Table Of ContentMaironis
Graži
tu
mano
lyrika, poema
M A I R O N I S
LIETUVIŲ
LITERATŪROS
LOBYNAS
MAI RONI S
GRAŽI TU
MANO
Lyrika, poema
likt i: v o s
R A Š Y T O J Ų
S Ą J U N G O S
L K I D Y K L A
Y 1 I. M I U S
UDK 821.172-1
Ma-181
SERIJA
LIETUVIŲ LITERATŪROS LOBYNAS.
XX AMŽIUS, NR. 30
LEIDŽIAMA NUO 2005 M.
SERIJOS LEIDIMO MECENATAI -
ČESLOVAS IR RAMŪNAS KARBAUSKIAI
VISUOMENINĖ REDAKTORIŲ TARYBA:
VIKTORIJA DAUJOTYTĖ, ALGIS KALĖDA,
ČESLOVAS K ARBAUS KIS, PETRAS PALILIONIS,
VALENTINAS SVENTICKAS
ISBN 978-9986-39-721-2
ISSN 1822-2307
© Sudarymas, redakciniai paaiškinimai,
Valentinas Sventickas, 2012
© Viktorija Daujotytė, Maironio amžinybė, 2012
© Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012
MAIRONIO AMŽINYBĖ
Šiuo tomu Maironis įžengia į „Lietuvių literatūros lobyną“. Sutel
kiamas Maironio centras - „Pavasario balsai“ ir poema „Jaunoji Lie
tuva“, daugeliu atžvilgių programinis lietuvių literatūros tekstas. Kny
gos skyrius „Lyrika“ iš tiesų yra „Pavasario balsų“ paskiausias leidi
mas, paties poeto papildytas, sutvarkytas ir taip pavadintas 1927 m.
išleistuose jo „Raštuose“.
150-aisiais gimimo metais, jausdami nesenkančią, vis pasipildan
čią šio poeto kūrybos gyvybę, jau galime kalbėti apie Maironio am
žinybę.
Poeto kelio pradžia Pasandravyje (Raseinių r.), kur Jonas Mačiulis
gimė 1862 m. lapkričio 2 d. Baigė Kauno gimnaziją (nuo gimnazijos
sulenkinta pavarde - Maculevičius), metus mokėsi filologijos Kijevo
universitete. Grįžo į Kauno dvasinę seminariją, joje pradėjo rašyti
eilėraščius, ėmėsi Lietuvos istorijos ir istorinių temų. Studijavo ir
Peterburgo Katalikų dvasinėje akademijoje. Tapo teologijos daktaru,
profesoriumi; platūs humanistiniai jo interesai apėmė ne tik literatū
rą, bet ir istoriją, socialinius mokslus. Nuo 1909 m. Kauno seminari
jos rektorius; susikūrus Kauno universitetui, jame dėstė teologines
disciplinas ir lietuvių literatūrą. Mirė 1932 m. birželio 28 d. Palaido
tas Kauno katedros kriptoje. Buvo įrašyta (ir išnaikinta): „Didysis
Lietuvos atgijimo dainius“. Kaip ir visa, ką galima pasakyti: buvo
didis, turėjo stiprią prigimtį ir kūrybinę vaizduotę, valią, gebėjo ne
tik verkti, bet ir veikti. Savo įrengtus namus paliko literatūros mu
ziejui. Muziejus yra žmogui suvokiamos amžinybės forma, būdas.
5
Bet yra ir žmonių namai, taip pat atminties taupyklos ir sau
gyklos. Maironis buvo mūsų namuose. „Pavasario balsus“ pa
siėmiau ir išsivežiau į tremtį, išsaugojau. Maironį atmintinai dar
iš savo pradžios mokyklos mokėjo mama. Maironio tomelio turi
reikėti kiekvienam lietuviui. Tai pabiros mintys iš pasisakymų, au
tobiografijų. Maironio svarbos, jo poezijos šventumo dokumen
tai. „Rodos, ketvirtam skyriuj ėmiau slapta perkūrinėti Maironio
eilėraščius. Juos rado motina ir smarkiai subarė: viskas, kas gie
dama, dainuojama ar surašyta, - šventa, prastiems žmonėms ne
valia keisti arba persakyti savo žodžiais.“1 Marcelijaus Martinai
čio liudijimas apie Maironio šventumo jutimą - iš abiejų poetų
gimtosios Raseinių padangės. „Gražu Žemaičiuos! Žiedas raudo
nas / Tenai mergaičių puošia darželį, / Upelį sergi ten šventas Jo
nas, / O Florijonas aukštas miestelį“, - posmas iš „Lietuvos“, pa
rašytos dar Kauno kunigų seminarijoje, dedikuotos Antanui Ba
ranauskui; galima atpažinti, ką po šimtmečio matė ir Martinaitis,
lyg telkdamas medžiagą studijai „Medinis lietuvių epas“. „Lietu
va“ - pirmasis lietuvių poezijos kūrinys, kuriuo Maironis tarsi
paveldi Lietuvą, visą jos istoriją, su Palemono legenda, LDK šlo
ve, kovomis su kryžiuočiais, brolių prūsų likimu, nevienareikš
mėmis unijomis su lenkais, su Adomu Mickevičium ir Kristijonu
Donelaičiu. Užbaigia Vytauto ir jam didybe lygaus Nemuno pa
šlovinimu. Bet kaip ir Antanas Baranauskas „Anykščių šilelį“ savo
„Lietuvą“ Maironis baigia trūkstančia giesme. Istorija kaip per
mainingas Lietuvos likimas jauno poeto sąmonėje pulsuoja poeti
nės vaizduotės persmelktu žinojimu-jutimu, perimtu iš dvišakio-
1 Marcelijus Martinaitis, Prilenktas prie savo gyvenimo, Vilnius: Vyturys,
1998, p. 32.
6
dvikalbio (jei ir tekalbama tik lietuvių kalbinės tradicijos akivaiz
doje) romantizmo (Jozefas Kraševskis, Teodoras Narbutas, Simo
nas Daukantas, Adomas Mickevičius). Ilgai rankraščiu likusia „Lie
tuva“ Maironis pasirodo kaip mitinės-istorinės sąmonės, visumi
nio jausmo poetas. Jam lemta giliai įsikirsti į lietuvio sielos istoriją,
į laisvus ir nelaisvus jos momentus - būti ir pergalės giesme, ir
pralaimėjimo paguoda.
Ir netgi palenkti prie dvasinio susitelkimo, prie maldos. Praėjusio
amžiaus septintojo dešimtmečio vidury, laisvėjant ideologiniams
gniaužtams, dviem leidimais išėjo ypatinga Maironio rinktinė „Poezi
ja“: sudarytoja Aušra Sluckaitė, dailininkas Vytautas Valius. Ji buvo
maldų, giesmių knygos formato, panaši į Stasio Ylos maldyną „Tikiu
Dievą“, 1964 m. marijonų išleistą Čikagoje, su poetų eilėraščiais-
maldomis. Su Maironio „Apsaugok, Aukščiausias, tą mylimą šalį, /
Kur mūsų sodybos, kur bočių kapai!“ Nelaisvu laiku, slopinant ir
tikėjimo laisvę, ir religinį žodį, Maironio mažo formato rinktinė,
tinkamai sudaryta, su skaidriai lietuviškomis Vytauto Valiaus iliustra
cijomis buvo tarsi palydima į kiekvienus lietuvio namus.
Maironio vardo pasirinkimo motyvų poetas neatskleidė; kaip vie
tovardis žinomi Maironių kaimai - vienas netolimoj nuo Raseinių
Kelmės vietovėje, prie Liolių, kitas Joniškio rajone, kur yra išlikusi
sena medinė koplyčia ir prie jos prigludęs akmuo su įduba. Maironis
savo kūryboje savitai jungė aukštuosius krikščionybės skliautus ir se
nojo lietuvių tikėjimo reliktus. Kaip katalikų dvasininkas tikėjo se
nąjį tikėjimą apgaubusio kryžiaus malone. Ontologinės dvejybės
apskritai pulsuoja Maironio kūryboje: senoji lietuvių tikyba, jaunoje
sąmonėje iškėlusi ir įprasminusi Vilnių („Ant Nėrio upės Vilnius žai
buoja...“), Šventaragio slėnį, Lizdeikos mitą. Vilniaus likimas greičiausiai
taps ir pasaulėvokos kitimo tašku: Maironis vis labiau įsijaučia į tą
7
etninės, prigimtinės lietuvybės kelią, kurį renkasi ir nepriklausoma
Lietuvos Respublika; 1921 metais įteisinama jo pavardės forma: Jo
nas Mačiulis-Maironis.
Kalbėdami apie dar jaunam Maironiui būdingą visumos jutimą,
neturime to viseto apriboti istorija, sociumu kaip tam tikrais ribo-
ženkliais. Maironio visetas užpildytas egzistencinio nerimo, aukštų
dvasios troškimų, geidimų. Maironis įsiveržia į istoriją kaip savo pa
ties projektuojamas jos herojus, poetas-vyras, kurio ilgimasi „Lietu
vos“ pabaigoje. Vyriškumas reiškia narsą, drąsą, pasiaukojimo dory
bę. Jis nėra supriešintas su moterimis; pagal Maironį - moterų kitos
galimybės, kiti veikimo būdai. Dramatizmo versmė: skatindamas drą
sų veikimą, nebijant istorijos, o į ją įžengiant naujais ketinimais pro
gramomis, poetas jautė ir žmogiškojo išnykimo-išlikimo egzistenci
nę koliziją: „Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo, / Ir niekas ma
nęs neminės!“ Lyg mažino įtampą trapia viltim: „Išliksiu aš gyvas
paveiksle tame / Net tuomet, kai kūnas, užbertas žeme, / Ilsėsis kla
jones užbaigęs visas!“
Praeinamybės jutimas, praeina visa; ir tai, ką poetai teigia kaip
amžinybę, Dievą, ir dėl ko sielojasi, rauda, kuo tiki, dėl ko kovoja.
Bet yra atskirų ir bendrų žmonijos orientyrų. Istorinis orienty ras -
valstybė; jei tauta nesukuria valstybės, jos likimas neužtikrintas. O
jei praranda? Maironis gręžėsi į praeitį, kaip tikras romantikas il
gėjosi didžiavyrių. Bet ir tos kultūros gyvybės, kuri išlieka senelių
pasakojimuose. Tikrovėje, kuri romantinėms prigimtims niekada
nėra pakankama. Ir Maironis galėjo ironizuoti jauną Lietuvos vals
tybę, aplipusią valdininkais, korumpuotą, užmiršusią idealus. Dar
jaunas Jonas Aistis esė knygoje „Dievai ir smūtkeliai“ (1935) gal
pirmas pastebėjo šią Maironio situaciją. „Gyvenimas savo daro, jam
priešintis nėra kaip, o Maironiui visi šitie dalykai buvo svetimi ir
8
