Autorius ir herojus : estetikos darbai

442 Pages·2002·11.982 MB·Lithuanian

by  Bachtin Michail

AUTORIUS
s darbai
/ ALK
AUTORIUS
IR HEROJUS
Michail Bachtin
A U TO R IU S
IR HEROJUS
ESTETIKOS DARBAI
Sudarė ir iš rusų k. vertė
DARIUS KOVZAN
aidai mmii
UDK 82£
Ba 37
Versta iš:
MHxam BaxTHH, Pačombt 20-x eodoe, KneB,
//Next///1994
Knygos leidimą parėmė
Atviros Lietuvos fondas
ISBN 9955-445-45-9
© Hac:ie;iHHKH M. BaxrwHa
© Sudarė ir iš rusų k. vertė Darius Kovzan, 2002
© „Aidai", 2002
TURINYS
MENAS IR ATSAKOMYBĖ................................................7
POELGIO FILOSOFIJA...................................................11
AUTORIUS IR HEROJUS ESTETINĖJE VEIKLOJE..........85
Pirmo skyriaus fragmentas.......................................87
Autoriaus požiūrio į herojų problema......................112
Herojaus erdvės forma...........................................130
Herojaus laiko visuma............................................207
Herojaus prasmės visuma.......................................245
Autoriaus problema...............................................295
TURINIO, MEDŽIAGOS IR FORMOS PROBLEMA
ŽODŽIO MENO KŪRYBOJE.........................................317
I. Menotyra ir bendroji estetika....................................321
II. Turinio problema...............................................339
III. Medžiagos problema.........................................358
IV. Formos problema..............................................372
Darius Kovzan. Vienišoji estetika..............................389
PAAIŠKINIMAI.............................................................425
ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ........................................437
5

MENAS IR ATSAKOMYBĖ

Visuma vadinama mechanine, jeigu atskiri jos elementai
erdvėje ir laike tėra sujungti išoriniu ryšiu, bet jų nesieja
vidinė prasmės vienovė. Tokios visumos dalys, nors ir
yra šalia bei liečiasi viena su kita, iš esmės yra viena kitai
svetimos.
Trys žmogaus kultūros sritys - mokslas, menas ir gy­
venimas - susivienija tik jas apimančioje asmenybės vie­
novėje. Bet šis ryšys gali tapti mechaniškas, išorinis. Deja,
dažniausiai taip ir būna. Menininkas ir žmogus naiviai,
dažniausiai mechaniškai siejasi vienoje asmenybėje; išsiil­
gęs „įkvėpimo, salsvo garso ir maldų", žmogus iš „gyveni­
mo skubos"1 laikinai pasitraukia į kūrybos pasaulį. Kas iš
to išeina? Menas per daug įžūliai pasitiki savimi, tampa
pernelyg patetiškas, juk jis neatsako už gyvenimą, kuris
paskui tokį meną, aišku, nespėja. „Juk tai - menas, - sako
gyvenimas, - o mums lieka gyvenimo proza".
Kai žmogus mene, jo nėra gyvenime, ir atvirkščiai. Ne­
bėra jų vidinės vienybės asmenybės vienovėje.
Tik atsakomybė laiduoja vidinę asmenybės aspektų vie­
novę. Už tai, ką išgyvenau ir supratau mene, turiu atsakyti
savo gyvenimu, kad visa, kas išgyventa ir suprasta, nelik­
tų jame neveiksnu. Tačiau su atsakomybe susijusi ir kaltė.
Gyvenimas ir menas turi būti ne tik atsakingi vienas už ki­
tą, bet ir prisiimti vienas kito kaltę. Poetas turi atminti, kad
dėl gašlios gyvenimo prozos kalta jo poezija, o gyvenimo
žmogus težino, jog dėl meno nevaisingumo kaltas jo ne­
reiklumas bei jo gyvenimo poreikių menkumas. Asmeny­
bė turi tapti visiškai atsakinga: visi jos aspektai turi ne tik
9
Menas ir atsakomybė
išsidėstyti pagrečiui gyvenimo laiko sekoje, bet ir sietis vie­
ni su kitais kaltės ir atsakomybės vienovėje.
Tad nereikia teisinant neatsakingumą dangstytis „įkvė­
pimu". Įkvėpimas, kuris ignoruoja gyvenimą ir pats yra gy­
venimo ignoruojamas, - tai ne įkvėpimas, o manija. Nuo
seno svarstant gyvenimo ir meno santykį, kalbant apie gry­
nąjį meną ir kt., iš tiesų siekiama, kad gyvenimas ir menas
padėtų vienas kitam atsikratyti atsakomybės, nes lengviau
kurti nebūnant atsakingam už gyvenimą ir lengviau gy­
venti nesiskaitant su menu.
Gyvenimas ir menas nėra tas pats, bet turi susivienyti
mano atsakomybės vienovėje.
10