Table Of ContentMirtis neigia mūsų gyvenimą,
bet būtent ji ir suteikia jam prasmę
S I M O N E
Visi
žmonės
BEAUVOIR
ob
mirtingi
Iš prancūzų kalbos
vertė
LINA RUDYTĖ
GRAŽINA STRIGOCKYTĖ
VILNIUS
1999
Simone de Beauvoir
Tous les hommes sont mortels
Ėditions Gallimard, Paris, 1991
Viršelyje: Fernand Khnopff paveikslo
„Apleistas miestas" fragmentas, 1904
Nuotraukoje: Simone de Beauvoir
Knygos leidimą remia
Prancūzijos Užsienio Reikalų Ministerija,
Prancūzijos Ambasada Lietuvoje, Prancūzų kultūros centras
(Oskaro Milašiaus programa knygų leidimui remti)
Cet ouvrage, publiė dans le cadre
du Programme de Participation a la Publication Oscar Milosz,
benėfirie du soutien du Ministere dės Affaires Etrangeres,
de l'Ambassade de France en Lituanie et
du Centre Culturel Franęais de Vilnius
Traduit du franęais en lituanien par
Lina Rudytė ir Gražina Strigockytė
© Ėditions Gallimard, 1946
© Charibdė, 1999
© Vertimas į lietuvių kalbą,
Lina Rudytė, Gražina Strigockytė, 1999
© Dizainas, Romas Orantas,1999
UDK 840-3
Be28
ISBN 9986 - 745 -19 - 5
1311 metais Rėmonas Foska tampa Karmoms, Italijos miesto-
kunigaikštystės, valdovu. ]is karštai ir ambicingai siekia savo ma
žytei kunigaikštystei Laimės ir Šlovės, bet greitai supranta, kad
suvaržytos laiko ir erdvės, jo veiksmo priemonės iškreipia, kartais
net sugriauna trokštamus tikslus. Kad išsaugotų savo rankose Kar
moms likimą, jis privalo pamažu įsiviešpatauti visoje Italijoje, o
vardan to - užvaldyti platų krikščioniškąjį pasaulį, tai yra išplėsti
savo užgrobtas valdas iki žinomo pasaulio ribų. Tuomet jo veikla
turėtų įgyti reikšmę ir prasmę. Mirtingajam tai pernelyg ambi
cingas tikslas, o nemirtingajam? Taigi, kai jam suteikiama proga
išgerti nemirtingumo eliksyro, tai yra išvengti menkų ir varžan
čių žmogiškojo gyvenimo ribų, Foska beveik nė nedvejojai „Pagal
vojau: „O kiek visko galėčiau nuveikti!"
Šis romanas pasakoja, kaip palengva, bet nepermaldaujamai jis
nusivilia. Kadangi skaitytojas tai patiria palaipsniui, kartu su Fos
ka, vis lieka tragiška iliuzija, kad įgydama nemirtingumo pradą,
žmogiškoji būtis privalėtų visko pasiekti.
Foska savo meilės ketinimus veržiasi realizuoti taip pat, kaip ir
politinius planus,-su entuziazmu. Jis triūsia vardan Karmoms
didybės, bet jam pasiseka tik sudaryti palankias sąlygas Prancūzi
5
jos karaliaus sumanymams. Palikęs užkariautą ir nuosmukio ap
imtą Italiją, jis stoja tarnauti Habsburgams, tampa Karolio Penk
tojo pilkąja eminencija. Vis dėlto greitai jam nebeužtenka Senojo
Pasaulio ir XVI a. pabaigoje jis kerta Okeaną ir Amerikoje kartu
su Maluenu Pjeru Karljė atranda naujas žemes. Po dviejų amžių
sugrįžęs j Prancūziją, jis lankosi apsišvietusiuose, enciklopedis-
tams artimuose sluoksniuose. 1830-aisiais, 1848-aisiais jis daly
vauja Paryžiaus revoliucijose.
Bet jį slegia abejingumas: viskas yra juokingai menka, nes vis
kas visada yra reliatyvu, jo nemirtingam žvilgsniui išskydusi at
rodo bet kokio veiksmo prasmė, nieko nebereiškia ambicija ir viltis,
viena po kitos patiriamos meilės susimaišo, miršta visos draugys
tės, nes nėra gyvo ir nepakartojamo savitarpio supratimo, kuris
joms suteiktų prasmę. Praradusi savo ribotumą laike, jo būtis pra
rado savo žmogiškumą: didele privilegija atrodęs nemirtingumas
pasirodo besąs prakeikimu. Jis visam laikui išstūmė Pošką už žmo
giškojo gyvenimo ribų.
„Jo žvilgsnis niokoja pasaulį: tai žvilgsnis tokio Dievo, kokio aš
nepripažinau, būdamas penkiolikos, žvilgsnis to, kuris viską ni
veliuoja ir peržengia, kuris viską žino, viską gali ir paverčia žmo
gų žemės kirmėle. Foskos nemirtingumas yra tolygus tikram ir
paprastam prakeikimui: galų gale jį supančiam žmonių pasauliui
jis toks pat svetimas, kaip ir iš žvaigždėtų erdvių nukritęs meteo
ritas; jis pasmerktas niekada nesuprasti šio riboto pasaulio tiesos:
jis yra bet kurios efemerinės sąmonės absoliutas. Šioje svajonėje
apie nepasiekiamą nemirtingumą taip pat išsakomos abejonės dėl
Hėgelio marksizmui perduoto mito apie pagaliau susivienijusią ir
tobulumo pasiekusią Žmoniją."
6
Skiriama
Jeanui Paului Sartre'ui
P R O L O G A S
1 s k y r i u s
Uždanga vėl pakilo, Regina nusilenkė ir nusišypsojo; didžio
jo sietyno nutviekstos, virš margaspalvių suknelių ir tamsių
švarkų mirguliavo rausvos dėmės, kiekviename veide bu
vo akys, o tų akių gelmėje lankstėsi ir šypsojosi Regina; kriok
lio šniokštimas, sniego lavinos dundesys užtvindė seną te
atrą, nesulaikoma jėga ją atplėšė nuo žemės ir pakylėjo į dan
gų. Ji vėl nusilenkė. Uždanga nusileido, ir ji pajuto tebelai
kanti Florencijos ranką. Skubiai ją paleidusi, žengė išėjimo
link.
- Iškvietė penkis kartus, tai gerai, - tarė direktorius.
- Tai gerai, kai vaidini provincijoje.
Ji nulipo laiptais, vedančiais į teatro fojė. Jie laukė jos su
gėlių puokštėmis; ji išsyk sugrįžo į realybę. Kai jie sėdėjo
prieblandoje, nematomi, beasmeniai, nežinojai, kas jie tokie
- galėjai pasijusti besanti dievų sambūryje; bet vos tik juos
išvy sdavai po vieną, atsidurdavai priešais varganus, nereikš
mingus žmogelius. Jie sakė tai, ką ir privalėjo sakyti: „Tai
genialu! Tai sukrečia!" - o jų akys degė entuziazmu: maža
liepsnelė, kuri užsidegdavo būtent reikiamu momentu ir ku
rią taupiai užgesindavo, kai tik jos nebereikėdavo. Jie taip
10