Table Of ContentEdvvard H a l l e t t Carr
VAGA
Edvvard Hallett Carr
KAS YRA ISTORIJA?
Edvvard Hallett Carr
KAS YRA ISTORIJA?
Goerge'o Macauley'aus Trevelyano garbei
skirtos paskaitos, skaitytos Kembridžo
universitete 1961 metų sausio-kovo mėnesiais
Iš anglų kalbos vertė
RASA SEIBUTYTĖ
ALK / VAGA
UDK 13
Ca 235
Versta iš:
Edward Hallet Carr
WHATIS HISTORY?
Penguin Books, Second Edition, 1987
This edition published with the support from
the Open Society Fund-Lithuania and from
the CEU Translation Project of the Open Society
Institute-Budapest
Knygos leidimą finansavo Atviros Lietuvos fondas
ir Atviros visuomenės institutas Budapešte
(Vidurio Europos universiteto Vertimų projektas)
Edvvard Hallet Carr, 1961
The Estate of
Edvvard Hallett Carr, 1987
Vertimas į lietuvių kalbą,
ISSN 1392-1673 Rasa Seibutytė, 1999
ISBN 5-415-01414-4 Leidykla VAGA, 1999
TURINYS
Antro leidimo pratarmė 1
1. Istorikas ir faktai 7
II. Visuomenė ir žmogus 31
III. Istorija, mokslas ir moralė 57
IV. Priežastingumo ryšys istorijoje 89
V. Istorija - tai pažanga 112
VI. Nauji horizontai 138
Rodyklė 163
DAŽNAI STEBIUOSI, KODĖL JI TURĖTŲ BŪTI LAIKOMA NUOBODŽIA,
NES JUK DIDŽIĄJĄ JOS DAL| TIKRIAUSIAI SUDARO IŠRADIMAI.
Catherine Morland apie Istoriją
(Northangero abatija, XIV skyrius)
ANTRO LEIDIMO PRATARMĖ
1960 m., kai baigiau pirmą šešių savo paskaitų „Kas yra istorija?" juod
raštį, Vakarų pasaulis dar peikėjosi nuo dviejų pasaulinių karų bei
didžiųjų revoliucijų - Rusijos ir Kinijos - smūgių. Viktorijos - nekalto
pasitikėjimo savimi ir savaime suprantama tikėjimo pažanga - amžius
seniai buvo pasibaigęs. Pasaulis tapo neramus, netgi grėsmingas. Vis
dėlto ėmė rastis ženklų, jog kai kuriuos sunkumus įveiksime. Ekono
minė krizė, kurios buvo laukiama po karo, pasaulio neištiko. Tyliai,
beveik nepastebimai iširo Britanijos imperija. Vengrijos ir Sueco kri
zės buvo įveiktos arba su jomis ilgainiui buvo susitaikyta. Vyko pa
girtini procesai - Sovietų Sąjungoje buvo pasmerktas Stalino kultas,
JAV - McCarthy politika. Po 1945-ųjų iš griuvėsių sparčiai kilo Vokieti
ja ir Japonija, kurios darė įspūdingą ekonominę pažangą. De Gaulle'io
valdoma Prancūzija pradėjo atgauti jėgas. Jungtinėse Valstijose baigė
si Eisenhovverio slogutis ir ėmė aušti Kennedy'o vilties era. Pietų Afri
kos, Airijos, Vietnamo epidemijos dar kontroliuojamos. Pasaulio bir
žos klesti.
Tokios aplinkybės, šiaip ar taip, leido bent paviršutiniškai pa
teisinti optimizmą ir tikėjimą ateitimi, kurį pareiškiau baigdamas savo
paskaitas 1961 m. Kiti du dešimtmečiai griovė šias viltis ir ramų tikėji
mą. Dvigubai intensyviau atsinaujino šaltasis karas, sukeldamas bran
duolinio išnykimo pavojų. Pavėlavusi ekonominė krizė smogė iš visų
jėgų, nusiaubdama pramonines šalis ir Vakarų visuomenėje sukelda
ma nedarbo vėžį. Šiandien vargu ar yra tokia šalis, kurioje nebūtų
susipriešinimo, kilusio dėl prievartos ir terorizmo. Po naftą išgaunan
čių Artimųjų Rytų šalių maišto valdžios svertai pakrypo pramoninių
Vakarų valstybių nenaudai. Pasyvus „trečiasis pasaulis" virto pozity
viu ir griaunančiu pasaulio politikos veiksniu. Tokiomis aplinkybėmis
kiekviena optimizmo apraiška regėjosi absurdiška. Visa tai buvo į
* Autorius pririnko daug medžiagos, ketindamas parengti gerokai pataisytą antrą
leidimą, tačiau parašė tik šią pratarmę. - Red past.
II
naudą nelaimių pranašams. Artėjančio paskutinio teismo paveikslas,
uoliai piešiamas sensancingų rašytojų bei žurnalistų ir perduodamas
žiniasklaidos, tapo kasdienio žodyno dalimi. Prieš ilgus šimtmečius
buvusios populiarios pasaulio pabaigos pranašystės vėl pasidarė
veiksmingos.
Vis dėlto sveikas protas verčia daryti dvi svarbias išlygas. Pir
miausia, diagnozė, kad ateitis beviltiška, nors, rodos, pagrįsta nepa
neigiamais faktais, yra abstrakti teorinė konstrukcija. Dauguma žmo
nių tokia diagnoze paprasčiausiai netiki, ir tai rodo jų elgesys. Žmonės
vis tiek mylisi, pastoja, gimdo ir augina vaikus. Ir asmuo, ir visuome
nė labai daug dėmesio skiria sveikatai ir švietimui, rūpindamiesi nau
jos kartos gerove. Nuolatos ieškoma naujų energijos šaltinių. Nauji
išradimai didina gamybos našumą. Daugybė „smulkiųjų indėlininkų"
investuoja į valstybės obligacijas, statybos bendroves ir investicinius
fondus. Entuziastingai propaguojama tautinio, architektūrinio ir me
ninio palikimo išsaugojimo ateities kartoms idėja. Tarsi savaime per
šasi išvada, kad tik maža grupelė nepatenkintų intelektualų, kurie šiuo
metu daugiausia reiškiasi viešumoje, tiki greitai įvyksiančiu susinaiki
nimu.
Antra mano išlyga susijusi su geografine pasaulinės nelaimės
pranašysčių kilme, nes jos sklinda daugiausia - nors galima sakyti tik -
iš Vakarų Europos ir jos atšakų užjūryje. Tai nenuostabu. Penkis šimt
mečius šios šalys buvo neginčijamos pasaulio šeimininkės. Jos gali
gana įtikinamai pretenduoti į civilizacijos šviesos atstoves svetimame
ir tamsiame barbarų pasaulyje. Pasaulį, kuris vis dažniau abejoja ar
atmeta šias pretenzijas, be abejo, turi ištikti nelaimė. Lygiai taip pat
nenuostabu, kad šių judėjimų epicentras, giliausio intelektualinio pesi
mizmo centras, yra Britanijoje, nes niekur kitur kontrastas tarp XIX a.
spindesio ir XX a. pilkumos, tarp XIX a. pranašumo ir XX a. menkaver
tiškumo nėra toks ryškus ir skausmingas. Tokios nuotaikos išplito
visoje Vakarų Europoje ir (tik galbūt ne taip smarkiai) Šiaurės Ameri
koje. Visos šios šalys XIX a. aktyviai dalyvavo didžiojoje ekspansijoje.
Tačiau neturiu priežasties įtarti, kad tokios nuotaikos vyrauja visame
III
pasaulyje. Vienoje pusėje pastačius neįveikiamus komunikacijos bar
jerus, o iš kitos nepaliaujamai liejantis šaltojo karo propagandai, padė
tį SSRS sunku protingai vertinti. Tačiau vargu ar galima manyti, kad
šalyje, kurios dauguma gyventojų mato, jog, nepaisant dabartinių sun
kumų, gyvenimas yra daug geresnis nei prieš dvidešimt penkerius,
penkiasdešimt ar šimtą metų, įsivyravo netikėjimas ateitimi. Azijoje
tokios skirtingos šalys kaip Japonija ir Kinija į ateitį žvelgia optimistiš
kai. Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje, netgi tuose regionuose, ku
riuose šiuo metu vyksta neramumai, neseniai susikūrusios valstybės
kovoja dėl ateities, kuria - nors ir aklai - tiki.
Tad darau išvadą, kad ši skepticizmo ir nevilties banga, nešan
ti su savimi tik destrukciją ir puvėsius, tikėjimą pažanga ar tolesnio
žmonijos progreso perspektyvas atmetanti kaip absurdą, yra elitizmo
forma. Šią bangą sukėlė elitinės visuomenės grupės, kurių saugumas
ir privilegijos nuo krizės nukentėjo labiausiai, taip pat elitinės šalys,
kurių neginčijamas dominavimas pasaulyje buvo sugriautas. Tame
judėjime didžiausias vėliavas neša intelektualai, teikiantys idėjas val
dančiajai visuomenės grupei, kuriai jie tarnauja („Visuomenės idėjos
yra valdančiosios klasės idėjos"). Neprotinga būtų teigti, jog kai kurie
šių intelektualų galėjo būti kilę iš kitų socialinių grupių, nes tapę inte
lektualais jie tiesiog asimiliavosi su intelektualiniu elitu. Intelektualo
apibrėžimas reiškia priklausymą elitinei grupei.
Tačiau mums čia svarbiausia yra tai, jog keistuolių ir atskalū
nų atsiranda visose visuomenės grupėse, kad ir kokios vienalytės jos
būtų (taip jas traktuojančiam istorikui paprastai atleidžiama). Tai ypač
dažnai atsitinka tarp intelektualų. Aš čia kalbu ne apie įprastus intelek
tualų ginčus, kurie grindžiami visų priimtomis svarbiausiomis visuo
menės prielaidomis, o apie iššūkį šioms prielaidoms.
Vakarų demokratinėse visuomenėse tokie iššūkiai toleruoja
mi, kol jie plinta tik nedidelėje disidentų grupėje, o jų skelbėjai ras
skaitytoją ir auditoriją. Cinikas galėtų pasakyti, kad šitokie atskalūnai
toleruojami, nes jų nedaug, jie nėra pernelyg įtakingi ar pavojingi.
Daugiau kaip keturiasdešimt metų nešiojau „intelektualo" etiketę, o
IV
pastaraisiais metais vis dažniau imu save vertinti (ir būti vertinamas
kitų) kaip intelektualas disidentas. Galiu tai paaiškinti. Esu vienas iš tų
retų teberašančių intelektualų, kurie išaugo ne didžiojo Viktorijos -
tikėjimo ir optimizmo - amžiaus vidurdienyje, bet jo saulėlydy, ir
netgi šiandien man sunku apie pasaulį mąstyti nuolatinio ir negrįžta
mo nykimo sąvokomis. Knygoje mėginsiu atsiriboti nuo tendencijų,
kurios šiandien dominuoja tarp Vakarų, ypač tarp britų, intelektualų,
kad parodyčiau, kaip ir kodėl, mano nuomone, jie nuėjo klaidingu
keliu, ir kad įkvėpčiau jei ne optimistišką, tai bent protingą ir labiau
pamatuotą požiūrį į ateitį.
E. H. Carr
