Vėjūkas: lietuvių vėjo demono vardo ir įvaizdžio rekonstrukcija, atsižvelgiant į vieną skitų atitikmenį (osetinų wœjug/wœjyg)

220 Pages·2004·12.899 MB·Lithuanian

by  Razauskas Dainius

DAINIUS RAZAUSKAS
VĖJŪKAS
Lietuvių vėjo demono vardo ir įvaizdžio rekonstrukcija,
atsižvelgiant į vieną skitų atitikmenį (osetinų wæjug / wæjyg)
LIETUVIŲ LITERATŪROS IR TAUTOSAKOS INSTITUTAS
VILNIUS 2004
UDK 398(474.5)
Ra 284
Recenzavo
dr. Lina Būgienė,
hab. dr. Simas Karaliūnas
Viršelio dailininkas
Rokas Gelažius
Leidinį parėmė
LR Švietimo ir mokslo ministerija
Dainius Razauskas, 2004
Rokas Gelažius, 2004
ISBN 9955-475-63-3 Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004
Turinys
Pratarmė............................................................................................7
1. Osetinų wæjug / wæjyg: įvaizdis ir tyrinėjimų
apžvalga.......................................................................................11
2. Lietuvių vėjo demonas ir osetinų vajugas..................................25
2.1. Vėjas - mirusiųjų vėlės........................................................25
2.2. Vėjas - velnias.....................................................................50
2.3. Peiliu persmeigtas vėjas.......................................................63
2.4. Vėjo šokiai...........................................................................79
2.5. Vėjo akis..............................................................................87
2.6. Vėjas - milžinas...................................................................92
2.7. Vėjas su geležiniu lanku....................................................103
2.8. Vėjas - daugiagalvis slibinas.............................................109
2.9. Išvados...............................................................................112
3. „Vėjo vėliava“: Vėjopatis ir jo sąsajos su tautosaka
bei lietuviškais vėjarodžiais......................................................115
3.1. Vėjopatis............................................................................115
3.1.1. Gaidys......................................................................116
3.1.2. Du veidai..................................................................117
3.1.3. Statinaitė..................................................................118
3.1.4. Žuvis (marių vėjas Bangputys)...............................120
3.2. Vėjarodžiai........................................................................138
4. Vėjūkas: vardo rekonstrukcija..................................................161
5. Vėjūkas baltų-skitų santykių atodairoje..................................167
Priedas: keletas iškilusių papildomų klausimų.............................178
5
Iliustracijų šaltiniai........................................................................181
Santrauka anglų kalba....................................................................185
Literatūra ir šaltinių santrumpos..................................................181
Dalykinė ir mitinių personažų rodyklė.........................................199
Asmenvardžių rodyklė...................................................................203
Pratarmė
Dingstimi šiam darbui tapo rusų orientalisto, Rusijos Mokslų
akademijos Orientalistikos instituto Sankt Peterburge profesoriaus
Jaroslavo Vasilkovo pranešimas „Indoiranėnų Vajus ir Gogolio Vijus:
sugrįžimas prie pamirštos hipotezės“ (Индо-иранский Vayu и гого­
левский Вий: возвращение к забытой гипотезе), skaitytas II-joje
kasmetinėje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Azijos studijos:
tyrinėjimai ir problemos“ Vilniaus universitete 2001 m. gegužės 11 d.
Todėl darbas ir prasideda pirmąsyk Vijaus klausimą iškėlusio žymaus
XX a. osetinų kilmės iranisto Vasilijaus Abajevo (1900-2001) citata.
Tačiau dėmesys telkiamas visai į ką kita, o būtent į V. Abajevo minimą
osetinų tautosakos demoną vajugą (wæjug / wæjyg), kurį jis kildina iš
iranėnų vėjo dievybės Vayu-, tiksliau, iš jos skitiškos (šiaurės iranėnų)
atmainos priesaga išplėstu vardu *Vayuka-, kurį ta proga, remdama­
sis dar kai kuriomis Herodoto bei kt. užuominomis, ir rekonstruoja.
Man pasirodė esant įmanoma šią V. Abajevo rekonstrukciją pa­
tvirtinti lietuviška (ir iš dalies latviška) medžiaga. Pirma, lietuvių tau­
tosakoje apie vėjo dievybę, ar tiesiog suasmenintą Vėją, esama įspū­
dingų paralelių tiek apskritai su indoiranėnų, tiek ir būtent su iranėnų
atitinkamais vaizdiniais. Antra, gausūs lietuviški duomenys patiki­
mai ir nedviprasmiškai liudija mitinį vėją esant labai glaudžiai susi­
jusį su mirtimi, vėlėmis bei velniais, taigi iš esmės irgi virtusį „demo­
nu“, kaip kad osetinų vajugas iš skitų Vajuko. Juoba kad tarp osetinų
vajugo ir lietuvių „sudemoninto“, ar tiesiog „blogojo“, vėjo esama ir
daugiau, konkretesnių panašumų. Trečia, lietuvių kalbos mažybinis
vėjo pavadinimas vėjukas ir panašiai sudarytas vėjarodį žymintis žo­
dis vėjūkas abu yra formaliai visiškai tikslūs rekonstruotojo skitų vė­
jo dievybės vardo *Vayuka- atitikmenys, patvirtinantys tiek pačią ira
nėniškojo vardo rekonstrukciją, tiek ir, papildomai, būtent vėjišką
osetinų vajugo prigimtį.
7
Iranėnų mitiniai bei kalbiniai atitikmenys savo ruožtu leidžia kal­
bėti apie atitinkamos lietuvių vėjo dievybės įvaizdžio bei vardo re­
konstrukciją. Tuo tikslu, be tautosakos duomenų, dar aptariama
XVII a. M. Pretorijaus aprašyta bei nupiešta Vėjopačio „statula“,
mėginant ją susieti su atitinkamais vėlesnių lietuviškų vėjarodžių
vaizdiniais ir spėjant, jog tradiciniai lietuviški vėjarodžiai vaizduoja
būtent senąją vėjo dievybę įvairiomis joso atmainomis ar apraiško­
mis, galimas daiktas, būtent vardu *Vėjukas (plg. minėtus apeliaty-
vus vėjukas ‘vėjelis’ ir vėjūkas ‘vėjarodis’). Šiokių tokių užuominų
tokiam vėjo dievybės vardui esama ir pačioje tautosakoje, kurios
atitinkamų motyvų kilmę tad, regis, būtų galima nukelti į gana se­
nus laikus, kai (indo)iranėnai ir (pra)baltai dar palaikė tiesioginius
tarpusavio ryšius. Senu baltizmu tokiu atveju galėtų būti įtartas
esant ir suomių žodis viukka, ar viuka, ‘šaltas, smelkiantis vėjas’,
taip kartu papildomai patvirtindamas šio lietuvių vėjo pavadinimo
(bent jau apeliatyvo) archajiškumą. Ir 1.1.
Čia pat nedelsdamas noriu pareikšti padėką: Vilniaus universite­
to Mokslo muziejaus vedėjui Vytautui Griciui - už suteiktą „Vėjo­
pačio“ piešinio kopiją iš M. Pretorijaus rankraščio (pav. 1); Vil­
niaus universiteto Orientalistikos centro dėstytojui dr. Valdui
Jaskūnui - už nurodytus „Ramajanos“ sutrumpintą [žr. literatūros
sąraše: Sen] bei pilną [Shastri] vertimus; Lietuvos Dailės muzie­
jaus Liaudies meno foto rinkinio saugotojai Žydrei Petrauskaitei -
už nurodytą R. Dethlefseno [Detlefzenas] knygą; Broniui Savuky­
nui - už nurodytą A. J. Greimo laiško apie Bangpūtį publikaciją
[Savukynas KTI] bei kai kurias vertingas pastabas; Lietuvos Na­
cionalinio muziejaus vyr. muziejininkei Skaidrei Urbonienei - už
nurodytas vėjarodžių publikacijas leidiniuose [Kynas VJR], [Kynas
VV] ir [MA]; minėtajam Jaroslavui Vasilkovui - už suteiktą sogdų
Vešparkaro, iranėnų „Visa pergalinčio vėjo“, freskos piešinį
(pav. 35). Kartu labai ačiū draugams ir kolegoms, kurie manimi
pasitikėjo ir palaikė.
8
Šaltiniai originalo kalba, lietuvių irgi, bus cituojami kursyvu, o jų vertimai
iš kitų kalbų, kaip ir tyrinėtojų darbai, - kabutėse. Kabutės tarp kabučių (ci­
tatose), kad nesipainiotų, keičiamos viengubomis kabutėmis; jose pateikia­
mos ir nagrinėjamų žodžių reikšmės. Nuorodos lenktuose skliaustuose žymi
nurodomo šaltinio struktūros skaidmenis, pavyzdžiui, „Rigveda“ (IV. 17.3)
arba J. Basanavičiaus „Lietuviškos pasakos II“ (III.7); tuo tarpu laužtiniuo­
se skliaustuose - leidinio santrumpą arba jo autoriaus pavardę, kuriuos žr.
literatūros ir šaltinių sąraše, romėniški sk., jei yra, - tomą, o arabiški - pus­
lapius, pavyzdžiui, atitinkamai [Ригведа I-IV 378] arba [BLP II 112] (po
dvitaškio čia kartais dar pridedamas, kai yra, cituojamo fragmento numeris,
kuris kitąsyk gali būti tas pats teksto struktūros skaidmuo, kai nenurodytas
atskirai). Į patį cituojamą tekstą laužtiniuose skliaustuose, kaip įprasta, įter­
piami trumpi paaiškinimai ar pataisymai. Visi išretinimai, jei nieko tamtyč
nepasakyta, - mano.