Table Of ContentLIETUVOS ISTORIJOS INSTITUTAS
Mindaugas Pocius
KITA MĖNULIO PUSĖ
Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu
1944-1953 metais
VILNIUS
LEIDYKLA
2009
Šią knygą skiriu pasipriešinimo sąjūdžio dalyviams ir
visiems nekaltai nukentėjusiems pokariu
LIETUVOS ISTORIJOS INSTITUTAS
Mindaugas Pocius
KITA MĖNULIO PUSĖ
Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu
1944-1953 metais
VILNIUS
LEIDYKLA
2009
UDK 947.45.083+[355.42+323.2](474.5)(091)
Po-15
Recenzentai
Prof. hábil, dr. Liudas Truska
Dr. Rimantas Zizas
ISBN 978-9955-847-15-1 © Mindaugas Pocius, 2009
O Lietuvos istorijos institutas, 2009
TURINYS
Pratarmė 7
Įvadas 11
Istoriografija 17
Sovietinių istorikų darbai 17
Išeivijos ir užsienio istoriografija 22
Nepriklausomybės metų istoriografija 28
Šaltiniai 40
Chronologinės ribos ir periodizacija 44
KOMUNISTINĖS VALDŽIOS KŪRIMO IR VEIKLOS
PROVINCIJOJE STABDYMAS 1944-1945 M 49
Sovietinio režimo politikos bruožai 1944-1945 m 51
Kolaboravimas ir sovietiniai kolaborantai 61
Pasipriešinimo strategija ir taktika 85
Pogrindžio uždavinių ir taktikos priklausomybė
nuo išsivadavimo būdų 85
Psichologinis karas 89
Partizanų visuomeninių santykių reguliavimo normų užuomazgos 95
Komunistinės valdžios skverbimosi į provinciją stabdymas 106
Kritiška vietinės administracijos padėtis 1944 m. pabaigoje ... 106
Laisvės kovos sąjūdžio kulminacija 1945 m. pirmoje pusėje 121
Partizanų karinės operacijos 1945 m. liepos-gruodžio mėn. 136
Represinių struktūrų, partinių ir sovietinių aktyvistų
bei civilių gyventojų netektys 1945 m 143
KOVOS IR REPRESIJŲ PRIEŠ KOLABORAVIMU
KALTINTUS GYVENTOJUS SUSTIPRĖJIMAS 1946-1948 M. .. 151
Laisvės kovotojų visuomeninių santykių teisinis reglamentavimas 153
Kovos su kolaborantais bruožai ir pogrindžio padaryti nuostoliai 160
Susirėmimai su valdžios politikos vykdytojais 1946 m 160
Pogrindžio pastangos sustabdyti sovietizaciją
ir kolaboravimą 1947 m 176
5
TURINYS
Partizanų rezervinės grupės 1948 m 184
Represinių struktūrų, partinių ir sovietinių aktyvistų
bei civilių gyventojų netektys 1946-1948 m 186
Lyginamoji perspektyva: Vakarų Ukraina, Lietuva, Latvija
ir Estija 1946-1947 m 197
Plataus masto baudžiamosios akcijos 202
Dzūkijos regiono išimtis 202
Suvalkija .f 234
Žemaitija 237
Aukštaitija : 239
Teroro aktai viešose vietose 242
Seimų žudynių klausimas 248
Ką byloja žuvusiųjų sąrašai? 254
Kas vykdė susidorojimus su šeimomis? 260
Smurtą prieš šeimas lėmusios aplinkybės ir priežastys 271
Partizanų nusikalstamų veiksmų teisinio ir etinio
įvertinimo svarba 289
Kolonistų naikinimas 293
POGRINDŽIO KOVA SU KOLABORAVIMU 1949-1953 M. .. 305
Kolūkių organizatorių persekiojimas 307
Pogrindžio teisinių norminių aktų unifikavimas 318
Baudžiamosios politikos pokyčiai ir pogrindžio padaryti nuostoliai 324
Pasipriešinimo išsekimas ir naujų kovos formų ieškojimas ... 324
Represinių struktūrų, partinių ir sovietinių aktyvistų
bei civilių gyventojų netektys 1949-1953 m 335
Išvados 343
Priedai 351
Šaltinių ir literatūros sąrašas 365
Santrumpos 383
Iliustracijų sąrašas 385
Asmenvardžių rodyklė 391
Vietovardžių rodyklė 401
Santrauka anglų kalba 407
Iliustracijų sąrašas anglų kalba 421
6
PRATARMĖ
Pirmasis istorijos uždavinys - susilaikyti nuo melo,
antras - neslėpti tiesos, trečias - neduoti jokios progos
Įtarti šališkumu arba išankstiniu priešiškumu.
Ciceronas
Lietuvių antisovietinį pasipriešinimą vaizdingai galima pavadinti
Mėnulio Lietuva. Visuomet regime šviesiąją mėnulio pusę, tačiau nema-
tome kitos, tamsiosios. Ji lieka paslėpta nuo mūsų akių
Sovietmečiu ir nepriklausomybės metais oficialioji istorijos politika
istoriografijai kėlė tikslus, kurie visuomenėje formavo vienašališką ir ne-
kvestionuojamą antisovietinio pasipriešinimo istorijos sampratą. Saulius
Sužiedėlis perspėjo, kad „istorijos politizavimas, net dėl tariamai gerų
tikslų, ją degraduoja, kai visuomenė pratinama prie nekritiškos arba dog-
matiškos istorijos, kuomet „geroji" istorija pavirsta sakralizuota arba
mistifikuota atminties versija, nepasiduodančia kritikai".
Apie didvyrišką pilietinę antisovietinę 1944-1953 m. kovą laisvės
kovotojų heroizmą ir idealizmą parašyta išties pakankamai. Ši šviesioji
pasipriešinimo pusė gerai išnagrinėta, įvertinta ir matoma. Antra vertus,
negaliu pritarti iki šiol vyraujančiai ideologizuotai nuostatai sąmoningai
pasirinkti kolektyvinės amnezijos strategiją ir istoriniame diskurse veng-
ti sunkių problemų ir nepriminti tam tikrų skausmingų įvykių. Matyti tik
gražias laisvės kovos sąjūdžio spalvas - tai nesuvokti sudėtingų procesų
diugiasluoksniškumo bei įvairovės. Esminis klausimas, į kurį mums rei-
kėtų atsakyti, galėtų skambėti taip: ar mes pasirengę priimti pasiprieši-
nimo istoriją tokią kokia ji buvo? Su visais jos šlovingais ir gėdingais
puslapiais, pergalėmis ir pralaimėjimais, žygdarbiais ir niekšybėmis?
7
PRATARMĖ
Ši knyga parašyta Klaipėdos universitete ir Lietuvos istorijos institu-
te 2005 m. apgintos disertacijos Partizaninis pasipriešinimas Lietuvoje
1944-1953 m.: kova su kolaboravimu kaltintais gyventojais pagrindu.
Pagrindiniai motyvai imtis nepopuliarios ir sudėtingos temos buvo jos
tyrimų trūkumas, problemos nutylėjimas ar supaprastintas aiškinimas
šiuolaikinėje istoriografijoje. Niekas šios srities nenorėjo, gal net bijojo
nešališkai tirti, juo labiau - kritiškai vertinti. Išties, vengiant nemalonios
akistatos, galima užsimerkti prieš rūsčią istorinę tikrovę, galima ją igno-
ruoti, galima matyti ją iškreiptą, tačiau negalima jos... atmesti. Tomas
Venclova 1994 m. Zagrebe rašytojų susitikime pasiūlė rašytojo elgsenos
kodeksą, kuris galėtų būti ir istoriko imperatyvas: „<...> niekada neiškel-
ti savo tautos interesų aukščiau už žmogaus teises; niekada nepagražinti
savo istorijos <...>, priešintis neparankių faktų nutylėjimui, net jeigu tai
verčia ginčytis su savo šalies valdžia arba, dar blogiau, su nuomonėmis
ir emocijomis, vyraujančiomis tautos daugumoje".
Monografijos tyrimo objektas - pokario Lietuvos partizanų kova su
kolaboravimu - viena prieštaringiausių, jautriausių ir sudėtingiausių Lie-
tuvos naujausiosios istorijos problemų. Skaudžių klausimų pažinimas,
apmąstymas, gilesnis suvokimas ir žmogiškosiomis vertybėmis pagrįstas
įvertinimas kuriant demokratinę pilietinę visuomenę - labai svarbūs da-
lykai. Imtis menkai tirtos, itin jautrios bei „karštos" temos buvo keblu ne
tik dėl metodinių sunkumų, emociškai slegiančios tam tikros dokumen-
tinės medžiagos, bet ir dėl, atvirai pripažinkime, nepalankios tokiems
tyrimams viešosios nuomonės. Sovietinė istoriografija, siekdama propa-
gandinių ir politinių tikslų, manipuliavo partizanų įvykdytais žiauriais
ekscesais, o nepriklausomybės metais vyrauja romantizuota istorinė at-
mintis, kuri kažin ar padeda ugdyti stereotipams atsparų, kritišką ir lais-
vą mąstymą. Šios ir kitų „nepatogių" naujausios Lietuvos istorijos temų
nepaisymas ar schemiškas aiškinimas užkerta kelią siekti kokybiškai
naujo supratimo, sudaro sąlygas ideologizuotam požiūriui. Mums rei-
kia tam tikros „psichoterapijos", kitaip sakant, sielos, sąmonės gydymo,
idant vėl galėtume adekvačiai vertinti ne tik praeitį, bet ir save. Seniai
pastebėta psichoanalizėje, kad išgijimo procesas prasideda tuomet, kai
iš pasąmonės gelmių į dienos šviesą iškelti slėpiniai tampa aiškūs, juos
atpažįstame. Sielos apvalymas vyksta su jais susitaikant ir juos pripa-
8
PRATARMĖ
žįstant. Būtina tirti bei kalbėti net apie itin skaudžius dalykus. Tik tokiu
būdu tuometinės tikrovės vaizdas taps visapusiškesnis, o suvokimas ir
vertinimai - gilesni, realistiškesni ir brandesni.
Darbe ieškojau atsakymo į tokius nelengvus klausimus: kas lėmė spe-
cifinę pasipriešinimo taktiką ir kovos su kolaborantais metodus? Ar visi
pasirinkti kovos būdai bei priemonės buvo adekvatūs ir veiksmingi? Ar
režimo palaikymu kaltintiems civiliams gyventojams taikytos mirties
bausmės buvo naudingos pasipriešinimui, visuomenei, nepriklausomy-
bės siekio įgyvendinimui? Apskritai ar galime pasverti, nustatyti, kaip,
kada, kokiais aspektais pasipriešinimas buvo vertingas, pozityvus, reikš-
mingas Lietuvai reiškinys ir kurie jo aspektai kokiu požiūriu negatyvūs,
žalingi?
Pagrindinė mano užduotis buvo ne tiek stengtis atsakyti į visus sun-
kius ir sudėtingus pasipriešinimo ir kolaboravimo klausimus, sukurti pa-
grįstus teorinius modelius (šiuo tyrimo etapu tai padaryti kažin ar įmano-
ma), kiek pateikti tvirtesnį empirinį pagrindą naujai pasipriešinimo judė-
jimo istorijos refleksijai bei sukurti erdvę tikslesniam ir korektiškesniam
problemų formulavimui. Norėčiau tikėti, kad atliktas tyrimas gali padėti
konstruoti visapusiškesnę ir gilesnę pasipriešinimo istorijos sampratą.
Skirtingos nuostatos interpretuojant bei vertinant kai kuriuos nevie-
nareikšmiai suprantamus fenomenus tikriausiai nėra žalingas dalykas.
Kur kas blogiau būtų, jei tarp istorikų ir viešojoje opinijoje įsivyrautų
stagnacinė tyla, vienintelis „teisingas" požiūris į komplikuotas proble-
mas, o jų visapusiškas tyrimas būtų ignoruojamas.
9
