Table Of ContentLietuvos Didžiosios
Kunigaikštijos tradicija
ir tautiniai naratyvai
Lietuvos Vilniaus
tūkstantmetis universitetas
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos
tradicija ir tautiniai naratyvai
Традыцыя Вялікага княсТВа ліТоўскага
і нацыянальныя нараТыВы
Традиція Великого князіВсТВа лиТоВського
Та національні нараТиВи
Tradycja Wielkiego Księstwa
Litewskiego i narratywy narodowe
Традиция Великого княжесТВа
лиТоВского и национальные нарраТиВы
Tradition of the Grand Duchy
of Lithuania and National Narratives
Vilniaus universiteto leidykla
2009
UDK 947.45.02/.04
Li232
Specialusis „Lietuvos istorijos studijų“ leidinys (t. 7)
Special issue of the scientific journal „Lietuvos istorijos studijos“ (vol. 7)
Periodinis mokslo leidinys „Lietuvos istorijos studijos“ yra referuojamas
tarptautinėje duomenų bazėje ABC-CLIO
Articles appearing in the journal „Lietuvos istorijos studijos“ are abstracted
and indexed in HISTORICAL ABSTRACTS and AMERICA: HISTORY AND
LIFE (ABC-CLIO)
Leidinį sudarė:
prof. Alfredas Bumblauskas,
doc. Grigorijus Potašenko
Kalbos redaktoriai:
Birutė Ilgūnienė,
Larisa Lavrinec,
Milda Norkaitienė
Recenzentai:
prof. Šarūnas Liekis (Mykolo Romerio universitetas),
doc. Nerijus Šepetys (Vilniaus universitetas)
Projektą „LDK paveldo „dalybos“ II. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos
tradicija: modernių valstybinių, tautų ir etninių mažumų tapatybės istori-
niuose kontekstuose“ parėmė Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų
fondas (Lithuanian State Science and Studies Foundation), sutartis su
fondu Nr. L-05/2008
Knygos leidimą parėmė
Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas
Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija prie Lietuvos Respublikos
Prezidento kanceliarijos pagal Lietuvos tūkstantmečio programą
Leidinys apsvarstytas ir rekomenduotas spaudai
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto tarybos
(2009-10-28, protokolas Nr. 9)
ISSN 1822-4016
ISBN 978-9955-33-500-9
© Straipsnių autoriai, 2009
© Vilniaus universitetas, 2009
Redaktorių kolegija (Editorial Board)
Vyriausiasis redaktorius (Editor-in-Chief)
Prof. habil. dr. Vygintas Bronius Pšibilskis – Vilniaus universitetas (Istorija 05H)
Vilnius University (History 05H)
Atsakingasis sekretorius (Executive Secretary)
Doc. dr. Sigitas Jegelevičius – Vilniaus universitetas (Istorija 05H)
Vilnius University (History 05H)
Nariai (Editors):
Prof. habil. dr. Alfredas Bumblauskas – Vilniaus universitetas (Istorija 05H)
Vilnius University (History 05H)
Prof. habil. dr. Zenonas Butkus – Vilniaus universitetas (Istorija 05H)
Vilnius University (History 05H)
Prof. habil. dr. Sven Ekdahl – Geteborgo universitetas, Švedija (Istorija 05H)
Goteborg University (History 05H)
Prof. habil. dr. Edvardas Gudavičius – Vilniaus universitetas (Istorija 05H)
Vilnius University (History 05H)
Dr. Magnus Ilmjärv – Talino universitetas, Estija (Istorija 05H)
Tallinn University (History 05H)
Prof. habil. dr. Anatolij J. Ivanov – Rusijos mokslų akademijos Rusijos istorijos institutas,
Rusija (Istorija 05H)
Institute of Russian History, Russian Academy
of Sciences (History 05H)
Dr. Michail M. Krom – Sankt Peterburgo Europos universitetas,
Rusija (Istorija 05H)
European University at St. Petersburg (History 05H)
Prof. dr. Aleksiejus Luchtanas – Vilniaus universitetas (Istorija 05H)
Vilnius University (History 05H)
Prof. habil. dr. Jozef Maroszek – Baltstogės universitetas, Lenkija (Istorija 05H)
University of Biafystok (History 05H)
Prof. habil. dr. Zenonas Norkus – Vilniaus universitetas (Sociologija 05S)
Vilnius University (Sociology 05S)
Doc. dr. Edmundas Rimša – Lietuvos istorijos institutas (Istorija 05H
Institute of Lithuanian History (History 05H)
Prof. habil. dr. Waldemar Rezmer – Torūnės Mikalojaus Koperniko universitetas,
Lenkija (Istorija 05H)
Nicolaus Copernicus University, Toruh (History 05H)
Prof. dr. Genadz Saganovič – Europos humanitarinis universitetas, Lietuva (Istorija 05H)
European Humanities University, Lithuania (History 05H)
Redakcijos adresas (Address):
Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas
(Vilnius University, Faculty of History)
Universiteto g. 7, LT-01513 Vilnius, Lithuania
El. paštas (e-mail): [email protected]
http://www.lis.lt
Turinys
Pratarmė 9
I Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos
daugiakultūriškumas ir integracijos procesai
Alfredas Bumblauskas. Aktualieji ir istoriniai Europos regionai:
Lietuvos Didžioji Kunigaikštija, ULB, Vidurio Rytų Europa 17
Jūratė Kiaupienė. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos politinė tauta.
Lietuviškoji perspektyva 39
Sergejus Temčinas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos rusėniškoji
literatūra kaip kultūrinės integracijos modelis 53
Urszula Augustyniak. Wielokulturowość Wielkiego Księstwa
Litewskiego i idea tolerancji, a praktyka stosunków
międzywyznaniowych w XVI–XVIII w. 87
Richard Butterwick. Finis Poloniae, finis Lituaniae, finis Reipublicae? 105
II Nacionalinių istoriografijų formavimasis ir
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos paveldo „dalybos“
xix–xx a. pirmojoje pusėje
Rimantas Miknys. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos valstybingumo
tradicija lietuvių tautinio judėjimo politinėje programoje
(teorinis ir praktinis aspektai) 117
Ryšard Gaidis. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos idėja ir
tautiniai atgimimai. Vieno Lietuvos lenko perspektyva 145
Darius Staliūnas. Rusijos tautinė politika ir Lietuvos
Didžiosios Kunigaikštijos paveldo dalybos 165
Михаил Кром. Великое княжество литовское в российской
историографии XIX–XX вв. 177
Наталия Яковенко. «Польша» и «литва»: семантика пространств
взглядом из киева (середина ХIХ – начало ХХ в.) 193
Zenonas Butkus. Federalistinių idėjų recepcija Lietuvoje 1918–1922 m. 213
Rimvydas Petrauskas. Zenonas Ivinskis ir Henrykas Łowmiańskis:
pokyčiai tarpukario medievistikoje Kaune ir Vilniuje 225
Mathias Niendorf. Zenonas Ivinskis (1908–1971) – historyk na emigracji 237
7
III Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos paveldas
šiuolaikinėje istorijos politikoje ir istorinėje kultūroje
Tamara Bairašauskaitė. Vietinis komponentas Lietuvos totorių
sociokultūrinės tapatybės konstrukcijose (istoriografinis aspektas) 255
Grigorijus Potašenko. Istorijos kultūra šiuolaikinėje Lietuvoje:
daugiakultūriškumo samprata visuomenėje ir Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštijos tyrimuose 275
Вячеслав Носевич. наследие Великого княжества литовского
в исторической памяти современных белорусов 301
Андрей Блануца, Дмитрий Ващук. Украина: литовский период
истории (современная историография и историческое сознание) 321
Игорь Курукин. Этногенез белорусов и украинцев
в современной историографии россии 337
Summaries / Résumé 357
Tekstų autoriai 375
ys
n
uri
T
9
Pratarmė
Praėjusiais metais pasirodė knyga Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos tradicija ir pa-
veldo „dalybos“ (Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2008), kurioje publikuota
penkiolika straipsnių, parašytų projekto LDK paveldo „dalybos“ metu. Šis straipsnių
rinkinys yra Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo remiamo tęstinio pro-
jekto LDK paveldo „dalybos“ II dalis. Be to, jame yra keletas publikacijų, parengtų
Vilniaus universitete 2008 m. lapkričio 20–22 d. vykusioje tarptautinėje mokslinėje
konferencijoje Lietuvos Didžioji Kunigaikštija ir jos tradicija: tautinių naratyvų likimai,
dedikuotoje istoriko Zenono Ivinskio 100-osioms gimimo metinėms, skaitytų pra-
nešimų pagrindu.
Tiek ankstesnėje, tiek šioje knygoje analizuojami iš tradicinių istoriografijų atei-
nantys stereotipiniai vaizdiniai, į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos (LDK) tautų
bendrabūvio tradicijas orientuoti tapatumai bei įvairūs integraciniai procesai. Dar
visai neseniai LDK buvo tiriama tik iš etnocentrinių pozicijų, o jos istorija buvo
derinama prie lenkų, rusų, lietuvių, ukrainiečių ir baltarusių nacionalinių ideo-
logijų ar net politinių interesų. Tai savaime vedė prie istoriografijos skirtybių ir
konfliktų.
Tačiau istoriografijos ar tautinių istoriografijų konfliktų, – tad ir vidinių raidos
poslinkių, – negalėjo paaiškinti tradicinės istoriografijos apžvalgos, kur dėmesys
paprastai koncentruojamas atskirų tyrimų tematikos pristatymui ir anotavimui.
Šių problemų negalėjo iki galo išspręsti ir romantizmo – pozityvizmo – sovietiz-
mo kategorijomis operuojanti kultūrinė-istorinė istoriografijos raidos periodizaci-
ja, neeksplikuojanti skirtingos metodologinės projekcijos veikalų jau romantizmo
epochos Lietuvos istorijos istoriografijoje (pvz., šios istoriografijos atstovais laiky-
dama tokius skirtingus autorius kaip Joachimas Lelevelis, Simonas Daukantas ar
Józefas Jaroszewiczius) ir negalinti atsakyti, ką pozityvaus paveldėjome iš komu-
nizmo epochos. Kultūrine-istorine linija aiškintina iš Lenkijos kultūros istoriogra-
fijos perimta „pozityvizmo“ traktuotė, nepermąstyta ir nesuderinta su šiuolaikinė- mė
ar
mis istoriografijos raidos koncepcijomis. Prat
10 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos tradicija ir tautiniai naratyvai
Istoriografijos istorijos raidos tyrimams konceptualų pagrindą suteikė šiai rai-
dai paradigmos sąvoką pritaikęs vokiečių istorikas Jörn’as Rüsen’as. Istoriografinę
paradigmą formuojančiais faktoriais yra laikoma: a) pažintiniai interesai; b) kon-
cepcijos; c) šaltinių tyrimo metodai; d) dėstymo formos; e) gyvenimo praktinės
orientacijos funkcijos. Šioje teorijoje operuojama tokiomis pagrindinėmis paradi-
gmomis: pragmatizmu (ikimoksline retorine istoriografijos forma), istorizmu (su
vėlyvąja stadija, dažnai netiksliai vadinama pozityvizmu) bei istorizmo įveikos
arba moderniąja postistorizmo paradigma. Istorizmo įveikos paradigmomis lai-
komas marksizmas, prancūzų Analų mokykla, kliometrija, vokiečių socialinė is-
torija. Būtent šios mokyklos atstovai ir suformulavo istorizmo įveikos koncepci-
ją: pagrindinis dėmesys skirtinas struktūroms ir procesams, o ne veiksmams ir
motyvams; socialinė istorija vietoje valstybės istorijos; analitiniai metodai ir aiški
teorinė orientacija; „postnaratyvinės“ argumentacinės dėstymo formos; istoriogra-
fijos socialinio, politinio ir kultūrinio sąlygotumo suvokimas. Pastarasis aspektas
šios mokyklos atstovams leido pagrįsti naują istorijos mokslo struktūros sampratą
(tyrimai – teorija – didaktika) bei sureikšminti istorinės sąmonės kategorijas. Taip
buvo atkreiptas dėmesys į pasaulėžiūrinių prielaidų reikšmę pažinimo procesui
bei sudarytos galimybės matyti scientistinei istoriografijos raidai paralelinę pa-
saulėžiūrinių arba ideologinių paradigmų – didžiųjų pasakojimų („master narra-
tives“) – kaitą.
Paprastai išskiriami nacionalistiniai arba etnocentriniai, komunistiniai ir libe-
ralieji naratyvai (čia reikėtų pridurti ir krikščioniškąjį naratyvą). Tiesa, jau 1979 m.
Jean‘as Francois‘as Lyotard‘as prakalbo apie šių naratyvų ribotumą ir mirtį. Eg-
zistuoja nuomonė, kad tokia naratyvų mirties konstatacija yra naujasis naratyvas,
leidžiantis konstruoti daugianaratyvinį arba daugiaperspektyvinį naratyvą ar
naratyvus – moterų, įvairių mažumų, mentalitetų ir kt. istorijas. Tačiau didžių-
jų naratyvų paradigmatika operuoja ir J. Rüsen‘as bei jo mokyklos šalininkai.
J. Rüsen‘as savaip svarsto etnocentrizmo ir jo įveikos problematiką, teigdamas tra-
dicinį etnocentrizmą koreliuojant su istorizmu. Jo sampratoje etnocentrizmo sąvo-
ka apima ir eurocentrizmą, – taigi ir liberalųjį Vakarų didįjį pasakojimą (Samuelio
Huntington‘o koncepcijos kritika). Vis dėlto pats J. Rüsen‘as, pripažindamas mo-
noperspektyvinių naratyvų ribotumą ir jų kritikos pagrįstumą, naratyvų mirties
sampratą laiko ribota, nes „nėra jokio kultūrinio identiteto be didžiųjų pasakoji-
mų“. Tai, be jokios abejonės, yra susiję su „dialektine sinteze“, t. y. kompromisine
Rüsen‘o pozicija dėl tradicinės istoristinės istoriografijos naratyvizmo ir istorizmo
įveikai atstovaujančių paradigmų, akcentuojančių analitines, o ne hermeneutines
tyrimų strategijas. Taigi iš pirmo žvilgsnio žengdamas žingsnį atgal, jis tarsi per-
žengia istorizmo įveikai priskirtinos vokiečių socialinės istorijos mokyklos ribas,
