Table Of Contentvisuomene
Katalikų pasaulio leidiniai
E R I K H. E R I K S O N
V aikystė ir
visuomenė
ERIK H. ERIKSON
visuomene
Kataliku pasaulio leidiniai
Vilnius. 2004
UDK 159.927
Er93
Versta iš:
Erik H. Erikson
CHILDHOOD AND SOCIETV
W. W. Norton & Company
Iš anglų kalbos vertė
Lina Jurėnienė
Knygos leidimą parėmė Atviros Lietuvos fondas
© W. \V. Norton 8c Company, Ine
© UAB „Katalikų pasaulio leidiniai“, 2004
ISSN 1392-1673
ISBN 9955-619-27-9
Musų vaikų vaikams
1985
ųjų mintys
-
Buvau paprašytas parašyti pratarmę šiai, pirmajai, savo kny
gai, kad prisidėčiau minint trisdešimt penktuosius aktyvaus jos
gyvavimo metus. Tačiau tada supratau, jog knyga jau turi dvi
pratarmes-vieną, skirtą pirmajam, 1950-ųjų, leidimui, o kitą-
antrajam, pasirodžiusiam 1963 metais; be to, kiekvienas dides
nis skyrius pradedamas atskiru įvadu. Taigi galima manyti,
kad bent jau prieš trisdešimt penkerius metus iš anksto įspėda
vau savo skaitytojus, apie ką jie netrukus perskaitys. O dabar
apibendrinu tai, ką praeityje esu padaręs. Tad paskutinė mano
knyga (1982) išties turi kiek pagyrūniškai apibendrinantį pa
vadinimą Gyvenimo ratu apėjus (The Life Cycle Completed) ir tai
patv irtina tiesą, jog į devintąją dešimtį įžengęs žmogus (o ma
no gyvenimo dešimtmečiai daugmaž sutampa su mūsų amžiaus
dešimtmečiais) mieliau kreipia savo žvilgsnį į praeitį ir ap
mąsto, kokie bendriausi siekiai, viltys ir nuogąstavimai paliko
giliausią pėdsaką vidutinio amžiaus tarpsniu nueitame kelyje.
Senatvėje žmogus įgyja tam tikra prasme istorinę bei „gyveni
mo istorijos“ tapatybę, atspindinčią tam tikrą laiką ir erdvę,
kai jis gyveno kartu su svarbiausiais savo gyvenimo bendrake
leiviais. Be tojam kyla poreikis (kitąsyk žūtbūtinis) patirti tam
tikrą egzistencinę tapatybę, apimančią vien savitą jo paties
egzistenciją.
Penktajame savo amžiaus dešimtmetyje pamėginęs api
bendrinti klinikinius ir antropologinius vaikystės (kaip ji iš
gyvenama skirtingose visuomenėse) stebėjimus, savo darbą
7
pavadinau kelionės užrašais - „vietų ir atstumų registru“, kaip ši
sąvoka apibrėžiama Marcho žodyne1.
Turiu prisipažinti, jog šiandien sąvoka „kelionės užrašai“
man primena jaunystę, kai buvau įsitraukęs į vokiečių kultūro
je įsišaknijusį IVanderschaft2 ritualą - meninį bei filosofinį at
spalvį turėjusias klajones, ieškodamas galimybių pažinti Pietų
Europos šalių kultūrą bei susitikti su garsiaisiais vokiečių rašy
tojais (pavyzdžiui, Freudu...).
Klinikinių ir antropologinių stebėjimų užrašai pirmiausia
supažindina su nuostabia patirtimi, kai kilniaširdžių draugų ir
mokytojų dėka „gimtojoje“, Freudo laikų Vienoje sužinojau apie
neseniai atskleistą vaikystės visuotinumą. Su šiuo reiškiniu
susidūriau dirbdamas specialiojoje mokykloje, atkurdamas
vaikystės tikrovę psichoanalizės metodu gydomų suaugusiųjų
prisiminimų ir jų gyvenimo istorijų pagrindu bei su pačiais
vaikais dirbdamas psichoanalizės metodu, kurį tuo metu plėto
jo Anna Freud.
Pirmojo leidimo įvade, apibendrinančiame, kaip kitados
Vienoje, o vėliau - šioje šalyje3 mokiausi sąvokų lygmeny mąs
tyti bei rašyti apie vaikystę, yra vienas sakinys, kuriam derėtų
skirti atskirą pastraipą: „Šią knygą redagavo mano žmona Joan
Erikson“. O dabar priėjo turiu pridurti dar ir šiuos žodžius:
„taip pat ir kitas mano knygas“. Ji taip pat mokytojavo mūsų
mažoje Vienos mokyklėlėje, domėjosi psichoanalize. Kai, nu
jausdami artėjančią katastrofą (Hiderio režimą), atvykome į šią
šalį (Joan kilusi iš Kanados), aš buvau vos pramokęs anglų kal
bos, tad jai teko man padėti raštu reikšti mintis. Tai man padėjo
1 March’sThesaurus (angį.). - Vert. past.
2 kelionių, klajonių (vok.). - Vert. past.
SJAV. - Vert. past.
8
iš esmės suvokti ir išreikšti kai kuriuos pamatinius juslinius ir
sąvokinius stebėjimų elementus, o tai vėliau pagelbėjo man su
vokti, kas sieja labai skirtingoje visuomeninėje ir kultūrinėje
aplinkoje gyvenančių vaikų (taip pat ir Amerikos indėnų) elgesį
žaidimų metu, - regimą šio elgesio išraišką bei įvairius pavidalus
įgijusį slaptą jo turinį. Be to, mes kartu parengėme psichoso-
cialinių gyvenimo pakopų teorijos metmenis. Pastarieji, pava
dinti „Sveikos asmenybės augimas ir krizės“ (Growth and Crises
of the Healthy Personality), buvo pristatyti amžiaus vidurio Bal
tųjų rūmų konferencijoje, skirtoje šiai bendrai temai. O dėl
formos ir prasmės, tai visuomet žavėjausi Blake’o teiginiu, jog
„Žaidimai ir rūpesčiai yra skirtingais metų laikais nunokstantys
vaisiai“; taip „žaidimai ir rūpesčiai“ tapo ne tik prasmingu vie
no šios knygos skyriaus, bet ir atskiros knygos, apimančios God-
kino paskaitas, skaitytas Harvardo universitete, pavadinimu.
Jau nuo pat pradžių Vaikystė ir visuomenė buvo gana plačiai
skaitoma ir išversta į keletą „užsienio“ kalbų - taip pat vokiečių
(šia kalba kalbėjau mokyklos metais) ir danų - mano gimtąją
kalbą. Beje, kaip tik dabar prieš save turiu knygos Gyvenimo
ratu apėjus - Livsringen slutted: En Studiebog leidimą danų kalba.
1963 m. išleistos Vaikystės ir visuomenės terminų rodyklėje
kai kurios sąvokos yra priskiriamos „branduolinių konfliktų“
grupei. Šiandieną ieškome šaltinių, kuriais galėtume remtis
svarstydami branduolinius klausimus. Taigi labai nustebau, jog
šiai temai priskiriami tokie klausimai kaip „pasitikėjimo-ne-
pasitikėjimo“ priešprieša ir tai laikoma svarbiausia gyvenimo
problema. Tad leiskite man darsyk pamąsty ti apie vieną pir
minių „branduolinių konfliktų“, būtent - motinystės ir tėvystės
vaidmenį žmogaus gyvenime, ir susieti jį su visuotinio bran
duolinio ginklavimosi pavojumi. Be abejo, nuo to laiko, kai
Freudas atrado „Oidipo kompleksą“ ir kitus esminius konfliktus,
iš esmės prieštaringa tėvystės ir motinystės tema buvo psi-
choanalitinio mąstymo ašis.
9
ftichoanalizės požiūriu nagrinėdami tėvystės ir motinys
tės konfliktą dviejose didžiosiose šių laikų šalyse, susidūrėme
su įtakingosios amerikiečių „Mamytės“ motinystės dilema ir su
kartkartėmis istoriškai destruktyviu „vokiečių tėvo“ tipu. Kny
goje minėjome, jog „Mamytės“ tipas („mamizmas“) įkūnija su
dėtinį bruožų paveikslą, ir „nė viena gyva moteris negali turėti
visų šių bruožų vienu metu“ (p. 342). Vis dėlto apie tai kalbė
damas norėčiau pacituoti vieną bendro pobūdžio teiginį: „Mo
tina tapo mamyte tik tada, kai dėl tapačių istorinių lūžių tėvas
tapo tėtušiu. Mat, išsamiau panagrinėjus, „mamizmas“ yra tik
nevykęs paternalizmo pakaitalas. Amerikiečių motinos ėmėsi
senelių vaidmens, kai tėvai išsižadėjo vadovaujamojo vaidmens
šeimoje, švietimo srityje ir kultūriniame gyvenime“ (p. 349).
Vis dėlto būtų prasminga pasvarstyti, kaip „mamizmo“ ir pa
ternalizmo atveju abu tipai - motinystė ir tėvystė - siejosi ir
siejasi vienas su kitu. Šioje knygoje taip pat aptariau žiaurios
tėvystės paty rimą plėtojantis kariniams judėjimams, o dabar
gvildenu šias visuotines temas, siekdamas atskleisti galimąją
reikšmę šiuo istoriniu momentu, kai didžiuliai technologijos
pasiekimai mūsų pasauliui kelia visuotinę branduolinę grėsmę.
Gali būti, jog žmoniją išgelbės tik visos žmonijos mastu darnoje
motinos ir tėvo GLOBA.
Be abejo, motinoms tenka sv arbiausias vaidmuo ankstyvuoju
vaikų amžiaus tarpsniu, jos aktyviai dalyvauja švietimo įstaigų
ir kitų pamatinių kiekvienos visuomenės institucijų, pavyzdžiui,
šeimų ir mokyklų, kasdienėje veikloje, o ekonominio bei poli
tinio gyvenimo kasdienybę, kaip ir karo dvasios puoselėjimą,
jos yra linkusios patikėti vyrams, ypač teritorijose, kur viešpa
tauja įsitikinimas jas juosiančių sienų „šventumu“. Vis dėlto
išskirtinėje kultūrinėje terpėje išaugusių žmonijos „rūšių“ poli
tinė raida visuomet kelia visuotinio priešiškumo grėsmę ir su
teikia šių grupių nariams galimybę savąją bei jai giminiškas
10
