Table Of ContentPASAULINĖS LITERATŪROS BIBLIOTEKA
Literatūra iki XIX a.
Redakcinė komisija
GALINA BAUŽYTĖ-ČEPINSKIENE, ALGIMANTAS BUCYS,
ELENA CERVINSKIENE, VYTAUTAS KUBILIUS,
ELENA KUOSAITE, JONAS LANKUTIS,
ALFONSAS MALDONIS, JUSTINAS MARCINKEVIČIUS,
EUGENIJUS MATUZEVIČIUS, EDUARDAS MIEŽELAITIS,
JUOZAS NEKROŠIUS, VYTAUTAS VISOCKAS,
HENRIKAS ZABULIS
•
Dailininkas
ARVYDAS KAl D AlLIS
PASAULINĖS LITERATŪROS BIBLIOTEKA
Henris Fildingas
DŽOZEFO ENDRIUSO
IR JO DRAUGO
PONO
ABRAHAMO ADAMSO
NUOTYKIŲ ISTORIJA,
PARAŠYTA SEKANT SERVANTESU,
„DON KICHOTO“ AUTORIUMI
Romanas
Iš anglų kalbos vertė
ROMUALDA ZAGORSKIENĖ
s*
VILNIUS
1988
BBK 84.4DBr-44 Henry Fielding
Fi-134 THE HISTORY
OF THE ADVENTURES
OF JOSEPH ANDREWS,
AND OF HIS FRIEND
MR. ABRAHAM ADAMS
Houghton Mifflin Company, Boston, 1961
4703010100—187
F M852(08)—88 195 Č Vertimas į lietuvių kalbą,
straipsnis, paaiškinimai,
IISSBBNN 55--441155--0000117700--00 „Vagos“ leidykla, 1988
5
ĮŽANGA
Kadangi paprastas anglų skaitytojas gali turėti kitokį supratimą
apie romaną negu šių nedidelių tomelių autorius ir todėl gali tikėtis
1
tokio įdomumo, kokio šiuose puslapiuose neras ir kokio nė nebuvo ma
nyta čia suteikti, tai gal bus visai ne pro šalį pasakyti iš pradžių keletą
žodžių apie šios rūšies literatūrą, kokios, kiek prisimenu, niekas nėra
bandęs mūsų kalba rašyti.
Epas, kaip ir drama, yra skirstomas į tragediją ir komediją. Home
ras, šios rūšies poezijos tėvas, yra mums davęs tiek vieno, tiek kito pa
vyzdžių, tik komedijos kūrinys yra amžinai dingęs, o jis, kaip sako
2
Aristotelis3, priklauso komedijai tiek kiek „Iliada“ — tragedijai. Ir gal
būt iš antikos neturime jokių komedijų todėl, kad dingo šis didysis pa
vyzdys, kuris, jeigu būtų išlikęs, būtų susilaukęs pasekėjų kaip ir kitos
šio didžiojo kūrėjo poemos.
Toliau, jeigu epas gali būti tragiškas ir komiškas, tai aš nepabijosiu
pasakyti, kad jis gali vienodai būti eiliuotas ir neeiliuotas, nes bet koks
kūrinys, kuriame, nors ir nėra vieno požymio, kritikų laikomo priva
4
lomu epinei poemai, būtent — metro, tačiau yra visi kiti požymiai —
fabula, veiksmas, charakteriai, veikėjų kalba, stilius — ir trūksta tiktai
metro, man regis, visiškai gali būti laikomas epu, juo labiau kad nė
vienam kritikui nekilo mintis priskirti jį kuriai kitai kategorijai ar duo
ti atskirą pavadinimą.
Todėl Kembrio arkivyskupo „Telemachas“3, man atrodo, yra epas,
kaip ir Homero „Odisėja“; iš tikrųjų daug teisingiau ir protingiau pa
vadinti jį tuo pat vardu, kaip ir veikalus, nuo kurių jis tesiskiria vienu
bruožu, negu statyti į gretą su tais, su kuriais neturi nė vieno bendro.
Tokie yra daugiatomiai kūriniai, paprastai vadinami romano vardu —
tai „Klelija“, „Kleopatra“, „Aštrėja“, „Kasandra“, „Didysis Kiras
“6
6
ir daugybė kitų, kuriuose, mano supratimu, labai mažai tėra pamoky
mų ar įdomumo.
Taigi komiškas romanas yra komiška neeiliuota epinė poema ir nuo
komedijos skiriasi tuo, kuo rimta epinė poema nuo tragedijos,— veiks
mas apima ilgesnį laiko tarpą ir yra labiau išvystytas, įvykių ratas pla
tesnis ir veikėjų įvairovė didesnė. Nuo rimto romano jis skiriasi tuo,
kad fabula ir veiksmas ten yra orūs ir iškilmingi, o čia — lengvabū
diški ir smagūs; kitokie ir veikėjai, nes čia vaizduojami žmonės yra že
mesnių sluoksnių, taigi atitinkamai ir prastesnio elgesio bei įpročių, o
rimtieji romanai rodo visa, kas didingiausia; galų gale ir stilius bei
veikėjų tonas čia juokaujamas, o ne iškilnus. Šių kūrinių stilius, mano
manymu, gali kartais būti net burleskinis, ir to pavyzdžių šioje knygoje
pasitaikys gana gausiai, vaizduojant kovas ir kitose vietose, nebūtinai
nurodytinose įgudusiam skaitytojui, kurio pasimėgavimui šios parodi
jos, ar pajuokiamieji mėgdžiojimai, daugiausia ir skiriami.
Tačiau nors tokį stilių retsykiais ir leidome sau, vaizduodami įvy
kius, vis dėlto labai to vengėme samprotavimuose bei veikėjų charak
teriuose, nes čia tas visiškai netinka, nebent rašant burleską', betgi
mūsų kūrinys yra ne toks. Tikrai, jokie du literatūros tipai taip didžiai
nesiskiria vienas nuo kito kaip komiškas ir burleską, nes pastarasis vi
sada rodo, kas yra išsigimę, nenatūralu, ir malonumo čia gauname,
jeigu panagrinėsim, iš netikėto absurdiškumo, kaip, sakysim, prastuo
liui priskiriant didžiūno elgsenas ar e converse>*, o komiškame kūriny
je visada privalu griežtai laikytis tikrovės, ir iš teisingo jos imitavimo
išplaukia visas smagumas, kurį tuo būdu galim suteikti numaningam
skaitytojui. Komiško kūrinio autoriui mažiausiai iš visų leistina nu
krypti nuo tikrovės gal dėl to, kad rimtam poetui ne visada taip jau
lengva rasti didingumo ir grožio, o juokingų dalykų gyvenime pilna
visur, tik reikia atidžiai stebėti.
Apie burleską užsiminiau todėl, kad daugį sykių esu girdėjęs tą var
dą duodant kūriniams, iš tikrųjų komiškiems tik dėl to, kad autorius
panaudoja burleską stiliui, kuris tėra poezijos drabužis, bet, kaip ir
žmonių drabužis, kur kas labiau nulemia minios nuomonę (pirmasis —
apie visą poemą, antrasis — apie žmogų) negu daug svarbesni priva
lumai. Tačiau, aišku, tam tikras stiliaus nerimtumas ten, kur charak
teriai ir jausmai yra visiškai natūralūs, taip pat nėra burleską, kaip ne
galima iškilniu pavadinti kūrinio, kai jame vaizduojami žemi ir ne-
Atvirkščiai (lot.).
7
gražūs dalykai, nors apie juos kalbama aukštais ir pompastiškais
žodžiais.
Ir tariu, jog milordo Šaftsberio nuomonė apie gryną burleską su
8
tampa su mano, kai jis tvirtina, kad tokio dalyko nerandame antikos
kūriniuose. Tačiau man burleską, matyt, labiau priimtina negu jam,
ir ne todėl, kad ji man atnešė nemenką sėkmę scenoje9, bet greičiau
todėl, kad niekas kitas nesukelia didesnio smagumo ir juoko, o smagus
juokas turbūt yra puikiausias dvasios vaistas ir geriau, negu paprastai
manoma, išvaiko melancholiją, graužatį bei kitokius nelemtus negala
vimus. Pasiremsiu daugelio pastebėjimu: ar žmonės nepasidaro links
mesni ir mielaširdingesni, keletą valandų pasimėgavę šitokia malonia
pramoga, negu prisikamavę nuo tragedijos ar rimto ir sunkaus skai
tymo?
Tačiau pailiustruokime visa tai kitu menu, kur galbūt skirtumas
bus dar ryškesnis ir akivaizdesnis: palyginkime juokingus tikroviškus
dailininko paveikslus su tais kūriniais, kuriuos italai vadina caricatura;
pamatysime, kad pirmieji yra juo puikesni, juo tiksliau juose atspindė
ta tikrovė; čia bet koks outre*, bet koks menkiausias dailininko nesis
kaitymas su šia alma mater** tuoj krinta kritiškesniam žiūrovui į
akis. O karikatūrai viskas galima. Jos tikslas — parodyti pabaisas, ne
žmones; ir čia puikiausiai tinka visokie iškraipymai bei padidinimai.
Tai va: kas dailėje yra karikatūra, tas rašyme — burleską, ir komiš
kų kūrinių rašytojas yra nelyginant komiškų paveikslų piešėjas. Čia
turiu pasakyti, kad jei pirmuoju atveju dailininkas tarsi turi privalumų,
tai antruoju — privalumai pervien rašytojo pusėje, nes kokį išsigimė-
liškumą daug lengviau nupiešti, negu aprašyti, o tai, kas juokinga, ap
rašyti lengviau, negu nupiešti. Ir nors komiškumas tiek vieno meno,
tiek kito taip smarkiai nesujudina ir nepaveikia raumenų kaip karika
tūra ar burleską, vis dėlto, mano manymu, reikia pripažinti, kad jo su
teiktas malonumas yra veiksmingesnis ir naudingesnis. Tas, kuris są
mojingąjį Hogartą pavadins dailės burleskos atstovu, man regis, men
10
kai jį teįvertins, nes, aišku, kur kas lengviau ir kur kas mažiau dailinga
yra nupiešti žmogų su absurdiško didumo nosimi ar išdidintu kuriuo
kitu bruožu arba pavaizduoti kokia nežmoniška, išsigimėliška poza,
negu drobėje išreikšti jo švelnius jausmus. Laikoma aukštu įvertinimu,
kai dailininkui sakoma, kad jo figūros tarsi kvėpuoja, tačiau iš tikrųjų
* Perdėjimas (pranc.).
** Motina maitintoja (lot.).
8
dar didesnis ir tauresnis būtų pagyrimas, jei galėtume pasakyti, kad
jos tarsi mąsto.
Bet grįžkime atgal. Šitame mano darbe, kaip jau sakiau, tėra vien
juokingumas. Ir trumpas šio žodžio paaiškinimas nepasirodys skaityto
jui netinkantis, jeigu prisiminsim, kaip neteisingai jį supranta netgi tie
rašytojai, kurie juokingumą yra pasirinkę savo vaizdavimo objektu,
nes kam gi daugiau, jei ne tokiam begaliniam nesupratimui, galima
priskirti pastangas išjuokti pikčiausias niekšybes arba, dar blogiau,
baisiausias negandas? Ar gali būti didesnis absurdiškumas, kaip, saky
kim, parašymas komedijos apie Neroną su linksma scena, kur jo moti
na persiduria įsčias11? Arba kas gali skaudžiau užgauti žmonių jaus
mus, kaip bandymas išjuokti neturtą ir sielvartą? O skaitytojas, net ir
ne itin išsimokslinęs, prisimins ne vieną tokį pavyzdį.
Beje, gali pasirodyti neįprasta, kad Aristotelis, taip mėgęs apibrėži
mus ir taip gausiai jų teikęs, nemanė esant reikalinga apibrėžti juokin
gumo. Teisybė, sakydamas, kad juokingumas yra būdingas komedijai,
jis pabrėžė, jog niekšybė nėra jos objektas, tačiau kas konkrečiai yra,
jis, kiek prisimenu, nenurodė. Taip pat ir abatas Belgardas12, šia tema
parašęs traktatą, kuriame duota daug juokingumo pavyzdžių, nė sykio
nėra priėjęs iki jo ištakų.
Vienintelis tikro juokingumo šaltinis (kaip man matosi) yra apsi
metinėjimas. Tačiau nors juokingumas išteka iš tos vienos versmės,
pagalvoję apie begalę upelių, į kuriuos jis išsišakoja, bemat nustojame
stebėtis, kodėl jis suteikia tiek gausios medžiagos tam, kas juo domisi.
Toliau — apsimetinėjimo yra dvi priežastys: tuštybė ir veidmainystė,
nes tuštybė mus skatina apsimesti kitkuo, negu esame, norint pagyrimo,
o veidmainystė leidžia išvengti pasmerkimo, slepiant savo ydas po
priešingų dorybių kauke. Ir nors dažnai tos dvi priežastys būna sumai
šomos (nes jas atskirti gana sunku), vis dėlto jos kyla dėl visiškai skir
tingų motyvų, ir jų pasireiškimas yra aiškiai kitoks — tikrai, apsimeti
nėjimas, kilęs iš tuštybės, yra artesnis tiesai negu tas kitas, nes jam ne
reikia kovoti su tokiu dideliu prigimties pasipriešinimu, su kokiu turi
kovoti veidmainystė. Reikia taip pat pažymėti, kad apsimetinėjimas
nereiškia visiško prisiimtųjų savybių neturėjimo; tik kai kyla iš veid
mainystės, jis yra artimas apgaulei, o kai vien iš tuštybės,— pasidaro
panašus į puikavimąsi, pavyzdžiui, apsimestinis tuščio žmogaus dos
numas yra aiškiai kitoks negu apsimestinis šykštuolio dosnumas, nes
vis dėlto tuščiam žmogui, nors jis yra ne tas, kuo dedasi, nors neturi
tos dorybės, kurią savinasi, norėdamas, kad kiti pamanytų ją turint, šis
9
svetimas drabužis guli kiek dailiau kaip šykštuoliui, kuris yra visiška
priešingybė tam, kuo prisimeta esąs.
Šitokio apsimetinėjimo atskleidimas ir sukelia juoką, ir skaitytojas
visada patiria nuostabą bei malonumą — kurie yra juo didesni tada,
kai apsimetinėjama iš veidmainystės, o ne iš tuštybės; nes atskleidus,
kad žmogus yra visiška priešingybė tam, kuo dedasi, nustembama kur
kas labiau, todėl ir juokas didesnis, negu kad sužinojus, jog tų savybių,
kuriomis norėtų garsėti, jis turi nepakankamai. Galiu pasakyti, kad
mūsų Benas Džonsonas13, kuris juokingumą suprato geriau už kitus,
daugiausia vaizduoja apsimetinėjimą iš veidmainystės.
Taigi vien dėl apsimetinėjimo įvairios gyvenimo negandos ir ne
laimės ar prigimties netobulumai gali pasidaryti juoko objektu. Aišku,
žmogui turi būti sutrikęs protas, kad bjaurumą, išsigimimą ar skurdą
jis galėtų laikyti savaime juokingais dalykais, ir manau, nė vieno, pa
mačiusio gatvėje kokį nuskurėlį važiuojant vežimu, nesuims juokas.
Tačiau jeigu tą patį nuskurėlį jis pamatys išlipantį iš šešiais arkliais
pakinkytos karietos arba iššokantį iš palankino su skrybėle, pasidėta
ant rankos14, žmogus tikrai pradės juoktis, ir teisingai. Visai taip pat,
jeigu įeisime į kokio varguolio būstą ir pamatysime bėdiną šeimyną,
nusilpusią iš alkio ir drebančią iš šalčio — mums tas nesukels juoko
(na nebent būtume šėtoniško žiaurumo); tačiau jeigu čia rastume gorę,
kurią vietoj anglių puoštų gėlės, o indaujoje būtų išdėliotas sidabras,
porcelianas ar dar kokie daiktai, pretenduojantys parodyti turtingumą
ar rafinuotumą — tiek pačių žmonių, tiek kambario apstatymo,—
tada būtų tikrai dovanotina pasijuokti iš tokio fantastiško reginio. Dar
mažiau išjuoktini yra fiziniai žmogaus trūkumai, tačiau kai bjaurumas
taikosi būti pripažintas grožiu ar kai luošumas stengiasi pasirodyti vik
rumu, tada šitos nelaimingos aplinkybės, kurios iš pradžių sužadina
gailestį, mums sukelia vien tik linksmumą.
Poetas tą pasako šitaip:
10
Kalti mes ne todėl, kad esame tokie,
O kad nesame tokie, kokiais atrodyt norim*
Ir jeigu rūmas čia leistų įdėti žodį „juokingi“ vietoj „kalti“,
mintis būtų, ko gero, dar tikslesnė. Didelės ydos yra aiškiai vertos mūsų
paniekos, mažesni trūkumai — pasigailėjimo, ir tiktai apsimetinėji
mas, man regis, yra tikrasis juokingumo šaltinis.
* Eiliuotus tekstus vertė A. Danielius.
10
Tačiau man gali būti paprieštarauta, kad aš, nepaisydamas savo
taisyklių, šitame darbe vaizduoju ydas, ir net labai juodas. Aš į tai at
sakysiu. Pirma, yra labai sunku pavaizduoti daugybę žmogaus veiksmų
ir nepaliesti ydų; antra, ydos, kurios bus sutinkamos čia, yra greičiau
atsitiktinė pasekmė kokios žmonių silpnybės ar netvirtumo, o ne sa
vybė, visą laiką glūdinti širdyje. Trečia, jos pateikiamos ne kaip pajuo
kos objektas, o kaip paniekos. Ketvirta, jos niekada nebūna pagrindi
nis bet kurios scenos veikėjas; ir galiausiai — ydom niekada nepasiseka
įvykdyti sumanytojo blogio.
Taigi paaiškinęs, kuo skiriasi „Džozefas Endriusas“ nuo romanistų
kūrinių iš vienos pusės ir burleskos rašytojų — iš kitos, ir davęs keletą
trumpų pastabų (daugiau nebuvau numatęs) apie tos rūšies literatūrą,
kokios, kaip jau esu sakęs, iki šiol nebuvo bandyta rašyti mūsų kalba,
palieku geranoriui skaitytojui spręsti apie mano darbą pagal mano
pastebėjimus, tik dar truputį sugaišinsiu, kol pasakysiu kokį žodį apie
šio kūrinio veikėjus.
Iškilmingai pareiškiu, kad nemanau jame nieko apjuodinti ar ap
šmeižti, nes nors viskas čia nurašyta iš gamtos knygos ir beveik nėra
žmonių nei veiksmų, kurių nebūčiau paėmęs iš savo pastebėjimų ar
patirties, aš vis dėlto nepagailėjau pastangų užmaskuoti asmenis tokio
mis nepanašiomis į tikrovę aplinkybėmis, titulais ir spalvomis, kad juos
atpažinti nėra nė mažiausios tikimybės, o jeigu atsitiktų atvirkščiai,
tai tik ten, kur vaizduojamasis trūkumas yra toks menkas, jog iš tokios
silpnybės, lygiai su kitais, gali pasijuokti ir pats jos turėtojas.
Na o dėl Adamso paveikslo, kadangi jis yra visų šviesiausias, tai
tokio, mano galva, nerasi nė vienoje iš dabartinių knygų. Jis sumanytas
kaip nepaprasto naivumo personažas, ir kadangi jo širdies gerumas
palenkia į jo pusę visus gerus žmones, tai, tikiuosi, užstos ir mane prieš
jo luomo džentelmenus, kuriems, pakol jie verti švento savo pašauki
mo, galbūt niekas nejaučia didesnės pagarbos kaip aš. Todėl nors jis ir
atsiduria nederamose aplinkybėse, jie man atleis, kam padariau jį dva
sininku, nesgi jokia kita profesija nebūtų galėjusi suteikti tiek progų
atsiskleisti tauriosioms jo savybėms.
