Istorijos mokslas Vytauto Didžiojo universitete 1922-1940 metais

324 Pages·2004·9.414 MB·Lithuanian

by  Lasinskas Povilas

Povilas Lasinskas
ISTORIJOS MOKSLAS
VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETE
1922-1940 metais
VAGA
UDK 930.1(474.5)
La 371
© Povilas Lasinskas, 2003
ISBN 5-415-01714-3 © Leidykla VAGA, 2004
TURINYS
Įvadas / 7
Pirmoji dalis
ISTORIJOS KATEDRŲ IR PAGALBINIŲ MOKYMO
ĮSTAIGŲ VEIKLA / 25
Bendrieji universiteto nuostatai / 25
Istorijos katedrų organizavimas ir personalas / 31
Humanitarinių mokslų fakulteto istorijos katedros / 37
Teologijos-filosofijos fakulteto istorijos katedros / 53
Istorijos studijų procesas / 56
VDU dėstyti istorijos kursai / 56
Bendrieji Lietuvos istorijos kursai / 61
Lietuvos teisės istorijos kursai / 66
Visuotinės istorijos kursai / 68
Meno istorijos kursai / 72
Pagalbiniai istorijos mokslai / 73
Archeologijos studijos / 75
Istorijos seminarai / 77
Studentai / 90
Antroji dalis
TEORINIAI IR METODOLOGINIAI UNIVERSITETO
ISTORIKŲ ORIENTYRAI / 99
„Istorijos pastatas"- bendrasis Nepriklausomos Lietuvos
istorikų orientyras /99
Istorijos mokslo reformos reikalavimas / 108
5
Z. Ivinskio teorinės nuostatos ir paieškos
4-ajame dešimtmetyje /117
L. Karsavino istorinės pažiūros / 137
Trečioji dalis
UNIVERSITETO ISTORIKŲ MOKSLO DARIJŲ KRYPTYS / 150
Apibendrinamieji darbai / 150
Lietuvos politinės istorijos lūžiiĮ traktavimas / 172
Lietuvos valstybės pradžia / 173
Didžiųjų Lietuvos kunigaikščiu epocha ir 1385 m.
Krėvos aktas /180
1569 metų Liublino unija ir poliublijinė epocha / 187
Istoriniai XVII-XVIII a. lūžiai / PU
Lietuvos teisės istorija / 199
Socialinė-ekonominė Lietuvos istorija / 212
Kultūros istorijos darbai / 240
Lietuvos kultūros istorija / 240
Visuotinė kultūros istorija / 246
Istoriografiniai darbai / 251
Senoji LDK istoriografija / 251
XIX a. lietuvių istoriografija /264
XX a. pradžios istoriografija / 276
Dėmesys Lietuvos istorijos šaltiniams / 281
Periodiniai istorikų leidiniai / 286
Išvados / 292
Naudoti archyvų ir bibliotekų rankrašty)ių fondai / 297
Šaltiniai ir literatūra / 297
Asmenvardžių rodyklė / 315
ĮVADAS
Lietuvai 1918 02 16 susigrąžinus valstybingumą, 1922 metais
laikinojoje sostinėje Kaune įsteigtas Lietuvos universitetas, pagi in
dinė šalies aukštoji mokykla. Tai įvyko praėjus 87 metams po se
nojo Vilniaus universiteto uždarymo carinės Rusijos administra
cijos įsakymu. XIX a. pirmojoje pusėje Vilniaus universitete gyveno
ir dirbo pirmieji Lietuvos istorikai profesionalai: Joachimas Lele­
velis, Ignas Onacevičius, Ignas Danilavičius, Juozapas Jaroševi­
čius ir kiti. Jų pažiūros ir moksliniai interesai buvo skirtingi, ta­
čiau jiems ne trukdė, o greičiau padėjo formuoti savitą, pirmąją
šalies masto istorijos mokyklą. Jų raštuose ir paskaitų kursuose
tinkamai įvertinta ano meto istorinė mintis. Garsiausias šios mo­
kyklos atstovas Joachimas Lelevelis, kaip ir kiti to meto Vakarų
Europos istorikai, naujai vertino pasaulinės istorijos procesą kaip
vieningą visumą, iš istoriko reikalavo ne vien rinkti faktus, bet ir
juos analizuoti, apibendrinti. Vienas iš reikšmingų šios mokyklos
laimėjimų - Lietuvos istorijos, kaip savarankiškos disciplinos, iš­
skyrimas iš bendrojo universitetinio visuotinės istorijos kurso. Tai
I. Onacevičiaus nuopelnas, kuris kaip ir J. Lelevelis stengėsi susi­
pažinti su naujausia Vakarų istorijos literatūra. J. Jaroševičius pir­
masis pradėjo tirti Lietuvos kultūros istoriją, I. Danilavičius pra­
plėtė šalies istorijos šaltinių bazę rinkdamas ir publikuodamas
teisės ir istorijos paminklus: kronikas, metraščius. Daugybė tuo
metu leistų istorijos darbų skatino Lietuvos visuomenę domėtis
krašto praeitimi. Šie mokslininkai tiesiogiai ėmėsi Lietuvos istori­
jos šaltinių, tačiau Lietuvos praeitį vertino savo atstovautos tradi­
cinės LDK kultūros kontekste.
7
Šios istorijos mokyklos raida nutrūko, kai buvo uždarytas Vil­
niaus universitetas. XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. pradžioje pro­
fesionalūs istorijos tyrimai nebuvo sistemingi, kadangi akademi­
nės veiklos nerėmė valstybė. O šiuo laikotarpiu vyko lietuvių
tautinis Atgimimas, budo tautinė savimonė, istorinio proceso sub­
jektu tampančioje demokratinėje tautoje natūraliai gimė ir augo
istorinių žinių poreikis: atpažindama save laike, modernioji tauta
sukuria kultūrinį pamatą savo dabarties ir ateities gyvenimui. Pir­
mieji tautinės istorinės savimonės reiškėjai buvo vadinamieji ro­
mantinės krypties praeities tyrinėtojai Simonas Daukantas, Teo­
doras Narbutas, Ignacas Kraševskis, Jonas Basanavičius ir kiti.
Didžiausias jų tikslas buvo žadinti tautos istorinius prisiminimus.
Tik nepriklausomybės sąlygomis, 1420 m. įsisteigus Aukštie­
siems kursams, 1922 m. performuotiems į universitetą, lietuvių
tautai atsivėrė galimybė savarankiškai ir profesionaliai tyrinėti sa­
vo praeitį.
Mus domina nepriklausomos Lietuvos1 istorikų mokslinė, pe­
dagoginė ir organizacinė veikla, jų pažiūros ir paieškos Lietuvos
ir visuotinės istorijos srityje, šių paieškų rezultatai ir reikšmė. Is­
torijos mokslo raidos Lietuvos universitete analizė leidžia spręsti
kelias svarbias problemas. Viena iš jų - profesionalaus istorijos
mokslo Lietuvoje gimimas ir pirmieji jo žingsniai. 1920 m. Kaune
įsteigus Aukštuosius kursus, 1922 m. - valstybinį universitetą, pra­
dėta rengti naujus mokslininkų kadrus, sistemiškai tirti Lietuvos
ir visuotinę istoriją. Trečiuoju ir ketvirtuoju XX a. dešimtmečiais
universiteto dėstytojams teko organizuoti studijų procesą, naujai
1 Čia ir toliau, kalbant apie nepriklausomos Lietuvos laikotarpį, turimi ome­
nyje trečiasis ir ketvirtasis XX a. dešimtmečiai.
8
ruošti paskaitų kursus, formuoti archyvus ir bibliotekas, užmegz­
ti ryšius su pasaulio mokslininkais. Kiek šios jų pastangos buvo
vaisingos, paaiškėja tik analizuojant tos veiklos aspektus. Antra,
Lietuvos universiteto istorikų mokslo darbuose siekta sukurti nau­
ją, tautinę Lietuvos istorijos koncepciją. Ją kuriant pirmiausiai no­
rėta iškelti lietuvių tautą kaip pagrindinį šalies istorijos subjektą,
išvengti Lietuvos valstybingumui nepalankių kaimyninių šalių
(Lenkijos, Rusijos,Vokietijos) istorikų interpretacijų, Lietuvos is­
toriją traktuoti kaip atskirą mokslo objektą, tačiau nepraradusį są­
sajų su bendrąja Europos istorija. Mokslinės veiklos rezultatų api­
bendrinimas leidžia nustatyti tarpukario istorikų vietą
istoriografijoje: jų ryšius su ankstesnių kartų Lietuvos istorikų dar­
bais, įtaką XX a. antrosios pusės - tiek išeivijos, tiek sovietinių is­
torikų - darbams. Trečia, tai šiuolaikinio Lietuvos istorijos moks­
lo tradicijos ir metodologinių orientyrų paieškos. XX a. pabaigos
šalies istorikui yra aktualūs nepriklausomybės laikotarpio moks­
linio paveldo perimamumo, tradicijų tęstinumo klausimai. Dabar­
tinė istorijos mokslo padėtis išties labai primena trečiojo šio am­
žiaus dešimtmečio situaciją. Anuomet norėta pasipriešinti
didžiavalstybinėms koncepcijoms, pripažįstančioms Lietuvą kai­
myninių valstybių organine dalimi, o paskutinis XX a. dešimtme­
tis tapo istorikų laisvėjimo laikotarpiu - praeitis tiriama atsisa­
kant 50 metų viešpatavusios sovietinės ideologijos. Pabrėžtina, kad
ir prieš 70 metų, ir dabar svetimai ideologijai priešpriešinamas
tautinis principas, plačiąja prasme suprantamas kaip praeities ty­
rinėtojo nuostata rašyti lietuvių tautos istoriją, atmetant ar laikant
antriniais dalykais didžiavalstybinę (imperinę) ideologiją, kuri bu­
vo svarbi oficialiajai kaimyninių šalių istoriografijai iki XX a. pir­
mosios pusės imtinai, bei socialinės-ekonominės raidos perdėto
9
sureikšminimo principą, būdingą sovietinei istoriografijai. Ar šiuo­
laikiniai Lietuvos istorikai tautinį principą suvokia skirtingai nei
trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio istorikai, būtų galima nustatyti
atlikus abiejų praeities tyrinėtojų kartų mokslinių pažiūrų lygina­
mąją analizę, kuri reikalauja atsižvelgti į visas individualias teori­
nes ir metodologines nuostatas.
Deja, Lietuvos istorikai - tiek XX a. pirmosios pusės, tiek da­
bartiniai - palyginti nedaug parašė ar diskutavo istorijos mokslo
teorijos, istoriosofijos klausimais, tad prieškario istorikų pažiūras
dažniausiai tenka rekonstruoti pasiremiant jų apibendrinamojo po­
būdžio darbais, skirtais kokio vieno istorinio įvykio reikšmei nu­
statyti ar epochai aptarti. Siame darbe daugiausia vietos skirsime
toms nepriklausomos Lietuvos istorikų pažiūroms, kurios, pasi­
naudojus kaimyninių šalių istoriografijų bei XIX a. pabaigoje -
XX a. pradžioje Lietuvoje vyravusia romantine istoriografija, iš­
plėtotos kaip savita mokslinė tradicija.
Ketvirta, ištyrus istorijos mokslo raidą, lengviau spręsti kitas
problemas: tautinės ir pilietinės savimonės kaitos, visuomenės
mentaliteto istorijos ir kt. VDU istorikų veikla reikšminga, nes jų
mokslo veikalai ir universitetinių paskaitų tekstai yra puikūs to
meto tautinės savimonės pavyzdžiai, kurie padeda suprasti isto­
rikų vaidmenį tuometinėje visuomenėje ir pastarosios susidomė­
jimą savo praeitimi. Pagaliau, svarbu ano meto lietuvių požiūrį į
istoriją palyginti su dabartine istorijos mokslo padėtimi. „Tarpu­
karės laikotarpio istorikų darbams būdingi <...> teigiami bruožai,
kurie tebėra aktualūs ir šiandien. Vienas iš svarbiausių jų laimėji­
mų yra tas, kad, nors ir idealizuodami kartais asmenybes, jie vis
dėlto pateikė istoriją, kurios pagrindinis veikėjas - žmogus. To,
deja, ypač pasigendame tarybinėje istoriografijoje, kur socialiniai-
ekonominiai procesai nebepaliko vietos asmenybei. Būtent dabar
10
mūsų istorikams iškilo uždavinys, neatsisakant pasiektų laimėji­
mų, labiau humanizuoti istorijos mokslą/'2 3
Kaip minėta, anų laikų universiteto istorikai pirmieji vertino
savo kolegų darbo rezultatus, tačiau jiems buvo sunku išvengti
subjektyvumo, nes dar negalėta į tai pažvelgti iš laiko perspekty­
vos. Jų straipsniai labiau įdomūs kaip anos mokslininkų generaci­
jos savirefleksijos šaltinis. Išeivijos istorikams, kaip ir sovietiniams
autoriams, tokia perspektyva atsivėrė, tačiau išeiviai praktiškai ne­
turėjo objektyviam tyrimui būtinos archyvinės medžiagos, nes ji
liko okupuotoje Lietuvoje, o čionykščius kaustė privaloma ideolo­
gija. Tai viso Lietuvos istorijos ir istoriografijos mokslo problema.
Tik po 1990 m. kovo 11d., Lietuvai atgavus valstybingumą, susi­
darė pakankamai palankios sąlygos objektyviems istoriografiniams
tyrimams.
Istorijos mokslo raidą Vytauto Didžiojo universitete straips­
niuose apžvelgė tik keli autoriai. Juose trumpai aptarti atskiri
istorijos studijų organizavimo ir eigos klausimai, pateikti statis­
tiniai duomenys apie istorijos specialistų rengimą. Šie rašiniai
publikuoti Lietuvos universitetų istorijai skirtuose leidiniuose.
Juozo Jakšto straipsnyje'aptariama Lietuvos universiteto istori­
jos skyriaus sąranga, istorijos katedrų personalas, mokymo pro­
cesas, rašinio pabaigoje įvardijami svarbesni VDU istorikų mokslo
darbai. Istorijos disciplinų dėstytojus jų buvęs studentas apibū­
dina remdamasis daugiausia asmeniniais prisiminimais. Juozas
Jakštas rašo tik apie Humanitarinių mokslų fakulteto istorikus.
2 A. Nikžentaitis. Įvadas // A. Kučinskas. Kęstutis. V., 1988. P. IV.
3 J. Jakštas. Istorijos skyrius // Lietuvos universitetas 1579-1803-1922. Chica-
go, 1972. P. 405-415.
Juozas Jurginis kalba ir apie Humanitarinio, ir apie Teologijos-
Filosofijos fakultetų istorijos studijas.1 Suminėti šiuose fakultetuo­
se dirbę istorikai, jų mokslo darbai ir istoriniai periodiniai leidi­
niai („Senovė“, „Praeitis“ ir kt.). Straipsnis parašytas marksistine
dvasia: VDU istorikų trūkumu laikoma jų idealistinė pasaulė­
žiūra, nors ir pripažįstami jų nuopelnai profesiniam Lietuvos is­
torijos mokslui, o darbų lygis, anot autoriaus, nenusileido kitų
kapitalistinių šalių istorikų darbams. ’
Ryškus sovietinės istoriografijos pavyzdys - Vladimiro Pašu-
tos Lietuvos istorijos mokslo apžvalga." Apibendrindamas Augus­
tino Janulaičio, Antano Aleknos, Ad oi to Šapokos, Igno Jonyno ir
kitų nepriklausomos Lietuvos istorikų mokslo darbų rezultatus, au­
torius konstatuoja jų nepakankamu dėmesį gamybinėms jėgoms,
klasių kovai.4 5 6 7 Jo nuomone, viduramžių I autuvai skirtuose A. Šapo­
kos darbuose ignoruojami socialiniai procesai, pirmųjų kunigaikš­
čių valdymas traktuojamas kaip socialinės lygybės laikotarpis, o luo­
mų atsiradimas nepagrįstai nukeliamas į vėlesnį laikotarpį. Taigi
pats Vladimiras Pašuta linkęs chronologiškai tapatinti Lietuvos vals­
tybės genezę su luomų atsiradimu.8 Panašiai prikišama ir Zenonui
Ivinskiui, neatskleidusiam Lietuvos valstiečiu luomo viduje vyku­
sių pakitimų, turtingų valstiečių atsiradimo. Anot V. Pašutos, poli­
tiškai vieningos ir stiprios Lietuvos valstybės egzistavimas neiš­
vengiamai susijęs su laisvųjų valstiečių skaičiaus mažėjimu.9
4 J. Jurginis. Istorija // Vilniaus universiteto istorija 1803-1940. Vilnius, 1977.
P.262-267.
5 Ibid., p. 267.
6 B. T. Пашуто. Образование литовежого государства. Литовсжая историо­
графия. М., 1959. С. 213-228.
7 Ibid., р. 216.
8 Ibid., р. 219.
" Ibid.
12