Austėja Mikuckytė-Mateikienė apie parodą Pareiškimas Laura Lisauskaitė apie slemo poeziją ...

48 Pages·2017·4.39 MB·Lithuanian

Pašvaistė
Kultūros gyvenimo žurnalas jaunimui 2018 / 1
Austėja Mikuckytė-Mateikienė apie parodą Pareiškimas
Laura Lisauskaitė apie slemo poeziją Lietuvoje
Valentinas Kulevičius apie Nepriklausomybės atkūrimą
Linartas Tuomas apie jaunuosius poetus
Autoriai
Austėja Mikuckytė-Mateikienė Austė Guogaitė Laura Lisauskaitė
Viktorija Valinčiūtė Juta Zinkevičiūtė Augustė Jasiulytė
Miglė Daugnoraitė Linartas Tuomas Dovydas Liorencas
Dailė
Austėja Mikuckytė-Mateikienė
Daugtaškiais nusėtas Pareiškimas
Procesų galerija SHCH|ŠČ rudenį užbaigė gru- ironiški. Vietoje kokybinių grynųjų dailės kriterijų
pine jaunųjų tapytojų paroda „Pareiškimas“. Ekspo- pasirenkami biurokratiniai, faktiniai, mechaniški.
zicijoje pristatyti per pastaruosius dvejus metus į Lie- Viena vertus, taip šmaikštaujama apie metaforišką
tuvos dailininkų sąjungą įstoję autoriai iki 35 metų. pareiškimą savo kūryba tapti Sąjungos nariu ir taip
Parodoje dalyvavo Goda Lukaitė, Andrius užsitikrinti socialines garantijas. Kita vertus, taip
Makarevičius, Adelė Liepa Kaunaitė, Kristina Ma- pabrėžiama, jog dailės naujumas, jos virsmo poten-
žeikaitė, Mykolė, Simona Merijauskaitė, Petras cialas glūdi ne izoliuotoje dailės pasaulio terpėje ir
Lincevičius, Dovydas Alčauskis, Simona Žilėnaitė. ne formaliuosiuose tapybiniuose aspektuose.
Rodos, visiškai skirtingi autoriai, savarankiški, in-
Alternatyvos paieškos
dividualūs. Nesusijungę į grupę, neturintys bendro
manifesto ir nesiekiantys konkretaus revoliucinio Kiekviena paroda yra tarsi žaliava sudrebinti nu-
tikslo meninėje plotmėje ir/ar už jos ribų. Tačiau sistovėjusias normas ir klišes. Tokia viltis ypač bū-
parodos kuratorius Darius Jaruševičius pasiūlo dinga grupinėms parodoms, kurioms tarsi keliamas
grįžtelėti į filosofijos siūlomas interpretacijas – idėjinio vieningumo reikalavimas. Tačiau, pasak
žvilgsnį iš paukščio skrydžio. D. Jaruševičiaus, manifestas, verbalizuotas pokyčių
Tad kas surašyta šių jaunų tapytojų pareiškime troškimas – tik viena iš daugelio galimybių ieškoti
ir kam jis adresuotas? Formalūs apribojimai, kelia- alternatyvų. Kita alternatyva, realizuota šioje paro-
mi parodos pretendentams – būti jaunam ir būti doje, renkasi džiazuoti, atsiduoti atsitiktinumams
įstojusiam į Sąjungą – yra sąmoningai komiški ir ir laukti netikėto rezultato. Todėl šios parodos
Andrius Makarevičius. Užburtas ratas
1
Dailė
Goda Lukaitė. Artėja ir tolsta Pakalnučių pieva
pareiškimas yra ne teiginių sąrašas, ne vienas kitą yra nestandartinė. Vietoj sterilaus balto kubo su-
papildantys punktai su išvadomis ir rezoliucijomis. siduriame su stikliniu, industriniu, kone pankišku
Tai – galimų teiginių diagrama, kratinys, daugialy- stačiakampiu. Iš jos nėra išvalyti kontekstai. Čia,
pis ir ambivalentiškas vizualinis tekstas. rodos, sklando nonkonformistinė dvasia, skamba
Bet ar tai reiškia, kad paroda yra savaiminė institucinės kritikos gaidelė. Ir pati erdvė, ir paro-
vertybė ir jos turiniui neteikiamas joks vaidmuo? dų eksponavimas, ir jų koncepcijos diktuoja delio-
Matyt, anarchistinio potencialo galėtų turėti ir zišką rizomos sampratą. Vietoj elitizmo siekiama
primityvistinio, ir vaikų ar mėgėjų meno paroda. marginalumo, vietoj hierarchijos – horizontalumo,
Greičiausiai tai net būtų radikalesnis, o drauge ir vietoj homogenijos – pliuralizmo.
per daug literatūriškas, per daug tiesmukas laisvės Tokia principinė strategija atsispindi jau vien
siekiamybės utriravimas. Šioje parodoje imamasi šios parodos architektūriniame sprendime. Pareiš-
kiek sunkesnio uždavinio. Čia siekta, kad pats iš- kimo neįmanoma apžiūrėti nuosekliai, tvarkingai.
silaisvinimas iš banalybės netaptų banaliu. Kitaip Čia atsisakyta linijiškumo ir pasirinktas pralaidaus
tariant, parodos dalyvių paveikslus galėtume iša- labirinto modelis. Tai – postmodernaus „pasidaryk
nalizuoti grynai meno pasaulio terminais, sąvoko- pats“ realizacija. Kiekvienas žiūrovas susidaro savo
mis ir frazeologija. Arba galėtume tuose pačiuose asmeninį maršrutą, tad pamato kitokią parodos
kūriniuose ieškoti sprogstamojo užtaiso pažado. panoramą. O tai reiškia, kad lankytojas susikuria
Trečiasis kelias – jungti šias dvi interpretacines ga- unikalius prasminius paveikslų komunikacinius
limybes. ryšius ir gauna skirtingus pasakojimus.
Labirinto modelis Jausmo kultas
Prieš aptariant konkrečių autorių kūrybinius Mano išgirstasis pasakojimas prasideda Godos
pareiškimus svarbu paminėti ir ekspozicinio spren- Lukaitės drobėmis. Jos paveiksluose nesutiksime
dimo poveikį. SHCH|ŠČ galerijos erdvė savaime nė vieno žmogaus. Tai – tarsi senovinės nuotrau-
2
Dailė
Svajonių stotelė
kos, kurių išryškėjimui prireikdavo tiek laiko, jog į modernizmo erą, o žingsniuojama į kokybiškai
visi judantys subjektai išnykdavo laukime. Apie se- naują emocijos pirmenybę. Postmodernusis jaus-
novines nuotraukas verčia galvoti pati nostalgiška mo kultas – tai naratyvo atsisakymas, sutrauky-
G. Lukaitės kūrybos atmosfera. Iš tiesų, ir paste- mas, nuvainikavimas.
linis bei pilkas koloritas, ir lengva, orinė tapysena,
Įtrūkis laike
ir siužetai panardina į svajingą, švelnią, malonią
melancholiją. Apima į nieką nenukreiptas ilgesys. Naratyvą, ar tiksliau laiką, chronologiškumą to-
Keistas, ore pakibęs ilgesys. Balansavimas, flirta- liau plėšo Adelė Liepa Kaunaitė. Čia eksponuojami
vimas su raudonų saulėlydžių pernelyg saldžia ro- tapytojos kūriniai iš Akmens laiko ciklo. Šiame ci-
mantika ir gebėjimas išlaikyti subtilumą. Tai ir yra kle, o, matyt, ir visoje autorės kūrybinėje pozicijoje,
viena iš G. Lukaitės pareiškimo gijų. paveikslas interpretuojamas kaip įtrūkis, veikiantis
Kitas G. Lukaitės pareiškimo punktas – vizu- kaip savarankiška laiko mašina. A. L. Kaunaitės mi-
alumo taktiliškumas. Žiūrim į traukinio bėgius tologiniai padarai į save susiurbia praeitį, dabartį ir
ir, rodos, iš tiesų girdim monotonišką bildėjimą. ateitį. Jie savyje talpina visatos sprogimą, dekoraty-
Gausus lesiravimas pripildo plaučius gaivių oro vias architektūrinių elementų parafrazes, rūgštines
gurkšnių. Apleistame kambaryje girgžda besi- esaties, reklamos industrijos įskiepytas spalvas ir
sūpuojanti lempa, pražysta pakalnutės. Ir tai at- ateities nežinomybę, pažymėtą geometrinių formų
rodo kažkaip normalu. Kodėl? Nes čia siekiama pavidalais. Šalia globalaus laiko maišymo, sintetina-
išsilaisvinti iš normalumo kanonų. Fantazijos ir mas ir asmeninis. Kelionių po kalnus prisiminimus
realybės, prisiminimo ir dabarties ribos tampa perveria vaikystės animaciniai baubai ir futuristinės
reliatyvios, blyškios, pagaliau nereikalingos. Ar- vizijos. Laikrodžio tiksėjimas girdimas stebint dažo
chitektūriškai nelogiška stotelė – svajonių jėgos klampumą, potėpio pastoziškumą, sluoksnių gausą.
įrodymas. Jausmas vėl iškeliamas į pirmą planą, o Tačiau paveikslo sluoksnių geologinis nagrinė-
racionalumas atsitraukia. Tačiau taip ne grįžtama jimas suteikia laikui chronologijos aspektą. Todėl
3
Dailė
laikant kritinį atstumą ir jau kitoje drobėje paro-
dant, kad bohemiškas gyvenimo būdas – ne išeitis.
Moterys, muzika ir alkoholis susijungia į už-
burtą ratą. Cikliškumas tarsi turėtų teikti ramybę,
nes simbolizuoja įvykių eigos nuspėjamumą. Ta-
čiau ši uždara klaustrofobiška sistema – nusikaltė-
lė, grobianti meniškas sielas ir veriančias jas savo
įkaitais. Dalinė simetrija čia siejasi ne su antikiniais
grožio idealais, o su ironišku popartišku kartojimu.
Kitoje drobėje pašiepiamas modernaus šokio pseu-
dointelektualumas, kartu žavintis jo bjaurumo es-
tetika ir ją perkeliant į tapybinį paviršių. Kūnų pai-
niava čia sudaro vientisą mėsišką masę. Čia vienu
metu iš kūnų ir potėpių dėliojamas nerūpestingas
ritmas, ornamentas, ir pabrėžiama kūno fiziologija,
jo materialumas, objektiškos savybės.
Adelė Liepa Kaunaitė. Visatos sprogimas Industrinės pelkės
pravartu akcentuoti A. L. Kaunaitės tapymo pro- Šie trys autoriai išsilaisvina iš reprezentacijos
cesą. Vienalaikiškai pradedami ir plėtojami bent gniaužtų, jos represyvumo, neišeidami iš figūraty-
keli paveikslai, atsiduodant spontaniškam gestui ir vumo ribų. Jie, galima sakyti, yra Francio Bacono
netikėtos minties eigai. Paveikslas patiria kritines strategijos įpėdiniai. A. L. Kaunaitė priešinasi laiko
metamorfozes. Viename paveiksle glūdi dar keletas diktatūrai. A. Makarevičius slepia veikėjų veidus
nematomų paveikslų, kuriems buvo lemta išnyk-
ti po naujų dažų sluoksniu ir išlikti tik virtualių
nuotrupų pavidalu autorės atmintyje. Tad A. L.
Kaunaitės pareiškime svarbus vaidmuo skiriamas ir
fragmentacijos praktikai. Fragmentavimas, kaip ša-
lutinis tapymo proceso produktas, dar kartą akcen-
tuojamas ir figūratyviai. Sąmoningai kompoziciš-
kai nepriimtinai „amputuojamos“ objektų dalys.
Kūno desakralizacija
Fragmentacija – svarbus ir Andriaus Makare-
vičiaus tapybinio pareiškimo akcentas. Žiūrovai
tyčia estetiškai šiurpinami kompozicinius veikėjus
įspraudžiant taip, kad šie kone virsta pro drobės
kraštus iš virtualybės į realybę. Atostogautojo plikę
veržia drobės krašto lubos, lunatikuojančiai deivei
nukerpami plaukai. Gėlės A. Makarevičiaus pievo-
je teikia ne harmonijos pajautą, o įspėja apie pra-
žydusią beprotybę visuomenėje. Kurortų lankytojų
komedija. Nuoroda į Baudelaire’o Pykčio gėles, iš- Adelė Liepa Kaunaitė. Su sparnais
4
Dailė
Andrius Makarevičius. Modernus šokis
ir tokiu būdu bei kitomis priemonėmis akcentuo- Esame pakviečiami į sapno būseną. Taip išlaisvina-
ja jų kūniškumą. G. Lukaitė savo urbanistiniuose ma pasąmonė, leidžianti lengviau manipuliuoti savo
peizažuose eliminuoja subjektą bei trina realybės ir identitetu, išsiveržti iš socialinių konstruktų. Tad ir
įsivaizduojamybės takoskyrą. Subjekto atsisako ir S. Žilėnaitės drobės atsisako griežtų apibrėžčių.
sąlygiškai gamtinio peizažo žanrą eksploatuojantys Vietoje jų pasiūlomas identiteto takumas,
autoriai. neigiantis laukinio ir civilizuoto, miegančio ir pa-
Mykolė kuria pelkių peizažus. Kaip taikliai pa- budusio, vietinio ir nepažinto skirtis. Atskyrimo
stebėjo D. Jaruševičius, jos vaizduojamose sunkiai naikinimą pabrėžia ir išblukęs horizontas, išardyta
prieinamose erdvėse trinamos ribos tarp kultūros tvora, nuvarvėję dažai, tarsi žvakė besilydanti lango
ir natūros. Jos konstruktyvūs peizažai paradoksa- perspektyva. Sapno būseną atsveria intensyviai rea-
liai industriški. Priešprieša suardoma ir pasiūlo- listiniai šviesos ir šešėlio kontrastai.
ma netikėta kombinacija, kompiliacija, binarinių
Mito demaskavimas
opozicijų atsisakymas. Tai – šizoidinės disjunkcijos
įkūnijimas, kai arba–arba pakeičiama į ir–ir. My- Petras Lincevičius neria į mikropasaulį. Repre-
kolės kūryboje karaliauja teigiamą poveikį turintis zentaciją suardo būtent akiai neįprastas mastelis.
susidvejinimas. Tai – ir tapybiški, ir potėpį sle- Išdidinti žemės grumstai paverčiami sienų apmu-
piantys, flomasterio efektą imituojantys peizažai; šalų dalimi. Taip vėl žaidžiama tariama natūros ir
ir urbanistiniai, ir gamtiniai vaizdai; ir tvirtos, ir kultūros opozicija. Imituojamas ir akcentuojamas
efemeriškos, varvančios, vandeningos struktūros; žemės personifikavimas. Žemė-maitintoja čia ta-
sintetinių ir organiškų spalvų derinys. rytum atgyja, primena purvu aplipusią žmogišką
odą. Įtaigios įdubos ir iškilimai sukuria kvėpavimo
Identiteto takumas
įspūdį, paslaptingo požeminio kosmoso knibžde-
Simonos Žilėnaitės peizažai tarsi įsirašo į post- sio nuojautą.
kolonializmo diskursą. Čia autorė tapatinasi su kul- Čia taip pat užkabinama diskusija apie stereo-
tūriniu kitu. Koloritas mus nukelia į Afrikos savaną. tipinę lietuvio-valstiečio tapatybę, jos abejotiną
5
Dailė
Dovydas Alčauskis. Debesys
aktualumą ir produktyvumą šiandieniame pasau- atitraukia žiūrovo fantaziją nuo galimai atpažįsta-
lyje. Demitologizacijos poreikis iliustruojamas kas- mų siluetų, scenų, vaizdinių. Minimaliais spalvų
dieniškos neva mistinės apraiškos dekonstravimu. ir potėpių pokyčiais užkoduoti dangaus reiškiniai
Pagalvojus apie objektą, šis atsiduria mąstytojui nesileidžia lengvai sugaunami akies dėl sidabriško
prieš akis. Dangus atsispindi vandens paviršiuje, dažo paviršiaus spindėjimo. Žvilgsnis praslysta ne-
bet mes nebepuolame manyti, kad dangus griūna užkibdamas už kuklių objektų užuominų.
ir nukrito į vandens telkinio gelmes. Paukščiai upės
Klišių jungas
dugnu neskraido ir broliai juodvarniais nelaksto...
Simonos Merijauskaitės abstrakcijų santykiai
Sidabriškas spindesys
su reprezentacija artimesni K. Mažeikaitės dro-
Paskutinis pareiškimo segmentas – abstrakcijos. bėms. Kaip K. Mažeikaitės drobėse reprezentacijos
Abstrakcijos kaip reprezentacijos ardytojos pavyzdys ribotumą pabrėžė lietaus pavyzdys, taip S. Meri-
yra visiškai aiškus, grynakraujis, tiesioginis. Kristi- jauskaitės paveiksluose klišių jungas perteikiamas
na Mažeikaitė potėpiais kalba apie anapusybę. Ne- monumentalumo įvaizdinimu. Asociatyviniam
tekties, gedulo motyvas įgauna lietaus lašų formą. mąstymui pažadinti pasirenkami meteorito, uolos
Galėtume įtarti tiesmuką lietaus ir liūdesio paralelės įvaizdžiai, kone fiziškai slegiantys, įkalinantys žiū-
klišę. Tačiau autorės spalvinis ir kompozicinis jaut- rovo žvilgsnį.
rumas, estetinis intelektas suponuoja, jog drobėse Tad kas parašyta šiame kūrybiniame Pareiškime?
lietus sąmoningai parodomas kaip sunkiai repre- Nieko konkretaus, griežto, artikuliuoto. Parodos
zentuojamas reiškinys jo nesubanalinant. Taigi šiuo kūnas nusėtas daugtaškiais. Tačiau idėjiniai klodai
atveju kviečiama susimąstyti apie simbolį, ženklą atverti. Tai – viena iš galimybių sulaukti virsmo ta-
kaip vaizduotės galimybes susiaurinančius veiksnius. pyboje. Nužymėti gaires, galimybes, punktyrus ir
Pilko kolorito užvaldytas K. Mažeikaitės abs- laukti, ką su esama žaliava nuveiks ateitis.
trakcijas keičia dar radikaliau monochrominės Do-
vydo Alčauskio drobės. Pilko paviršiaus plokštės Daugiau iliustracijų p. 40–41.
6
Esė
Austė Guogaitė
Atvirai – kam man reikalingas menas
Menas užpildo mano gyvenimą, kiekvieną Taigi kyla klausimas – kodėl aš ir toliau lan-
minutę jame. Neįsivaizduoju savęs, kaip galėčiau kausi šiuolaikinio meno parodose, domiuosi meno
nevartoti meno, tai yra nebūti jo žiūrove, o kartu naujienomis ir pati kurdama dalyvauju meno vyks-
ir kūrėja. Menas tą pačią akimirką kelia daug prieš- me, jeigu Tas Menas toks sudėtingas ir neapčiuo-
taringų minčių ir verčia mane suabejoti jo aktua- piamas? Čia pat ir mano atsakymas – aš jaučiu
lumu, originalumu, profesionalumu ir jo kokybe. meno poreikį. Man reikalingas menas!
Menas per daug dažnai yra nesuprantamas man ir Jeigu užsimerkčiau ir įsivaizduočiau pasaulį be
ima pykdyti, dėl to noriu „išsiaiškinti“ meną: iš- meno, be parodų, pamatyčiau pasaulį esant labai
analizuoti, iššifruoti, suprasti ir dar giliau pasinerti paviršutinišką, netgi „tamsų“, neturintį savo dva-
į jį. Jaučiu asmeninę paskatą pasamprotauti apie sios. Kultūra kuria žmogaus savastį, suteikia me-
meną ir pasidalinti tomis mintimis. tafizinį pagrindą jo būčiai. Menas reikalingas man
Prisipažįstu, dažnai, nuėjusi į šiuolaikinio kaip ir visa kita kultūra. Ir menas, taip pat būda-
meno parodą, patiriu nuobodulį ir nusivylimą. mas objektu, į kurį nukreipiamas žmogaus – ste-
Jaučiuosi nesupratusi savitos meno kūrinių esteti- bėtojo žvilgsnis, leidžia žmogui intensyviau patirti
kos ir pagrindinės minties, nepatyrusi emocinio jų savo egzistavimą, būtent dėl subjekto ir objekto
paveikumo. Dažnai neatrandu jokių asmeninių są- santykio buvimo. Taigi ieškodama prasmės ir eg-
sajų su kūriniais, todėl esu abejinga ir, jausminį pa- zistencinės pilnatvės, aš renkuosi kaskart iš naujo
grindą palikdama nuošalyje, meną pradedu vertin- eiti į meno parodas, vėl nukreipti savo žvilgsnį į
ti protu. Kritiškai nusiteikęs protas atranda meno ekspozicijos objektą ir kaskart vis iš naujo susidurti
kūrinių eksponavimo trūkumų, pastebi technines su nepatogumu, kuris kyla dėl mano negebėjimo
klaidas, įžvelgia ideologinių prieštaravimų ir susi- suprasti meną, nes negaliu pakęsti tuštumos jaus-
kuria neigiamą parodos bei atskirų kūrinių povaiz- mo, nes be meno aš negaliu jaustis pakankamai
dį. Tas „povaizdis“ ilgai išlieka atmintyje, todėl kitą žmogiška.
kartą svarstydama, į kurią šiuolaikinio meno paro- Menas yra žmogiškumo pagrindėjas, jis pri-
dą nueiti, aš daugiau laiko praleidžiu gilindamasi į pildo mano sielą neregimos substancijos, bet ko-
parodos anotaciją, plačiau pasidomiu menininkų dėl dažnai negaliu jo suprasti ir tinkamai vertinti?
biografijomis, parodą vienijančia bendra tema bei Kieno kaltė, kad tarp kūrėjo ir žiūrovo slypi tokia
jos kontekstu. Tačiau net ir po išankstinio pasiruo- gili praraja? (Samprotauju ir toliau remdamasi savo
šimo aplankyti parodą aš vis vien dažnai patiriu ne- pačios patirtimi.) Manau, kad kaltas žiūrovas, tai
supratimą, neįsijautimą, abejingumą ir nuobodulį. yra tik aš pati kalta, kad nesuprantu meno ir dėl to
Tada jaučiuosi kalta, kad negebu suprasti Meno, patiriu nuobodulį. Galbūt į parodą aš ateinu per
kad esu nepakankamai išsilavinusi, turiu nepakan- daug „agresyviai“ nusiteikusi, nes jau prieš tai esu
kamai gyvenimiškos patirties... mačiusi daug meno kūrinių ir turiu su kuo juos
7
Esė
mą. Manau, kad reikia ieškoti asmeninių sąsajų su
meno kūriniu ir stengtis jį patirti – meno suvokimo
procese pasitelkti galimus jutimų organus. Regint,
suuodžiant, girdint, o gal ragaujant arba liečiant ga-
lima susidaryti asmeninį patyrimą ir supratimą. O
gal reikia atverti savo intuityvų žinojimą ir jausmi-
niu būdu skverbtis į pačią meno esmę? Kad ir kaip
ten būtų, menas reikalauja išplėsti suvokimo gali-
mybes ir kartais netgi įveikti savo žmogišką ribotu-
mą. Manau, menas yra reikalingas dėl šios jo galios
nuolatos keisti žmogaus požiūrį ir patį žmogų.
Menas man reikalingas ir dėl jame paslėptos
individualios savasties, kuri mane visada domina.
Ta savastis – tai kūrėjo asmenybė, daugiau ar ma-
žiau besireiškianti mene. Tikiu, kad į meno kūrinį
gali prasiskverbti kūrėjo energija, savita mąstysena,
psichologinė būsena ir laikotarpio dvasia. O asme-
ninėmis kūrėjo patirtimis ir autentiškais jausmais
užpildytas kūrinys gali atverti bendražmogiškos
patirties lauką, kuris skleidžia tikrumą ir įtikina
žiūrovą. Taigi, eidama į šiuolaikinio meno parodą,
iš dalies aš einu į susitikimą su menininko asmeny-
palyginti. Esu per daug kritiška, per daug persi- be. Jos subtilumo aš ir turėčiau ieškoti fizinį kūną
sotinusi besikartojančiomis kompozicijomis. Aš įgavusiuose dailės darbuose. Gali būti, kad kaip tik
kiekvieną kartą taip kvailai trokštu būti nustebinta dėl asmenybės buvimo kūrinyje ir yra sunku su-
originalaus sumanymo arba emocionaliai sužadin- prasti meną, nes sunku suprasti sudėtingą žmogaus
ta meno kūrinio, jog stebėdama jo fizinį „paviršių“, individualybę.
neužčiuopiu pačios subtiliausios jo esmės. Tačiau Menas yra labai reikalingas. Kartais net nesvar-
aš tikiu, kad menas turi savo esybę. Gal tiesiog, ste- bu, ar galiu jį suprasti, ar galiu, pasitelkusi jutimus,
bėdama meną, turėčiau pati atsiverti jam, neskirs- jį patirti, svarbu yra juo domėtis ir nenustoti lan-
tyti jo į gerą ir blogą, neprievartauti savęs suvokti kytis šiuolaikinio meno parodose. Yra svarbu nuo-
jį, o priimti, kaip jis atrodo tuo momentu, patirti jį latos suktis meno pažinimo rate ir nekaltinti savęs,
tuo aspektu, kuris yra prieinamas. jeigu menas netampa aiškus. Galbūt, atėjus laikui,
Jeigu aš nesuprantu meno kūrinio, tai nepadaro meno kūrinyje užslėpta tiesa atsiskleis ir taps su-
jo prastu! Priešingai, tas nesuprantamumo pojūtis vokta. Svarbu žinoti, kad menas turi ką atskleisti.
sukuria iliuziją, kad mene yra ką suprasti, kad yra Menas, būdamas svarbia kultūros dalimi, kuria
kažkokia slapta tiesa, kurios aš dar nepatikrinau pasaulio dvasią ir užpildo žmogaus egzistencinę
savo patirtimi! Drįstu manyti, kad meno suprati- tuštumą, išplečia žmogaus kasdienybės patyrimo
mas prašosi atsiverti kitokiems pažinimo būdams ribas, kelia klausimus, augina asmenybes. Beje, ir
negu protavimas. Neužtenka vien matyti kūrinį ir meno kūriniai alsuoja kūrėjų asmenybės gyvumu,
aiškintis jame atsiveriančius vizualiuosius ženklus kurį visada gera pajusti kūriniuose. Menas reikalin-
ir formas ar analizuoti jo konceptualų pagrindi- gas. Menas turi savo esybę!
8