Table Of ContentLIETUVOS KULTŪROS TYRIMŲ INSTITUTAS
Pillé Veljataga
LIETUVOS.
ESTETINE
MINTIS
XIX a. pabaigoje -
XX a, pirmoje pusėje
Meno tautiškumas
ir visuomeniškumas
VILNIUS
UDK 7.01(474.5)(091)
Ve-101
PILLĖ VELJATAGA
LIETUVOS ESTETINĖ MINTIS
XIX a. pabaigoje - XX a. pirmoje pusėje
Meno tautiškumas ir visuomeniškumas
Lietuvos
mokslo
taryba
Monografijos leidybą finansavo Lietuvos mokslo taryba
pagal Nacionalinę lituanistikos plėtros 2009-2015 metų programą
(projekto sut. N r. LIT-4-41)
Recenzentai:
PROF. HABIL. DR. JUOZAS MUREIKA
DR. GYTIS VA1TKŪNAS
Leidinys rekomenduotas spaudai
LIETUVOS KULTŪROS TYRIMŲ INSTITUTO MOKSLO TARYBOS
Viršelyje - Sergei Prokudin-Gorskij nuotrauka (1912 m.).
ISBN 978-9955-868-38*5
6 Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2011
© Pilie Veljataga, 2011
© Viršelio dizainas, Jokūbas Jacovskis, 2011
TURINYS
Pratarmė.............................................................................8
I skyrius. ĮSIPAREIGOJIMAI TAUTAI
i. Aušros pažadinti................................................................................16
z. Naujovių link................................................................40
3. Savitumo link................................................................73
II skyrius. NEPRIKLAUSOMYBĖS VILTYS
1. Meniškumo reikalavimai..........................................92
2. Apie meno esmę ir ribas.........................................104
3. Komunikacijos trukdžiai.........................................122
III skyrius. KULTŪRĖJANTI VISUOMENĖ
1. Epochos ženklai..........................................................144
2. Šiuolaikiško meno keliai.........................................158
3. Menas tautinės kultūros projektuose . . . . 181
Pabaiga..........................................................................197
Reziumė (anglų k . ) ....................................................199
Asmenvardžių rodyklė...............................................213
Skiriu Mamos,
dailininkės Tiju-Ene Vaivadienės,
atminimui
PRATARME
Šios monografijos autorės ilgamečių tyrinėjimų sritis yra XIX-XX amžių san
dūros ir tarpukario Lietuvos estetinė mintis. Terminas „estetinė mintis“ dažnai
vartojamas turint omenyje kurio nors laikotarpio estetikos palikimo visumą
bei kalbant apie tyrimų lauką, kuriame svaresnis vaidmuo tenka ne filosofinei
estetikai (profesionaliajai estetikai kaip filosofijos disciplinai), bet menotyrinei
estetikai- estetikos šakai, pagal paskirti1T tematiką artimai meno filosofijai ir
menotyrai, kurios glaudus „ryšys su meno kūrybos ir suvokimo aktualijomis
įgalina greičiau ir tiksliau pajusti naujų estetikos idėjų gimimą ir jų teorinės ref
leksijos būtinumą arba paskatas naujai interpretuoti esamas teorines nuostatas,
kurios jau nebepadeda suprasti pasikeitusiosmeno praktikos“1. Sociokultūrinė
situacija Lietuvoje lėmė, kad „estetinės minties raidai susidarė palankiausios
sąlygos rutuliotis menotyrinės estetikos linkme“2.
Profesionaliosios filosofijos ir estetikos nunykimas carinei valdžiai uždarius
Vilniaus universitetą, labai sunkios (lyginant su kitomis Rytų Europos šalimis)
lietuviškosios raštijos gyvavimo sąlygos spaudos draudimo metais, su etniniu
lietuviškumu ir LDK piliečio tapatybe susijusios nacionalizmo kolizijos, vedusios
į aukštesniųjų luomų kultūros tradicijos atmetimą kaip svetimos, - tai aplinky
bės, dėl kurių estetinė mintis buvo glaudžiai susijusi su tautinio atgimimo kul-
1 Nesileidžiant į sąvokų „filosofinė estetika“, „meno filosofija“ ir „menotyrinė estetika“ turinio
bei tarpusavio ribų aiškinimą, pakaktų pažymėti, jog menotyrinė estetika, kuri suteikia empi
rinės medžiagos meno filosofijai bei grynai teorinio pobūdžio estetikai, turi savus uždavinius
ir jos negalima laikyti tik „žemesne estetikos raidos pakopa“. Žr. Mureika}. Menotyrinė este
tika. Estetikos enciklopedija / Antanas Andrijauskas, Jūratė Černevičiūtė, Algirdas Gaižutis...
[et ai.]; sudarytojas Juozas Mureika. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010,
p. 421-422.
1 Mureika J. Estetika Lietuvoje. Estetikos enciklopedija, p. 137.
8 PRATARMĖ
turinės veikios uždaviniais. Į klausimą, ką turėtų daryti besidarbuojantys tautos
ir jos kultūros (ji laikyta tautos gyvybingumo pamatine apraiška) labui, XX a.
pirmaisiais dešimtmečiais buvo atsakoma kitaip nei anksčiau, bet klausiama
buvo to paties. Ir Lietuvos Respublikos laikais visoms intelektinėms pajėgoms
rūpėjo apsvarstyti nacionalinės kultūros ir matomiausios jos dalies - meno -
kūrimo teorinius pagrindus. Menininkas, meno teoretikas, istorikas ir kritikas
(dažnai vienas asmuo) savajam požiūriui į tai, ko reikia ar nereikia Lietuvos
menui, pagrįsti pasiremdavo su viena ar kita europinės estetikos kryptimi sietina
esietiškumo (grožio) būties, meno prigimties, specifikos bei funkcijų traktuote3,
bet nuodugnesnis šių fundamentalių estetikos temų tyrimas neatsidurdavo arba
tik retkarčiais atsidurdavo jo mokslinių interesų centre.
1$ įsipareigojimo nacionalinei kultūrai, kurią, anot kultūros filosofo Stasio
Šalkauskio, lietuviams privalu kurti „vajaus tvarka“ (L y. pagreitintai), kylantis
poreikis programiškai orientuoti meną bei reflektuoti tai, kas meno procese jau
vyksta, stiprino pragmatinį Lietuvos estetinės minties diskurso kryptingumą
bei menotyrinės estetikos plėtotę. Filosofinė estetika per nepriklausomybės
dvidešimtmetį nespėjo labiau įsibėgėti, ji gyvavo Universiteto Teologijos-fi
losofijos ir Humanitarinių mokslų fakultetuose skaitytų akademinių kursų
* XX a. pradžioje ir viduryje Europos estetikoje vyravo trys meno teoriją kryptys - ekspresinės,
formalistinės, estetinės teorijos (The Oxford Handbook of Aesthetics. Edited by Jerrold Levinson.
Oxford University Press, p. 138). Iš romantizmo kilusios ekspresinės teorijos meną supranta kaip
menininko santykio su pasauliu išraišką, dažniausiai kaip „emocinę saviraišką", pagrindinis meno
kūrinio komponentas joms yra ekspresinis turinys, o „kiti kūrinio komponentai reikšmingi kaip
emocijų išraiškos (jos galimumo, sėkmingumo) sąlygos". Formalistinės teorijos priešpriešina
formą ir vaizdavimą, „meno specifiką sieja su jo kūrinių formos ypatingumu“: „gryna forma“
yra vienintelis (o ne pagrindinis) estetinio vertingumo šaltinis, semantinis ar ekspresinis turinys
laikomas ne šalutiniu (papildomu) meno kūrinio vertingumu, bet nereikšmingu kūriniui kaip
meno reiškiniui dalyku. Estetinėse teorijose meno kūriniai apibrėžiami kaip žmogaus veiklos
produktai, kurių pagrindinė ir specifinė funkcija yra teikti estetinį patyrimą. Tai patyrimas, kurį
teikia meno kūrinių ar kitų objektų stebėjimas su estetine nuostata, o jos ypatingumas siejamas
su stebėjimo nesuinteresuotumu, savitiksliškumu. Estetinių teorijų meno apibrėžimuose nėra
išskiriamas vienas kuris meno kūrinio komponentas (ekspresinis ar semantinis turinys, ar forma):
meno kūrinių specifinis reikšmingumas siejamas su visais galimais komponentais ir savybėmis,
t. y. su jų teikiamu estetiniu patyrimu“ (Katalynas A. Meno ribų problema. Athena: Filosofijos
studijos, 2006, Nr. 1, p. 184-18$, 187-188).
9
PRATARMĖ
pavidalu, o jos sklaida mokslo bendruomenei skirtuose arba platesnį skaitytojų
ratą turinčiuose leidiniuose buvo neintensyvi.
Lietuvos estetinės minties palikimas, būdamas susijęs su dailėtyrininkų,
literatūrologų, kultūrologų tyrinėjimų objektais, yra patekęs į šių mokslo sričių
akiratį ir vienu ar kitu aspektu paliečiamas daugelyje monografijų bei straipsnių,
kuriuos publikavo Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Lietuvos kultūros
tyrimų institutas, Vilniaus universitetas, Vilniaus dailės akademija, Vytauto
Didžiojo universitetas. Pažymėtina, kad pastaruoju metu nepasirodė XIX-XX a.
sandūros ir tarpukario laikotarpio fundamentalesnių estetikos istorijos studijų,
turime tik prieš kelis dešimtmečius išleistas monografijas.
Pirmoji jų - Maskvoje 1972 m. rusų kalba išleista Gyčio Vaitkūno Estetinės
minties raidos Lietuvoje apybraiža. Lietuva besidominčio skaitytojo poreikius
tenkino platus sociokultūrinis kontekstas: apybraiža pradedama ikikrikščio
niškąja religija ir mitologija, pristatoma LDK istorija bei meninė kultūra. Dide
lė knygos dalis skirta svariausiam Lietuvos estetikos istorijos tarpsniui - este
tikai Vilniaus universitete. Ideologinio apdairumo ir Ezopo kalbos pareikalavo
carinės okupacijos, nacionalinio atgimimo socialinių ir kultūros procesų apta
rimas. XIX a. pabaigos - XX a. pradžios ir tarpukario estetinei minčiai skirta
maždaug pusė monografijos. Autoriui teko taikytis prie privalomų marksistinės
estetikos postulatų - prie klasinės meno prigimties ir „nacionalinės specifikos“
sampratos, kurioje meno tautinis savitumas reiškia ne vien rėmimąsi liaudies
kūrybos tradicija, bet ir „liaudies“ kaip progresyvios klasės interesų išreiškimą;
prie realizmo pažangumo ir nerealistinių krypčių reakcingumo teigimo, prie
realizmo teorijos ir praktikos raidos nuo „kritinio realizmo“ į „socialistinį
realizmą“. Tirdamas estetinės minties raidoje svarbiausias nacionalinės kultū
ros formavimosi, meninės kūrybos specifikos temas Vaitkūnas daug dėmesio
skyrė estetinės minties pasaulėžiūriniams veiksniams, realizmo teorijos plėtotei
socialdemokratinės ir marksistinės pakraipų atstovų pažiūrose. Naudodamas
formuluotes apie „supaprastintą“ realistinio (tikroviškumo, mimetiškumo
prasme) vaizdavimo traktuotę, sietiną su retrogradiško meno ir meno teorijos
10
PRATARMĖ
palaikymu ir, kita vertus, „gilų“, kūrybišką realizmo principų supratimą, kny
gos autorius apeidavo draudimą pozityviai vertinti modernizmo vaidmenį
formuojant nacionalinę mokyklą.
1981 m. pasirodė Juozo Mureikos Lietuvių materialistinė estetika 1900-1940.
Autorius rėmėsi požiūriu, jog materializmo estetikoje nustatymo kriterijus yra
materialistinis estetinės sąmonės supratimas, apie kurį dažnai tenka spręsti
pagal metodologinių nuostatų taikymo meno kritikoje rezultatus. Metodo
loginio tyrinėjimų aspekto pasirinkimas aiškinamas lietuvių materialistinės
estetikos atstovų dėmesiu metodologiniams klausimams (jie keliami siekiant
suteikti metodologinius pagrindus meno kritikai) ir svarstant pačios estetikos
kaip filosofinės disciplinos statusą, jos pagrindimą filosofine bei socialine me
todologija. Medžiaga nagrinėjama diachroniškai, knygą sudaro trys skyriai:
„Socialinės ir teorinės kultūros problemos“, „Meno ir visuomenės santykis“,
„Meno kūrybos problemos“. Skaitytojas glaustai supažindinamas su visos
lietuvių estetinės minties tematika - nacionalinės kultūros kūrimo, meno
tautinio savitumo paieškų keliais, su S. Šalkauskio, A. Maceinos kultūros
koncepcijomis. Meno prigimties ir specifikos, meno visuomeninio vaidmens
klausimams skirtuose poskyriuose materialistinės estetikos kontekstą sudaro
daugelio lietuvių estetikos atstovų pažiūros. Didžiąją monografijos dalį su
daro iškiliausiomis lietuvių materialistinės estetikos figūromis laikytų Vinco
Mickevičiaus-Kapsuko, reprezentavusio brandžią marksistinę metodologiją
literatūros kritikos bei istorijos srityse, ir akademinės filosofinės estetikos
problematiką nagrinėjusio Vosyliaus Sezemano (Sezemano filosofijos ir es
tetikos susiejimas su fenomenologija tais laikais reikštų būtinybę kritikuoti
jį kaip idealistinės filosofijos stovyklos atstovą, o priskyrus jį materialistinės
estetikos demokratinei pakraipai, buvo galima apeiti ideologinės konjunktūros
reikalavimus) pažiūrų tyrimas. Taip pat nagrinėjamas Jono Biliūno, Igno Šla
pelio (iki tol lituanistikoje beveik netirto), Kosto Korsako įnašai į vieno ar kito
materialistinės estetikos teminio aspekto plėtotę. Nagrinėdamas materialistinės
estetikos raidą marksistine linkme autorius nurodė, jog pažangios socialinės
PRATARMĖ 11
pažiūros neapsaugodavo nuo supaprastinto estetikos klausimų sprendimo, ir
kritikuotinų silpnybių priežastimi laikė marksizmo „filosofinės ir socialinės
metodologijos vieningumo“ pažeidimą.
Alfonso Andriuškevičiaus knygoje Grožis ir menas lietuvių estetikoje 1900-
1940 (1989 m.) tyrinėjama didžiausią lietuvos estetinės minties palikimo dalį
sudaranti idealistinė estetika - imtasi „atitaisyti pažeistą pusiausvyrą ir prisidėti
prie išsamesnio 1918-1940 m. Lietuvos estetinės minties vaizdo sukūrimo.“
Idealistinei estetikai priskyrus autorius, kurių pažiūros fundamentaliais estetikos
klausimais remiasi idealistinėmis būties bei žmogaus koncepcijomis, Andriuške
vičius pasirinko nagrinėti teoriniu solidumu arba įnašo į lietuvių estetiką svarba
pasižymėjusių asmenybių pažiūras4. Knygos struktūra atitinka lietuvių idealis
tinės estetikos, kurios žymiausi atstovai buvo susiję su neoscholastine filosofija,
problematiką: pirmame skyriuje nagrinėjama grožio problema, didesnę knygos
dalį sudarančiame antrame - meno problema. Lietuvių idealistinei estetikai
būdinga objektyvistinė grožio samprata, kaip parodo tyrinėtojas, evoliucionavo
nuo radikalaus į nuosaikų objektyvizmą. Prieinama prie išvados, kad objek-
tyvistinis požiūris į grožį, neistoriška grožio samprata susiaurino estetiškumo
sritį. Skyriuje „Meno problema“ nagrinėjamas meno specifikos ir santykių su
kitomis kultūros sritimis klausimas. Meno specifikos sampratos pagal meninės
kūrybos kilmės, principų ir tikslo aiškinimą klasifikuojamos į ontologistinę ir
antropologistinę tendencijas. Ontologistų (Adomas Jakštas, Šalkauskis, iš dalies
ir Juozapas Albinas Herbačiauskas, kurio estetinės pažiūros iki tol nebuvo profe
sionaliai tyrinėtos) privalumai, anot Andriuškevičiaus, buvo estetikos filosofinio
statuso palaikymas, pastangos sieti meno problemų ir bendresnių filosofinių
klausimų sprendimus. Kita vertus, tyrinėtojas pastebi, jog pasirinktoji būties
schema „besąlygiškai nelėmė daugelio konkretesnių meno specifikos problemos
aiškinimo aspektų“ - čia įtakos turėjo ideologinės nuostatos ir estetinis skonis.
Antropologistinės tendencijos, kurioje teoretizuojama daugiau remiantis meno
praktika, atstovų (Vincas Mykolaitis-Putinas, Julijonas Lindė-Dobilas, Juozas
A Andriuškevičius A. Grožis ir menas lietuvių estetikoje 1918-1940. Vilnius: Mintis, 1989, p. 4.
12
PRATARMĖ
Keliuolis, Jonas Grinius), kurie meno specifikos aiškinimą siejo su žmogaus
prigimtimi ir tikslais, įnašu į lietuvių estetiką laikomas modernesnių Europos
estetikos idėjų (meno kaip intuityvaus pažinimo, meno kaip ekspresijos, es-
tetiskumo priklausomybės nuo subjekto) įtraukimas į lietuviškąjį kontekstą.
Pasak tyrinėtojo, sprendžiant meno tautiškumo klausimą, meną kaip saviraišką
arba kaip speciiinį pažinimą traktavusiems antropologistams pavyko pagrįsčiau
argumentuoti nacionalinių vertybių reikšmę mene nei ontologistams, besiva
dovavusiems neistoriška grožio mene traktuote5.
Šios knygos autorė chronologiškai ilgo Lietuvos estetinės minties raidos
laikotarpio nagrinėjimui pasirinko du teminius centrus - meno tautiškumą ir
meno visuomeniškumą. Aplink juos paranku struktūruoti skirtinguose este
tinės minties diskursuose (meno teorijoje, kritikoje, publicistikoje, eseistikoje
ir meno filosofijoje) plėtotus minėtos tematikos klausimus. Klausimų apie
meno uždavinius ugdant tautinę savimonę bei meną kaip tautinių vertybių
komunikavimo būdą, apie meno tautinio savitumo prigimtį bei nacionalinio
meno kūrimo teorines gaires svarbą lėmė tautinio sąmoningumo formavimasis6.
Meno visuomeniškumo tematikos - su meno esmės samprata susijusio7 kūrinio
meninio vertingumo ryšio su ideologiniu, doroviniu, religiniu, patriotiniu,
L y. vadinamuoju visuomeniniu vertingumu aiškinimo - aktualumas kilo iš
nacionalinio meno brendimo, jo raidos tendencijų projektavimo, meno kūri
nio funkcionavimo visuomenėje aptarimo poreikių. Taigi meno tautiškumo
$ Ten pat, p. 125,134.
* Tautinei savimonei budinga konceptualizuojanti refleksija, Ši savimonė „skleidžiasi kultūros ir
mokslo - literatūros, filosofijos, istoriografijos ir kitų humanitarinių mokslų, iš dalies religijos -
raiškos būdais“ ir galima „kalbėti apie siauresnes, „dalines“ savimonės, kurios tautinj tapatumą
artikuliuoja specifiniais, socialiniais, kultūriniais, religiniais, politiniais aspektais, kurie nebūtinai
harmoningai dera tarpusavyje“. Kuzmickas B. Tautos tapatumo savimonė. Lietuvių savimonės
bruožai. Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, 2009, p. 28.
7 Požiūris i meno esmę sąlygoja „meno funkcijų, [...] meno kaip vertybės, gero (vertingo) ir
prasto meno skyrimo, meno grynumo ir negrynumo (gryno estetinio ir kitokio vertingumo),
meno įvairovės (jo šakų, srovių, stilių, žanrų lygiavertiškumo ar nelygiavertiškumo) meno ir
ekstrameninės tikrovės (jų sąsajos ir priešybės) ir kt. - aiškinimo kryptingumą“ (Katalynas A.
Meno ribų problema. Athena: Filosofijos studijos, 2006, Nr. 1, p. 181).
13
PRATARMĖ
