Table Of ContentV Y T A U T A S Ž A L Y S
Lietuvos diplomatijos istorija
1925-1940 metais
II TOMAS
ANTROJI DALIS
edukSSpgija
Vilnius, 2012
UDK 327(474.5X091)
Ža39
Knygos parengimą ir leidybą finansavo
Lietuvos
mokslo
taryba
pagal NACIONALINĘ LITUANISTIKOS PLĖTROS 2009-2015 METŲ PROGRAMĄ
(sutarties Nr. LIT-2-6 ir Nr. LIT-5-34)
Recenzentai
prof. dr. Zenonas Butkus (Vilniaus universitetas)
prof. dr. Juozas Skirius (Lietuvos edukologijos universitetas)
ISBN 978-9955-20-802-0 © Vytautas Žalys, 2012
© Lietuvos istorijos institutas, 2012
Skiriu šią knygą savo mamai Eugenijai
ir žmonai Jūratei
5
Turinys
Pratarmė ............................................................................................................... 11
I. „ŽENEVOS KOMPROMISAS“ IR JO UŽKULISIAI .................. 17
1.1. Lietuvių diplomatijos keliai ir klystkeliai Tautų Sąjungos XI sesijos
išvakarėse ......................................................................................................... 17
1.2. Keista politika .................................................................................................. 22
1.3. Ar Hansas Morahtas buvo užmigdęs lietuvių budrumą saldžiais
žodžiais, arba kaip paaiškinti olimpinę Dovo Zauniaus ramybę? ................ 31
1.4. Antrasis Klaipėdos seimelio narių skundas Tautų Sąjungos Tarybai........... 38
1.5. Pirmasis Lietuvos ir Vokietijos delegacijų derybų raundas: ar galimi
mainai - gubernatorius už generalinį konsulą? ............................................. 41
1.6. Diskusijos Taryboje procedūros klausimais .................................................. 46
1.7. Antrasis Lietuvos ir Vokietijos delegacijų derybų raundas: kapituliacija . . . 50
1.8. Kas kaltas? Dvi vieno pralaimėjimo versijos .................................................. 54
II. NAUJI KLAIPĖDOS BYLOS VIDAUS IR IŠORĖS ASPEKTAI
(1930 M. SPALIS-GRUODIS) ................................................................ 65
2.1. „Ženevos kompromiso“ pasekmės .................................................................. 65
2.1.1. Dr. Kazys Grinius reikalauja nubausti kaltininkus (Valstiečių
liaudininkų sąjungos Centro komiteto memorandumas) ....................... 65
2.1.2. 1930-ųjų spalis Lietuvoje: tautininkų diskusija su opozicija .................... 70
2.1.3. Pirmasis Dovo Zauniaus bandymas atsistatydinti
(„Prašau pasilikti, kaip buvęs, užsienio reikalų ministeriu“) .................. 78
2.2. Rinkimai į Klaipėdos krašto seimelį 1930 m. spalio 10 d. ir jų rezultatai . . . 92
2.3. Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Prancūzijoje
Petras Klimas: „Man atrodo, kad Klaipėdos valdyme mes patys
neturime nei nuosaikumo, nei ypač kantrybės“ ............................................. 98
7
2.4. Lietuvos politikos Klaipėdos krašte revizijos metmenys - „Keturių
žingsnių planas“ ............................................................................................. 105
2.5. Užsienio reikalų ministras prieš gubernatorių ............................................ 114
2.6. Dovas Zaunius: „Rokuokimės kaip žydai ir gyvenkime kaip broliai“ ....... 121
2.7. Lietuvos Vyriausybės alternatyvos ................................................................ 125
2.8. Grįžimas prie mainų: gubernatorius į generalinį konsulą........................... 129
2.9. Dovo Zauniaus „asmeninių interesų“ politika ............................................ 131
2.10. „Pakabintos bylos“ gniaužtuose. Lietuvos diplomatijos pastangos išimti
Klaipėdos bylą iš Tautų Sąjungos Tarybos dienotvarkės. Sąjungininkų
prieš Vokietiją paieškos .................................................................................. 135
2.10.1. Nesėkmingas lietuvių diplomatijos bandymas pasinaudoti Maskvos
parama .................................................................................................. 135
2.10.2. „Kalbėtis su signatarais dėl Vokietijos beviltiškas dalykas...“ .............. 141
2.11. Ar būta lapkričio 29 d. protesto? .................................................................. 147
2.12. Lietuva ir Vokietija: dvi pozicijos dėl santykių sureguliavimo. Hanso
Morahto sugrįžimas ....................................................................................... 151
III. LIETUVOS IR VOKIETIJOS GINČAS
DĖL KLAIPĖDOS TAUTŲ SĄJUNGOS TARYBOJE
(1931 M. PIRMOJI PUSĖ) ..................................................................... 159
3.1. Kalėdinis Vokietijos pasiūlymas. Sovietų tarpininkavimo misijos
atsinaujinimas ................................................................................................ 159
3.2. Naujametinis Prezidento Antano Smetonos ir Didžiosios Britanijos
laikinojo reikalų patikėtinio Thomo Hildebrando Prestono pokalbis ....... 164
3.3. Otto Bottcherio direktorijos sudarymas ..................................................... 174
3.4. Nauji Kauno pasiūlymai ................................................................................ 180
3.5. Klaipėdos byla Tautų Sąjungos Tarybos 62-ojoje sesijoje ........................... 189
3.6. Dėl tariamos Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretoriaus
Arthuro Hendersono paramos Lietuvai ....................................................... 203
3.7. Klaipėdos Konvencijos 17-ojo straipsnio labirintai. Nauji Lietuvos
taktikos elementai ......................................................................................... 209
3.8. Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Prancūzijoje
Petro Klimo instrukcija Nr. 1.183 Lietuvos pasiuntiniams ......................... 218
3.9. 1931-ųjų pavasaris - padėtis Tautų Sąjungos Tarybos 63-osios sesijos
išvakarėse ....................................................................................................... 222
8
3.10. Dar vienas skundas prieš Lietuvą. Klaipėdos byla Tautų Sąjungos
Tarybos posėdyje 1931 m. gegužės mėnesį .................................................... 228
3.11. Nauja Klaipėdos bylos fazė - derybos su signatarais.................................... 238
IV. DAR VIENAS PUČAS KLAIPĖDOJE?
(PAAŠTRĖJUSI PRIEŠPRIEŠA KLAIPĖDOS KRAŠTE 1931-
ŲJŲ LIEPOS-RUGPJŪČIO MĖNESIAIS) .................................... 245
4.1. Sensacingas Ostpreussische Zeitungpranešimas ......................................... 245
4.2. Didžiosios Britanijos ir JAV laikinųjų reikalų patikėtinių Thomo
Hildebrando Prestono ir Hugho Stuarto Fullertono vojažai į Lietuvos
pajūrį .............................................................................................................. 251
4.3. Vokietijos ambasadoriaus Londone Konstantino von Neuratho
demaršas. Hughe Montgomery Knatchbullo-Hugesseno apsilankymas
Kaune .............................................................................................................. 262
4.4. Lietuvos diplomatinis protestas Berlyne, demaršai Londone, Paryžiuje
ir Romoje ......................................................................................................... 271
4.5. Dėl Lietuvos Vyriausybės planų Klaipėdoje 1931-ųjų vasarą....................... 275
V. DOVO ZAUNIAUS „POLITINĖ LINIJA“ .................................... 285
5.1. Padėtis įtampai atslūgus ................................................................................ 285
5.2. Nevieningos signatarų gretos ....................................................................... 288
5.3. Britų diplomatijos pastangos pacifikuoti gubernatorių Antaną Merkį . . . . 294
5.4. Pasitikrinimas Ženevoje: derybos su juriskonsultais .................................. 300
5.5. Gubernatoriaus Antano Merkio kontrataka ................................................ 305
5.6. Didžiosios Britanijos laikinasis reikalų patikėtinis Lietuvoje Thomas
Hildebrandas Prestonas: „Aš tikiu, kad Lietuva nepaseks Japonijos
pavyzdžiu Mandžūrijoje...“ ........................................................................... 312
5.7. Foreign Office Šiaurės departamento direktorius Horace James
Seymouras: „Aš nežinau, ką dar mes galėtume padaryti?..“ ....................... 317
5.8. Didžiosios Britanijos pasiuntinys Baltijos valstybėms Hughe
Montgomery Knatchbullas-Hugessenas: „Negali būti jokios kalbos apie
palankų Lietuvai ar kam kitam Klaipėdos Konvencijos interpretavimą,
signatarų bešališkumas yra vienintelis galimas kursas...“ ......................... 327
5.9. Vokietijos užsienio reikalų ministras Julijus Curtius: „Bręsta laikas iš
naujo padaryti generalinę Lietuvos ir Vokietijos santykių reviziją“ ........... 331
9
5.10. 1931-ųjų lapkritis Klaipėdoje. Gruodžio 4 d. Dovo Zauniaus pro
memoria Prezidentui Antanui Smetonai ..................................................... 341
Summary ......................................................................................... 351
Santrumpos ...................................................................................... 369
Pavardžių rodyklė ............................................................................ 371
10
PRATARMĖ
Pažvelgus į šios dalies turinį, gali kilti klausimas, ar monografija, kurioje nagrinė
jami dviejų valstybių santykiai, gali pretenduoti į „diplomatijos istorijos“ pavadini
mą. Kitaip sakant, ar nebūtų tiksliau ant šios knygos, skirtos Lietuvos ir Vokietijos
santykiams, taip pat ir Klaipėdos problemai analizuoti, viršelio užrašyti tradicinį
tokio pobūdžio monografijoms pavadinimą, pvz., „Lietuvos ir Vokietijos santykiai
1930-1931 m.“?
Skubu užtikrinti - ši knyga gali vadintis „diplomatijos istorija“, ir štai dėl kokių
priežasčių. „Klaipėdos byla“ ar „Klaipėdos problema“ niekada nebuvo traktuojama
tik kaip Lietuvos ir Vokietijos santykių problema. Iš esmės tai buvo dviejų valsty
bių teritorinis ginčas, iki tam tikro momento turėjęs užmaskuotą formą, tačiau į jo
sprendimą buvo tiesiogiai įtrauktos trys didžiosios Europos valstybės, Klaipėdos
krašto Konvencijos signatarės (Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija) ir net tolimoji
Japonija, kurios atstovai, savo nelaimei, 1924 m. Paryžiuje padėjo parašą po Klai
pėdos Konvencija. Tai toli gražu dar ne visas valstybių, vienaip ar kitaip dalyva
vusių sprendžiant Klaipėdos bylą, sąrašas. Prie valstybių, kurios buvo neabejingos
stiprėjančiam Lietuvos ir Vokietijos konfliktui, visų pirma reikėtų priskirti Sovietų
Sąjungą, kuri nebuvo suinteresuota susilpninti prieš Lenkiją nukreiptą Maskvos-
Berlyno-Kauno ašį. Kai kuriuose Klaipėdos bylos epizoduose Maskva dalyvavo
labai aktyviai, bandydama atlikti tarpininko tarp Kauno ir Berlyno vaidmenį. Lie
tuvių ir vokiečių susidūrimas dėl Klaipėdos rūpėjo ir Lenkijai, tačiau neturėdama
normalių santykių su Lietuva Varšuva neturėjo galimybių paveikti šio ginčo eigą.
Taigi, į Lietuvos ir Vokietijos ginčą dėl Klaipėdos krašto buvo įtraukti visi di
džiosios politikos Europoje žaidėjai in corpore, todėl tai buvo ne dvišalė, o tarp
tautinio masto problema. Ši aplinkybė, beje, bent jau tarptautinės bendrijos akyse,
Klaipėdos bylą iš esmės skyrė nuo Lietuvos ir Lenkijos ginčo dėl Vilniaus. Prie
šingai nei Vilniaus problema, kuri po Ambasadorių konferencijos sprendimo
(1923 m. kovo 15 d.) neteko didžiosios dalies savo aktualumo Europos politikoje
(nors lietuviai, žinoma, su tokiu tvirtinimu niekada nebūtų sutikę), Lietuvos ir Vo
kietijos ginčai dėl Klaipėdos buvo vos ne kasmet svarstomi Tautų Sąjungos Tary
boje ir galų gale atsidūrė Nuolatiniame tarptautinio teisingumo tribunole (toliau -
NTTT) Hagoje. Ir nors Ženevoje bei Hagoje ginčytasi ne dėl Klaipėdos krašto
11
priklausomybės Lietuvos valstybei, o dėl tariamų ar tikrų centro valdžios įvykdytų
autonominio krašto statuso pažeidimų, visi Klaipėdos bylos dalyviai suprato, nors
atvirai apie tai ir nekalbėjo, kad galų gale sprendimai šioje byloje lems, kuriai vals
tybei, Lietuvai ar Vokietijai, ateityje priklausys Klaipėdos kraštas.
Lietuvos diplomatijos istorijos antrojo tomo antroji dalis apima labai siaurą
laikotarpį - nuo 1930 m. rugsėjo mėnesio iki 1931 m. gruodžio pabaigos, t. y. nuo
labai netikėto Lietuvai Vokietijos delegacijos sprendimo Tautų Sąjungos sesijoje
palaikyti Klaipėdos seimelio skundą prieš Lietuvos Vyriausybę iki to momento,
kai Lietuvos diplomatija, išbandžiusi visas turėtas galimybes (tiesiogines derybas
su Vokietija, vėliau Klaipėdos reikalų svarstymą perkėlusi į valstybių signatarių
sostines), galėjo konstatuoti, kad visos jos pastangos nedavė lauktų rezultatų, o
užsienio reikalų ministras Dovas Zaunius, rodės, priėjo liepto galą.
Šie penkiolika - vieni įdomiausių, dinamiškiausių tarpukario Lietuvos diplo
matijos istorijoje - mėnesių iki šiol nėra sulaukę didesnio Lietuvos ir užsienio tyri
nėtojų dėmesio. Lietuvos istoriografijoje apskritai buvo nusistovėjusi keista tradici
ja - trečiojo dešimtmečio Lietuvos užsienio politikos tyrimą baigti 1929 m., toliau
nagrinėjant tik pasaulinės krizės poveikį Lietuvai ir jos ekonomikai, ketvirtojo de
šimtmečio pradėti nuo 1933 m., t. y. nuo nacių atėjimo į valdžią Vokietijoje. Tiesa,
gan palankaus Lietuvai NTTT sprendimo Klaipėdos byloje 1932 m. vasarą isto
rikai nepamiršdavo paminėti, kai kada net pervertindami Lietuvos diplomatijos
laimėjimo Hagoje mastą ir reikšmę tolimesnei padėties Klaipėdos krašte raidai, ta
čiau ši dramatiška kova, kurioje užsienio reikalų ministras D. Zaunius ir apskritai
Lietuvos diplomatija pademonstravo neeilinius gebėjimus ginant mažos ir silpnos
valstybės interesus, taip ir liko šešėlyje.
Šiai „baltajai dėmei“ Lietuvos istoriografijoje (1929-1932 m. laikotarpiui) skir
dami visą antrąjį Lietuvos diplomatijos istorijos tomą* mes sulaužėme minėtą tra
diciją. Tam turėjome daug priežasčių. Būtent tuo metu, t. y. 1930 m. rudenį, o ne
1933 m., po A. Hitlerio atėjimo į valdžią, galutinai ir iš esmės susikomplikavo Lie
tuvos ir Vokietijos santykiai (1930 m. rudenį atsinaujinus Lietuvos ginčams su Vo
kietija dėl Klaipėdos dviejų valstybių santykiai jau niekada nebepasiekė ankstesnio
lygio), todėl mums buvo svarbu suvokti perėjimo nuo partnerystės į konfrontaciją
Lietuvos ir Vokietijos santykiuose priežastis. Būtent 1931-1932 m. Tautų Sąjungos
Taryba ir valstybės signatarės (visų pirma Didžioji Britanija) kaip niekada aktyviai
* Lietuvos diplomatijos istorijos antrojo tomo trečioji dalis, logiškai išbaigianti šį tyrimą, bus išleis
ta vėliau. Ji bus skirta Lietuvos ir Vokietijos diplomatinės dvikovos 1932 m., kurioje aktyviai da
lyvavo ir visos didžiosios Europos valstybės ir kuri galų gale iš Tautų Sąjungos persikėlė į NTTT,
eigai bei jos rezultatams aptarti.
12
dar bandė rasti sprendimą Klaipėdos byloje, vėliau šios pastangos pastebimai su
menko, o Vokietijai pasitraukus iš Tautų Sąjungos, ginčas dėl Klaipėdos iš esmės
tapo dvišaliu Lietuvos ir Vokietijos reikalu, ir nuo to momento jau buvo tik laiko
klausimas, kiek ilgai reichas dar toleruos lietuvių administraciją Klaipėdoje.
Šioje Lietuvos diplomatijos istorijos antrojo tomo dalyje išsamiai aprašomas
Lietuvos ir Vokietijos delegacijų susidūrimas Ženevoje 1930 m. rugsėjo mėnesį,
analizuojamos priežastys, dėl kurių lietuvių diplomatijai ir visai lietuvių visuome
nei reicho sprendimas palaikyti Klaipėdos seimelio skundą prieš Lietuvos Vyriau
sybę tapo didžiausiu netikėtumu, žingsnis po žingsnio nagrinėjami įvairūs Tautų
Sąjungos Taryboje atsinaujinusio ginčo aspektai (delegacijų derybos, procedūros
klausimai, diskusijos prie Tarybos stalo ir pan.). Detaliai aptariamas taip vadina
masis rugsėjo 30 d. „Ženevos kompromisas“ ir D. Zauniaus kapituliacijos priežas
tys, nuolaidų Vokietijai pasekmės (visų pirma spalio 10 d. rinkimams Klaipėdoje).
Nelieka be dėmesio ir kai kurie tiesiogiai su Klaipėdos problema susiję Lie
tuvos vidaus politikos aspektai - sudėtinga užsienio reikalų ministro padėtis Vy
riausybėje, jo konfliktai su gubernatoriumi Antanu Merkiu ir Tautininkų sąjungos
pirmininku Jonu Lapėnu, nuomonių Kaune dėl taktikos ginče su Vokietija išsis
kyrimas ir vieningos pozicijos neturėjimo poveikis Lietuvos interesams Klaipėdos
krašte ir pačiai bylos eigai. Atrodo, pirmą kartą plačiau nagrinėjamas ir Vokietijos
Lietuvai pasiūlytas mainų - „gubernatorius už generalinį konsulą“ - variantas (t. y.
Lietuvos Vyriausybė iš gubernatoriaus posto turėjo atšaukti A. Merkį, Vokietijos
Vyriausybė iš Klaipėdos - generalinį konsulą Waltherią Maenssą).
Praėjus 10 dienų po kapituliacijos Ženevoje Lietuvos laukė dar vienas skambus
antausis - šį kartą pralaimėjimas rinkimuose į Klaipėdos seimelį. Po šių pralaimė
jimų tiek D. Zaunius, tiek A. Merkys vis dėlto išsaugojo savo postus, nors užsienio
reikalų ministrą jo oponentai ir bandė pakeisti, priversdami jį įteikti Prezidentui
Antanui Smetonai atsistatydinimo pareiškimą. Atidėjus Klaipėdos bylą kitai Tau
tų Sąjungos Tarybos sesijai, Vyriausybė niekaip negalėjo apsispręsti: viena vertus,
norėta bet kokia kaina išimti bylą iš Tarybos dienotvarkės, kita vertus, A. Merkys
vis dar tikėjosi prispausti savo oponentus krašte griežtomis priemonėmis. Gavęs
dvi skaudžias pamokas (vieną - Ženevoje, kitą - Vyriausybės posėdyje, kuriame
buvo svarstoma jo ataskaita už Ženevoje nuveiktus darbus, kai niekas nenorėjo
prisiimti atsakomybės ir net prisipažinti, kokio pobūdžio instrukcijos buvo siun
čiamos Lietuvos delegacijai), D. Zaunius ėmėsi priemonių, bandydamas apriboti
A. Merkio monopoliją sprendžiant Klaipėdos klausimus (siūlydamas įvesti ins
titucinę hierarchiją priimant sprendimus dėl Klaipėdos, reikalaudamas, kad gu
bernatorius atsižvelgtų ir į tarptautinį Klaipėdos bylos aspektą). Užsienio reikalų
13
