EŠELONŲ BROLIAI pdf

489 Pages·2013·6.08 MB·Lithuanian

EŠELONŲ BROLIAI

Sudarė Albina VENSKEVIČIENĖ

VILNIUS „VYTURYS" 1991

UDK 947.45
Eš 09
480339201—025
F ---------------- 30-91
M856 (08)—91
© Sudarymas, Albina Venskevičienė, 1991
ISBN 5—7900—0530—6
Vytautas Jakelaitis
TAI TOKS PARGRĮŽIMAS
Mes iki šiol dar tiksliai ir nežinome lietuvių tautos stalinistinė genocido kraupių
rezultatų. Ne tik lietuvių tautos, bet ir mūsų žemėje gyvenančių visų kitų tautų. Iki vieno
visų žuvusių arba visai suluošintų veikiausiai ir nesužinosim, bet kasdien vis atsiskleidžiant
naujoms aukoms, žuvusiųjų skaičius jau sveriasi per pusę milijono, tai — kas šeštas
Lietuvos gyventojas. Kai anais metais sužinojome, kad kas šeštas lenkas žuvo per Antrąjį
pasaulinį karą ir nacių okupaciją, širdingai užjautėme kaimynus. O dabar matome, kad ir
mūsų žmonės buvo tokiam pačiam genocido kelyje, pavadintame socializmu. Tiktai reikėtų
nepamiršti, kad šita Golgota nesibaigė su Stalinu, o tęsėsi visą brežneviją, tiktai jau kitaip
— užsimojus ištirpinti tautas iš visų žmogiškų vėžių iškrypusiame internacionalizme ir jo
didžiausiame išradime — tarybinės bendrijos katile.
Ar šitokios įžangos reikia?
Reikia, nes turime įvardinti jūrą, iš kurios pasemsim rieškučias vandens. Mūsų delnuose
telpa tikra knyga. Todėl norėtume pasekti „Amžino įšalo žemės", o tiksliau — vienos ten
tilpusios apybraižos „Mokytojai ir mokiniai" veikėjų tolimesnį gyvenimą.
Ak visur mes dabar skubame, vis norėdami greičiau ką nors gero nuveikti, nes kas jau
padaryta, tai padaryta, kas žino, ar ilgam ta pertvarka, ar ilgam tas leidimas laisvai kalbėti ir
daug ką daryti. Šitaip pakalba lietuviai, o jie karčių istorijos pamokų daug iškentę ir daug
patyrę. Tas jų apdairumas nesmerktinas, nes jisai skatina pastangas kažką svarbaus nuveikti,
suspėti. Taigi leisdami tą knygą turėjome skubėti, nes matėme, kaip žmonės pasiilgę tiesos
žodžio. Reikia ir dabar skubėti, ne vien dėl abejonių, o labiau dėl to, kad šitas darbas didžiai
prasmingas, gyviems ir mirusiųjų atminimui reikalingas. Šitas artėjimas į tiesą ir jos
apvalymas, yra akių nuskaidrinimas, kad gerai matytume kelių į ateitį tiesumus ir duobes.
Tada beskubant nesuspėta išsikalbėti su Algimantu Vaičiūnu, kajūru nuo Ledjūrio.
Kajūras? Kas tai? Lietuvos žmonėms šitas žodis nežinomas. Paaiškiname: kajūras — tai
elnių ar šunų kinkinio važnyčiotojas. Taip, Stalino klika išmokė lietuvius naujų profesijų.
Be kajūro, dar paminėkime ir lavonų išvežiotojus, kurių buvo lageriuose ir tremties vietose.
Buvo ir Trofimovsko saloje, visa brigada kasdien vežė ir vežė mirusius. Lietuviai išmoko ir
anglis kasti Vorkutoj, Intoj, Kuzbase. Dar daug ko buvo priversti išmokti katorgoj. Išmoko
naujo kajūro darbo ir Algis Vaičiūnas, jaunas berniokas nuo aukštaičių krašto, kai tėvą ten
suėmė ir nuteisė už „antitarybinę propagandą" penkeriems metams. Nes reikėjo gintis nuo
bado mirties, kai šeimoj lieki vienas vyras. Tai išmoko valdyti šunų kinkinį, toli
išvažiuodavo į tundrą, į salas, į užšalusią jūrą žvejoti. Ir vis dainuodavo bekraštėje sniego ir
ledo platybėje, gindamasis nuo šalčio, bado ir mirties. Neseniai išėjo knyga „Leiskit į
Tėvynę", kur yra jo ir sesers Jūratės gražiai parašyti atsiminimai. Algis parašė ir eilėraščių,
viename jų šitaip sako:
Tad kur tik nepūva lietuviški kaulai...
Jų rasi Jakutijos tundroj plačioj,
Vorkutoj, Pečioroj, Taišete, Altajuj,
O kiek išbarstyta bekraštėj Sibiro taigoj. <...>
Visus juos surinkęs, sudėtum į krūvą,
Piliakalnis būtų baisus.
Kiek kraujo praliejo tėvai mūs ir broliai,
Kiek ašarų sesės išliejo gailių.
Kad viską supiltum į vieną upelį,
Jam neužtektų net Volgos plačiųjų krantų.
Šitie palyginimai arti tiesos, tą jis matė ir patyrė per didžiojo išmirimo metus. A.
Vaičiūno eilės, tai kaip mūsų primityvistų tapybos paveikslai — jose su kaupu nuoširdumo
ir tiesos, ir savitas požiūris. Jokio įmantrumo, jokio dirbtinumo. Viskas paprasta ir tiesu.
Didžiųjų sukrėtimų metais poetų jėgą ir jų žodžio vertę dažnai randame ne klasikiniuose
kanonuose, ir net ne genialumo viršūnėse. Apie tai dar pirmojo tautinio atgimimo aušroj
mums priminė B. Sruoga, kalbėdamas apie Klojimų teatrą. A. Vaičiūno pavardės dar nėra
tremties ir lagerių metais rašiusiųjų literatų kartotekoje, kurią sudarė prof. V. Daujotytė, o
ten jau daugiau kaip 120 autorių, ir vis nauji vardai iš užmaršties pakyla. Ar tik ne mūsų
tauta turi daugiausia benamių poetų. Algis nelaiko savęs poetu, kaip ir didžioji dauguma tų,
tada rašiusių, eiliavusių, savo eiles dainavusių. Tada buvo toks nesąmoningas, bet labai
didelis poreikis, būtinybė — išsikalbėti, išsiraudoti, kitus paguosti, save nuraminti ir viltį
sustiprinti.
Kitas tos knygos veikėjas ir autorius Napalys Kitkauskas už savo atsiminimus „Mes —
politkaliniai" pateko į teismą. Taip taip, nesistebėkite, į tikrą liaudies teismą. Už tai, kad
savo atsiminimų pabaigoje paminėjęs keletą ano meto Utenos apskrities tardytojų,
nepamiršo ir Deordejaščenko pavardės. Tas pensininkas, dar visai neseniai buvęs Tauragės
mėsos kombinato direktoriaus pavaduotojas, padavė Napalį į teismą, protestuodamas prieš
tokį įžeidimą, pamintą garbę, nes esą jis niekados tenai nebuvęs. Teismą atidėjo, nes buvo
supainiotas atsakovo gyvenamasis rajonas Vilniuje, o tuokart N. Kitkauskas dar suspėjo
nuvažiuoti į Prahą ir perskaityti svarbų pranešimą architektų — paminklų restauratorių
kongrese. Per tą laiką nesnaudė Utenos sąjūdžio dalyviai. A. Žemaitytė, žurnalistė ir tos
knygos sudarytoja, pasakojo, kad pamatęs oficialią pažymą iš Utenos vidaus reikalų
skyriaus apie jo buvusias savo pareigas, Deordejaščenko subliuško. Jau lyg ir norėtų atsiimti
ieškinį, bet dabar jau mes nenorim. Mes — tai spauda, televizija ir apskritai Lietuvos
žmonės. Kiti gal mėgsta slapstytis, nes negerų darbų pridirbę, o ištraukti į šviesą ginasi
visokiais būdais, melu ir kruvinom rankom dengiasi. Mes stebimės tų žmonių akiplėšiška
morale, tik stebėtis neverta, kokie buvo jų darbai, tokia ir moralė.
Dabar kiek platesnis pokalbis su Algirdu Marcinkevičium, dar vienu tos knygos veikėju,
dar vienu, iš genocido ištrūkusiu eiliniu žmogumi. Ten tada visi buvo ir eiliniai, ir paprasti.
Visi lygiai alkani ir sušalę, nes nebeliko nei rangų, nei aukštų postų. Galėjo būti didelė tiktai
dvasios stiprybė, galėjo būti menka tiktai dvasios menkystė. Algirdo gyvenime nieko
ypatingo neįvyko, bet pasiprašiau jį prie diktofono todėl, kad jis buvo 1989 metų vasaros
didžiojo lietuvių žygio į Šiaurę dalyvis. Pernai džiaugėmės ir verkėm girdėdami Tautiškos
giesmės žodžius, vėl keldami trispalvę, metų metais troškę, dabar gėrėme vienybės ir
stiprybės dvasinį skaidrumą. Paskui tą Lietuvos atgimusį dvasios stiprumą pajutome
Baltijos kelyje nuo Vilniaus iki Talino, kai nepažįstamo žmogaus, o iš tikrųjų tikro brolio ir
sesers rankos tvirtam paspaudime nubėgo pulsas per visus tris milijonus. Ak čia vėl tiek
daug patoso, bet nesigėdinkime, nes tai nuoširdu, nepakartojama ir nepamirštama. Čia ne
maivymasis, o tikras jausmų pakilus nuoširdumas, prikėlęs visą Lietuvą. Dabar gal jau
visam likusiam gyvenimui įkvėpėm laisvės oro. Žinia, kai vėl grįžtame į kasdienybę,
neišblėsta šitas dvasinis pakilimas, nors tikrovėje matom dar pernelyg daug blogio. Lietuvių
vieningumas yra didelis paradoksas: šita tauta savo himne užsirašė „Vardan tos Lietuvos
vienybė težydi" ir gieda kiekviena proga, mažas ir senas nuolat kartoja, visuomenės veikėjai
ragina. Tiktai namo parėjęs dažnai pajunti, kad nedaug tėra tos vienybės, kiek vienas kitą
beragintume. Ir patys stebimės šitaip elgdamiesi. Tik štai vėl atūžia juodas pavojaus debesis,
ir vėl stoja žmogus prie žmogaus. Lietuvai reikia pavojų grėsmės, nes tada ji gražiausia, o
jos žmonės vieningi ir veiklūs.
Tačiau ar nepasirodė gražiausia, nepasiekiamai aukštos dvasios Lietuva šią liepą, kai
Kėdainių aerodrome nusileido galingas svetimos kariuomenės lėktuvas su 120 tremtinių
palaikų, kai išnešamus karstus dengė tautinės vėliavos, o netrukus miestų ir miestelių
gatvėmis nuvilnijo žmonių marios iškilmingose laidotuvėse. Tai buvo taip tauru, didinga,
tokia gili ir didelė pagarba kankiniams, kad ir pačių gražiausių žodžių pritrūko. Iš kur tiek
taurios jėgos!.. Tą nepamirštamą vakarą vis prisimindami, mąstome — ar ne šitas žygis yra
svarbiausio posūkio vingis į dvasinę Lietuvos nepriklausomybę. Nes ką gi dar aukštesnio
galima pasiekti, ar yra tokia jėga, kuri vėl galėtų mus nustumti nuo šitos taip sunkiai
įveiktos aukštumos. Dabar jau tai ne gražūs žodžiai, kad lietuviui nėra didesnės nelaimės,
kaip gulėti svetimoj padangėj po svetimu šaltu akmeniu, kad sugrąžinti į Lietuvą, į gimtą
žemę tremtinių palaikus, įvykdyti paskutinę mirusiųjų valią yra šventa gyvųjų pareiga. Nes
jau parodyta, kad vykdoma šita valia, nežiūrint visokių kliūčių ir sunkumų. Tiktai kaip juos
parveši, tuos šimtus tūkstančių, kad jų daugelio nė kapavietės, nė žemės kauburėlio? Juos
vertė į šachtų gelmes, į duobes ir griovius, juos mėtė iš baržų ir traukinių,— kas juos
besuras. Tačiau juk būna nuostabių dalykų, kai mirusiems pasiseka; tai tiems, kurių kapai
žinomi, kurie surasti ir atpažinti. Jų vėlės gali nurimti, nes palaikus apibėrė šilta ir lengva
tėviškės žemė. Nors raudose vadinom ją šaltąja ir sierąja. Tai tada, kai mirti reikia namuose,
o dar nesinori. O mirdami tenai, kur ta žemė ir svetima, ir amžinai įšalusi, dažnas
paskutinius valios žodžius tokius sakė — tik nepalikit, jei grįšit į Lietuvą. Ilsėtis amžinai —
tai tik namie, po klevu ar ąžuolu, po pilka pušele, būtinai savam smėlio kalnelyje. Tokie jau
mes pagoniškai ištikimi savo žemei. Netikri ir seklūs žmonės yra tie, kurie nesupranta ir
nevertina šitokios ištikimybės. Nedaug tokių, o kiekvieno, išklydusio iš taurios protėvių
pasaulėjautos, labai gaila, nes juk iš viso mūsų nedaug.
Be galo sudėtingas ir sunkus tremtinių palaikų grąžinimo žygis buvo ir tebėra, ir dar
tęsis. Iš pradžių ėjo žvalgytuvių ekspedicijos — sužinoti ir pamatyti, kas kur išliko, kokios
galimybės išsikasti ir parsivežti artimųjų palaikus. Kai žvalgai sugrįžo, tada jau pakilo
didelė banga pasiryžusių visas kliūtis įveikti, bet savuosius parsigabenti. Kiti susiruošė
kapines tvarkyti, paminklus statyti, nors ten ir nebuvo jų artimųjų. Sukilo į Šiaurę keliauti
studentai ir moksleiviai — į grūdinančią tautiško sąmoningumo mokyklą. Toks buvo
nepaprastas, toks prasmingas visų žmonių sujudimas — kuo kas gali prisidėti.
Reikia atskiros knygos — Atminties ir Taurumo knygos — šitiems žygiams aprašyti.
Čionai mums nepavyks nė maža dalimi aprėpti tos svarbios temos, ją tik palietė ir keliuose
laikraščiuose tilpę reportažai. Taigi lauksime išsamaus tomo.
Tik nepamirškime dar vieno fakto. Yra paskaičiuota: kai 1941 metais vežė geriausius
Lietuvos žmones, reikėjo apie 900 vagonų. Prasidėjo karas, tie vagonai mirtinai buvo
reikalingi frontui ir evakuacijai, o jie riedėjo į rytus, į šiaurę. Paskui po karo vėl šimtai
vagonų vežė mūsų žmones į pražūtį, o ir vėl jie buvo ne mažiau reikalingi atstatymo
darbams, badaujantiems gelbėti. Dabar, kai grįžta teisybė ir tiesa, Lietuva paprašė vieno
traukinio, vieno vienintelio, kad bent dalį tremtinių palaikų namo galėtume parsigabenti.
Mečys Laurinkus, Sąjūdžio komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti sekretorius, TSRS
liaudies deputatas, kreipėsi net į M. Gorbačiovą ir į N. Ryžkovą. Nedavė, nes... vagonų labai
trūksta liaudies ūkio kroviniams. Kaipgi šitaip, dideli valdžios vyrai esate, šitokią didelę šalį
valdote, o vieno traukinio ir šimtąkart mažiau vagonų nei anais metais, nesuradote! Gal tie
aukšti vyrai nesuprato, ką Lietuvai reiškia tas vienas traukinys, gal nenorėjo, o būtų tapę
mieliausi ir gerbiami žmonės, nes niekas negali nieko atsakyti laidotuvėms, toks mūsų
paprotys. Vienu šituo gestu jūs būtumėte atsiriboję nuo stalinizmo nusikaltimų, o Lietuvos
dėkingumas būtų beribis. Mūsų žmonėms ne tiek daug reikia — tik supratimo, tiktai
pagarbos, atjautimo, ir lietuvis bus tavo ištikimas draugas. O štai jūs nuolat kartojate —
budem vmeste, tik šitą kartą, svarbiausią mums kartą, nebuvote kartu su lietuvių tauta, kai ji
taurią valandą laukė savo mirusiųjų. Neprisidėjote, praradote Lietuvos dėkingumą. Ką gi...
Tada jau Lietuva pati.
Algirdas Marcinkevičius irgi pakilo savo tėvo parsivežti. Gal dar nepamiršote iš
„Amžino įšalo žemės" — tai tas pats Algis, kuris, mažametis vaikelis būdamas, šalo ir
badavo Bykovo kyšulyje, Tit Aruose, Jakutske, ten ir tėvą palaidojo, už karsto sukalimą
atidavė gerą medžioklinį šautuvą. Paskui jis tarnavo karo laivyne, grįžo į Lietuvą, baigė
aukštuosius mokslus. Jakutske likę draugai lankydavo ir tvarkydavo tėvo kapą. Taigi tėvas
neliko užmirštas, bet ne tėvų žemėje gulėjo, ne namie. Tai Algis ir buvo tarp tų pirmų
veikliųjų, kurie būriavosi Kauno tremtinių klube, ruošdamiesi į Tolimą Šiaurę.
1 nuotrauka. Štai mes čia, prie Laisvės paminklo susirinkome į nepamirštamas
išleistuves, čia prasideda naujas patriotinis žygis. Iš visų Lietuvos pakraščių, nuo partizanų
kapų išpilama po saują žemės, o nuo paminklo papėdės ją susemia nuvežti ant tolimų
kankinių kapų. Pakviečia ir Algį pasisakyti, jis prisimena kažkurio išmintingo mąstytojo
seniai pasakytus žodžius: žmogus tik tada iš tikrųjų tampa žmogumi, kai pradeda gerbti savo
mirusius. Prasmingi ir įsidėmėtini žodžiai. Nė vienas nemirė, kol mūsų mintyse gyvena, jis
dar gali kalbėti, patarti ir paguosti, nes jo žodžius prisimenam, jo laiškus skaitom, jo darbus
matom. Štai ir Aleksas Marcinkevičius — Ramutės, Algirdo ir Aloyzo tėvas — dar tebėra
gyvas, nes taip dažnai minimas, taip dažnai dar skaitomi jo laiškai. Juk ne veltui nuolat
skamba frazė: „jo atminimas amžinai liks gyvas mūsų širdyse". Tiesa, nors jau tapusi
trafaretu. Užtat mūsų jausmai brangiems žmonėms visados tikri.
— Pareis tėveliukas, pareis,— sako dabar Ramutė, laiškų pluoštelį vartydama. Jos
vardas mažybinis, o juk jau seniai pensininkė, gražiai pražilusi, o tiek vaikiško laukimo ir
nerimo, anos sunkios vaikystės aido — rodos, kažkur ne taip toli tas jų tėvas išvykęs, tuoj
turėtų grįžti. O nerimas tai dėl Algio kelionės, kad tik pasisektų, kad tik viskas laimingai.
Štai ir tada, išsiųstas žvejoti į tolimiausią gyvenvietę, tėvas rašė: „Brangioji mano
šeimynėle, rašau Jums keletą žodelių iš garsaus Arangastacho. Mes iš Tytarų atvažiavome
per vieną parą, tai gana greitai, bet kelionėje labai šalome. O kai reikėjo išlipti iš baržos, tai
buvo tikras kryžiaus kelias, nes kilo štormas ir per štormą reikėjo keltis su valtimis, o vėliau
valtį stumti brendant vandeniu ir laužant ledą apie vieną kilometrą. Bet viskas gerai
baigėsi".
— Netiesa,— kartu sako Ramutė ir Algis,— tai jis mus tiktai ramino. Mes vėliau
sužinojome, kad po tos kelionės tėvas buvo labai peršalęs, kojas į aštrius ledus kruvinai
nusidraskęs, drabužiai ir apavas skudurais pavirto. Ilgai sirgo, o mūsų nenorėjo jaudinti.
Skaitom toliau. „Mes visi lietuviai susitarėme ir apsigyvenome vienoje jurtoje <...>
Mūsų tarpe nėra svetimos tautybės, kas užvis geriausia, nes nėra kas išnešiotų skundus. <...>
Jūs mane apraminot, kad gavote vaikams veltinius, bo man labai rūpėjo kaip išnešiosite su
apsiavimais. Dabartės Jums nebus reikalingi tie vailokų aulai, tai progai pasitaikius tuos
aulus pasiųskite man, nes <...> padai man per žiemą vargiai išlaikys."
Ir dar kiekviename laiške vis rūpestis per pažįstamus kajūrus pasiųsti šeimai žuvies. „Ar
gavote žuvį?" Tai jau buvo geresni laikai, 1946-ųjų žiema, nors toks ir gerumas — žvejai
gaudavo tik duonos ir aliejaus. „Dabar netikėtai išeina narta ir daugiau parašyti nespėju.
Bučiuoju Jus visus su Naujais metais." Gyventi jam liko tik dveji metai.
Dabar mes jau liekam dviese su Algiu prie diktofono, ant stalo krūva nuotraukų.
— Jakutijos šiaurė ilgai buvo uždara zona, ten žmogui iš Lietuvos įvažiuoti buvo
neįmanoma arba bent jau labai sudėtinga. Taigi kažkada pasigirdę priekaištai, kad buvę
tremtiniai šiose vietose netvarko savo artimųjų kapų, yra neteisingi. Dabar jau kiti laikai,
nėra daugelio draudimų. Šiemet balandžio mėnesį pirmieji šiuos kraštus aplankė Lietuvos
slidininkai. Dešimties žmonių grupė perėjo Lenos salas ir Laptevų jūros bei Nejelovo
įlankos gyvenvietes, parvežė pirmąsias žinias bei įspūdžius — kaip ten viskas atrodo, kokie
kapai išliko. Gegužės mėnesį vėl ten važiavo Kauno tremtinių klubo atstovai. Jie susipažino
su valdžios žmonėmis ir gyventojais, rado nemažai būsimų talkininkų, paliko užsakymus
metaliniams karstams ir dėžėms gaminti. O Kauno tremtinių klube tuo metu buvo ruošiama
kelių grupių ekspedicija: būrėsi į grupes buvę tremtiniai ir jų vaikai paminklams statyti,
kapinėms tvarkyti ir palaikams pervežti. Didesnė grupė ruošėsi pasiekti Igarką, ten didelės
kapinės, o kiti į Laptevų pajūrį ir Jakutską, ten ir mūsų tėvas palaidotas.
— Gal apie rėmėjus.
— Be jų būtų neįmanoma. Ypač mūsų ekspediciją gerai parėmė Radijo gamykla, ji
apmokėjo kelionės išlaidas į Tiksį, finansavo paminklų statybos grupę (R. Pleštys). Labai
daug padarė vilniečiai (grupės vadovas inžinierius V. Gibavičius). Jie vežėsi kryžius,
koplytstulpį, ruošėsi tvarkyti kapus. Šešių ir net vienuolikos metrų aukščio surenkamų
konstrukcijų, atsparaus metalo kryžius pastatyti amžino įšalo žemėje — sudėtingas
uždavinys. Labai pravertė Romo Antanaičio konsultacijos. Jis, buvęs tremtinys šituose
kraštuose, gerai žino įšalo specifiką. Kitaip kryžiai išsivartytų, kaip nepatyrusių lietuvių
kapinėse. Ministrų Taryba leido įmonėms daryti atitinkamų išlaidų, todėl gavome kelionės
rūbus, reikalingas medžiagas, maisto. Viską susiruošėm apie antrą liepos pusę, ten pati
vasara, geriausias metas. O kai visos grupės vyksta kartu, gali viena kitai padėti.
— Dabar apie viską iš eilės.
— Liepos 9, po mišių Katedroje ir išleistuvių prie Laisvės paminklo tuoj pat ir
išskridome specialiu reisu iš Vilniaus, lėktuve buvo apie 40 žmonių, paminklai ir kryžiai.
Taigi lėktuvas perkrautas, jo vadas P. Staševičius turėjo bent tris kartus leistis tarpiniuose
aerodromuose kuro atsargų papildyti. Skridom naktį, bet buvo šviesu, saulė sukasi ratu
nenusileisdama. Pro langelį valandas slenka lygi žemuma, galybė ežerų, upės jungiasi su
ežerais ir vėl skiriasi, jokios gyvybės nematyti, nebent apie aerodromus. Tiksyje
atsisveikinom su malonia įgula ir jau ruošėmės kiekviena grupė savais maršrutais, bet
atsirado netikėta kliūtis — Nejelovo įlankon susigrūdo ledai, kateriai negali praplaukti. Tik
po dviejų dienų atsirado geodezininkų laivas, kapitonas sutiko vieną grupę nuvežti į Tit
Arus, o dar reikėjo kitas grupes į Bykovą, Trofimovską, Mastachą. Vietinis kooperatyvas
nespėjo pagaminti karstų iš cinkuotos skardos, netikėtai teko patiems imtis to darbo. Trečią
parą man pasisekė malūnsparniu nuskristi į Bykovo kyšulį, kur buvau tremtyje prieš 40
metų.
— Kaip dabar atrodo Bykovas?
— Įspūdžiai neapsakomi. Kai lakūnai sužinojo, ką veža, tai specialiai pasuko pro
Mastachą, skrido žemai, dar papildomai apsuko ratą. Vaikystėje, kai pats mažas esi, viskas
atrodo dideli, o dabar negalėjau suprasti, kaip čia mes galėjom gyventi ant tos siauros
sausumos juostos; na — kaip Kuršių nerija, keliasdešimt kilometrų nutįsusi į Laptevų jūrą,
tik tarpais dar siauresnė. O tas kyšulys, ta sausumos juostelė — tai amžino ledo aukštas
gūbrys, ant kurio tundros samanų plonas sluoksnis, kuris vasarą (vieną mėnesį!) atšyla per
mažą sprindį. Gamta siaubingai sužalota, stūkso tundros žaizdų randai, viskas visureigių
mašinų išmalta, sujaukta. O plonas samanų sluoksnis pažeistas atsistato tik per 50 metų. Kas
iš to, kad dabar jau bando drausti, viskas suardyta, vėjai, audros ir vanduo toliau viską ardo,
tai drausk nedraudęs. Dabar Bykove žvejų kolūkis „Arktika", nedidelė žuvies apdirbimo
įmonė, ledainės, gyvena apie 400 šeimų. Kitos gyvenvietės gerokai sunykusios, o Bykovas
išliko, statosi, tik to gyvenimo vaizdas šiurpus. Prie kiekvieno namo šiukšlių, konservų
dėžių krūvos, nes visa, kas atlieka, žmonės meta pro duris, pro langus, taip ir auga
šiukšlynai. Apsistojom kas mokykloje, kas žvejų nameliuose. Iškėlėm savo trispalvę.
Gegužės mėnesį čionai lankėsi Voldemaras Gimbeckas ir Albinas Jankus iš tremtinių klubo,
tai vietiniai gyventojai ir kolūkio vadovai žinojo apie mus, komjaunimo komitetas ir
vykdomasis daug padėjo. Tik vėliau buvo susigriebta, kad atvykėliai daro kažkokią įtaką
vietiniams, o tie jau pradeda mąstyti, ir parama gerokai sumažėjo. Už visas paslaugas reikia
mokėti, o štai vieną valandą skristi malūnsparniu — 400 rublių. Bykove aukščiausia ir
vienintelė valdžia yra kolūkio pirmininkas Vinokurovas. Jis viską nutaria ir sprendžia.
Anąkart, kai mūsų vyrai atėjo jam padėkoti už pažadėtą paramą, žinoma, atsinešė ir kai ką
ant stalo pastatyti, reikia žinoti, kad čia be šitokio ritualo nieko nenuveiksi, taigi šeimininkas
liepė vyriausiam mechanikui grindis išplauti, girdi, svečių turėsime. Paaiškėjo, kad čia dar
klesti feodalizmas. Šviesus žmogus, tikras mūsų globėjas ir pertvarkos šalininkas yra
tenykštis vidurinės mokyklos direktorius Aleksejus Markovas.
2 nuotrauka. Va dabartinis Bykovas, 1989 metų vasara. Visur patirpęs įšalas, tai žmonės
vaikščioja mediniais lieptais. Nuotraukos viduryje matyti sukalti poliai į amžiną įšalą, ant jų
apie vieną metrą nuo žemės jau dės namo pamatus, taip dabar moderniai stato. Toliau matyti
jau pabaigtas namas. Jame šilta, nes kūrena centrinė katilinė, yra visi patogumai. Tačiau...
labai savita kanalizacija. Visos atliekos per vamzdį iškrenta po namu, tarp tų polių ir
kaupiasi, auga, o vasarą atšilusios krūvos ima šliaužti į gatvę prie lieptų ir laiptų. Niekas
nevalo, tai nežinia, kaip toliau bus. Matai, kairiam "krašte stovi Juozas Eidukaitis, jis dabar
atvažiavo į savo vaikystės vietas. Tai Algio Vaičiūno draugas — kajūras. Jis turėjo gerą
savo šunų kinkinį, išbuvo čia aštuonerius metus ilgiau negu mes.
3 nuotrauka. Tada čionai atvežti lietuviai greit išmoko žvejoti, paskui vaikai net ir
kajūrais tapo, apsitvarkė gyvenvietę, o dabar čia sąvartynas, griuvėsiai, tarpais nė praeit, nė
pravažiuot. Štai čia apleista kepykla. Ją irgi lietuviai pastatė, nutinkavo jau vėliau. Netoli
buvo parduotuvė. Kepykloje dirbo Romas Monkus, dabar gyvena Vilniuje. Pas jį ateidavom
apdegusių duonos kriaukšlelių. Vos ištrūkę iš namų (jurtos!), jau laukdavom jo, o jis šelpė
mus kiek galėjo. Į parduotuvę eidavom ko nors nutverti, na, kad ir saulėgrąžų išspaudų,
Lietuvoje tokiomis kiaules šeria. Pasitaikydavo, kad kokį nereikalingą maišą išmeta. Vaikų
visuomet būdavo ir šalia zasolkos (sūdymo), nes ten išmesdavo žuvų galvas, vidurius. Šią
vasarą buvusi kepykla atrodė liūdnai. Viduje viskas išgriauta, išgrobta, sujaukta, mėtosi
apvirtę tešlos katilai.
4 nuotrauka. Čia garbingiausia Bykovo vieta, pats centras. Matyti apie 1956 metus
pastatytas paminklas žuvusiems kovose už tarybų valdžią. Niekas negali pasakyti, kokios
buvo tos kovos, su kuo, ir kas čia žuvo. Kai mus čionai atvežė, radome gal septynis, gal
aštuonis namus ir kelis suomių tremtinių barakus. Matyt, vietinė valdžia girdėjo, kad visur
statomi paminklai, tai pastatė ir čia.
Ilgai galvojom ir svarstėm, kodėl čia viskas šitaip apleista. Mums atrodė, kad anais
tragiškais metais buvo netgi tvarkingiau. Kai išsikalbėjom su vietiniais gyventojais, šis tas
paaiškėjo. Kokie jie vietiniai! Nėra čia vietinių gyventojų, o tiktai iš visur suvažiavę kas
uždarbio, kas pasislėpti. Vienas rusas grįžo iš armijos, nesutarė su motina, tai ir lėkė į
pasaulio kraštą, kitas neteko buto, ar ką negero pridirbo. Vienas gruzinas sakė — negalėjau
sugyventi su žmona. Visi jie sudarę sutartis, žvejoja, dirba, tik mirti čia nesiruošia. Pasiutęs
amžino bastūno jausmas! Visur tokiam žmogui namai, ir visur jis be šaknų. Jam viskas vis
tiek, tai kas ten saugos gamtą, kas žiūrės tvarkos. Visą maistą jiems atveža, gėralui
susimeta, o kitų poreikių kaip ir nėra. Jie tik iš pasakojimų žino, kad čia būta tremtinių.
5 nuotrauka. Čia gal švariausia Bykovo vieta. Priešakyje tradiciniai jakutų
paminkliniai stulpai, tautiniais raštais išraižyti, o toliau — ligoninė. Šį gražų pastatą
projektavo anais laikais lietuvis inžinierius, gaila — pavardės neatsimenu, o statė lietuviai
tremtiniai. Tada tai buvo Kultūros namai, bet mes jau buvome išvažiavę. Dešinėje toliau
matyti požarkos (gaisrinės) namukas. Prireikus jis tapdavo areštine. Artimiausi kalėjimai
buvo Tiksyje ir Stolbų saloje. Bykovo ateitis neaiški. Vis garsiau kalbama, kad žvejoti jau
neapsimoka, nors žuvų turtai čia pasakiški. Ir kokių žuvų! Tik nežinia, kas ją ragauja, kas ją
mato. Puikiausia delikatesinė sterlė, eršketas, omulis, muksūnas, neima. Kas savaitę ją
krauna į lėktuvus ir kažkur išveža.
6 nuotrauka. Tai tragiško dėkingumo vieta. 1942 metais Tadas Aravičius,
dvidešimtmetis jaunuolis, buvo išmokęs laivavedybos ir dirbo kateryje. Kartą kilo baisi
audra, grįždama iš jūros, skendo jakutų valtis. Tadas puolė juos gelbėti, bet pats nuskendo.
Kūno nerado. Dėkingi jakutai pastatė jam paminklą — maumedžio stulpą su laivo šturvalu,
o lietuviai dar ir kryžių. Tą paminklą radome šitaip nuvirtusį. J. Eidukaitis ir V. Gibavičiaus
grupė atstatė paminklą, sutvarkė aplinką.
7 nuotrauka. Suradau ir savo apgriuvusią žeminę. Kai per pirmus dvejus metus
dauguma lietuvių ir suomių išmirė, 1945 metais mus perkėlė štai į šitą žeminę prie Nejelovo
įlankos. Čionai gyvenom dvejus metus, turėjom patalpą gal dešimt ar dvylikos kvadratinių
metrų, gultai dviem aukštais, ir tilpom keturios šeimos, marškomis atsitvėrę. Man tada šita
žeminė atrodė labai didelė, o dabar niekaip nesuprantu, kaip galėjom tilpti.
— Vargas sutalpina, ar ne? Tai tik dabar neįtikėtina.
— Dabar netoli šitos vietos vyrai pastatė koplytstulpį.
O man šią nuotrauką žiūrint, prisiminė Jūratės pasakojimas, kai skirstėmės po išleistuvių
nuo Laisvės paminklo:
— Žiūrėk,— sako,— va, eina Karatajūtė, Natalija. Tai tik jos dėka mes žeminėje
pažinome lėles. Ji labai gerai mokėjo piešti, tai ant popieriaus mažų skiautelių nupiešdavo
mažas lėlytes, o mes jomis žaisdavome, iš to paties popieriaus skiautelių pasidarydavom
mažulytes kamarėles, ten lėlytes apgyvendindavom. Tai ir buvo visi mūsų žaislai, kitokių
lėlių nebuvo.
— Tai čia, karui besibaigiant, atėjo pirmas laiškas iš Lietuvos. Mama bėgo kaip pamišus
per visas žemines ir šaukė — mane surado! Mane surado! Dabar jau nepražūsim!
8 nuotrauka. O šitame barake, tada, žinoma, jis buvo netinkuotas, gyveno Lietuvos
tremtinių žydų šeimos. Gerai įsižiūrėkite į barako kairįjį kampą, čia parašyta Lenino gatvė
7. Tai mat, ir gatvės yra, ir pavadintos garbingų žmonių vardais. Už poros kilometrų buvo
žydų kapinės. Tenai ieškojome H. Perelšteino motinos kapo, bet neradome. Vilniaus žydai
įdavė antkapinę lentelę, tai vyrai ją įtaisė Trofimovske, kur daugelo žydų vargai vargta ir
tebėra didelės kapinės. O gyventojų tenai jau nėra, neradome nė kryžių, nė kapų kauburėlių,
vėjas ir ledai viską sulygino.
10 nuotrauka. Visą Bykovo kyšulį, visas Lenos salas ardo griauna audros, vėjai ir
vanduo. Žemės šlaitai virsta, šliaužia, krenta į jūrą. Griaunamos ardomos šitaip žūsta mūsų
tremtinių kapinės. Štai matyti jau nuslinkusi žemė, pasirodė karsto galas. Dar viena audra, ir
jis nuvirs. Tada jau niekados niekas jo neras...
9 nuotrauka. Štai kokia idiliška ramybė, kokia tyluma, lyg laukiant vakaro. Tokie
gražūs, taikūs, ištvermingi šiaurės šunys — laikos. Jie stiprūs, nereiklūs ir ištikimi žmogaus
draugai ir pagalbininkai. Jų visur pilna, bet dažniausiai jie sukiojasi kur maisto atliekų yra.
Jie visuomet budi... kapinėse. Tai pati šiurpiausia nuotrauka būtent dėl apgaulingos
ramybės. Šuneliai kasdien ateina apžiūrėti, ar dar nenuvirto koks karstas. Kai nušliaužia
šlaitas, atsiveria karstas, šitie šuneliai nuplėšo ir suėda lavono minkštuosius audinius, paskui
jau tiktai balti kaulai mėtysis, kol ir tuos vanduo nuplaus. Štai koks baisus lietuvių kapinių
likimas tenai. Čia atsidengė vaikelio Jonuko Žvirblio karstelis. Jis nebuvo numatytas atkasti,