Kraštas ir žmonės: Lietuvos geografiniai ir etnografiniai aprašymai (XIV-XIX a.)

276 Pages·1983·18.723 MB·Lithuanian

by  Jurginis Juozas (ed.), Šidlauskas Algirdas (ed.)

KRAŠTAS IR ŽMONĖS
Lietuvos geografiniai ir etnografiniai
aprašymai (XIV—XIX a.)
Antras papildytas leidimas
Parengė prof. JUOZAS JURGINIS ir
doc. ALGIRDAS ŠIDLAUSKAS
VILNIUS MOKSLAS 1988
BBK 63.3(2L)
Kr 88
Recenzavo prof, geogr. m. dr. Č. KUDABA
ir ist. m. kand. A. TYLA
Serija leidžiama nuo 1972 m.
Kr88 Kraštas ir žmonės: Lietuvos geogr. ir etnogr. aprašymai (XIV—
XIX a.) /Parengė [ir pratarmę, p. 7, parašė] J. Jurginis, A. Šid­
lauskas. — 2-asis papild. leid. — V.: Mokslas, 1988. — 264 p.:
iliustr.— (Kultūrų pėdsakais).
R-klės: p. 252—263
ISBN 5—420—001168—3
Knygą sudaro XIV—XIX a. keliautoju ne lietuvių kalba parašyti tekstai, kuriuose
pasakojama apie Lietuvą ir jos gyventojus. Duodamos trumpos autorių biografinės
žinios. Leidimas papildytas keturiais naujais dalykais: S. Medekšos kelionių dienoraš­
čio fragmentais apie marą Lietuvoje, J. Kmitos rašiniu apie LDK didžiojo etmono
Kriscupo Radvilos Jaidotuves, F. Hėpkerio straipsniu apie L. Rėzos „Dainas“ ir
fragmentais iš K. Tiškevičiaus knygos „Vilija ir jos krantai“.
BBK 63.3(2L)+63.5(2L)
9(TL)+ 902.7
0503020903—060
© Sudarymas, pratarmė ir paaiškinimai, leidykla
K M854(08)—88 159—188 „Mokslas", 1983
ISBN 5—420—00168—3 © Papildymai, leidykla „Mokslas", 1988
ĮVADAS
Knygą sudaro XIV—XIX amžių keliautojų ne lietuvių kalba parašyti
tekstai, kuriuose pasakojama apie Lietuvą ir jos gyventojus. Keliautojai
skyrėsi ne tik savo tikslais, pasaulėžiūra, idėjomis, bet ir sugebėjimu ste­
bėti bei aprašyti, ką patys matė ir ką iš amžininkų lūpų girdėjo. Todėl
kaip istorijos liudininkai jie mus irgi domina. Lietuvoje sutiktus įvairių
tautybių žmones jie lygina nieko neįžeisdami. Tie lyginimai ne visai
patikimi, bet įdomūs kaip pažiūrų dalis.
Knyga pradedama vyriausiajam Kryžiuočių ordino maršalui siųstais
žvalgų pranešimais apie Lietuvos kelius, juose esančias kliūtis, apie gy­
venvietes bei gynybinius statinius. Tas žinias kryžiuočiai rinko rengda­
miesi pulti ir niokoti kraštą. Iš pranešimų atsirado tam tikras žodinis
Lietuvos dalies žemėlapis. Tai įvyko XIV amžiaus pabaigoje, po didžiojo
kunigaikščio Kęstučio nužudymo, kada nuo 1382 m. Jogailos, o paskui
Vytauto Žemaitija buvo perleista Ordinui, kada valstybėje dėl valdžios
grūmėsi kunigaikščiai Jogaila, Vytautas ir Švitrigaila, nesidrovėdami pa­
sinaudoti priešo paslaugomis, ir kada Lietuvai buvo iškilęs didžiausias
pavergimo pavojus.
Lietuvos kelių aprašymai, sutrumpintai vadinami Vegeberichtais, yra
seniausias ir autentiškiausias Lietuvos istorinės geograiijos šaltinis. Jis
plačiai žinomas ir dažnai minimas, deja, juo remiamasi ir norint patei­
sinti Kryžiuočių ordino karą prieš Pabaltijo tautas. Žvalgai ir vedliai bu­
vo daugiausia prūsai ir lietuviai iš kryžiuočių užimtos teritorijos. Jie kal­
bėjo lietuviškai, todėl tokias sąvokas, kaip lydimas, trakas, plynė ar ty­
ruliai, vokiečiai užrašė labai įvairiai, keliose vietose pavartodami žodį
wiltnis, atitinkantį dabartinį vokišką Wildnis ir reiškiantį dykrą, neįžen­
giamą ar apskritai žmonių negyvenamą ir nenaudojamą žemės plotą. Taip
atsirado ir iki šiol tebekartojama išvada, kad Užnemunė ir platus Žemai­
tijos ruožas palei Nemuną buvo dykra, negyvenamas arba gyventojų ap­
leistas kraštas. Išvada tarp kitko argumentuojama ir tuo, kad žvalgai
labai mažai radę kaimų, o aprašymuose minimi laukai — tai dirvos ir
3
pievos be žemdirbių, vadinusių save laukininkais (lauko bendruomenės
nariais), sodybų. Na, o didesniųjų bajorų kiemai laikomi valstiečių kai­
mais ir taip „Įrodoma", kad Lietuva XIV amžiuje buvęs laukinis, sociališ-
kai atsilikęs kraštas be miestų ir pilių.
Kad žodžiu wiltnis vadinta ne dykra, aiškiausiai matyti iš 57 kelio ap­
rašymo, kur pasakyta „ouch vėl lute in der wiltnis gefunden vnde cel
hews". Vadinasi, kelyje iš Įsruties į Merkinę, toje Užnemunės wlitnis,
žvalgai sutiko daug žmonių ir matė daug namų. Kad tas senas germaniš­
kas žodis čia pavartotas ne geografine, o politine prasme, aiškėja ne tik
iš žvalgų pranešimų, bet ir iš Vegeberichtų pabaigoje įdėto karinio-poli-
tinio apibendrinimo. Ten tuo žodžiu vadinama Lietuvos dalis, teisiškai Or­
dinui priklausanti, bet dėl gyventojų pasipriešinimo jam nepavaldi. Kry­
žiuočių manymu, tai valstybės valdžios neturinti arba tokiai valdžiai ne­
pasiduodanti teritorija, todėl ir laukinė. Galimas daiktas, kad Lietuvos
dalis, dabar vadinama Užnemune ar Suvalkija, buvo rečiau gyvenama,
tačiau wiltnis negalima versti į dykrą ir tą žodį suprasti kaip neįžengia­
mą mišką ar neapgyventą vietą.
Žvalgų pranešimai apie kelius, kuriais jie pirma patys ėjo, nevengda­
mi susitikti su gyventojais, o paskui vedė kariuomenę, rodo, kad kalbos
apie Lietuvos dykrą tėra filologų padaryta klaida.
Tuo mokslinė Vegeberichtų reikšmė nesibaigia. Juose matome, kaip,
įsigalint feodalinei žemės nuosavybei, klostėsi gyvenviečių pavadinimai.
Fonetiškai ir etimologiškai tiriant vokiečių užrašytus prūsų ir lietuvių
vardus, galima praturtinti pagonišką vardyną, kuris labai svarbus kalbos
istorijai. Kraštotyrininkai, skaitydami gimtųjų vietų aprašymus, galės
bent apytikriai įsivaizduoti, kaip tos vietos atrodė prieš 600 metų ir kaip
kryžiuočiai ketino pavergti mūsų protėvius.
Iš XV amžiuje parašytų tekstų knygoje skelbiami J. Dlugošo, Enėjo
Silvijaus Pikolominio, de Lanua ir A. Kontarinio fragmentai, skirti Lietu­
vai. Pirmieji du autoriai žemaičius laiko paskutiniais Europos pagonimis,
pasakoja apie jų tikėjimus, papročius ir krikštą. Įdomu, kad jie, be Per­
kūno, kitų dievų vardų nesužinoję, be šventų miškų (gojų ar alkų) ir
amžinos ugnies židinių (aukurų), kitokių šventyklų, kurias reikėtų griauti,
neradę ir nesutikę nė vieno žynio ar kunigo, laikytino krikščionybės
priešu ir verto jei ne bausmės, tai bent viešo paniekinimo. Reikia turėti
galvoje, kad, krikštijant pagonis, buvo krikštijama ir jų dorovė, reguliuo­
jama papročių ir paprotinės teisės. De Lanua ir Kontarinis buvo diploma­
tai, su paprastais žmonėmis nebendravo. Todėl jie ir pasakoja, kaip lankė­
si pas Lietuvos valdovus, kaip buvo priimti, kuo tie priėmimai skyrėsi nuo
matytų Italijoje arba kituose Vakarų Europos kraštuose.
4
XVI amžius Lietuvoje — Renesanso kultūros amžius. Lietuva ir jos
gyventojų kalba, papročiais, liaudies buitimi susidomėjo nebe keliauto­
jai, o vietiniai humanistai. Aiškindami, kad lietuviai kilę iš romėnų ir kad
jų kalba esanti slaviškais žodžiais sudarkyta senoji lotynų kalba, jie prie­
kaištavo bajorams ir kunigams dėl tos kalbos paniekinimo, kritikavo san­
tvarką ir siūlė pasaulietinės ir bažnytinės valdžios reformas. Aštriausią
kritiką išreiškė Mykolas Lietuvis savo memuaruose „Apie totorių, lietu­
vių ir maskvėnų papročiusMemuarų vertimas į lietuvių kalbą 1966 m.
paskelbtas „Lituanistinės bibliotekos11 pirmojoje knygoje, ir todėl jų
fragmentų čia nededame. Dėl tos pačios priežasties atsisakyta ir humanis­
to, reformacijos šalininko Jono Lasickio pasakojimo „Apie žemaičių die­
vus'1, kuris išleistas „Lituanistinės bibliotekos" knygų serijoje 1969 m.
Humanistų pažiūras į Lietuvą, jos liaudį plačiau atskleidžia knygoje
pateikiamas S. Herberšteino, A. Gvagninio, M. Strijkovskio ir A. Volano
veikalų ištraukos.
Lietuvos aprašymus dėdami chronologine seka, turime paaiškinti, ko­
dėl šimtmetis nuo XVII a. vidurio iki XVIII a. pabaigos likęs tuščias. Ke­
liautojų ir memuarų autorių tuomet nestigo. Į kaimus būriais ėjo jėzuitų
misionieriai valstiečių pagonybės pribaigti. Ataskaitose savo viršininkams
jie rašė, kad kaimiečiai garbina namų dievus, saugančius ugnį, girnas ir
„tiek netekę proto, kad tiki dievybę esant žalčiuoseJėzuitai draskė
naminių dievų buveines, statė kryžius, ritino iš po slenksčių nudilusius
girnų akmenis, mėtė nuo šelmenų tekinius, dalijo stebuklingus šv. Joanos
grūdus. 1718—1719 m. jie kovoję „ne tik su velnio darbais, bet ir su pa­
čiais demonais, nes apie tris šimtus šeimų turėjo namuose įsimetusius
vyriškus ir moteriškus demonus11. Misionierių pranešimų ištraukų pa­
skelbta J. Lebedžio knygoje „Lietuvių kalba XVII — XVIII a. viešajame
gyvenime11 (1976 m.).
Raganų deginimo amžiuje atsiminimus rašė Samuelis Maskovičius,
Albrechtas Stanislovas Radvila, Steponas Pranciškus Medekša ir kiti ka-
riniai-politiniai veikėjai. Tačiau jų veikaluose nebėra tų žemiškų rūpes­
čių, kuriais gyveno humanistai. Žymiausias to amžiaus poetas M. K. Sar­
bievijus, lydėjęs karalių Vladislovą Vazą medžioklėje po Lietuvos miš­
kus, su širdgėla rašė, kad tiek daug aštrių dyglių karaliaus purpure ir
kad tokia rami kaimiečio dalia, nepažįstanti rūpesčių. Karai su netikė­
liais, ypač musulmonais turkais, buvo vadinami šventais, nes per juos
krikščioniškoji žmonių padermė su lenkais priekyje artėjanti prie dan­
gaus karalystės. Taigi tamsiojo šimtmečio knygų autoriai ir pamokslinin­
kai vėl kaip viduramžiais kreipė akis nuo žemės į dangų.
5
Lietuvos kraštas ir žmonės atkreipė į save iilosoių, poetų ir dailinin­
kų dėmesį XVIII a. pabaigoje, pradėjus plisti švietėjų pažiūroms, o
XIX a.— romantikų. Švietėjai siekė sukurti protingą visuomenę; protin­
gu jie laikė ne tik karalių, bet ir kaimietį, ir vieną, ir kitą išminties sem­
tis skatino iš praeities, tik ne iš viduramžių, o iš antikinio pasaulio. Švie­
tėjų pasaulėžiūros bendrininkai iiziokratai skelbė, kad visuomenės gero­
vės pagrindas — žemės ūkis, ir jeigu valstietis, kaip pagrindinis materia­
linių vertybių gamintojas, turtingas, tai valstybė bus stipri. Tokių pažiūrų
buvo I. Kantas ir C. Heilsbergas. Jie aukštino Mažosios Lietuvos lietu­
vius, gynė nuo germanizacijos. Po Mažąją Lietuvą keliavo ir ją vaiz­
džiai aprašė Oto Glagau. Jo aprašymas paskelbtas „Lituanistinės bibliote­
kos" knygoje „Lietuvininkai" (1970, p. 195—338) ir todėl čia nebekar-
to jamas.
Švietėjai nors ir laikė valstiečius išmintingais, bet jų kūrybos never­
tino, sakė, kad ji šiurkšti, netašyta, netinkanti klasikinei estetikai. Ro­
mantikai, priešingai, lankydami ir aprašinėdami kaimus, liaudies kūrybą
rinko, skelbė kaip dvasinę vertybę ir istorijos šaltinį. L. A. Jucevičius
1842 m. lenkų kalba išleido „Žemaičių žemės prisiminimus", šis įdomus
ir vertingas jo kūrinys čia taip pat nekartojamas, nes išverstas į lietuvių
kalbą ir paskelbtas raštų rinkinyje (1959, p. 357—498). Mūsų rinkinyje
romantikams poetams atstovauja V. Sirokomlė, o dailininkams — V. Sma-
kauskas ir E. Andriolis.
Skelbiamų tekstų autoriai yra vieno ar kito amžiaus pasaulėžiūros
atstovai, todėl duodame trumpas jų biogratiįų žinias, tikėdamiesi, kad
jos, kaip ir patys tekstai, bus įdomios ir naudingos visų profesijų skai­
tytojams.
PRATARMĖ ANTRAJAM LEIDIMUI
XIV—XIX amžių Lietuvos aprašymų rinkinys, išleistas 1983 m., susi­
laukė didelio skaitytojų palankumo šalies viduje ir užsienyje. Nestigo
prašymų leisti knygą pakartotinai, kad ieškantieji galėtų ją įsigyti. Kartu
buvo pageidaujama papildyti rinkinį tekstais tų autorių, kurie matė kraš­
tą karinių-politinių sukrėtimų metais. Pageidavimas visai teisėtas, nes
paskelbtuose tekstuose nematyti tos sunkios vargo ir skurdo naštos, ku­
rią liaudžiai teko pakelti per socialinius sąmyšius. Karų, maištų ir gamtos
stichinių nelaimių aprašymų nestinga, tačiau jų negalėtume vadinti na-
raciniais istorijos ir liaudies buities pažinimo šaltiniais. Bajorų luomo
žmonės skundžiasi dėl savo nesėkmių ar šeimyninių vaidų, o apie liau­
dies vargus užsimena dažnai tenorėdami pasigirti savo gailestingumu,
pasirodyti, kad dalijo elgetoms išmaldą. Tačiau ir tokie faktai yra įdo­
mūs, nes gana daug pasako apie krašte buvusią padėtį ir žmonių gyve­
nimą.
Knygoje skaitytojas ras keturis naujus, pirmajame leidime neskelbtus
dalykus. S. Medekšos kelionių dienoraščio fragmentuose piešiamas
šiurpus bado ir maro ištikto krašto vaizdas; J. Kmitos rašinyje vaiz­
džiai pasakojama apie LDK didžiojo etmono Kristupo Radvilos laidotu­
ves, jo palaikų gabenimą iš Vilniaus į Vyžuonas,- F. Hėpkerio straips­
nyje gana išsamiai apžvelgiamas L. Rėzos išleistų lietuvių liaudies dainų
rinkinys, pateikiama įdomių išvadų ir minčių apie lietuvių liaudies kū­
rybą, apie pačius lietuvius, o grafo K. Tiškevičiaus knygos „Vilija ir jos
krantai" ištraukose aprašyta keletas įdomesnių autoriaus surengtos eks­
pedicijos epizodų.
Papildymai chronologine seka įdėti tarp pirmojo leidimo tekstų.
Parengėjai
LIETUVOS KELIŲ APRAŠYMAI, PADARYTI KRYŽIUOČIŲ
ŽVALGŲ XIV AMŽIUJE
XIX a. vidury Slaptajame kryžiuočių archyve Karaliaučiuje buvo rasti
1384—1402 metų žvalgų pranešimai apie Lietuvos kelius, einančius per
miškus, laukus ir gyvenvietes. Tie pranešimai buvo siunčiami Konradui
Valenrodui ir kitiems Ordino maršalams. Gauti per pilių komtūrus teks­
tai buvo trumpinami, vienodinami ir sudarytas šimto kelių (pranešimai 39
ir 57 palikti netrumpinti) aprašymas, padaryti jo nuorašai, kuriais kaip
žemėlapiais naudodavosi karo žygių vadovai. Aprašymą paskelbė dr.
Teodoras Hiršas Prūsijos istorijos šaltinių rinkinyje Scirptores Rerum
Prussicarum, II, Leipzig, 1863, p. 664—708. Jis kelius sunumeravo ir da­
vė jiems pavadinimus.
Pranešimai parašyti senąja vokiečių kalba, ir nelengva susekti, kaip
kai kurios raidės ar dvibalsiai buvo tariami ir kaip kuris geografinis
objektas vadinamas. Dėl to tarp tyrinėtojų yra kilę nemažai nesusiprati­
mų. Pateikiamas vertimas yra kartu ir ginčijamų sąvokų interpretavimas,
už kurį istoriko atsakomybę imasi pateikėjas. Vandens telkinių ir gy­
venviečių pavadinimai arba pasikeitė, arba išnyko, arba iš klausos užra­
šyti labai netiksliai, todėl daugumą reikėjo identifikuoti. Kruopščiai tą
darbą atliko šaltinio skelbėjas T. Hiršas; kiti, kurie tuo šaltiniu naudojosi,
kai ką patikslino. Identifikuoti hidronimai ir vietovardžiai vertime duo­
dami kaip dabar nustatyta (žr. Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, V.,
1963; Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas, II
dalis, V., 1976). Jeigu objektai išnykę arba jų pavadinimai neatpažįsta­
mai pasikeitę ir identifikuoti šiuo metu neįmanoma, paliekama kaip už­
rašyta vokiškai, tikintis, kad gal pavyks išaiškinti ateityje. Žvalgų var­
dai nelietuvinami, nes tarp jų nemaža prūsiškų. Skirstyti juos į lietuviš­
kus ir prūsiškus pagal tarimą galėtų tik kalbininkas specialistas. Geogra­
finių objektų, atsidūrusių kryžiuočių užimtoje prūsų ir lietuvių teritori-
joje, pavadinimai palikti kaip originale, nekeičiant rašybos, kad kalbi­
ninkai galėtų aiškinti, kaip jie buvo tariami, nes irgi užrašyti iš klausos,
išskyrus vokiečių naujadarus.
Neidentifikuoti vietovardžiai ir asmenvardžiai vertime rašomi kur­
syvu.
T. Hiršo publikaciją vertė Juozas Jurginis.
8