Table Of ContentMarcei PROUST
Dingusi Albertina
Romanas
Iš prancūzų kalbos vertė
Pranas Bieliauskas
Alma littera
UDK 840-3 Marcel Proust
Pr-163 A LA RECHERCHE DU
TEMPS PERDU
LA FUGITIVE
(Cahiers d’Albertine disparue)
Paris, Librairie Générale
Française, 1993
Cet ouvrage, publié dans le cadre du programme d’aide à la publication Oscar
Milosz, bénéficie du soutien du Ministère des Affaires Etrangères, de l’Ambassade
de France en Lituanie et du Centre Culturel Français.
Knygos leidimą remia Prancūzijos užsienio reikalų ministerija, Prancūzijos
ambasada Lietuvoje, Prancūzų kultūros centras (O. Milašiaus programa knygų
leidimui remti).
© Vertimas į lietuvių kalbą,
straipsnis, paaiškinimai, Pranas
Bieliauskas, 2005
ISBN 9955-08-941-5 © Leidykla „Alma littera“, 2005
5 j Panelė Albertina išvažiavo!" Kaip
psichologiškai giliai į mus įsiskverbia kančia - giliau nei psichologija!
Ką tik, tyrinėdamas save, maniau, kad šis išsiskyrimas dar sykį nepa-
simačius ir neatsisveikinus - kaip tik tai, ko trokštu, ir, lygindamas
Albertinos dovanotus menkus malonumus su gausybe nuostabių troš
kimų, kuriuos ji trukdė įgyvendinti (ir kurie dėl tikrumo, kad ji gyve
na mano namuose, ir dėl prislėgtos dvasinės būsenos buvo tapę man
visų svarbiausi, bet štai, vos sužinojus, kad Albertina išvažiavo, jie net
negalėjo su ta naujiena varžytis, nes čia pat dingo), aš staiga pasikei
čiau: nusprendžiau jau nebenorįs jos matyti, jau nebemylįs. Bet žo
džiai: „Panelė Albertina išvažiavo'*, tokiu skausmu sugildė man širdį,
kad pajutau ilgiau neištversiąs, turįs jį numalšinti, ir, jausdamas tokį
pat švelnumą sau pačiam, kokį motina jautė mano mirštančiai sene
lei, tyliai šnabždėjau sau nuoširdžius paguodos žodžius, kokiais mes
stengiamės palengvinti mylimo žmogaus kančias: „Pakentėk truputė
lį, mes rasime tau kokių nors vaistų, nusiramink, mes neleisime tau
kentėti". Neaiškiai jutau, kad prieš porą minučių, kai dar nebuvau pa
skambinęs Fransuazai, žiūrėjau į Albertinos išvažiavimą kaip į kažkokį
nereikšmingą, net geidžiamą įvykį, nes maniau, jog jis neįmanomas,
o kai tatai įvyko, mano savisaugos instinktas ėmė ieškoti pirmų pasi
taikiusių vaistų atvirai žaizdai nuraminti. „Visa tai niekis, tučtuojau ją
susigrąžinsiu. Pagalvosiu, kaip tai padaryti, bet, šiaip ar taip, vakare ji
bus čia. Vadinasi, ir kankintis nėra ko“. „Visa tai niekis", - maža to,
kad tai kartojau sau, bet dar stengiausi padaryti įspūdį ir Fransuazai,
nuo kurios slėpiau savo kančią - net tada, kai toji kančia draskė man
5
širdį, mano meilė nepamiršo pasirūpinti, kad ji turi atrodyti laiminga,
abipusė, ypač Fransuazai, kuri nemėgo Albertinos ir visada abejojo jos
nuoširdumu.
Taip, ką tik, prieš įeinant Fransuazai, maniau, kad Albertinos ne
bemyliu, maniau, kad atsižvelgiau į viską kaip atidus analitikas, ma
niau, kad gerai pažįstu savo sielos gelmes. Bet kad ir koks būtų aiškus,
mūsų protas nepastebi jį sudarančių elementų ir neįtaria jų esant tol,
kol koks nors reiškinys neiš.skiria jų ir kol jie iš lakaus būvio - ilgiau
siai tveriančio — nejučiom nepereina į kietąjį. Klaidingai maniau, kad
savo širdį permatau kiaurai. Tačiau šis skausmo priepuolis apginklavo
mane nepermaldaujamu, nenuginčijamu, neįprastu it susikristaliza
vusi druska žinojimu, kurio nebūtų suteikęs pats įžvalgiausias protas.
Buvau taip įpratęs matyti Albertiną šalia, o šit išvydau naują Įpročio
veidą. Iki šiol žiūrėjau į Albertiną visų pirma kaip į griaunamąją ga
lią, slopinančią asmenybę ir net tikrovės suvokimą; dabar regėjau ją it
bauginančią dievybę, taip prikaustytą prie mūsų, o jos bereikšmį veidą
taip įsispaudusį mūsų sieloje, kad jei toji dievybė nuo mūsų atsiskirtų,
jei toji dievybė, kurią mes vos įžiūrime, nusisuktų nuo mūsų, sukeltų
mums tokias baisias kančias kaip jokia kita būtybė, o tai reiškia, kad ji
žiauri kaip mirtis.
Nieko nelaukdamas turėjau perskaityti jos laišką, nes nekantravau
apmąstyti bent keletą būdų, kaip ją susigrąžinti. Jaučiau, kad tai įma
noma: juk ateitis egzistuoja tik mūsų mintyse ir mums atrodo, kad
in extremis* mūsų valia gali ją pakeisti. Bet sykiu prisiminiau, kad ją
veikia ir kitos jėgos, ne tik mano, o prieš jas, nors ir būčiau turėjęs
daugiau laiko, nieko nebūčiau galėjęs padaryti. Kas mums iš to, jog
valanda dar neišmušė, jei esame bejėgiai pakeisti tai, kas turi įvykti?
Kai Albertina gyveno mano namuose, buvau ryžtingai nusiteikęs im
tis iniciatyvos ir išsiskirti su ja. Ir šit ji išvažiavo. Atplėšiau laišką. Jis
skambėjo šitaip:
Mielas drauge, atleiskite man, kad neišdrįsau garsiai Jums pasakyti
tų keleto žodžių, kuriuos netrukus perskaitysite, bet esu tokia bailė,
aš visada taip Jūsų bijojau, kad, nors ir kaip bandžiau prisiversti tai
padaryti, vis dėlto pritrūkau drąsos. O būčiau Jums pasakiusi štai ką:
mūsų bendras gyvenimas tapo neįmanomas, beje, aną vakarą jūsų išsi-
6
šokimas parodė, kad mūsų santykiai šiek tiek pasikeitė. Tai, ką mums
pavyko šitą naktį atitaisyti, po kelių dienų vėl būtų tapę nepataisoma.
Ačiū Dievui, mudu susitaikėme, tai ar ne geriau išsiskirti kaip bičiu
liams? Štai kodėl, mielasis, rašau Jums šį laiškelį ir prašau — būkite
geras, neminėkite manęs bloguoju ir atleiskite man, jei uždaviau Jums
širdį: patikėkite, aš beprotiškai gailiuosi praeities. Mano mieliausia
sis, aš nenoriu tapti jūsų prieše, man ir taip bus skaudu pamažu, o iš
tikrųjų labai greitai, tapti Jums svetima; kadangi mano sprendimas
galutinis, paprašysiu Fransuazą pirma sudėti mano daiktus, o paskui
perduoti Jums šį laišką. Sudie, visa, kas manyje yra geriausio, palieku
Jums.
Albertina
„Tai tik žodžiai, — tyliai mąsčiau, — tai net geriau, nei maniau. Ji pa
rašė visa tai nieko negalvodama, tikriausiai norėdama mane priblokšti,
išgąsdinti. Reikia kuo greičiau rasti būdą, kaip susigrąžinti Albertiną
dar šį vakarą. Liūdna pagalvojus, kad Bontanai tokie godišiai: naudo
jasi giminaite, kad išmelžtų iš manęs pinigų. Nesvarbu! Jei atiduočiau
poniai Bontan pusę savo gero, liktų tiek, kad mudu su Albertina ga
lėtume patogiai gyventi". Tuo pat metu ėmiau svarstyti, ar spėčiau šį
rytą užsakyti jachtą ir rolsroisą, apie kuriuos ji taip svajoja, ir visiškai
pamiršau, man tiesiog išgaravo, kad dovanoti tuos daiktus nebūtų la
bai protinga. Jei net ponios de Bontan sutikimo neužteks, jei Alber
tina nenorės paklusti tetai ir iškels sąlygą, jog grįšianti tik tuo atveju,
jei būsianti visiškai nepriklausoma, - ką gi, kad ir koks man tai būtų
smūgis, duosiu jai tą nepriklausomybę, ji galės sau išeidinėti iš namų
viena, kada tik panorės. Žmogus turi būti pasirengęs aukotis, nors ir
kaip skaudu jam būtų, dėl to, kas jam visų svarbiausia, o juk man,
kad ir kokie nenuginčijami ir absurdiški buvo tie rytiniai apmąstymai,
svarbiausia, kad Albertina gyventų čia. Beje, ar reikia priminti, kokia
kančia man būtų duoti jai laisvę? Jei tai neigčiau, meluočiau. Jau ne
sykį teko patirti, kad skausmas pagalvojus, jog leidžiu jai ištvirkauti
toli nuo manęs, tikriausiai ne toks stiprus kaip ta grūžtis, kuri apim
davo mane, kai pajusdavau, kaip ji nuobodžiauja su manimi mano
namuose. Žinoma, leisti jai kur __________________________
nors išvažiuoti, jei imtų prašyti ir * Paskutinę akimirką (lot.).
7
jei žinočiau, kad ten bus keliamos orgijos, - ta mintis man būtų buvu
si žiauri. Bet nesyk su malonumu būčiau ištaręs tokius žodžius: „Sės
kitės į mūsų laivą arba į traukinį, išvažiuokite mėnesiui į nežinomą
man šalį, kad aš nė nenutuokčiau, ką ten veiksite”, nes įsivaizdavau,
kad kai bus toli, ji geis manęs, o grįžusi jausis laiminga. Beje, ji ir pati,
žinoma, to nori, bent jau nereikalauja tos laisvės, kurią aš, kiekvieną
dieną apipildamas ją vis naujais malonumais, sugebėčiau šiek tiek ap
karpyti. Ne, Albertina norėjo tik vieno: kad liaučiausi taip bjauriai su
ja elgęsis, o svarbiausia, - kaip kadaise Odetė reikalavo iš Svano, - kad
galop ryžčiausi ją vesti. Kai ištekės, jai neberūpės būti nepriklausomai,
mudu liksime gyventi čia ir būsime tokie laimingi! Žinoma, tai reiškė,
kad aš turiu atsisakyti Venecijos. Bet kaip geidžiamiausi miestai, mie
liausios namų šeimininkės, o užvis labiau nei Venecija - kunigaikštie
nė de Germant ir teatras, - kaip visa tai nublanksta, pasidaro nereikš
minga, negyva, kai mes susisaistom su kita širdimi tokiais skausmin
gais ryšiais, kad negalime nuo jos atsiskirti. Beje, dėl vedybų Albertina
visiškai teisi. Net mamai visi tie atidėliojimai atrodė juokingi. Vesti
ją - štai ką turėjau seniai padaryti, štai ką reikės padaryti dabar; tik
mano neryžtingumas privertė Albertiną parašyti laišką, nors nė vienu
to laiško žodžiu ji netiki; tik dėl vedybų, tik dėl to, kad jos įvyktų,
ji kažkur užtruko keletą valandų, o juk tikriausiai karštai trokšta to
paties kaip ir aš: grįžti į šiuos namus. Taip, ji to norėjo, todėl taip ir
pasielgė, - tvirtino užjautus mano protas, bet aš jutau, kad taip tvir
tindamas mano protas laikosi iš pat pradžių padarytos prielaidos, nors
gerai žinojau, jog nuolat tikrinama kita prielaida1*. Žinoma, antrajai
prielaidai neužteko drąsos aiškiai suformuluoti mintį, kad Albertina
galėjo turėti intymių santykių su panele Ventej ir jos drauge. Ir vis
dėlto, kai toji siaubinga naujiena užklupo mus įvažiuojant į Enkar-
vilio stotį2, pasitvirtino antroji prielaida. O ši prielaida niekad nenu
matė, kad Albertina galėtų mane palikti pati, neperspėjusi, nedavusi
laiko sutrukdyti. Ir vis dėlto, kai gyvenimas mane privertė padaryti
tokį milžinišką šuolį, iškilusi prieš mano akis tikrovė buvo tokia pat
netikėta, kokie netikėti mums būna fiziko atradimas, teisėjo kvotos
arba besigilinančio į nusikaltimo ar revoliucijos užkulisius istoriko ty
rinėjimų rezultatai, ir, žinoma ši tikrovė ir pranoko mano apgailėtinas
prielaidas, ir jas patvirtino. Antroji prielaida nesirėmė protu, ir paniš
8
ka baimė, suėmusi mane tą vakarą, kai Albertina manęs nepabučiavo,
ir tą naktį, kai išgirdau lango trinktelėjimą, buvo niekuo nepagrįsta.
Tačiau — ir tą dar aiškiau paliudys tolesnė įvykių eiga, kaip jau paliu
dijo daugybė epizodų praeityje, - mūsų protas nėra pati subtiliausia,
galingiausia, tinkamiausia priemonė Tiesai suprasti, todėl mes galime
padaryti išvadą, jog turėtume pradėti nuo proto, o ne nuo nesąmo
ningos intuicijos, ne nuo nepajudinamo tikėjimo nuojautomis. Tiktai
gyvenimas pamažu, atsitikimas po atsitikimo, mums leidžia pastebėti,
kad tai, kas svarbiausia mūsų širdžiai ar protui, mes suvokiame ne pro
tu, o pasitelkę kitas galias. O tada, suvokęs jų pranašumą, pats protas
išsižada savęs jų akivaizdoje ir sutinka būti jų bendrininku ir tarnu.
Tai bandomasis tikėjimas. Man atrodė, kad toji nenumatyta neganda,
su kuria stojau į dvikovą, buvo man jau nenauja (kaip ir Albertinos
draugystė su dviem lesbietėmis), apie ją bylojo tiek ženklų, kuriuose
(nors mano protas, remdamasis pačios Albertinos žodžiais, įrodinė
jo visai ką kita) įžvelgiau nuovargį ir siaubą, kad ji turi gyventi kaip
vergė: tie ženklai atrodė it išrašyti nematomu rašalu liūdnose, nuo
lankiose Albertinos akyse, jos skruostuose, kuriuos staiga nuplieks-
davo nepaaiškinamas raudonis, juos išgirdau staiga atsidariusio lango
klebtelėjime. Žinoma, nedrįsau į tuos ženklus gilintis iki galo ir kuo
greičiau išsiaiškinti jos skubaus išvažiavimo priežasties: aš tik galvo
jau, įsivaizduodamas, kad Albertina tebėra šalia, kaip kada nors pats
apsispręsiu ir išvažiuosiu, tačiau mano išvykimo data dar neaiški, tai
yra nukelta į neegzistuojantį laiką, kitaip tariant, tai buvo tik iliuzija,
kad aš neva galvoju apie išvažiavimą, kaip kad žmonės įsivaizduoja,
jog nebijo mirties, nes galvoja apie ją būdami sveiki, o iš tikrųjų jie
nieko kito nedaro, tik grynai neigiamomis savo mintimis terpiasi į
gerą sveikatą, kuri artėjant mirčiai, be abejo, tokia nebus. Beje, mintis
apie savarankišką Albertinos išvažiavimą man ateidavo be galo dažnai,
nepaprastai aiški, apibrėžta, bet vieno dalyko niekaip neįsivaizdavau:
ką jos išvykimas reikš man, tai yra kokia bus toji neregėta, žiauri, ne
pažįstama, visiškai nauja neganda. Jeigu būčiau numatęs jos išvykimą,
būčiau galvojęs apie jį be perstogės metų metus, ir vis tiek sudėjus
krūvon mano mintis būtų pasirodę, kad šios mintys ne tik savo įtam
pa, bet ir panašumu neturi nieko __________________________
bendro su tuo neįsivaizduojamu * Paaiškinimai knygos gale.
9
pragaru, kurį tarsi atitraukusi uždangą man atskleidė Fransuaza ištar
dama: „Panelė Albertina išvažiavo". Norėdama įsivaizduoti nežinomą
situaciją, mūsų vaizduotė skolinasi žinomus elementus ir todėl negali
jos įsivaizduoti. Bet mūsų jauseną, net pačią fiziškiausią, tarsi žaibo
blyksnio nutvilkintą, paženklina nepakartojamas ir ilgai neišnyks
tantis naujo įvykio įdagas. Ir aš beveik nedrįsau sau pasakyti, kad jei
ir būčiau numatęs šį išvykimą, nebūčiau įstengęs įsivaizduoti viso jo
siaubo ir, jei net Albertina būtų man pasakiusi, kad išvažiuoja, būčiau
grasinęs, maldavęs, bet nebūčiau įstengęs sukliudyti jai išvažiuoti. Da
bar Venecija pasirodė man labai toli, o noras ją pamatyti išblėsęs! Taip
kadaise buvo Kombrė: norėdavau susipažinti su kunigaikščiu de Ger
mantu, bet štai išmušdavo valanda, ir aš tetrokšdavau vieno - kad šalia
manęs, kambaryje, būtų mama. Ir iš tikrųjų, visos nerimastys, kurias
patyriau vaikystėje, it naujo nerimo pašauktos, subėgo jam padėti, su
stiprinti jo galią, susilieti su juo į vienalytę masę ir mane dusinti.
Žinoma, šito fizinio smūgio į širdį, kurį smogia toks išsiskyrimas ir
kuris dėl to, kad kūnas turi siaubingą gebėjimą išsaugoti visus randus,
suteikia kančiai visų skausmingų mūsų gyvenimo akimirkų bruo
žų, - aš turiu omenyje smūgį, smogtą tikriausiai turint kokį nors kės
lą (juk kitų skausmas mums taip mažai rūpi), - smogtą tos, kuri nori
labiausiai mus įskaudinti, ar tai būtų moteris, tik apsimetanti, jog
išvažiuoja, kad suteiktume jai geresnes sąlygas, ar moteris, paliekanti
mus amžinai - amžinai! - bet smogti ji trokšta: ar kad atsikeršytų, ar
kad ir toliau ją mylėtume, ar dėl gražaus prisiminimo, ar kad vienu
moju sutraukytų tą nuovargio ir abejingumo voratinklį, kurį pajuto
aplink save raizgantis, - taigi šito smūgio, smūgio į pačią širdį, mes,
žinoma, buvome pasižadėję vengti, mes sakėme sau, kad išsiskirsime
gražiuoju. Bet gražiuoju žmonės paprastai išsiskiria labai retai, nes jei
gu tu gyveni su kuo nors gražiai, tai kam tada skirtis? Be to, moteris,
kuriai mes rodome visišką abejingumą, vis dėlto neaiškiai jaučia, kad,
jau pavargę nuo jos, iš seno įpročio vis labiau prie jos prisirišame, ir
mano, jog išsiskiriant su partneriu svarbiausia jį įspėti. Tačiau ji bijo,
nes ją gąsdina mintis, kad jei įspės, tai neišvažiuos. Kiekviena moteris
jaučia: jei jos galia vyrui labai didelė, geriausias būdas jį palikti - pa
bėgti. Pabėgsi, vadinasi, išliksi karaliene - taip jau yra. Tikra tiesa,
tarp nuobodulio, kurį ką tik jautėme būdami šalia jos, ir - kadangi ji
10
