Table Of Content7
Hartmut Boockmann
VOKIEČIŲ
O R D I N A S
Dvylika jo istorijos skyrių
Iš vokiečių k. vertė
ALVYDAS NIKŽENTAITIS
aidai
2003
UDK 943.1 Versta iš: Hartmut Boockmann, Der Deutsche
Bo-251 Orden : Zwölf Kapitel aus seiner Geschichtey
Verlag C. H. Beck München, 1999
Knygos leidimą parėmė
LR Kultūros ministerija
Specialusis redaktorius
RIMVYDAS PETRAUSKAS
ISBN 9955-445-63-7
© Verlag C. H. Beck oHG, München 1999
© Vertimas iš vokiečių k. - Alvydas Nikžentaitis, 2002
© „Aidai“, 2002
TURINYS
ĮVADAS / 7
PIRMAS SKYRIUS
Pirmųjų riterių ordinų ir Vokiečių ordino
atsiradimas Šventojoje Žemėje /13
ANTRAS SKYRIUS
Vokiečių ordino užuomazgos imperijos
teritorijoje /30
TREČIAS SKYRIUS
Valdžios kūrimo Prūsijoje pradžia / 54
KETVIRTAS SKYRIUS
Prūsijos nukariavimas / 77
PENKTAS SKYRIUS
Naujasis Prūsijos apgyvendinimas / 95
ŠEŠTAS SKYRIUS
Vokiečių ordinas ir Lenkija XIV amžiuje /114
SEPTINTAS SKYRIUS
Vokiečių ordino kryžiaus žygiai
prieš lietuvius / 125
AŠTUNTAS SKYRIUS
Vokiečių ordinas ir Lenkijos-Lietuvos unija / 143
DEVINTAS SKYRIUS
Ordino valstybės Prūsijoje vidinės
struktūros XIV-XV a. pradžioje / 152
DEŠIMTAS SKYRIUS
Vokiečių ordinas XV amžiuje / 166
VIENUOLIKTAS SKYRIUS
Vokiečių ordinas nuo XVI amžiaus / 187
DVYLIKTAS SKYRIUS
Vokiečių ordinas XIX-XX a.
istoriografijoje ir istorinėje sąmonėje / 198
ŠALTINIAI IR LITERATŪRA /216
VOKIEČIŲ ORDINO DIDIEJI MAGISTRAI /248
ILIUSTRACIJŲ PAAIŠKINIMAI /250
ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ /288
ĮVADAS
Vokiečių ordino pėdsakai aptinkami daugelyje vietų. Pietų Vokietijo
je jis žinomas kaip barokinių pilių įkūrėjas, pavyzdžiui, pilies, esančios
Mainau saloje netoli Konstanco. Ši XVIII a. pastatyta pilis kartu su ją
supančiu parku ir pati sala, priklausanti Švedijos princui Bemadotui
(Bemadotte), šiandien garsėja kaip tarptautinių mokslinių konferenci
jų vieta. Pilį pastatė Vokiečių ordinas ir valdė salą nuo XIII a. pabaigos
iki 1805 m.
Tas, kam teks studijuoti geografiją Marburge, neabejotinai dirbs
Vokiečių ordino Renesanso laikais pastatytame pastate ant žemės, pri
klausiusios Ordinui jau nuo XIII a. pradžios. Šis pastatas šalia šv. Elz
bietos bažnyčios, pastatytos taip pat Vokiečių ordino, vadinamas Vokie
čių namais, kaip ir Veclare esantis Goethe’s biografijoje bei jo romane
„Jaunojo Verterio kančios“ aprašytas statinys. Toks pavadinimas liu
dija jo buvusią priklausomybę Vokiečių ordinui. Šis pastebėjimas tai
kytinas daugeliui pastatų Vokietijoje, tačiau jokiu būdu ne visiems, nes
XIX a., ypač šalies šiaurėje, buvo madinga užeigoms suteikti „Vokie
čių namų“ pavadinimą. Toks pavadinimas, išskyrus tuos atvejus, jei jis
buvo suteiktas Naujaisiais laikais, reiškia, kad taip vadinamas namas
arba žemės sklypas anksčiau buvo Vokiečių ordino nuosavybė.
Šis teiginys tinka Mozelio ir Reino santakoje esančiai ir Vokiečių
kampu vadinamai teritorijai, kur, pagerbiant Vokietijos susivienijimą,
XIX a. pabaigoje buvo pastatytas paminklas kaizeriui Vilhelmui I.
1945 m. tuometinis Vokietijos prezidentas iš naujo atidengė per karą
sugriauto paminklo postamentą ir pavadino jį paminklu, skirtu Vokie
tijos vienybei. Nors žodžių derinys „Vokietijos vienybės paminklas Vo
kiečių Žemėje“ skamba tauriai ir atrodytų turįs gilią simbolinę prasmę
bei istorines ištakas, iš tikrųjų tėra Naujųjų laikų tvarinys, atsiradęs
panaudojus seną žemės savininko vardą.
„Vokiečių kampo“, esančio prie Koblenco, realijai būtų galima ras
7
t VA DAS
ti ir kitų sąsajų, lyginant ją ne su „Vokiečių namų“, kurių šalyje yra
daugybė, sąvoka, o su Vokiečių ordino didžiojo magistro rezidencija.
Nors bėgant amžiams būta ne vienos Ordino didžiojo magistro reziden
cijos, tačiau kai šie žodžiai tariami šiandien, kalbama apie pilį, buvusią
didžiojo magistro rezidencija 1309-1457 m. Tai pilis Marienburge netoli
Vyslos deltos ir Dancigo miesto.
Sugretinus Koblenco Vokiečių kampą ir istorinę Marienburgo pilį,
kyla asociacijos, savo didybe prilygstančios toms, kurias sukėlė Vil
helmo laikų paminklas Koblenco žemėje. Skaitydami kaizerio Vilhel
mo Il kalbas, susipažįstame su Vokiečių ordino pilimi, kurią kaizeris
dažnai lankė ir net gyveno joje, bei tomis Viduramžių istorijos detalė
mis, kuriomis kaizeris rėmėsi savo politikoje kaip istorine tradicija.
Marienburgas tapo nacionaliniu istoriniu paminklu. Jam buvo teikia
ma tokia pat reikšmė, kaip ir kitiems ankstyvųjų laikų statiniams, pa
vyzdžiui, Kelno katedrai. Šie simboliniai paminklai tvirtai įsišaknijo
gyventojų politinėje ir visuomeninėje sąmonėje.
Antra vertus, didelės dalies vokiečių jaunimo sąmonėje Marienbur
go pavadinimas užsifiksavo todėl, kad nuo 1937 iki 1944 m. Marienbur
go pilies centrinėje salėje kasmet vykdavo naujosios kartos priėmimas
į nacionalsocialistų organizacijos jaunimo skyrių, ir šis šventinis ren
ginys būdavo transliuojamas per radiją visam reichui. „Nuo Marien
burgo iki Feldherenhalės (t. y. vietovės, kur 1923 m. įvyko Hitlerio
pučas) veda tiesus ištikimybės, pasiaukojimo ir didvyriškos mirties ke
lias“, rašo vienas amžininkų. Pamokanti mums turėtų būti patirtis, kur
nuvedė tas kelias toliau: juo einant, pasiekta tai, kad norintis aplankyti
Marienburgą šiandien turi gauti Lenkijos vizą*.
Turint Lenkijos vizą, po Marienburgo reikėtų aplankyti ir senąją
šalies sostinę Krokuvą, kur dar vienas statinys savaip primena Vokie
čių ordiną. Tai tiltas, einantis po Lenkijos karalių Vavelio pilimi; šalia
bažnyčios, kurioje palaidotas didysis lenkų kronikininkas Jonas Dlu
gošas, - tilto tąsa per Vyslą, vadinamas „Most Grundwaldzski“ - „Žal
girio mūšio tiltas“. Šis tiltas - tai monumentas, įprasminantis bendrą
* Pirmas knygos leidimas pasirodė 1981 m. {vert. past.).
8
l VADAS
lenkų ir lietuvių pergalę prieš Vokiečių ordiną 1410 m. prie Tanenber
go, arba, kaip įprasta vadinti lenkų istoriografijoje, prie Griunvaldo.
Tilto Krokuvoje pavadinimas rodo, kad Vokiečių ordino realija yra
giliai įsišaknijusi ne tik vokiečių, bet ir lenkų istorinėje bei politinėje
sąmonėje. Šiandien ji lenkams turi dar didesnę reikšmę negu vokie
čiams. Vokiečių politinės masinės organizacijos įkūrėjui vargu ar šau
tų į galvą mintis pavadinti ją Tanenbergo vardu, o Lenkijoje šiuo metu
kaip tik ir kuriasi „Griunvaldo“ sąjunga.
Koks ryšys yra tarp barokinės Bodeno ežero pilies, Vokiečių namų
Marburge, Vokiečių Žemės prie Koblenco, Marienburgo Prūsijoje ir
tilto per Vyslą Krokuvoje? Trumpai šį ryšį būtų galima nusakyti taip:
Vokiečių ordinas - vienas iš trijų Šventosios Žemės didžiųjų kryžiaus
žygių ordinų, įkurtas 1190-1198 m., po Tamplierių ir Joanitų ordinų,
kaip ir kiti kryžiaus žygių ordinai gavo dovanų daug žemių, nepriklau
sančių ordinų pirminės veiklos teritorijai, t. y. Palestinai.
Dėl daugelio fundacijų, o netrukus ir perkant žemę, susidarė dides
nės ar mažesnės Ordino valdos, pavyzdžiui, prie Bodeno ežero, Mar
burgo ir Koblenco. Jų tikslas buvo gerai ūkininkaujant gautas pajamas
skirti Ordino kovai prieš pagonis Šventojoje Žemėje, o vėliau ir Šiau
rės Europoje, Prūsijoje bei Livonijoje.
Šiose vietose Ordinas pradėjo kovas prieš pagonis dar 1231 m., ir čia
jam pavyko savo valdžią išlaikyti ilgiau nei Šventojoje Žemėje. 1291 m.
praradus Šventąją Žemę, Ordino vadovas - didysis magistras - negalė
jo ten ilgiau išlaikyti savo rezidencijos; greitai ji perkelta ten, kur buvo
Vokiečių ordino valdžios ir turto centras, t. y. į Prūsiją. Nuo 1309 m. Ma
rienburgas tapo didžiojo magistro rezidencija, o kartu ir centru jėgos,
vadinamos Vokiečių ordino valstybe, nepaisant abejonių, kurias kelia
Naujųjų laikų valstybės sąvokos vartojimas šiame kontekste. Ši prūsiš
koji Ordino valstybė, neatsižvelgiant įjos neįprastą struktūrą ir tai, kad
pirminė Ordino užduotis buvo tik užkariauti pagonis bei aprūpinti šios
misijos karinę pusę, vėliau tapo viena iš Rytų Europos valstybių su
tipiškais konfliktais, kilusiais dėl konkurencinės ekspansijos į gretimas
šalis. Šie konfliktai, ypač konfliktas su Lenkija, ir buvo svarbiausia,
nors ir ne vienintelė, Ordino valstybės žlugimo priežastis. Galutinai
9
I VADAS
Ordino valstybė žlugo 1525 m., nors jau 1466 m. Lenkijai atiteko ver
tinga prūsiškųjų Ordino žemių dalis. Išlikusi prūsiškoji Vokiečių ordi
no dalis 1525 m. buvo sekuliarizuota ir paskutinis didysis magistras
Albrechtas Brandenburgietis, tapęs hercogu, davė Lenkijos karaliui iš
tikimybės priesaiką. 1561 m. Ordinas prarado ir Livoniją.
Tačiau už Prūsijos ribų esančias valdas Ordinas išlaikė iki Napo
leono laikų, tai rodo ir iš pradžių minėti statiniai. Dalį žemių jis išlaikė
dar ilgiau. Ir šiandien Ordinas, tik įgavęs kitas formas, tebeegzistuoja
Austrijoje, Vokietijoje ir Pietų Tirolyje bei Olandijoje kaip evangelikų
ordinas.
Buvusi prūsiškoji Ordino valstybė, arba sekuliarizuota Prūsijos her
cogystė, dėl atsitiktinumo - kad paskutinysis didysis magistras buvo
kilęs iš Hohencolemų dinastijos, tapo Brandenburgo - Prūsijos monar
chijos - centru. XIX a. Prūsijoje buvo stengiamasi išsaugoti prisimini
mus apie buvusias Rytų ir Vakarų Prūsijos provincijas, ir jie buvo įtraukti
į tuometinės valstybės istoriją. Vėliau Prūsijoje, o po Pirmojo pasaulinio
karo ir visoje Vokietijoje Vokiečių ordino ir jo prūsiškosios valstybės is
torija tapo centriniu vokiečių nacionalinės istorijos akcentu, tuo tarpu
Lenkijoje prisiminimai apie Vokiečių ordiną tapo neigiamu įvaizdžiu,
stiprinančiu savo istorines ir politines tradicijas, ką patvirtina ir minėto
tilto pavadinimas.
Bandymą kituose skyriuose išsamiai aprašyti Ordino veiklą sunki
na įvairios problemos, kurias reikėtų paminėti, nes jas išspręsti pavyko
tik iš dalies.
Kaip matome iš pateiktos trumpos apžvalgos, Ordino istorija api
ma ilgus šimtmečius ir jis valdė labai didelę teritoriją. Tenka nagrinėti
įvykius maždaug nuo 1200 m. iki šiandienos, vykusius visose vokiečių
žemėse, Šventojoje Žemėje, Lenkijoje, Lietuvoje ir daugelyje kitų šalių,
kuriose arba buvo įsikūręs Ordinas arba iš kurių kilę jo nariai. Jeigu
autorius nori, kad jį suprastų dauguma skaitytojų, o ne tik nedidelis spe
cialistų skaičius, jis turi pasirinkti tam tikras temas, o kitų neliesti. Kaip
jau aiškėja iš turinio, šioje knygoje nagrinėjama Vokiečių ordino prūsiš
kosios dalies istorija. Tačiau ir čia reikia būti atsargiam, nes yra pavo
jus, kad, einant šiuo keliu, bus pratęsta minėta XIX a. ir XX a. pradžios
10
