Table Of ContentVYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS
LIETUVIŲ IŠEIVIJOS INSTITUTAS
Vincas Bartusevičius
L I E T U V I A I
DP STO VY KL O S E
VOKIETIJOJE
1 9 4 5 -19 5 1
t
VERSUS AUREUS
UDK 323.15(430)(=172)(091)
Ba485
Knygos leidimą rėmė
Lietuvos Respublikos kultūros ministerija
Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija
Vokietijos lietuvių bendruomenė
Lietuvių kultūros institutas
© Vincas Bartusevičius, 2012
ISBN 978-9955-34-375-2 © „Versus aureus“ leidykla, 2012
TURINYS
AUTORIAUS ŽODIS.......................................................................................................11
ĮVADAS.................................................................................................................................15
LIETUVIŲ EMIGRACIJOS BANGOS.......................................................................15
RŪPINIMASIS SAVO PRAEITIMI: ŠALTINIAI IR LITERATŪRA...............17
PAKELIUI Į NEŽINIĄ...................................................................................................25
PABĖGĖLIŲ PROBLEMA XX AM ŽIUJE................................................................25
DIDYSIS 1944 METŲ LIETUVIŲ BĖGIMAS.........................................................28
VOKIETIJA 1945-1949 METAIS...................................................................................34
VAKARŲ SĄJUNGININKŲ GLOBOJE..................................................................43
POKARIO PABĖGĖLIŲ KLAUSIMAS IR PASTANGOS JĮ
IŠSPRĘSTI: KARINĖS VALDŽIOS IR UNRRA VEIKLA..................................43
DP ĮVAIZDIS.......................................................................................................................50
SOVIETŲ IR LENKŲ DP GRĄŽINIMAS................................................................55
PABALTIEČIAI DP IR REPATRIACIJOS PASTANGOS.....................................62
LAISVI, BET NELAIMINGI: LIETUVIAI DP STOVYKLOSE........................82
Socialinė struktūra ir gyvenimo aplinkybės......................................................82
Bendrosios lietuvių pabėgėlių organizacijos kūrimas:
Lietuvių tremtinių bendruomenė (LTB).............................................................100
Kova su negerovėmis: nusikaltimai, bausmės ir teismai................................122
Lengvinti sunkią tremtinio dalią: Lietuvos Raudonasis Kryžius.................131
Lietuvių švietimas tremtyje:..................................................................................152
Darželiai. Mokyklos. Kursai. Profesinis lavinimas. Švietimo ir
auklėjimo problemos. Rūpestis ateitimi
Ideologinės moksleivių organizacijos: skautai ir ateitininkai 187
Tremtinių kultūrinė veikla:....................................................................................199
Dailė. Muzika. Operos ir baleto teatras.
Ansambliai. Dramos teatras. Literatūra
Mokslas ir mokslo įstaigos:....................................................................................292
Doktorantai. Studentai. Pabaltijo universitetas.
UNRRA universitetas
Tremtinių spauda.....................................................................................................319
Bažnytinis religinis gyvenimas:...........................................................................338
Evangelikų. Katalikų
Lietuviai DP civilinėje gvardijoje...........................................................................365
POLITINIS LIETUVIŲ GYVENIMAS TREM TYJE..........................................375
Lietuvos pasiuntinybės Berlyne likimas Lietuvos valstybės
nepriklausomybei žlugus........................................................................................375
Lietuvos diplomatinė tarnyba (LDT) išeivijoje:
esmė, sudėtis, tarptautinis pripažinimas..........................................................380
Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK):
esmė, susikūrimas, sudėtis....................................................................................384
VLIK veikla Vokietijoje ir jį sudarančių grupių santykiai.............................388
VLIK sandara ir organai. VLIK veikla.
Santykiai su lenkais. Santykiai su žydais.
Krašto atkūrimo reikalai. Asmens dokumentai. Kontaktai su
vokiečių įstaigomis.
Pastangos sudaryti bendrą politinę vadovybę išeivijoje...............................408
IRO GLOBOJE....................................................................................................434
IRO STEIGIMAS IR PABĖGĖLIŲ ĮKURDINIMO PASTANGOS...................434
Pabėgėlių teisinė padėtis, tautiniai komitetai,
Lietuviai ir jų įkurdinimas
DIDYSIS TREMTINIŲ KRAUSTYMASIS IŠ VOKIETIJOS.............................453
Didžioji Britanija, Belgija, Prancūzija, Olandija,
Pietų Amerika, Australija, Kanada, JAV,
emigracinės komisijos, emigracinės stovyklos
LIETUVIAI KITOSE KAIMYNINĖSE ŠALYSE....................................................481
Austrija, Šveicarija, Italija, Danija, Švedija, Norvegija, Suomija
BENDROSIOS LIETUVIŲ PABĖGĖLIŲ ORGANIZACIJOS KŪRIMAS:
PASAULIO LIETUVIŲ BENDRUOMENĖ (PLB)................................................509
VOKIEČIŲ GLOBOJE......................................................................................517
LIKUSIEJI VOKIETIJOJE IR JŲ MATERIALINĖ PADĖTIS..........................517
LIKUSIŲJŲ VOKIETIJOJE TEISINĖ PADĖTIS....................................................528
BAIGIAMOSIOS PASTABOS.....................................................................................532
SUTRUMPINIMAI
NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS..............................................................543
PRIEDAI............................................................................................................................558
ZUSAMMENFASSUNG „Litauische Flüchtlinge in den DP Lagern
Westdeutschlands 1945-1951“ 577
ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ...........................................................................581
VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ....................................................................................599
LIETUVIAI DP STOVYKLOSE VOKIETIJOJE 1945-1951 11
AUTORIAUS ŽODIS
LIETUVIAI DP STOVYKLOSE VOKIETIJOJE
1945-1951
Visą Europą ir ne tik ją nuniokojusio Antrojo pasaulinio karo įvykiai vieną
ir tą pačią lietuvių visuomenę jėga išskyrė į bent tris pradžioje tik geografiškai
atskiras dalis. Vieną didesnę, likusią gyventi Lietuvoje, ir kitas dvi, mažesnes,
kurių nariai netrukus buvo išbarstyti bene po visą platų pasaulį: vienos jų po
nesvetingus Rytų kraštus, kitos - po vadinamojo laisvojo pasaulio šalis. Šios trys
vienos tautos dalys buvo ne tik nevienodo dydžio ir gal svarbos, bet turėjo ir
skirtingą savitą gyvenimą su skirtingomis problemomis, skirtingais iššūkiais ir
uždaviniais. Tačiau visų jų pasireiškimas sudaro vieną lietuvių kultūrą. Todėl
svarbu, kad ir Lietuvą turėjusių nesavanoriškai apleisti tautos dalių likimas ir
palikimas nenugrimztų užmirštin, o išliktų tautos atmintyje.
Šiame darbe kaip tik bus kreipiamas žvilgsnis į tuos per 80 000 Lietuvos gy
ventojų, kurie karui pasibaigus atsirado Vakarų sąjungininkų kontroliuojamose
Vokietijos ir Austrijos zonose ar kitose Sovietų Sąjungos neužimtose Europos
šalyse. Atsisakę grįžti į okupuotą tėvynę, jie, kaip ir daugelis kitų tautų pabė
gėlių arba į Vokietiją prievarta darbams atgabentų žmonių, buvo kompaktiškai
apgyvendinti stovyklose, kur parodė aukštą susipratimą, pasireiškiantį gyva ir
daugialype kultūrine veikla. Neturėdami nei savos teritorijos, nei savos valdžios,
jie atkūrė tarsi kultūrinę autonomiją: savo švietimą, spaudą, visuomenines, pro
fesines ir religines organizacijas, politines partijas ir jų junginius.
Šitas kompaktiškas gyvenimas netruko ilgai, vos keletą metų. Laikui bėgant
nors Vakarų Europos kraštai pamažu kilo iš griuvėsių, tačiau tarptautinė poli
tinė įtampa tarp Vakarų ir Sovietų Sąjungos itin didėjo, viltis grįžti į laisvą ir
nepriklausomą Lietuvą ūmai menkėjo, o galimybių ūkiškai įsikurti Vokietijoje
tuo metu nesimatė. Darbo jėgos ieškančios Europos ir ypač užjūrio šalys išsivi-
liojo ir didžiąją dalį Vokietijoje susispietusių tautiečių. Per trumpą laiką lietuviai
tremtiniai-pabėgėliai pasklido po visus penkis pasaulio žemynus, palikę viską, ką
buvo sukūrę ar pradėję kurti. Bet išeiviškas gyvenimas taip nesibaigė, priešin
12 VINCAS BARTUSEVIČIUS
gai, jis tik prasidėjo. Tik Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu neatšaukiamai ir
neginčytinai baigėsi 1944 m. prasidėjusi odisėja. Tačiau gyvenimas Vokietijos ir
Austrijos DP stovyklose padėjo tvirtą pagrindą visam vėlesniam išeivių gyveni
mui jau visai kitokiomis sąlygomis. Ten susikūręs naujas išeivio identitetas tam
priai surišo pabėgėlius solidarumo juosta ir tapo visos tolesnės bendros veiklos
pagrindu. Todėl ir svarbu į šį išeivijos gyvenimo tarpsnį pažvelgti kiek platesniu
žvilgsniu iš arčiau.
Patys pabėgėliai Vokietijoje praleistais metais ne itin domėjosi. Lietuvai at
kūrus nepriklausomybę jos dėmesys išeivija sustiprėjo: persispausdinti bene visų
žymesnių išeivių autorių darbai, atsirado studijų ir darbų atskirais pabėgėlių
gyvenimo aspektais, išeiviai įtraukiami į enciklopedijas, regioninius žymesnių
žmonių sąrašus ir kt. Kita vertus, biografijose lyg sutartinai Antrojo pasaulinio
karo pabėgėliai, be jokių nuorodų į aplinkybes, visuotinai aprašomi kaip pasi
traukę į Vokietiją ar į Vakarus, persikėlę ar emigravę į užsienį. Tai, žinoma, aukš
to laipsnio eufemizmas, šalies apleidimo aplinkybių pagražinimas, neleidžiantis
šių dienų jaunesniems skaitytojams nė iš tolo suvokti tuomet vykusios asmeninės
ir visos tautos tragedijos. Todėl ir šiame darbe vartojamas tremtinių terminas
šiandien ne visiems bus gal ir suprantamas. Bet taip save pabėgėliai aprašomu
laikotarpiu vadino ir tokie iš tiesų jautėsi.
Keblumų kelia ir kiti terminai. Lituanistų nekvestionuojamas plačiai buvo
vartojamas „Pabaltijo“ terminas visomis savo darybinėmis formomis, dažniau
siai organizacijų ar įstaigų pavadinimuose. „Pabaltijo valstybės“ tapo Lietuvos,
Latvijos ir Estijos sinonimu. Šiandien ši sąvoka, kaip skolinys iš rusų kalbos,
nevartotinas. Organizacijos ar įstaigos pervadinamos. Bene žinomiausia auka
tapo Pabaltijo universitetas, kuris perkrikštytas į Baltijos universitetą. Arba kitas
pervadinimo pavyzdys, Taikomosios dailės institutas Freiburge nuosekliai vadi
namas Dailės ir amatų mokykla. Gal tai tikslesnis jo prancūziško pavadinimo
vertimas, tačiau tarp lietuvių jis nebuvo vartojamas, o pervadinus nukerpama
visa įstaigos idėjinė koncepcija, sąmoningas ir apgalvotas siekis tremtyje (išeivi
joje) atkurti Kaune veikusį Taikomosios dailės institutą.
Nors Lietuvoje vyksta gyvos diskusijos, apsispręsta tiek pavardes, tiek vieto
vardžius rašyti originalia kalba pridedant lietuviškas galūnes. Tai daroma grynai
praktiniais sumetimais: norima, kad be jokių sunkumų būtų galima nustatyti
asmenį ir žemėlapyje ar internete susirasti vietovę. Nieko nepadės, jei skaityto
jas mokės taisyklingai ištarti vietovardį (ką lietuviška rašyba, beje ne kiekvienu
atveju garantuoja), bet neras jo žemėlapyje, o kiekvieno reikalauti nešioti užan
tyje Pasaulio vietovardžių žodyną irgi nebūtų tikslinga.
LIETUVIAI DP STOVYKLOSE VOKIETIJOJE 1945-1951 13
Apskritai galima pasakyti, kad bandymas gyvą kalbą dirbtinai išlaikyti ar
chajišką, negali būti sėkmingas, nors jos formos mums atrodytų ir labai gražios
ir būtų mielos. Kalbos prisitaikymas prie naujų gyvenimo reikalavimų nėra nei
kalbos darkymas, nei nusikaltimas jai. Tik taikant politinį mastelį, kartais pana
šios nuostatos gali būti tikslingesnės už kitas. Tokių tikslų čia neturiu.
Rengiant šią knygą teko patirti daug paskatos, paramos ir pagalbos. Nepa
prastai esu dėkingas savo žmonai Onai, kuri nuolat ragino imtis tokio darbo, o
jį apsiėmus daug valandų praleido kaupdama medžiagą, skaitydama ir taisydama
rankraštį. Be jos pagalbos ir paaukoto laiko ši knyga tikriausiai nebūtų išvydusi
dienos šviesos.
Dėkoju ir Lietuvių išeivijos instituto darbuotojoms dr. Daivai Dapkutei bei dr.
Astai Petraitytei-Briedienei, dr. Kęstučiui Girniui, dr. Juozui Misevičiui už naudin
gas dalykiškas pastabas, patarimus, nuorodas, ypač svarstant prieštaringai verti
namus įvykius. Padėka priklauso ir Lietuvių išeivijos instituto direktoriui prof. dr.
Egidijui Aleksandravičiui, sutikusiam knygą priimti į savo instituto leidinių seriją,
leidyklai „Versus aureus“, jos vadovybei ir bendradarbiams, apsiėmusiems ūkinio
sunkmečio metu knygą leisti, ir taip pat - šios knygos išleidimą parėmusioms insti
tucijoms: Lietuvos Respublikos kūlturos ministerijai, Užsienio reikalų ministerijos
Užsienio lietuvių departamentui, URM Informacijos ir viešųjų ryšių departamen
tui, Vokietijos lietuvių bendruomenei ir Lietuvių kultūros institutui.
Vincas Bartusevičius
Wittlichas, 2012 m. spalis
LIETUVIAI DP STOVYKLOSE VOKIETIJOJE 1945-1951 15
ĮVADAS
LIETUVIŲ EMIGRACIJOS BANGOS
Savanoriškas ar prievartinis gyventojų judėjimas yra nei vien naujųjų laikų
reiškinys, nei jis būdingas kokiai nors vienai geografinei erdvei ar kultūrai. Visa
žmonijos istorija gali būti parašyta kaip tremtinių, pabėgėlių, tautų kraustymosi
istorija. Tai yra bendras visai žmonijai reiškinys, nors jo priežastys konkrečiu
atveju gali būti įvairiausios ir eiga bei padariniai - labai skirtingi. Lietuvių tautos
istorija čia nėra jokia išimtis.
Vidinė kolonizacija, t. y. judėjimas šalies viduje ir plėtra jos pakraščiuose vyko
nuolatos, kaip ir visais laikais būta pavienių asmenų ar negausių grupių, dėl įvai
rių priežasčių sporadiškai atsiradusių toli nuo savo tėvynės. Tačiau apie didesnę
naujųjų laikų lietuvių emigraciją galima kalbėti tik nuo XIX a. antrosios pusės,
kai, ypač po nepavykusių 1831 ir 1863 m. sukilimų prieš carinės Rusijos pries
paudą, didesnis skaičius Lietuvos žmonių apleido savo gimtąjį kraštą1. Si masinė
emigracija iš Lietuvos gali būti suprasta kaip pavėluoto Rytų Europos tautų verži
mosi į naująjį pasaulį dalis. 1897-1914 metais iš Lietuvos į JAV išvyko per 300 000
asmenų, į Didžiąją Britaniją - apie 9 000, į Rusiją - 74 000. Taigi XIX ir XX
amžiaus sandūroje Lietuvą apleido arti 400 000 žmonių, t. y. beveik 25 % visų jos
gyventojų. Nuo 1920 iki 1940 m. Lietuvą paliko iš viso dar 102 461 asmuo2.
Pagrindinės masinės emigracijos iš Lietuvos priežastys buvo tokios:
1. Sunkios gyvenimo sąlygos kaime. Darbo jėgos perteklius kaime buvo labai di
delis, todėl 90 % visų emigrantų buvo žemdirbiai arba bežemiai valstiečiai.
2. Sunki ir ilga karo tarnyba carinėje kariuomenėje. Dauguma jaunų vyrų bai
minosi pavojingos 5 ar net 25 metų tarnybos, kurią tekdavo atlikti toli nuo
savo tėvynės. Todėl jie pasiryždavo labiau emigruoti. 68 % visų emigrantų
sudarė jauni vyrai.
1 Apie senesniąją lietuvių emigraciją plg. Eidintas, 1993; Jakštas, 1968, p. 414-429; Kapočius, 1981; Kučas,
1971; Truska, 1961.
2 Plg. Eidintas, 1987.
i6 VINCAS BARTUSEVIČIUS
3. Carinės valdžios vykdoma griežta rusinimo politika. Spaudos draudimas, su
kilimo vadų ir dalyvių persekiojimas paskatino ne vieną palikti savo kraštą3.
Antrojo pasaulinio karo sukelto didžiojo lietuvių egzodo išvakarėse, 1940 m.
gyventojų surašymo duomenimis, JAV gyveno 394 811 lietuvių4.
Senieji emigrantai, įsikūrę naujuose kraštuose, greitai susiorganizavo, su
kūrė parapijas, organizacijas, leido lietuviškus laikraščius ir žurnalus. Jie, kaip
visuma, turėjo ir tam tikrą politinį svorį. Tačiau visą jų veiklą ir kultūrinį gy
venimą sąlygojo faktas, kad dauguma tų žmonių priklausė darbininkų sociali
niam sluoksniui, turėjusiam menką bendrąjį ir profesinį išsilavinimą. Pusė visų
emigrantų buvo visiškai neraštingi. Šie emigrantai, daugiausia buvę valstiečiai,
užsienyje tapo pramonės darbininkais. Viena vertus, jie naujuose kraštuose su
darė gana kompaktišką etninę visumą ir galėjo tam tikrą laiką išlaikyti savo
kalbą (nors, laikui bėgant, ir sudarkytą) ir papročius. Antra vertus, jie stokojo
solidesnio pagrindo išplėtoti savo grupės dydį atitinkantį aukštesnio lygmens ir
intensyvumo kultūrinį gyvenimą, kuris būtų galėjęs būti paveiki atspara prieš
gyvenamojo krašto tautų sulydinimo vyksmą. Čia ir yra viena iš priežasčių, kad
Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai, kurie savo išsilavinimu ir socialine padėtimi
dažniausiai priklausė visai kitam visuomenės socialiniam sluoksniui, kurie savo
negrįžimą grindė politiniais motyvais ir kurie sau iškėlė griežtus tikslus nepa
skęsti svetimųjų jūroje, bet išlaikyti ir kurti savąją kultūrą, nors ir gyvenant toli
nuo savo tėvynės, negalėjo plačiau organiškai įsijungti į jau esamas ankstesniųjų
emigrantų organizacines struktūras (o jų buvo JAV, Pietų Amerikoje, Didžiojoje
Britanijoje). Todėl naujieji pabėgėliai turėjo iš naujo pradėti kurti ne tik savo
asmeninį, bet ir apskritai lietuvišką kultūrinį gyvenimą.
3 Plg. ten pat.
4 1998 m. - 742 776 asmenys JAV pasisakė esą lietuvių kilmės, 10 ooo - Anglijoje, apie 100 ooo - Pietų
Amerikoje. Plg. ten pat.
