Sofoklis. Antigonė.

42 Pages·2014·0.21 MB·Lithuanian

Sofoklis

ANTIGONĖ

Prologas

Aikštė priešais karaliaus rūmus Tėbų pilyje. Į rūmus trejos durys: vidurinės dvivėrės, šoninės vienpusės,
visos uždarytos. Greit turi aušti
Iš dešinės ateina Anfigonė gedulo rūbais su nedidele urna rankose. Pasibeldžia į dešines duris ir tyliai
pasikalba su išėjusia į jos beldimą tarnaite. Tarnaitė pasišalina. Antigonė eina į vidurį scenos. Netrukus pro
tas pačias duris pasirodo Ismenė. Antigonė skuba jos pasitikti.

ANTIGONĖ
Ismene, mylimoji mano seserie!
Ar tu žinai, kad mūs Oidipo negandais,
Kol būsim gyvos, Dzeusas plakti nenustos?
Nei sielvartų jokių, nei skausmo nebėra,
5 Nei gėdos, nešlovės ar nedalios tokios,
Kurių dar mes abi nebūtume regėję.
Ir šiandien visas miestas kalba, kad šaukliams
Valdovas liepė vėl paskelbt įsakymą.
Girdėjai tu ką nors, ar nieko nežinai,
10 Kokių nelaimių broliams atnešė vaidai?

ISMENĖ
Žinios aš, Antigone, neturiu jokios,
Skaudžios nei malonesnės, dar nuo tos dienos,
Kai mes abi netekom brolių abiejų,
Nuo vienas kito rankos kritusių liūdnai.
15 Tik Argo kariauna šią naktį jau atgal
Patraukė, ir daugiau aš nieko nežinau.
Tačiau nuo to nebus geriau man nei blogiau.

ANTIGONĖ
Aš tai žinojau ir todėl tave iš rūmų
Išsikviečiau, nes vienai noriu pasakyt.

ISMENĖ
20 Kas atsitiko? Vėl turbūt liūdna žinia.

ANTIGONĖ
1
Kreontas mūsų brolius perskiria kapu:
Pagerbęs vieną, antrąjį paniekino.
Palaidojo į žemę Eteoklį jis
Gražiai, kaip reikalauja krašto paprotys,
25 Ir tas jau turi garbę mirusių šaly.
O kūną Polineiko, kritusio liūdnai,
Įsakymą viešai paskelbęs per šauklius,
Užgynė laidot ir bet kam raudoti jo.
Neapverktas tegali ir nelaidotas,
30 Tegu sau kelia vaišes prašmatnias pesliai.
Kreontas malonusis, sako, tai visiems
Paskelbęs, tau ir man, pabrėžiu aš – ir man.
Įsakymą šį savo, jei nežino kas,
Dar liepęs pakartot ir anaiptol neleisiąs
35 Nepaisyt niekam jo: kas drįsiąs nepaklust,
Tas miesto aikštėje sukniubs po akmenim.
Žinai štai viską, ir matysim greit, ar tu
Garbinga, ar menka gerų tėvų duktė.

ISMENĖ
40 O vargšė! Ta bėda ne mano pajėgoms,
Nei aš atnarpliot, nei sunarpliot ką galiu.

ANTIGONĖ
Tu ryšies veikt ir kęsti su manim, sakyk?

ISMENĖ
O kam tu ryžties? Ką galvoji tu daryti?

ANTIGONĖ
Padėsi mirusį šiai rankai tu paimti.

ISMENĖ
Manai tu jį palaidot? Uždrausta visiems.

ANTIGONĖ
45 Palaidosiu aš savo brolį, draug ir tavo,
Jei tu nenori. Niekad neapleisiu jo.

ISMENĖ
Beprote tu! Kai taip Kreonto uždrausta?
2
ANTIGONĖ
Ne jam uždraust, kas mano priedermė šventa!

ISMENĖ
Tu atsiminki, seserie, kaip mūsų tėvas
50 Pražuvo be garbės, paniekintas visų,
Kai pats, pamatęs savo nuodėmes baisias,
Sava ranka išvėrė sau akis abi.
Ir motina-žmona (draugėj abu vardai)
Taip negarbingai kilpoj pabaigė dienas.
55 Toliau du broliai viena ta pačia diena,
Savižudos tie vargšai, galvas neramias
Nuo vienas kito rankos gavo paguldyti.
O šiandien mes abi, dar gyvos likusios,
Niekingai žūsim, jei šalies įstatymų,
60 Karaliaus valios ir valdžios negerbsime.
Tu pamiršti, kad gimėm mudvi moterim
Ir stot į grumtynes su vyrais negi mums.
Kieno galia didesnė, tas ir valdo mus.
Mums lemta vien klausyt, nors kartais ir skaudu.
65 Aš požemių dievus maldauju nuolankiai,
Tegu jie man atleidžia, priverstai jėgos.
O tų, kas turi valdžią, aš turiu klausyti.
Daugiau, nei pagali, daryt ne priedermė.

ANTIGONĖ (šaltai ir išdidžiai atsitraukdama)
Nebeprašau ir, nors norėtum tu pati
70 Dabar padėt, man džiaugsmo jokio nebebus.
Daryki sau, kaip išmanai, o aš gi jį
Palaidosiu. Tuomet man gera bus ir mirti.
Gulėsiu aš prie jo, prie mielojo miela,
Už meilės priedermę kalta, bet ne paika:
75 Čia žemėj reikalinga būsiu neilgai,
O ten gulėsiu amžius. Tu gali, jei nori,
Verst niekais pareigą, uždėtąją dievų.

ISMENĖ
Jos niekais neverčiau ir neverčiu, tačiau
Žmonių nepaisyt valios aš per daug silpna.

3
ANTIGONĖ
80 Gerai. Dangstykis tuo sveika, o aš einu
Supilsiu kapą savo broliui mylimam.

ISMENĖ
O, nelaiminga! Kaip baisu man dėl tavęs.

ANTIGONĖ
Nebūgštauk dėl manęs. Pati savęs žiūrėk.

ISMENĖ
Nors niekam šio sumanymo nesisakyk,
85 Laikyki paslapty. Tylėkime abi.

ANTIGONĖ
O ne! Sakyk! Tylėdama užtrauksi sau
Pagiežos dar daugiau, nei skelbdama visiems.

ISMENĖ
Karšta širdis tau ten, kur stingsta ji kitiems.

ANTIGONĖ
Aš pasišvęsiu tam, ką liepia pareiga.

ISMENĖ
Jei tu valiosi. Sieki nepasiekiama.

ANTIGONĖ
90 Jei nevaliosiu – krisiu nepalūžusi.

ISMENĖ
Ko neįmanoma, neverta nė pradėti.

ANTIGONĖ
Jei taip kalbėsi, aš pradėsiu neapkęsti,
Ir mirusis teisėtai neapkęs tavęs.
95 Palik mane su mano beprotybe šia,
Iškęsiu baisumus šituos: jie mažesni,
Tikėk, nei mirti negarbinga mirtimi.

(Nueina)
4
ISMENĖ
Ir eik sau, jei panūdai taip, tačiau žinok:
Nors tu elgies paikai, saviems lieki sava.

Liūdna grįžta pro tas pačias šonines duris. Scena kurį laiką tuščia. Aušta.

PARODAS
Iš miesto pusės ateina penkiolikos senių, Tėbų didžiūnų, choras. Pirmieji tekančios saulės spinduliai
apšviečia rūmus

CHORAS

I strofa
100 Niekad dar nežėrėjai taip
Tėbams septynvarčiams tu,
O saulės spinduly skaistus.
Sušvitęs vėl šiandieną mums
Virš Dirkės vandenų tyrų,
105 Dienos auksinės žibury, tu
Argo karį ginkluotąjį,
Baltu skydu švytruojantį,
Galvotrūkčiais bėgt privertei,
Aštrius paspaudęs žąslus.
110 Atžygiavo jisai mūsų žemėn plačion,
Priprašytas rūsčių Polineiko kalbų,
Ir nuskriejo per ją, nudundėjo grasiai
Su galingu, skurdžiu kaip erelio riksmu,
Apsisiautęs baltais tartum sniego sparnais,
115 Savo ginklais margais
Ir kuoduotais šalmais mirguliuodamas.

II antistrofa
Bet susilaukėme pergalės skambiavardės,
Daugiavežimiams ji Tėbams meilingai šypso.
150 Tad kautynių šiurpą
Iš atminties mes išmeskim
Ir šventovės dievų
Šiąnakt tegu skambės džiaugsmo giesmėm, o Tėbų
Žemė lai dunda po šokančių
Kojom, Bakchui pavyzdį rodant.
5
155 Bet Kreontas aure, valdovas šalies,
Kuriam lėmė dievai sprendimu nesenu
Krašto sostą užimt, štai ateina, kažką
Sugalvojęs daryt, nes pasiuntęs šauklius
160 Į vyriją čionai susirinkti visiems
Įsakė jis krašto didžiūnams.

PIRMAS EPEISODIJAS

KREONTAS
(Asmens sargybinių lydimas, ateina iš lauko pusės ir kreipiasi į chorą)

Išgelbėti mes, žmonės. Miestą it bangom
Užliejo ir išnirti leido vėl dievai.
Kiekvieną atskirai kviečiau aš jus ateiti,
165 Pasiųsdamas šauklius, nes atmenu gerai,
Kad Lajo sostui rodėte jūs pagarbą,
Vėliau Oidipui, kolei miestą valdė jis,
O kai pražuvo pats, tuomet ir jų vaikams
Visa širdim jūs buvot vis ištikimi.
170 Dabar, kai leido dviguba lemtis abiem
Tą pačią dieną žūt nuo vienas kito ieties
Ir susitept rankas, praliejus brolio kraują,
Tad sostą su valdžia turiu paimti aš,
Kaip artimiausias žuvusiųjų giminė.
175 Suvokti dvasią, norus ir mintis žmogaus
Juk neįmanoma tol, kol įstatymais
Ir turima valdžia savęs jis neparodė.
Kas, viso krašto valdžią drįsęs pasiimti,
Sumanymų gerų neįgyvendina
180 Ir, baimės pilnas, nė liežuvio neapvers,
Tą valdovu blogu laikiau aš ir laikau.
O kas tėvynės garbę vertina mažiau
Už draugystes, tas niekas mano akyse.
O aš (paliudys Dzeusas visa regintis)
185 Nenutylėsiu, jei matysiu, kad žmonėms
Nelaimė artinas, dangstydamos gėriu,
Nei to, kas mūsų žemei priešas, niekados
Aš nelaikysiu bičiuliu, žinodamas,
Kad ji – mūs eldija ir, plaukdami su ja,
190 Kol ji klestės, draugų turėsim visuomet.
6
Tokiais įstatymais tvarkysiu šalį aš.
Ir šiandien įsakiau paskelbti jau žmonėms
Dėl brolių tų, Edipo tų dviejų sūnų:
Kad Eteoklį, kurs tėvynę gindamas
195 Paguldė galvą žūtbūtinėje kovoj,
Palaidotų kapan su apeigom visom,
Kurios atliekamos, palydint didžiūnus.
O dėl jo brolio tikrojo, dėl Polineiko,
Kurs ištremtas sugrįžo ir kėsinosi
200 Gimtinį miestą ir gimtos šalies dievus
Paleisti pelenais, kėsinos atsigerti
Jis brolių kraujo, o kitus paverst vergais –
Dėl jo paskelbė kraštui nuosprendį šaukliai:
Nelaidoti kapan ir jo neapraudot.
205 Nelaidotas teguli nešlovės ženklan,
Tegul puotauja šunys ir pikti pesliai.
Toks mano požiūris, ir niekšai niekados
Nebus pagarboje labiau negu dori.
Kas miestui pasišventęs – mano pagarbos
210 Ir gyvas, ir numiręs lygiai susilauks.

CHORO VADOVAS
Turi, Kreontai, valią šiandien vienas spręst,
Kas mūsų krašto priešas, kas bičiulis jo.
Įstatymą visokį taikyti gali
Ir mirusiems, ir mums, kur esame gyvi.

KREONTAS
215 Žiūrėkit, kad įsakymą įvykdytų.

CHORO VADOVAS
Kam nors jaunesniam tu šią pareigą pavesk.

KREONTAS
Sargybą prie lavono aš jau pastačiau.

CHORO VADOVAS
Tai ką daugiau dar teiksies mums tu įsakyti?

KREONTAS
Nenuolaidžiauti tiems, kas vykdyt nenorės.
7
CHORO VADOVAS
220 Nėra bepročio tokio, kurs norėtų mirt.

KREONTAS
Nors atpildas ir toks, tačiau viltis laimėti
Sugundo žmones ir įtraukia pražūtin.

Prisiartina sargybinis

SARGYBINIS
Valdove, negaliu sakyt, kad bėgau čion
Uždusdamas, kiek leido kojų greitis man.
225 Ne sykį aš sustojęs pagalvodavau,
Ar nepasukt atgal man iš pusiaukelės.
Širdis kartojo nuolat man, sakydama:
„Ko skubiniesi, vargše, atsiimt bausmės?
Beproti, ko gaišuoji! Jei iš kito ko
230 Kreontas sužinos, ar tuosyk neskaudės?“
Su šitokiom mintim skubėjau palengva,
O taip ir trumpas kelias virsta begaliu.
Prisiverčiau galop ateiti pas tave
Ir pasakyti viską, nors nėra nė ką.
235 Tad atėjau dabar čia kupinas vilties
Daugiau nenukentėsiąs, nei užsipelniau.

KREONTAS
Kas pasidarė? Ko tu nusiminęs toks?

SARGYBINIS
Pirmiausia pasakysiu dėl savęs: ne aš
Tai padariau ir, kas padarė, nežinau,
240 Ir neteisinga bėdą versti ant manęs.

KREONTAS
Gudrauti moki ir sukiesi vis ratu,
Vis vietoj, bet naujieną pasakyt reikės.

SARGYBINIS
Naujienos tos baisumas verčia neskubėti.

8
KREONTAS
Sakyki viską tuoj ir dinki iš akių.

SABGYBINIS
245 Tuojau ir pasakysiu: mirusį kažkas
Palaidojo ir dingo, kūną apibėręs
Sausa smiltim, kaip reikalauja paprotys.

KREONTAS
Ką pasakei? Kas drįso padaryti tai?

SABGYBINIS
Aš nežinau. Nei kirvio kirčio nematyti.
250 Nei rėžio jokio kauptuku: aplink plika
Sudžiūvus žemė kaip uola, nė ratų joj
Pravėžų nėr jokių – padarė be žymės.
Ir kai dieninis sargas mums parodė tai,
Visus pagavo klaikas mus ir nuostaba:
255 Neberegėt, nors žemėn jis neužkastas,
Tik dulkėm užbertas nuo prakeiksmo baisaus.
Žvėries plėšrūno niekar nei šunų nėra
Nė jokio pėdsako nei kojų, nei dantų.
Pradėjome tada mes bartis tarp savęs,
260 Nes sargas sargą kaltino, ir jeigu būtų
Muštynės kilę, skirt nebūtų buvę kam.
Kiekvienas kaltininkas buvome dabar,
Bet nenutvertas, tad ir gynėsi visi.
Mes būtum ėmę rankom karštą geležį,
265 Per ugnį ėję ir visais dievais prisiekę,
Jog nei padarėm, nei pagelbėjom kam nors
Šį darbą sugalvot ir jį įvykdyti.
Po ginčų pagaliau, beprasmių ir ilgų,
Prakalbo vienas, ir visiems, to pritrenktiems,
270 Žemai nusviro galvos: negalėjome
Nei prieštarauti, nei atsakymą surasti,
Kaip padaryt geriau. O jis pasakė mums,
Kad reikia tau pranešt ir slėpti nevalia.
Nusvėrė žodis jo, ir man, nelaimingajam,
275 Štai burtas lėmė didžią priedermę atlikt.
Ne savo noru atėjau ir nešauktas,
Nemielas niekam su blogom žiniom vajys.
9
CHORO VADOVAS
Seniai, valdove, lenda man galvon mintis:
Gal dievas pasiuntė šio darbo padaryti.

KREONTAS
280 Nutilki, kol rūstybė nepašoko man,
Kad nepaliktum kvailas senio metuose.
Kalbi, ko kęst negalima, ir tvirtini,
Jog dievas ėmęs rūpintis numirėliu.
Ar kaip geradarys, iš pagarbos didžios,
285 Palaidotas bus tas, kurs deginti šventovių,
Kolonom apsuptų, atėjo, grobt aukų,
Nusiaubti žemės šios, sugriaut įstatymų?
Ar gal dievus laikai piktadarių globėjais?
Negali būt! Nors Tėbų žmonės jau seniai
290 Vos gali bepakęst ir murma prieš mane,
Slaptai kraipydami galvom: nenori mat
Sprandų į jungą duot ir man dorai paklusti.
Tad šitokių ką nors, aš puikiai suprantu,
Papirko pinigais, kad jį palaidotų.
295 Žmonėms blogybių niekas nepridarė tiek
Kiek pinigas: už jį ir miestai išgriauti,
Ir daug žmonių išguita iš gimtų namų.
Ištvirkdo dorą sielą ir pamoko jis
Pasaulyje pasukt begėdiškais keliais,
300 Parodo nedorybių pavyzdį žmonėms,
Kaip sąžinę apgaut bet kokiame darbe.
Bet kas už pinigą padarė darbą šį,
Tam laikas bus pelnytai susilaukt bausmės.
Todėl kaip Dzeusui šventą pagarbą jaučiu,
305 Suprask mane gerai, prisiekdamas sakau:
Jei to, kars nusikalto laidodamas jį,
Nepastatysit radę jūs man prieš akis,
Per maža bus į Hadą tiesiai jus pasiųsti:
Gyvi karodami atskleisit kaltę šią
310 Ir sužinosit jūs, kur pelno sau ieškoti,
Kai gausit, kas priklauso. Aš pamokysiu,
Kad ne kiekvienas pelnas gali būt smagus
Ir kad kreivu keliu pelnyti pinigai
Dažniau pražudo žmogų, nei pagelbsti jam.
10