Valdas Kukulas apie blogį Armas Rudaitis apie Oskaro Koršunovo

40 Pages·2009·2.07 MB·Lithuanian

Pašvaistė
Kultūros gyvenimo žurnalas jaunimui 2009 / 4
Valdas Kukulas apie blogį

Armas Rudaitis apie Oskaro
Koršunovo „Hamletą”
Vainiaus Bako pokalbis su
šokėja Sigita Lisauskaite
1
Turinys
a
k
u
a
otr
u
n
ės
ait
k
ni
ut
P
ės
dr
e
Gi
Valdas Kukulas. Apie blogį 1
Simonas Bendžius. Apie piktąjį 5
Gytis Radzevičius. Apie... 7
Silvija Butkutė. Eilėraščiai 10
Neringa Butnoriūtė. Eilėraščiai 11
Ieva Krivickaitė. Aš, tu, jis, ji, mes... 12
Vitalija Čepytė. Eilėraščiai 14
Maksas Racheaux. Nebaigtas fi lmo scenarijus 15
Armas Rudaitis. Dviratis (ar dar krizė?) 19
Aistringa šokio alchemikė. V. Bako pokalbis su S. Lisauskaite 21
Armas Rudaitis. Šiuolaikiška klasika su siaubo šiurpuliukais 24
Rūta Jakutytė. Nemunas, kuris bėga šalin 27
Jurgis Viningas. Šnipinėjimai 28
Iš pradžių pavadinimas, tik paskui – grupė. J. Janavičiūtės pokalbis su grupe „Kiauras kibiras” 29
Viktorija Navickaitė. Daugybė šokančio jaunimo 33
Urtė Rusteikaitė. Talentingas žonglierius 34
Naujosios Romuvos projektą Pašvaistė remia
Redakcijos kolegija:
Vyriausioji redaktorė – Audronė Daugnorienė
Meninis redaktorius – Rokas Gelažius moksleiviai Viktorija Navickaitė, Urtė Rusteikaitė,
Redakcijos adresas – p. d. 2867, LT-01008 Vilnius Skaistė Budrevičiūtė, Jorė Janavičiūtė,
Tel. [phone], el. paštas: [email protected]
Simas Čelutka, Jonas Lekevičius
Leidėjas – Naujosios Romuvos fondas
ISSN 2029-1817
Tiražas – 1000 egzempliorių Pirmame viršelio puslapyje – Giedrė Gagutis. Pienių pieva.
Spausdino UAB Petro ofsetas, Žalgirio g. 90, Vilnius Ketvirtame viršelio puslapyje – Silvija Butkutė. Nužiūrėjimas.
Esė
Valdas Kukulas
Apie blogį
Gamta savo vidinę visatą sutvarkė tobulai. Už- pažeidžiama. Ar retas atvejis, kai be galo darbštus,
tenka pažeisti ekologinę pusiausvyrą, sunaikinti skvarbaus intelekto mokslininkas taip ir numiršta
tam tikrus augalus ar bakteriologinius dirvožemio nepatyręs elementariausių gyvenimo džiaugsmų ir
elementus, ir smėlynai įsiveržia į derlingas žemes. malonumų saldybės? Vos gamta apdovanoja žmogų
Užtenka, kad žūtų kelios menkos vabalėlių ar kokiu nors dideliu talentu, ir jam nebetenka galios
kirminėlių rūšys, ir žaliasis Žemės rūbas bus nu- bendrosios žmogaus psichologijos nuostatos; ir jo
siaubtas netramdomo gyvūnijos temperamento. veiksmus, ir jo mąstymo prieštaringumus turime
Pasaulis moka didžiulius pinigus kai kurioms Pietų motyvuoti kūrybos psichologijos dėsniais. Geni-
Amerikos valstybėms, kad šios pardavimui nekirs- jų gyvenimai, normalaus žmogaus akimis žiūrint,
tų džiunglių; naikinant džiungles, žemė pelkėja net dažnai būna kaip reta destruktyvūs, netvarkingi
kituose žemynuose. Šita sunkiai suvokiama tvarka ir nelaimingi. Krikščionybė gerai pažino žmogų,
šaukte šaukiasi Dievo: juk ne žmogus taip tobulai puikiai išmanė jo psichologiją ir nepriekaištingai
sutvarkė gamtą, žemę, kosmosą. Juk ne žmogus tuo pasinaudojo. Gėrio ir blogio antinomija iki
išgalvojo ir žmogų, didžiojo kosmoso atspindį ir šiol dažniausiai ir aiškinama krikščionybės dok-
mažesnįjį jo variantą, subalansuotą taip pat neprie- trinos postulatais, – pirmiausia galbūt todėl, kad
kaištingai kaip ir didysis jo provaizdis. Nepriekaiš- tik Dievas taip aiškiai atskyrė, kas yra gėris ir kas
tingai geras, tobulų etinių nuostatų žmogus yra yra blogis. Visais kitais avejais nei gėris, nei blogis
tokia pat anomalija, toks pat nesusipratimas kaip grynais pavidalais neegzistuoja. Krikščionybėje di-
ir žudikas iš prigimties ar beatodairiškas despotas, džiausias gėris yra meilė: mylėk savo artimą kaip
diktatorius. Vidinis žmogaus, kaip ir gamtos, kos- pats save. Didžiausias blogis yra žmogaus nemeilė,
mosas sutvarkytas pagal nepajudinamus pusiausvy- kurioje raiškos pavidalai įvardyti dešimtyje Dievo
ros ir harmonijos dėsnius bei principus. Užtenka iš įsakymų: nevok, nemeluok, nesvetimoteriauk ir
žmogaus atimti meilę, sugebėjimą mylėti, ir jis taps t. t. Tai supaprastintas krikščioniškosios moralės
nepataisomu egocentriku ir egoistu, nesiskaitančiu modelis, bet supaprastina jį dažniausiai ne kon-
nei su šeimos, nei su bendruomenės tradicijomis kretus aiškintojas, ne konkretus interpretuotojas,
ir nuostatomis. Užtenka nesuformuoti žmogaus o šiandieninės etinio, moralinio reliatyvizmo epo-
charakteryje darbo įgūdžių ir prasmingos veiklos chos konjunktūra. Vien tikinčiajam krikščionybės
sampratos, ir žmogus taps vagim arba valkata, ir postulatai turi gilią, beribę prasmę. Žmogus, kuris
eis iš lėto savaiminės savižudybės keliu. Užtenka yra, A. Šliogerio žodžiais tariant, tarp tikėjimo ir
uždengti žmogaus akims idealųjį dvasingumo ir netikėjimo, į Kristaus doktriną žiūri iš tam tikros
grožio horizontą, ir jis taps materialinių vertybių intelektualinės distancijos, kuri neleidžia suab-
vergu, pasiryžusiu sąžinę ar net žmogų nužudyti. soliutinti vienareikšmių draudimų. Kaip žiūrėti į
Net tais atvejais, kai gamta žmogų ne nuskriaudžia, valstybinio turto vagystę, kai matai, kaip ta pati
o apdovanoja, psichologinės darnos pusiausvyra valstybė diena po dienos apvaginėja tave patį; kaip
1
Esė
žiūrėti į istoriko melą, kai matai, kad visos didžio- vien reliatyviai suvokti geri ar blogi žmonių poel-
sios ideologijos paremtos melu ir demagogija? Mo- giai. Gyvenimas yra tarp žmonių ir su žmonėmis,
ralinį blogį tarsi išteisina visuotinesni kontekstai, ir visada galima pasiteisinti, kad „grįžtu namo go-
o šiuos nesunkiai paaiškina konkretaus žmogaus desnis, didesnis garbėtroška, labiau ištroškęs pra-
etika. Kas yra didesnis blogis: leisti mirtinai ser- bangos ir, aišku, žiauresnis ir nežmoniškesnis, nes
gančiam beviltiškai kankintis ar prieš Dievo valią pabuvau tarp žmonių“, kaip rašo Seneka viename
įšvirkšti jam neskausmingų nuodų? Kada labiau laiške Lucilijui.
pagerbiama gyvybė: nužudant tik ką gimusį amži- Galima sutikti, kad žmonių draugija, aplinka,
ną luošį ar paleidžiant į pasaulį fizinį monstrą, am- apskritai visuomenė padeda išlaisvinti vienas dvasi-
žiną nelaimėlį ir pasityčiojimą iš pačios gyvybės? nes galias ir slopina kitas. Taip pat galima pripažinti,
Pagaliau pati mirtis – blogis ji ar gėris? Juk ji galbūt kad žmonių bendravimo konvencijos reikalauja tik
didžiausias gėris tam, kam gyvenimas nuo pradžios vieno, ir labai paviršutiniško, žmogaus patyrimų,
iki galo bus nepakeliama našta. Krikščionybė sa- išgyvenimų klodo, trukdydamos įsiklausyti ir girdė-
vižudžių neįsileidžia į pašventintus kapus, tačiau ti save, paprasčiausiai trukdydamos gyventi iš tikro.
ji suvokia, kiek daug žmonių gyvenimą tempia Tačiau bet kokiu atveju ir gėrio, ir blogio bedugnės
kaip nepakeliamą naštą. Todėl ji suteikė žmogui veriasi žmoguje, tik jame. Visuomenės ir asmenybės
viltį, sukūrė moralinio atpildo teoriją: po mirties konfliktas dažniausiai ir esti paremtas spekuliatyviai
už visas kančias ir visus nepriteklius bus atlygin- suformuluotų gėrio bei blogio nuostatų ir ribotos
ta. Krikščionybė iš karto išpirko žmogaus kančią valios konfliktu. Žmogus apsisprendžia gėrio ir
ir vidinę jo dramą: Kristus buvo nukryžiuotas ir blogio atžvilgiu, bet tas apsisprendimas eina prieš
už mane, ir už tave. Tačiau šiandien nei viltis, nei jį kaip prieš visuomenės žmogų, kaip prieš ben-
atpirkimas nebeteko gydančios galios. Žinoma, ne druomenės narį. „Didžiausias gėris svetur paramos
todėl, kad šiandieninis pasaulis būtų atsisakęs Die- neieško“, – sako tas pats Seneka, tačiau akivaizdu,
vo ir atmetęs religijas. Šiandieninis pasaulis pagal kad blogis tos paramos ieško ir dažniausiai randa.
etinio reliatyvizmo dėsnius paprasčiausiai moder- Blogis apskritai dažniau remiasi kolektyviškumu ir
nizavo Dievą, sukūrė individualaus, asmeniško todėl dažniausiai laimi prieš gėrį. Žinoma, čia reikia
Dievo sampratą. Kanoniškąjį Dievą jis nužudė susitarti, kad, nepaisant gėrio ir blogio sąvokų relia-
ir leido jo vaizdinį kurti iš naujo – kiekvienai vi- tyvumo, jų sampratų mobilumo kiekvienoje indi-
suomenei, kiekvienai bendruomenei. Ir šitas kie- vidualioje patirtyje, esama ir nediskutuotinų blogio
kvieno mūsų kiekvienam atskirai bylojantis Die- formų, tarkim, karai, totalitariniai režimai, tyčinės
vas jau nebepateikia vienareikšmių gėrio ir blogio žmogžudystės ir pan. Juk esama tokių teorijų: ir ka-
apibūdinimų. Ir gėrio, ir blogio kategorijos šian- ras žmonijos mastu galįs būti gėris, tik jis apvaląs
dien be galo komplikuotos. Ir vis dėlto tai pačios pasaulį nuo sugedusių, nepataisomų visuomenės
svarbiausios, esminės žmogaus gyvenimo sąvokos. elementų. Karas naikina žmonijos perprodukciją:
Tarp jų išsitenka ir skleidžiasi žmogaus būtis, nuo be jo antrą XXI a. dešimtmetį žmonija nebetilp-
jų sampratos priklauso gyvenimo būdas ir kokybė. sianti Žemėje. Nesunkiai galima įrodyti, ypač eko-
Reikia įsisąmoninti dar ir tai, kad, nepaisant šių nominiais argumentais, kad ir totalitariniai režimai
sąvokų svarbos, abi jos priklauso idealiajam etinių tam tikromis sąlygomis yra neišvengiami, kad tik
vertybių horizontui. Gyvenime matomi tik įmano- jie gali garantuoti žmonių gerovę ir saugumą. Bet
mi jų pavidalai, neturintys ir negalintys turėti nei vis dėlto ir karai, ir totalitariniai režimai yra blo-
tiesiog gėrio, nei tiesiog blogio vardo. Gyvenime gis – jau vien todėl, kad jie eliminuoja individualų
nieko neįmanoma įvardyti taip kategoriškai, tėra žmogaus apsisprendimą. Niekas neklausia žmo-
2
Esė
gaus, ar jis nori gyventi šioje valstybėje, ar
jis nori eiti į karą. Kariauja dievai, o liejasi
žmonių kraujas, – regis, taip kažkada kalbėjo
J. Grušas. Ekonomines struktūras kuria dik-
tatoriai, o po geležinkelių bėgiais ir į kanalų
dugnus guldomi žmonių kūnai. Kolektyviš-
kumas, masiškumas – nekintančios blogio
tapsmo sąlygos, nes jos panaikina asmeninę
atsakomybę ir asmeninio apsisprendimo va-
lią. Ir totalitarinių visuomenių gyvenime, ir
karuose dalyvauja ir labai dori žmonės, apsi-
sprendę gėrio ir blogio atžvilgiu, ir jei nebūtų
kolektyvinės ideologijos, masinės psichozės
reiškinių, jų sąžinė neišlaikytų. Ar tik ne ši
aplinkybė marksistinei socializmo scholas-
tikai ir leido taip griežtai atskirti ir priklau-
somybės ryšiais susieti moralinį ir socialinį
blogį: moralinio blogio priežastys esančios
socialinės, ir tobulėjant santvarkai žmogaus
moralė neišvengiamai skaidrės. Iš tiesų vis- ukti
a
kas yra kur kas sudėtingiau, ir jei žmogus, ks l
žte
net labai doras, gali pereiti karą nejausdamas U
ė.
dvasinio diskomforto, tai pirmiausia todėl, ūt
č
vi
kad jo prigimty užkoduotas ne tik fi zinės, na
bet ir moralinės savisaugos mechanizmas. ė Ja
or
J
Žmogus ir beviltiškame apkase modeliuoja
savo įprastą gyvenimą, ir jo etinės nuostatos, lliioojjee aapplliinnkkoojjee.. PP.. ŠŠiirrvvyyss kkaaiipp aassmmeennyybbėė ssuussiiffoorrmmaavvoo kkaarroo
jo apsisprendimas gėrio ir blogio atžvilgiu metais ir visą gyvenimą vadovavosi „kareiviškos draugys-
skleidžiasi tarp „savųjų“, tarp karo ir likimo tės“ kodeksu. Taikos metais dėl to jam buvo itin sunku.
bendražygių, neliesdamas priešo. Po eilinio Normaliame gyvenime aktualizuojama individualaus
mūšio, nudėjęs kelis priešo kareivius, jis gali žmogaus gyvenimo vertė, vertinami natūralūs jo poreikiai
su draugu dalintis paskutine nuorūka, pa- ir maksimalistiniai etiniai reikalavimai čia tarsi nebetenka
skutiniu duonos kąsniu, ir taip bus nenusi- prasmės.
žengta moraliniam jo kodeksui. Ekstrema- Blogio bedugnės, kaip minėta, slypi tik žmoguje, ir
lios sąlygos ypač apnuogina gėrio ir blogio jos nevalingai turi būti susijusios su sąžine, protu, – jau
sąvokų prieštaringumą, komplikuotumą, vien todėl, kad yra susijusios su minios, grupės psicholo-
dramatizmą. Žmogus, kurio etinės nuosta- gija. Kaip pastaroji blogio potencijas gali išlaisvinti, taip
tos susiformuoja tokioje aplinkoje, sunkiai protas jas gali suvaldyti. Iš pirmo žvilgsnio toks teiginys
prisitaiko patekęs ir į kitokias sąlygas. Juk skamba elementariai ir net banaliai, bet neužmirškime,
juo labiau nusikalstama bendriesiems gėrio kad esame žmonės be Dievo arba žmonės, svyruojantys
dėsniams, tuo labiau gėrio, ištikimybės, pa- tarp tikėjimo ir netikėjimo, kad esame reliatyvizmo epo-
siaukojimo kategorijos absoliutinamos loka- chos produktai, kad ne tik mąstome spekuliatyviomis
3
Esė
Tačiau apsisprendimas būtinas. Tai nėra
vien proto nuostatų, galinčių suvaldyti blo-
gį, būtinybė. Iš esmės – taip: pažinti – va-
dinasi, nugalėti. Ir bene vienintelis būdas
nugalėti blogį – išgyventi jį, išgyvenant per-
prasti ir sunaikinti. Tad logiškai samprotau-
jant, ginklas prieš blogį, blogio priešnuodis
būtų pažinimas. Pasaulio blogio supratimas,
įvardijimas ir atsainus nusigręžimas nuo jo,
gelbstint savo sielą ir savo gyvenimą. Arba
totalus ir beviltiškas karas su blogiu. Kitas
variantas – pažįstant nugalėti blogį savyje,
nugalėti savistaba, savimone, savižina. Bet
šiuo atveju blogio išgyvenimas gali virsti
dvėse žaidimu, kai savęs pažinimu mėgaujamasi.
ns er Šitaip vis giliau ir giliau būtų grimztama į
de
o ru pažinimą, taigi – ir į blogį. Ar ne todėl „blo-
n
Ma gi“ žmonės taip ilgai gyvena? Kita vertus,
ūtė. pažinimas yra begalinis ir beribis. Už jo ir
č
vi greta jo visada atsiveria begalybė nepažinaus.
a
n
ė Ja Pažinimas, protas visada gimdo reliatyvizmą
or
J ir – visai įmanoma – naują blogio galimybę.
ssąąvvookkoommiiss iirr ssppeekkuulliiaattyyvviiaaiiss jjųų rryyššiiaaiiss,, bbeett iirr ppaattyyss ttaammppaa-- Vadinasi, ir tai, kas blogio problemą sieja su
me spekuliatyvaus mąstymo instrumentais ir dėmenimis. protu ir sąžine, yra taip pat gana spekuliaty-
Šiandien žmogui niekas neuždraus manyti, kad didžiau- vu, šių problemų sprendimas bet kada gali
sias pasaulio blogis yra moteris, kad ne kur kitur, o joje atverti naujas blogio galimybes.
slypi Žemę siaubiantys šėtoniškieji pradai, ir kaip tik šia Tenka pasikliauti savimi ir gėrio bei
nuostata jis grįs savo etinių pažiūrų sistemą, šiuo pagrin- blogio požiūriu apsispręsti pačiam. Tegu ir
du apsispręs dėl gėrio ir blogio. Šiandieninis žmogus gali labai individualistiškai. Tegu net kiek ere-
ramiausiai deklaruoti, kad didžiausias blogis yra tėvynė, tiškai. Bet asmeninis apsisprendimas turbūt
nes tai ji gimdo nacionalizmą ir separatizmą, grasinančius tėra vienintelė galimybė blogį paversti pozi-
pasaulio taikai ir tvarkai, tai ji išlaisvina žmonėse glūdėju- tyvia jėga. Žinodamas, kas jam asmeniškai
sias revizionistines ir revanšistines nuotaikas, kurios skati- yra gėris ir blogis, žmogus įgis trokštamo,
na masines žudynes, kraujo praliejimą. Ir niekas šiandien laukiamo gyvenimo horizontą. Joks žmogus
nepasakys, kad tokių pažiūrų negali būti. Kiekvieno žmo- neišsilaiko – nuolat ir nepajudinamai – ant
gaus reikalas, kaip jis grindžia savo moralinių vertybių sis- aukšto būties kranto. Kartkartėm jis, galbūt
temą, kuo remdamasis apsisprendžia. Šiandien, regis, net ne savo valia, nusprūsta į melo, išdavystės,
žmonių santykius tvarkančios institucijos, žmonių ryšius nuodėmės bedug nę. Tačiau žinodamas, kur
reguliuojantys įstatymai siaurina draudimų ir tabu ratą. yra idealusis jo būties krantas, jis tik dar
Lieka tik keli pagrindiniai. Svarbiausias – nepažeisk kito įnirtingiau iš tos bedugnės į jį ropšis. Ir ši-
žmogaus dvasinės ir fi zinės autonomijos, visa kita – tavo taip, bent sau, pozityviai išspręs blogio pro-
valia ir apsisprendimas. blemą.
4
Esė
Simonas Bendžius
Apie piktąjį
Velnias irgi yra. Slidus, nematomas, jis palen- tydami knygas, bendraudami su šeimos nariais ar
gva daro savo darbus. Didžiausias istorijoje niekše- žaisdami šaškėmis su draugais?
lis, sukilęs prieš savo Bosą, skverbiasi į mūsų būtį Šėtonas, atrodo, gali dar kai kuo džiaugtis:
bei buitį lyg jaunas prekybos agentas. Būdamas dabar blogiečio ar destruktyvaus chamo įvaizdis
nelabai gražus, pasidarė plastinę operaciją ir įgavo formuojamas kaip „kieto bičo“ savybė. Kas tai pa-
daug gražių, mielų veidų visuomenėje. gimdė, – Amerika ar Prancūzija, – ne taip svarbu.
Visų pirma velnias mus vargina apkraudamas Svarbiau, kad geriečiai ir skaistuoliai, už jokią kai-
nuostabų žmogaus gyvenimą nenuostabiais ir ne- ną neišsižadantys savo vertybių, vaizduojami kaip
labai reikalingais dalykais. Tarkim, nesveikas sku- paskutiniai liurbiai, gyvenantys labai suvaržytai
bėjimas nuo aušros iki sutemų, nuolatinė įtampa ir sukaustyti taisyklių. O riba tarp gėrio ir blogio
ir pyktis. Ypač stebina irzlios močiutės, kurias tampa tokia reliatyvi, kad nebeišmanai, kuo gyve-
visas aš, naivuolis, įsivaizduodavau kaip ramybės nime remtis.
šeimoje skleidėjas... Deja. Kaip dabar atsimenu: Ir tada klausi savęs, ar gėris išvis egzistuoja,
rėkia troleibuse garbaus amžiaus tetulytė iš visos kodėl pasaulyje nėra meilės ir panašių nesąmonių.
širdies ant mokinukės, kam ši užkliudė ją savo Čia norisi pacituoti Baudelaire‘ą (iš Bernardinų
kuprine. Tarp tetulytės priekaištų vietos rado ir žurnalo): „Velnias laimi tada, kai mus įtikina, kad
mergaitės išvaizda, ir proto galimybės, ir seksu- jo nėra.“
alinė orientacija. Kai šitai išgirsti, pagalvoji: kas Tiesa, kartais Pinčiuko ieškome ne ten, kur rei-
čia dabar? kia. Atsimenu, prieš porą metų kilo mini skandalas
Šiaip kad ir koks nevykėlis būtų, nelabasis dėl to, kad Lietuvoje gros pasakų veikėjai iš Suomi-
kartais pakiša kanopą kone visam civilizuotam jos – roko grupė Lordi. Neva jie skleidžia satanizmą
pasauliui. Štai apsvaiginęs amerikiečius godumu ir gadina dorą mūsų jaunimą. Vienas dvasininkas
ir besaikiu skolinimusi, jis davė pradžią tai nelem- net raginimą internete parašė – neikit, piliečiai, į
tai pasaulinei finansų krizei. Kaip reikiant kliuvo jų koncertą, kad neapsikrėstumėt piktąja dvasia.
amerikiečiams, bet kuo čia dėti vargšai islandai, Tačiau panika sukelta klaidingai, nes juk televizijos
kurių valstybė, kaip prisimename, bankrutavo? mums rodė, kaip lordžiai atrodo be kaukių: papras-
Visa laimė, kad šie vikingų palikuonys, iš kurių ti besišypsantys alų maukiantys baikeriai kaip iš
dabar beveik 90 proc. teigia tikintys vieną Dievą, Žentų klipo Veidu į vėją. Retkarčiais jie patys spau-
nepalūžta – organizuoja solidarumo renginius ir dai prisipažįsta, kad jokiu būdu negarbina Pinčiu-
stebina vienybe. Įdomu, kaip jų atveju pasielgtume ko. Galų gale reikėjo pasidomėti, kad suomiai savo
mes, lietuvninkai? Gal, kita vertus, krizė dvasine šalyje išgarsėjo hitu Devil is a loser, he is my bitch.
prasme išeis į naudą? Juk ir taip trimituojame, kad Tai viską pasako. Dar vienas dalykas: Pinčiukui ne-
visuomenė per daug vartotojiška. Gal kai bus ma- patinka harmonija, graži muzika, profesionalumas.
žiau galimybių vartoti, galėsime kurti ir vietoj ilgų Jis skleidžia beprasmį triukšmą, kakofoniją – tiesiog
valandų prekybos centruose laiką išnaudosim skai- tyčiojasi iš Muzikos. Tad, mano manymu, Lietuvos
5
Esė
ternete parašė kažkokia ponia Nijolė, jūs, rašytojai,
imsit dirbti paprastus darbus, lenksit nugaras nuo
ryto iki vakaro, kaip ir visi „normalūs“ žmonės, o
ne rašysit savo blevyzgas. Būtent, paprasti, kuklūs
žmogeliai, tokie kaip tie, kuriems sovietinės oku-
pacijos metu tikrai negrėsė ištrėmimas.
Judošius pavojingas tuo, kad neleidžia rinktis.
a
b
py Pavyzdžiui, tarp gyvybės ir mirties. Jis visada siū-
a
ė t lo tik mirtį – visomis prasmėmis. Vėl neoriginaliai
n
ni
e pakalbėsiu apie amerikiečius. Rinkdami naująjį pa-
Si
ė. saulio valdovą, jie pakliuvo į gan keblią situaciją –
yt
Žil kokį budelį išsirinkti. Mat „piktasis MacCainas“
ė
Birut pasisakė už drąsesnius karo veiksmus Artimuo-
us, siuose Rytuose, o „gerasis Obama“ – už abortus
viči ir homoseksualų santuoką. Vargšeliai amerikiečiai
a
n
o turėjo nuspręsti, kokį nuosprendį įmesti į rinkimų
p
e
St urną – ar pražudytas nekaltas gyvybes moters įsčio-
as
gird se, ar pražudytas nekaltas gyvybes mūšio lauke.
Al Kipšas nekenčia visko, kas slypi žmogaus pri-
ppooppžžvvaaiiggžžddžžiiųų kkoonncceerrttaaii yyrraa ddeemmoonniišškkeessnnii nneegguu gimtyje, užtat jam prie širdies įvairūs daiktai, kurie
Metallicos. O ir popmuzikos, ypač rusiškos, klau- priverčia laisvos valios žmogų tarnauti. Pavyzdžiui,
sytojai dažnai gatvėse neskleidžia harmonijos. Ypač banknotai. Papasakosiu vieną tikrą istoriją: važiavo
Pinčiukas mėgsta juostas – ilgas ir baltas ant spor- kartą ramiai troleibusas, pilnas keleivių, ir staiga
tinių kelnių. kad spustels vairuotojas vidury gatvės stabdžius!
Raguotajam patinka banalybė, tuštybė ir bliz- Keleiviai išsigandę: kas nutiko? Pasirodo, nieko
gučių spindesys. Subanalindamas žmogaus būtį, baisaus: pamatė vairuotojas du litu vidury kelio
jis nesigėdija įsliuogti net į akademinės bendruo- gulint. Nieko nelaukdamas sustabdė, išlipo, pasiė-
menės knygynus. Štai viename iš jų teko išvysti mė dovanėlę ir važiavo toliau.
žymaus kulinaro misterio Jamie‘o Oliverio recep- Nors ir kiek vardų Liuciferis turėtų, žvilgtelkim
tų knygą, o šalia jos – didingas knygyno prierašas: į jo vardo reikšmę. Hebrajiškai jis vadinamas sa-
„Gyvenk, kad valgytum!“ tan, o lotyniškai – diabollo, išvertus tai reiškia „su-
Tų, kurie gyvi ne vien duona, Mefi stofelis ne- siskaldęs, piktas, kiršinantis ir – dėmesio, kolegos
kenčia. Pavyzdžiui, kultūros veikėjų, ypač – rašyto- žurnalistai – keliantis konfl iktą“. Taigi, taip išeina,
jų. Nežinau, kaip svetur, bet Lietuvoje jam pavyko kad ketvirtosios valdžios atstovai, visuomenėje ne-
užvaldyti valdžios protus, kad šie padidintų visus paliaujamai ieškantys konfl ikto ir intrigos, turėtų
įmanomus mokesčius, susijusius su knygų leidy- būti savotiški egzorcistai, parodantys problemos
ba. Matyt, dėl to kaltas Antanas A. Jonynas, pa- esmę ir padedantys ją išspręsti. Tačiau tai reikalauja
aukojęs šešerius metus tam, kad mūsų visuomenė kažkokių vertybių suvokimo, tad nemažai jų tam-
lietuviškai perskaitytų apie Mefi stofelio nedorybes, pa apsėsti ir stoja Liuciferio pusėn. O auditorijai tai
atskleistas Goethe‘s dramoje Faustas. Už demaska- tinka ir patinka. Toks žurnalistas – tikra popžvaigž-
vimą nuspręsta vertėją pažeminti – tu per šešerius dė. Kažkokią Liuciferio savybę, deja, turime visi.
knygos vertimo metus uždirbsi tiek, kiek valdžios Klausimas, ar spėsime tos popžvaigždės savybės
vyras uždirba per vieną mėnesį. Ir gal tada, kaip in- atsikratyti ir atsigręžti į dangiškąjį profesionalumą.
6
Esė
Gytis Radzevičius
Apie...
...nerūpestingumą. Anądien mačiau vaiką. kurio sienos buvo supintos iš belapių krūmo šakų.
Vaikas buvo mažas, kokių dvejų ar trejų metų. Jis Atrodo, jis norėjo atsisukti ir pasakyti: „Mama,
buvo aprengtas rausvu kombinezonu, kurio keliai žiūrėk, kur aš!“, tačiau neišlaikė pusiausvyros ir
buvo purvini, ant galvos pūpsojo gerokai per di- šleptelėjo į purvą. Mama lyg ir norėjo pasilenkti,
delė spalvota kepurė su bumbulu – ji smuko ber- įlįsti į tą „namelį“ ir ištraukti savo vaiką, tačiau pa-
niukui ant akių. Visų pirma keista man pasirodė kėlusi koją, atrodo, pamatė, į kokį purvą teks įbris-
tai, jog berniukas dėvėjo rausvos spalvos drabužius. ti, ir akimirką sustingo. Tos akimirkos užteko, jog
Tiesa, jo tai visiškai netrikdė. Vaikas lėtai krypavo vaikas atsistotų, ryžtingai atsisuktų į mamą ir, de-
(pavasario pradžia, berniuko kombinezonas buvo monstruodamas savo purvu išteptą kombinezoną,
storas) po pažliugusią žolę, kopė į mažytį kalną, ant išlįstų iš krūmo. Mama pagriebė vaiką už pažastų,
kurio stovėjo Kipro Petrausko paminklas, lyg no- pakėlė jį ištiestomis į priekį rankomis, kad neišsi-
rėdamas pasiekti viršūnę ir atsiremti į akmenį pail- teptų, ir, žiūrėdama jam į akis, aprėkė. Šiurkščiai
sėti. Jam tai pavyko. Maža rankute prisilaikydamas nuleidusi berniuką ant žemės, moteris apsisuko ir
šalto (ir purvino) akmens, jis atsisuko ir pažvelgė į greitu žingsniu nudrožė tolyn. Berniukas akimirką
moterį, kurios prieš tai aš nepastebėjau. Ji stovėjo pasiklydusiu žvilgsniu žiūrėjo į tolstančią mamą,
ant šaligatvio. Iš susirūpinusio (o gal pikto) moters tada pasileido paskui ją. Verkdamas, ištiestomis
žvilgsnio supratau, jog tai turbūt vaiko mama. Ji rankomis bandė ją pasivyti. Lyg norėdamas pa-
vilkėjo rudą paltą, juodas išlygintas kelnes, tam- klausti: „Mama, ką aš padariau negerai?“
sūs batai blizgėjo pavasarinės saulės spinduliuose. ...pyktį. Brolis piktai drebančiu balsu mestelė-
Jos makiažas buvo tobulas (o veidas dėl jo atrodė jo man „asilas!” ir trenkęs durimis nubėgo į kitą
nesveikai išbalęs), šukuosena – nepriekaištinga. kambarį. Jam vienuolika. Baigiu priprasti prie to-
Supratau, jog mama, kaip ir aš, visą laiką akimis kių pykčio proveržių, kurių pasitaiko vis dažniau.
lydėjo keliaujantį vaiką. Kai šis atsisuko, ji piktai Sėdžiu ant kėdės ir bukai spoksau į monitorių. Ke-
pašaukė jį sugrįžti – suprask, tau nevalia vaikščioti liskart perskaitau prieš barnį atidaryto straipsnio
po purvą. Berniukas nusijuokė ir tekinas pasileido pavadinimą Vokietija gedi žudynių mokykloje aukų:
žemyn nuo kalnelio, pusiaukelėje slystelėjo, tačiau septyniolikmetis nušovė devynis 15–16 metų mokslei-
nenugriuvo. Po kojomis pajutęs ne purvą, o tvirtą vius ir tris mokytojus, tada pritildau muziką ir iš-
šaligatvį, treptelėjo (ant batukų purvo beveik ne- girstu, kad brolis kūkčiodamas guodžiasi mamai,
liko) ir padavė dešinę rankutę mamai. Jiedu pa- jog aš jam neleidžiąs pažaisti kompiuteriu. Atsidūs-
traukė tolyn: vaikas, įspraudęs savo dešinę ranką tu supratęs, kad po kelių minučių į mano kambarį
mamai į delną, ir mama, palinkusi į kairę, lyg neštų ateis mama ir griežtu, ginčytis neleidžiančiu balsu
sunkų nešulį. Tačiau taip jie nuėjo netoli. Už kelių pasakys: „Nebūk egoistas, nuleisk snapą ir pradėk
metrų vaikas paleido mamos ranką, žengė į šalia dairytis aplinkui, esi ne vienas, leisk broliui pažais-
šaligat vio augantį krūmą ir atsidūrė „namelyje“, ti.“ Po penkių minučių brolis visiškai sausomis aki-
7
Esė
mūsų: manęs, žiūrinčio į jį, ir jos, sustojusios ke-
liais žingsniais toliau, žiūrinčios tai į mane, tai į jį.
Stoviu ir kone akiplėšiškai stebiu artėjantį žmogų.
Ji daro tą pat, tyla. Kai žmogus priartėja tiek, jog
galiu išgirsti medinių senų jo ramentų girgždesį,
aš nuleidžiu akis į tas vienodas šaligatvio plyteles,
pajudu iš vietos ir nežiūrėdamas į jį nueinu tolyn.
Tačiau prasilenkdamas su žmogumi kilsteliu žvilgs-
nį ir pamatau jo akis – dideles, spindinčias ir lyg
(visiškai nepiktai) klausiančias: „Berniuk, ko žiūri į
mane?“ Tylėdami praeiname bažnyčią, Adomo Mic-
kevičiaus paminklą ir prisėdame ant suoliuko. Tik
tada pokalbis atgyja. Tačiau neilgam: mūsų dėmesį
patraukia iš lėtai atvažiuojančio policijos automo-
bilio sklindantis balsas: „Vairuotojai, pasitraukite
iš kelio, praleiskite koloną.“ Pro mus pravažiuoja
pirmas, antras, trečias žalios ir baltos spalvos auto-
mobilis, po jų rieda keli juodi „mersai“, vežantys
vieną žmogų – vairuotoją, tada – automobilio su
mis spokso į žaidimo Grand Th eft Auto: San Andre- (Bulgarijos) vėliavėle eilė, o šią koloną užbaigia dar
as užsklandą, o aš sėdžiu ant sofos, rankose laikau keletas juodų „mersų“ ir pora žalios ir baltos spal-
knygą ir mąstau, kiek automobilių jis (virtualiai) vos automobilių. Nejučia prisimenu prieš keliolika
pavogs šiandien, kiek žmonių (virtualiai) iššaudys, minučių matytą skausmo koloną, kurią sudarė vos
kiek kekšių, stoviniuojančių pakelėse, (virtualiai) vienas žmogus, judantis kur kas lėčiau nei šie pra-
sutraiškys (virtualiai) pavogtu automobiliu. bangūs automobiliai. Tačiau suprantu, kad ta ko-
...pagarbą. Einame šaligatviu. Kalbamės (tiks- lona man atrodė kur kas garbingiau ir jai aš jaučiau
liau – ji kažką pasakoja, ką konkrečiai – nepame- nepalyginamai didesnę pagarbą.
nu). Žodžius dažnai palydi šypsenos. Einame be ...vienišumą. Sėdime kažkuriame Vilniaus par-
tikslo, nežinome, kur atsidursime, tačiau tai mums ke, o gal skvere. Aplink aptirpęs purvinas sniegas,
nėra labai svarbu. Ji įsijautusi kažką kalba, aš nulei- kai kur – gličios žemės lopinėliai. Bet mums tai ne-
dęs akis klausausi. Kai ji nutyla, pakeliu akis nuo svarbu. Šiemet sėdime gamtoje pirmą kartą. Mūsų
vienodų šaligatvio plytelių norėdamas pažvelgti į rankose – netuščia stiklinė tara, lūpose – gilesnės
ją, tačiau impulsyviai nukreipiu žvilgsnį į tolį. Pa- prasmės neturintys žodžiai ir juokeliai, o akyse –
matau tamsiai raudoną Šv. Onos bažnyčią, šalia priešais, tiesiog ant akmens ar laikraščio lapą pa-
jos – truputį šviesesnį ir dėl to panašesnį į kraujo sitiesę sėdintys draugai. Esame penkiese ar šešiese,
dėmę Bernardinų vienuolyną... Tačiau ne tai pri- neįskaičiuojant „anų dviejų“, kurie užsiėmę savais
vertė mane sustoti ir nepažvelgti į ją. Bažnyčios reikalais ir visiškai nekreipia į mus dėmesio. Taip
fone pamačiau šaligatviu ateinantį žmogų. Tiesa, (beprasmiškai?) leidžiame laisvą dieną. Pamatome
sakyti „ateinantį“ turbūt būtų nelabai tikslu: žmo- artėjančią moterį. Žilstelėję jos plaukai susegti į la-
gaus rėmėsi į ramentus, viena jo kelnių klešnė buvo bai tvarkingą kuodą, ji vilki ilgą pilką paltą, ranko-
gerokai patrumpinta, užlenkta ir užsiūta. Žmogus je nešasi elegantišką, tačiau neabejotinai labai seną,
buvo vienakojis. Jis lėtai šlubuodamas artėjo prie nunešiotą rankinę. Savo stiklinę tarą pastatome ant
8