Table Of ContentFRYDRICHAS ŠLETĖ
KELTAI TARP ALEZIJOS
IR PERGAMO
KELTŲ KULTŪROS ISTORIJA
B vokiečių kalbos vertė
ARVYDAS GALGINAS
VILNIUS „MOKSLAS“ 1984
63.3(9)3 FRIEDRICH SCHLETTE
Sl-21
KELTEN ZWISCHEN ALESIA
UND PERGAMON
Leipzig. Jena. Berlin, 1976
^6534016000—070 ^ 8 Urania-Verlag Leipzig. Jena. Berlin, 1976
M854(08)—84 Vertimas į lietuvių kalbą, leidykla „Mokslas", 1984
ĮŽANGA
Pavartę Viduržemio jūros regiono senovės istorijos metraščius, ma
tome, kad ketvirtajame ir trečiajame amžiuje pr. m. e. dažnai minimi
keltai; romėnai juos vadina galais, o graikai — galatais. Kas gi buvo tie
keltai, kokį istorinį vaidmenį jie atliko ir ką dar gali pasakyti mums
dabar? Tais laikais jie, matyt, buvo gana stiprūs, nes antikos autoriai
rašo, kad Dionisijas I Vyresnysis apie 370 metus sudarė su jais drau
gystės sutartį, o didysis makedoniečių karalius Aleksandras, pats būda
mas pasaulio užkariautojas, apie 335 metus priėmė keltų pasiuntinius
prie Dunojaus krantų. Be to, keltai, apie 278 metus persikėlę į Mažąją
Aziją, kartu su kitomis tautomis nemažai lėmė Vakarų Azijos likimą,
kol galiausiai 180 metais pr. m. e. juos nugalėjo Pergamo miestas-vals-
tybė ir pastatė jiems savotišką paminklą — pavaizdavo garsiajame Dzeu
so altoriuje.
Tai tik keli tarpsniai, sąmoningai parinkti iš keltų veiklos peripetijų,
siekiant parodyti milžinišką šios tautos ekspansiją, nes jų tėvynė buvo
už kelių tūkstančių kilometrų į šiaurę, šiapus Alpių. Visur šioje didžiu
lėje teritorijoje nuo Viduržemio jūros pakrančių iki Vidurio Europos,
nuo Pirėnų pusiasalio ir Britanijos salų iki Juodosios jūros krantų keltai
paliko savo pėdsakų.
Tačiau ar šie pėdsakai vien buvusios didybės ženklas? Ar jų kultūra
ir politinė veikla neturėjo įtakos šiandieninės Europos susidarymui? Be
abejo, turėjo, nes daugelio šiandieninių Europos tautų susidarymio ir
raidos negalima įsivaizduoti be keltų poveikio. Tuo tarpu jie patys tik
nedaugelyje sričių — beje, daugiausia pakraščiuose ir dažnai trumpą lai
ką— buvo nepriklausomi ir galėjo daryti politinę arba kultūrinę įtaką.
Šiandien keltai beveik neminimi, užtat daug kalbama apie romanų, ger
manų, slavų tautas. Tuo tarpu, pavyzdžiui, germanai iškilo tik savo
pietinių ir vakarinių kaimynų pažangos dėka, nes keltai jau buvo pasiekę
aukštesnę ekonominės ir socialinės raidos pakopą.
Kai keltų gyvenamos Vakarų Europos sritys buvo politiškai ir kultū
riškai prijungtos prie Romos imperijos, jose labai įsigalėjo romaniškasis
elementas. Bet šių dienų prancūzai dar nepamiršta ir savo gališkos kil
mės, ir ne vienas jų paprotys atsiradęs iš keltų tradicijų. Kai kuriais
Prancūzijos istorijos laikotarpiais buvo tiesiog sąmoningai remiamasi
keltiška praeitimi. Tai būdinga pirmiausia šviečiamajam amžiui ir stip
rėjančios, dėl savo teisių kovojančios buržuazijos laikotarpiui. Tada pran
3
cūzų žemėje buvo prisimintas ir susietas su galų bei galų-romėnų praei
timi ne vienas istorijos paminklas, dažnai net nieko bendro neturįs su
keltais, likęs iš daug senesnių laikų. Laisvės simbolių irgi imta ieškoti
keltų-galų praeityje: taip gaidys, lotyniškai gailus, apskritai laikomas
budrumo simboliu, tapo „galų gaidžiu", Prancūzų revoliucijos, vėliau
Liepos karalystės bei Trečiosios respublikos herbo paukščiu. Ir šiandien
daug kur matome gaidį, stovintį ant paminklų ar antkapių akmenų.
Bet tai dar ne viskas: Prancūzijoje ir šiandien sutiksi keltų kilmės,
keltiškai kalbančių žmonių. Tačiau jie ne vietiniai. Tai bretonai, kurie,
anglosaksų spaudžiami, penktajame ir šeštajame amžiuje atsikėlė iš Ang
lijos į Šiaurės Prancūziją, vėliau dėl to pavadintą Bretane. Daugiau kaip
milijonas bretonų šiandien kalba senąja keltų (bretonų) kalba. Iki šešio
liktojo amžiaus Bretanė turėjo šiokią tokią politinę nepriklausomybę.
Nuo devynioliktojo šimtmečio imta sąmoningai ugdyti jos gyventojų
kalbą, literatūrą ir liaudies pieną, nors ekonomiškai kraštas labai atsi
likęs.
Britų salose ilgai viešpatavo romėnai, paskui įsiveržė anglosaksai,
tačiau keltai, jų kultūra ir kalba čia išsilaikė ilgiausiai. Airija, Škotija,
Velsas ir maža Meno salelė — tai keltų kilmės gyventojų sritys.
Pereinamuoju iš pirmykštės visuomenės į feodalizmą laikotarpiu, apie
pirmojo m. e. tūkstantmečio vidurį, Airijoje susikūrė kelios keltų kara
lystės, tačiau, savanaudiškai siekdamos valdžios, tarpusavyje kivirčida-
mosi, jos nedaug teprisidėjo prie airių tautos suvienijimo ir kultūros
išsaugojimo. Daugiau čia nuveikė krikščionių vienuolynai, kurie tapo
senosios airių kultūros židiniais; suprantama, toje kultūroje labai svarbią
vietą turėjo krikščionybės idėjos ir atitinkami religinio meno elementai.
Nuo septintojo amžiaus iš tų vienuolynų plito airių ir škotų misijų
veikla. Kai dvyliktajame amžiuje prasidėjo anglosaksų įsiveržimas,
airių tautai atėjo sunkūs laikai, kurie truko šimtmečius. Airiai ne kartą
gynėsi nuo anglų, sukildavo prieš pavergėjus. Ir vis dėlto savo papročius
ir literatūrą airių tauta išlaikė iki septynioliktojo amžiaus. Apie 1900 me
tus prasidėjęs „airių renesansas" literatūroje buvo kartu ir airių išsiva
duojamosios kovos dalis. Tautos atgimimo reiškėjai, įžymūs dramaturgai,
poetai — B. Šo, Š. O’Keisis, S. Beketas — rašė taip pat angliškai ir prisi
dėjo prie anglų literatūros išgarsinimo pasaulyje.
Po sunkių kovų su anglais airiai 1922 metais įkūrė savo valstybę,
tačiau visos politinės, ekonominės, socialinės ir kultūrinės problemos
liko galutinai neišspręstos. Tai patvirtina atkaklūs pilietinio karo pobū
džio susirėmimai mūsų dienomis šiaurinėje, Anglijai priklausančioje salos
dalyje. Valstybinė Airijos kalba yra airių, tačiau šimtmečius trukusi ang
lų priespauda padarė savo: anglų kalba tapo šnekamąja. Dėl politinės
ir ekonominės padėties gyventojų skaičius sumažėjo nuo 6,5 milijono
praeito šimtmečio vidury iki 2,9 milijono šiandien; vien į Šiaurės Ame
riką emigravo milijonas airių.
Keltų kilmės škotai V—VI amžiuje iš Airijos atsikėlė į kraštą, kurio
vietiniai gyventojai buvo piktai. Iš pirmykštės visuomenės genčių są
jungų susidarė feodalinės lenų sąjungos. 843 metais jos susivienijo į
Albano karalystę, tačiau dvyliktajame amžiuje ėmė priklausyti anglams.
4
Škotija šiandien yra Jungtinės
Didžiosios Britanijos ir Siaurės
Airijos karalystės dalis. Iš 5,1 mi
lijono škotų tik apie 150 000 dar
kalba senąja keltų tarme — gė
liškai.
Velse gyveno kimrai. Jie pa
lyginti ilgai išlaikė nepriklauso
mybę feodalizmo laikotarpiu, bet
šešioliktajame šimtmetyje kraštas
irgi buvo galutinai prijungtas prie
Anglijos. Tik šimtas tūkstančių
gyventojų šiandien tebekalba se
nąja keltų kalba.
Tradicijas ir senus papročius
mėgstanti Anglija, nematydama
jokio politinio pavojaus, iki pat
šių dienų leidžia mažai Meno sa
lelei turėti beveik neįprastą da
bartiniams laikams nepriklauso
mybę. Sala tiesiogiai pavaldi Ang
lijos karūnai; maždaug 50 000 jos
gyventojų turi savo parlamentą Šiandieniniai keltų palikuonys ir kalbos
su aukštaisiais ir žemaisiais rū
mais, ir kiekvienas Londone išleistas įstatymas galioja Mene tik tada,
kai būna speciali nuoroda. Tačiau tenykštė keltiškoji kalba jau baigia
išnykti. Devynioliktojo amžiaus pradžioje keltiška kornų kalba dar bu
vo kalbama ir Kornvalyje.
Taigi, pažvelgus į šiandieninius keltų kalbos ir tautos likučius, peršasi
išvada, kad keltai jau nuėję į praeitį, o tai, kas dar likę, ilgainiui visiškai
išnyks. Todėl keltų kultūrinio palikimo išsaugojimas yra humanistinis
uždavinys, kurio turėtų imtis visų pirma prancūzai ir anglai, jau nekal
bant apie airius. Kaip rodo kai kurių keltiškų tautų istorija, tai ne mu
ziejinis, o dažnai ir labai politinis dalykas.
Bet mus, ypač gyvenančius Vidurio Europoje, keltai pirmiausia do
mina savo vaidmeniu Europos ir pasaulio istorijoje. Tyrinėti keltų pra
eitį mus skatina ne vien pradžioje prabėgomis apibrėžta jų veiklos teri
torija— tai nėra pagrindinis dalykas. Svarbiausias istorinis šių tautų
vaidmuo tas, kad pusę tūkstantmečio kultūros atžvilgiu jos buvo prana
šesnės už kitus „barbarus", gyvenusius į šiaurę nuo antikos pasaulio.
Neabejotinas keltų nuopelnas, kad Europos istorija tarp Atlanto pa
krančių ir Karpatų gūbrių antroje paskutiniojo tūkstantmečio pr. m. e.
pusėje vystėsi taip pažangiai. Šio poveikio neribojo vien pačių keltų
gyvenamas plotas — jį labai jautė kaimyninės tautos, ypač germanai.
Ne visuomet įtaka buvo vienpusė, dažnai vykdavo abipusiai mainai.
Todėl mūsų uždavinys — ištirti ir nustatyti, kuo keltai prisidėjo prie
pasaulio kultūros ir socialinės pažangos. Kultūrą mes suprantame kaip
5
vieningą materialinių ir dvasinių pasiekimų visumą, kuria pasiremdami,
tie žmonės, kiek leido jų tikslai bei istorijos duotos galimybės, keitė
gamtinę bei socialinę aplinką ir pačius save.
Tačiau gausi medžiaga įsakmiai reikalauja apibrėžti laiko ir vietos
ribas. Pirmą kartą apie keltus išgirstame maždaug pirmo tūkstantmečio
pr. m. e. viduryje iš graikų rašytinių veikalų. Čia turėtume pradėti savo
„istoriją" ir pirmiausia iškelti keltų kilmės, jų kultūros substratų klausi
mą. Paskui pusę tūkstantmečio jie veikė kaip stipri politinė ir kultūrinė
jėga plačiuose Europos ir Vakarų Azijos regionuose. Šiuo laikotarpiu
jie iš Rytų ir antikos kraštų nešė materialinę ir dvasinę kultūrą tautoms,
kurios į šiaurę nuo Alpių dar gyveno pirmykštės visuomenės pakopoje.
Kai Cezario laikais prasidėjo didžiųjų varžovų — Romos imperijos ir
germanų genčių — grumtynės, keltai buvo sutriuškinti politiškai ir ka-:
riškai. Patekusių į Romos valdžią keltų kultūra susiliejo su romėniškąja
ir tapo ne mažiau svarbia „galų-romėnų" kultūra. Praėjo dar nepilnas
pustūkstantmetis, susivienijusios germanų gentys užėmė Romos provin
ciją Galiją, ir keltiškasis elementas, jeigu apskritai dar buvo žymus,
galutinai asimiliavosi. Panašūs procesai vyko visur, kur kadaise gyveno
keltai. Tik Anglijoje keltų tauta ir kultūra išlaikė savarankiškumą, o
menas netgi suklestėjo arba vaisingai susiliejo su germanų menu. Tad
svarbiausias mūsų nagrinėjamos keltų istorijos laiko tarpsnis bus pasku
tinysis pustūkstantmetis pr. m. e., kai keltai stovėjo ekonominės ir poli
tinės galios viršūnėje; vėlesnę jų kultūros raidą liesime tik prabėgomis.
Mažiau kalbėsime apie tas šalis, kur keltai paliko pėdsakų, trumpai
pabuvoję kaip užkariautojai, o ilgiau apsistosime ten, kur jie nuo amžių
gyveno, kur buvo vienintelė ar bent lemiama jėga ir kūrė tą kultūrą,
kurią laikome tik jiems būdinga, nepakartojama keltų kultūra.
HALŠTATO LAIKŲ PILYS IR PILKAPIAI
Tauta anapus „Heraklio stulpų"
Halštato druskos valdovai
Ankstyvojo keltų pilių laikotarpio diduomenė
Auksas puošė kilminguosius ir po mirties
Vikso damos kapo staigmena
O keltai yia anapus Heraklio stulpų, jie
kaimynai kinezams, kurie gyvena pačiuose
Europos vakaruose.
Herodotas, If/33
Penktajame amžiuje pr. m. e. „istoriografijos tėvas" graikas Herodo
tas parašė apie tais laikais žinomą pasaulį didelį istorijos ir etnografijos
veikalą, kuriame dviejose vietose mini keltus. Pasak jo, keltai gyveno
„anapus Heraklio stulpų"—taip senovės graikai vadino Gibraltaro uolas.
Be to, iš jų krašto tekąs Istras, arba Dunojus. „Anapus"—taip galėjo
pasakyti tiktai jūreivis, kuris, praplaukęs sąsiaurį, Atlanto vandenyno
Ispanijos ir Prancūzijos pakrantėse susidurdavo su keltų gentimis.
Taigi keltų tėvyne, kol jie dar nebuvo pradėję didžiosios ekspansijos
į pietus, būtų galima laikyti Vakarų Europą ir pietinius Vidurio Europos
rajonus. Kur iš tikrųjų ėjo sienos su kaimyninėmis tautomis, penktojo
amžiaus pr. m. e. istorikas ir etnografas dar nežinojo. Tuomet manyta,
kad į šiaurę nuo graikų pasaulio gyveną tik skitai ir keltai; tai neaiškus,
netgi neatitinkantis tikrovės įsitikinimas. Teritorijoje tarp Juodosios jū
ros pakrančių ir Dunojaus aukštupio ir vidurupio tikriausiai gyveno
daug genčių ir tautų, kurios nebuvo nei skitai, nei keltai, taip pat ne
priklausė visai šalia graikų įsikūrusiems trakams bei ilyrams, tačiau
antikos pasaulis jų vardų nežinojo.
Herodotas tikriausiai ne pirmasis parašė apie keltus, bet tie senes
nieji paminėjimai neišlikę. Tik Hekatajas iš Mileto, gyvenęs šeštojo
amžiaus pr. m. e. pabaigoje, užsimena, kad Ligūrijos ir Masalijos (Mar
selio) kaimynystėje gyveną keltai.
Ieškoti keltų tėvynės Dunojaus aukštupyje ir Vakarų Europoje ska
tina ne vien Herodoto žodžiai, bet ir vėlesnės žinios, iš dalies ir pačių
keltų sakmės apie genčių kilmę. Keltai, kurie užpuolė Italiją, atėjo iš
vietų, esančių į šiaurę nuo Alpių, o kiti, įsiveržę į Balkanus, matyt, lei
dosi Dunojumi žemyn. Livijus mini padavimą apie keltų biturigų karalių
Ambigatą, kuris dėl gyventojų pertekliaus išleidęs du būrius. Vienas
patraukęs į rytus Hercinijos miško link — čia, matyt, turėtas minty Bohe
mijos miškas, Rūdiniai kalnai ir Sudetai,— kitas į pietus, į Italijos žemes.
Kad ir negalime pagrįsti šios gana vėlai atsiradusios legendos istorišku
7
mo, keltų kilmės vieta vis vien laikytina teritorija, apimanti Pietų Pran
cūziją, Šiaurės Šveicariją ir Pietų Vokietiją.
Palikime rašytinius šaltinius ir paimkime archeologinius: jie irgi by
loja, kad keltų tėvynė yra šis regionas. Archeologija taip pat duoda
atsakymą į jų etnogenezės klausimą. Didelei Europos daliai antrojo ir
pirmojo tūkstantmečio sandūroje buvo būdinga „Urnų laukų kultūra".
Sis iš archeologijos šaltinių žinomas reiškinys yra paskutinė anoniminė
kultūra Europos istorijoje. Jos dar negalime priskirti nė vienai iš rašy
tinių šaltinių žinomai tautai ar tautų grupei. Visi mėginimai tai padaryti
galiausiai sužlugdavo dėl metodų netobulumo ir klaidingų istorijos prie
laidų. Pripažinus, kad Urnų laukų kultūros vietose gyvenę keltai, žengta
į dar senesnius laikus ir imta spėlioti, kad keltai buvę vidurinio žalvario
amžiaus pilkapių kultūros nešėjai. Dėl to savo ruožtu reikėjo pirmąjį
keltų įsikūrimą Britų salose ir Pirėnų pusiasalyje perkelti į Urnų laukų
kultūros laikus.
Ūmų laukų paplitimas ir kraustymosi kryptys
Kita vertus, nėra jokios abejonės, kad tada ėmė rastis užuomazgos
tų tautų ir genčių,^ kurias sutinkame pirmajame tūkstantmetyje pr. m. e.
ir kurių vardus sužinome iš graikų, o vėliau romėnų autorių pasakojimų.
Ši epocha mus domina ne tiek tuo paskutiniuoju žingsniu iš nežinomy
8
bės, kiek prasidedančiu pirmykštės visuomenės irimu ir perėjimu į pas
kutinę šios pirmosios stambios visuomeninės formacijos fazę — karinę
demokratiją. Nors kiekvienas istorijos laikotarpis yra žingsnis į šiuolai
kinę Europą, bet šios ir po jos einančios fazės vaidmuo ypatingas, nes
jau ima ryškėti, nors ir nevienodai aiškiai, tos formos, iš kurių kūrėsi
busimoji Europa, pakilusi į aukštesnę socialinę ir ekonominę pakopą,—
feodalizmo amžiuje ir pagaliau dabartiniais laikais.
Tai pirmiausia pasakytina apie etninį pasiskirstymą. Nors mokslas
dar nėra galutinai išsprendęs kalbų atsiradimo klausimo, vis dėlto galima
spėti, kad tuomet didesniuose Europos, Vakarų ir Vidurinės Azijos plo
tuose apsigyveno indoeuropiečių kalbų šeimos gentys. Tasai jų atsikraus
tymas iš kitur atsispindi ne vienoje vėlesniųjų šimtmečių legendoje.
Prisiminkime, kaip dorėnai atsikėlė į Graikiją, italikai į Italiją arba
arijai į Indiją; panašiai galėjo būti Pirėnų pusiasalyje ir Britų salose.
Atvykėliai neindoeuropiečių gentis daug kur nustelbė, ir lyginamoji kal
botyra tai patvirtina. Šį „Urnų laukų genčių kraustymąsi" pajuto net
Egiptas, kada jį užplūdo vadinamosios šiaurės ir jūrų tautos. Urnų laukų
kultūros, kuriose jau verstasi žemdirbyste ir gyvulininkyste, būta žal
vario metalurgijos, bet dar beveik nežinotą geležies, paruošė dirvą vė
lesnėms kultūroms, kurias archeologai jau priskiria geležies amžiui; iš
jų mus ypač domina Halštato kultūra, nes ji susijusi su keltų atsiradimu.
Austrijos Zalckamergūte prie kalnų apsupto ežero stovi Halštato
miestelis. Už miesto buvo aptikti didelių druskos kasyklų pėdsakai ir
daugiau kaip du tūkstančiai kapų tų gyventojų, kurie čia kasė ir parda
vinėjo druską. Beveik trijų šimtų metrų gylyje po kalnu, kartais net
kelių šimtų metrų ilgio požeminėse galerijose ankstyvojo geležies am
žiaus kalnakasiai kirto „baltąjį auksą“. Daugybė dažniausiai iš toli atga
bentų įkapių (5 pav.) leidžia spėti, su kokiu užmoju prekiauta druska
Halštate ir kokios vertybės mainais už ją čionai plaukė.
Halštato, kurio radiniai žinomi jau nuo praeito amžiaus vidurio, var
du prieš šimtą metų buvo pavadinta seniausia geležies amžiaus pakopa,
apimanti laikotarpį nuo aštuntojo amžiaus pabaigos iki penktojo amžiaus
pr. m. e. pradžios. Sugretinę šią datą su pirmosiomis žiniomis apie
keltus, pamatytume, kad Halštato kultūra gyvavo keltų didžiųjų laikų
išvakarėse.
Šiandien gerai žinome, kad gentys ir tautos, kaip etniniai vienetai,
per tūkstantmečius neišsilaikydavo pastovios sudėties, o nuolatos keis
davosi. Praėjusių kartų tyrinėtojai, kurie, pasirėmę žiniomis apie keltus
iš pirmojo tūkstantmečio vidurio, taip pat archeologijos radiniais, bandė
įrodyti, kad jie gyvenę ne tik tada, bet ir ankstesniame bronzos, netgi
vėlyvajame akmens amžiuje, savo išvadas grindė klaidingomis prielaido
mis. Pirma, archeologijos mokslo išaiškintų kultūrų negalima tapatinti —
bent jau ne kiekvienu atveju — su gentimis. Antra, etninius vienetus
nuolatos veikė tiek įcentrinės, tiek išcentrinės jėgos, sukeldamos vieni
jimąsi arba skaidymąsi. Tautos susidarymas — sudėtingas, įvairialypis
ekonominis, socialinis bei politinis etnogenezės procesas. Jį ištirti yra
mokslo ir ypač archeologijos uždavinys.
9
