Vilnių perkeliami Humanitarinių
mokslų ir Teisių fakultetai. Taip pat nuo 1939 m. gruodžio 15 d. sustabdma
lenkiško Stepono Batoro universiteto veikla ir pradeda veikti lietuviškas Vil
niaus universitetas, kuris tvarkomas pagal Vytauto Didžiojo universiteto sta
tutą. Pavasario semestre į Vilnių persikėlė daugiau kaip 1000 studentų, 20
profesorių, 11 docentų ir 41 jaunesniojo personalo narys. 1940 m. vasarą į
Vilniaus universitetą buvo perkeltas ir Matematikos-gamtos fakultetas. Ste
pono Batoro universitetas, įkurtas 1919 m. spalio 11d. lenkų okupuotame
Vilniuje, beveik neturėjo nieko bendro su Lietuvos švietimu ir mokslu: 1939 m.
tarp šio universiteto studentų 74% buvo lenkai, 16,2% — žydai, 4,5% — rusai,
2,0% - gudai, 1,9% - lietuviai, 0,8% - kitų tautybių, o profesūra - Lenkijos
universitetuose parinkti žmonės. 1940 m. pavasario semestre dėl dviejų fa
kultetų perkėlimo į Vilnių universitete ženkliai sumažėjo studentų skaičius -
jei 1939 m. pabaigoje jų buvo 3053, tai pavasario semestre beliko 1989.
Nepriklausomybės metais universiteto rektoriais buvo išrinkti profe
soriai chemikas Jonas Šimkus (1922-1923), fizikas ir chemikas Vincas Če
pinskis (1923-1924, 1929-1930, 1930-1933), teologas Pranciškus Būčys
(1924-1925), medikas Petras Avižonis (1925-1926), humanitaras Myko
las Biržiška (1926-1927), teisininkas Mykolas Romeris (1927-1928,1933—
1936, 1936-1939), inžinierius Pranas Jodelė (1928-1929), teologas ir pe
dagogas Stasys Šalkauskis (1939-1940). Be jau minėtų rektorių, jame dir
bo žymiausi to meto Lietuvos mokslininkai, kultūros ir valstybės veikėjai -
Jurgis Baltrušaitis, Vaclovas Biržiška, Leonas Bistras, Kazys Būga, Pranas
Dovydaitis, Juozas Eretas, Petras Galaunė, Tadas Ivanauskas, Jonas Jab
lonskis, Augustinas Janulaitis, Vladas Jurgutis, Steponas Kairys, Leonidas
Karsavinas, Steponas Kolupaila, Vincas Krėvė-Mickevičius, Petras Leonas
Antanas Maceina, Jonas Mačiulis-Maironis, Vincas Mykolaitis-Putinas, An
tanas Purenąs, Albinas Rimka, Mečislovas Reinys, Antanas Salys, Pranas
Skardžius, Antanas Smetona, Balys Sruoga, Adolfas Šapoka, Izidorius Ta
mošaitis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Liudas Valionis, Augustinas Voldema
ras, Zigmas Žemaitis ir daugelis kitų.
Per 18 nepriklausomybės metų universitetas išleido 3790 absolventų,
iš kurių 1225 baigė Medicinos, 1174-Teisių, 550-Teologijos-Filosofijos,
300 - Technikos, 264 - Humanitarinių mokslų, 254 - Matematikos-gamtos
fakultetą. 60 Universiteto dėstytojų parengė ir apgynė daktaro disertacijas:
