Table Of ContentV in ca s T ru m pa
Apie žmones ir laiką
baltos lankos
DDK 447.4S
I r 243
Knygos leidimą parėmė
Lietuvos Respublikos kultūros ministerija
Sudarė Gediminas Rudis
Redaktorė Laima Patriubavičienė
Dailininkė Vida Kuraitė
© Baltų lankų leidyba, 2001
© Vincas Trumpa, 2001
© Gediminas Rudis, sudarymas, 2001
Printed in Lithuania
ISBN 9955-429-39-9
Turinys
Vinco Trumpos sugrįžimas........7
Be lakavimo ir priešų ieškojimo
Paskutiniai V. Gosiauskio metai.........17
Simonas Daukantas - naujosios Lietuvos pradininkas
Dr. Kazys Grinius ir tautinis atgimimas........68
J. Tumas-Vaižgantas - gyvenimo kritikas.........74
Hilferdingas ir tolintos paralelės.........91
Jonas Aistis (1904-1973).........108
Motiejus Valančius - mokytas ir išmintingas žemaitis.........
Motiejus Valančius istorijoje ir istorikas.........144
Leonas Karsavinas - istorikas, filosofas, žmogus.........153
Iš V. Kapsuko revoliucinės ir kultūrinės veiklos 1903-1911 m
Vinco Krėvės posūkis j kairę?........2.03
Vilniaus universitetas ir Vilnius Stanislovo Moravskio
atsiminimuose.........211
Maironis: laikas ir vieta.........22.6
Sukaktys
I.I. Lappo.........235
V. Krėvei-Mickevičiui 70 metų........238
Gal prisimintinas ir Simonas Daukantas.........241
Jonas Puzinas - mokslininkas ir visuomenininkas.........247
Istorikas J. Jakštas.........251
Motiejaus Valančiaus derlius........253
Leonardas Dambriūnas.........259
Broniui Dunduliui 70 metų.........262
Martinas Lutheris po 500 metų.........264
Henrikui Žemeliui 70 metų.........268
Stasys Lozoraitis.........271
Istorikas Ignas Jonynas.........274
Penkiasdešimt metų nuo dr. Dovo Zauniaus mirties . . .
Konstantinas Jablonskis.........287
Penkeri metai po Karolio Drungos mirties.........295
Neverta slėpti nei savo, nei savo krašto klaidų
Aleksandro Merkelio Smetona ir Smetonos Lietuva . . .
Mykolo Krupavičiaus atsiminimai.........308
Nereikalingas lakavimas ir priešų ieškojimas.........312
Balys Sruoga mūsų atsiminimuose..........326
Bespalvis Mykolas Krupavičius.........335
K. Škirpos Sukilimą paskaičius.........346
Augustinas Voldemaras - recenzentas ir kritikas.........
Ilgai laukta Zenono Ivinskio istorija.........363
Dr. Alberto Geručio Petras Klimas.........371
Petro Klimo atsiminimų knyga.........384
Filosofuojantis Maceina.........387
Monografija verta dr. Jono Šliūpo........398
Katras Galvanauskas rašė knygą?..........411
Baisiai keista knyga.........416
Iš draugų, kai pažiūriu, man nedaug bepaliko
Adolfas Šapoka EXIIT.........421
Juozą Bačiūnų palydėjus.........427
Nukentėjo Lietuvos istorijos mokslas.........430
Prisiminimui: Juozapas Stakauskas.........435
Išėjęs negrįžti.........438
Atviras žodis, tartas su pagarba.........443
Leonardą Dambriūną palydint..... 448
Su Simu Sužiedėliu atsisveikinant.........451
Su istoriku Juozu Jakštu atsisveikinant.........454
Danai Vasiliauskienei mus palikus.........457
Su Algirdu Greimu atsisveikinant.........459
Miltonas Starkus (1925-1992).........462
V in c o T ru m po s su g r įž im a s
Vincas Trumpa gimė 1913 m. gruodžio 2 d. Paliepių kaime,
kuris pirmosios Nepriklausomybės metais priklausė Kėdainių
apskričiai, Ariogalos valsčiui. Vaikystė prabėgo atokiame iš dviejų
pusių miškų apsuptame viensėdyje, vienuolikos vaikų šeimoje ir
išliko atmintyje kaip bene laimingiausi gyvenimo metai, visiškai
nepanašūs į Juozo Baltušio „parduotąsias vasaras“. Ypač įsiminė
kažkokios vidinės šilumos, ryšio su gamta, o svarbiausia, visiško
i
saugumo jausmas.
„Išėjimas iš kaimo“ prasidėjo mokantis Kėdainių gimnazijoje.
Žinojo, kad „prie žemės“ negrįš, nors dėl tikrojo pašaukimo gana
ilgai suko galvą. 1933 m. atvykęs į Kauną studijuoti, dar nebuvo
visiškai apsisprendęs ką, nes gimnazijoje visi dalykai sekėsi maž
daug vienodai gerai. Traukė gamtos mokslai, matematikos moky
tojas Juozas Kartanas agitavo studijuoti matematiką, tačiau
žymaus tautosakininko Jurgio Elisono paveiktas pasirinko lietu
vių kalbos ir literatūros studijas. Bet ir vėl - žinių troškimo
genamas pavaikščiojęs į profesoriaus Levo Karsavino visuotinės
istorijos paskaitas, po pirmo semestro perėjo į istorijos skyrių.
Tai jau buvo galutinis apsisprendimas.
Kadangi anuomet Vytauto Didžiojo universitete nebuvo priva
lomo paskaitų lankymo, o išklausius kursą nebuvo reikalaujama
1 V. Trumpa, „Žmogus be Dievo. Autobiografiniai škicai“, Metmenys, 1987, nr. 53,
p. 129.
7
tuoj pat išlaikyti ir egzaminą, daugeliui studentų studijos nusi
tęsdavo. Netrūko ir „amžinųjų studentų“. Tačiau V. Trumpa buvo
tarp uoliųjų ir baigė universitetą per ketverius metus, kaip ir
priklausė. Taip jau lemtingai sutapo, jog kaip tik tuo metu Lie
tuvos pasiuntinys Prancūzijoje Petras Klimas ėmė rūpintis, kad
kas nors iš Lietuvos istorikų atvyktų į Paryžių pastudijuoti Pran
cūzijos ir Lietuvos santykių. Švietimo ministerijoje P. Klimo inicia
tyva susilaukė pritarimo ir buvo nutarta įsteigti specialią stipen
diją, o profesorius Ignas Jonynas rekomendavo, kad ji būtų
paskirta V. Trumpai.
Dar universitete (1936 m. pradžioje) rašytoje autobiografijoje
V. Trumpa pažymėjo, jog norėtų dirbti mokslinį darbą: „Perskaitęs
gerą veikalą iš istorijos, neiškenčiu nepasidalijęs įspūdžiais ir
nepasigėrėjęs spaudoje jauno Lietuvos mokslo laimėjimais. Moks
lui jaučiu nepaprastos pagarbos, taip kad susidarius aplinkybėms
drįsčiau ir visai jam pasišvęsti.“2 Todėl pasiūlymą vykti pratęsti
studijų į Sorbonos universitetą bei paieškoti Prancūzijos archy
vuose netyrinėtų šaltinių apie Lietuvos ir Prancūzijos santykius
XVI-XVII a. priėmė nesvyruodamas. Vėrėsi perspektyva pagilinti
Vytauto Didžiojo universitete įgytas žinias, praplėsti akiratį ir
pradėti naują vagą istorijos dirvonuose. Ir tikrai, Prancūzijos
archyvuose aptikus dar niekieno nepanaudotos medžiagos, kilo
mintis rašyti daktaro disertaciją apie Liudviko XIV laikų Prancū
zijos santykius su Lietuva. Lietuvių istoriografijoje tai buvo viena
iš didžiausių spragų.
Tęsdamas Pacų proprancūziškos orientacijos tyrinėjimus,
1939 m. vasarą V. Trumpa išvyko rinkti medžiagos į Lenkiją,
tačiau bestudijuojant Pacų korespondenciją Krokuvos Čartoriskių
bibliotekoje, Vokietija užpuolė Lenkiją. Skubiai parvykęs į Kauną
ir pusmetį padirbėjęs ką tik įkurtame Antano Smetonos lituanis
tikos institute Istorijos skyriaus sekretoriumi 1940 m. pradžioje
vėl išvyko užsienin. Šį kartą ne mokslo reikalais, o kaip Lietuvos
1 V. Trumpos 1936 02 09 autobiografija, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 631,
ap. 3, b. 763,1. 3.
8
aido korespondentas į Briuselį. Bet ši misija greitai nutrūko, nes
gegužės mėn. Belgiją užėmė Vokietijos kariuomenė. Kol gavo
vokiečių karo komendanto leidimą grįžti į Lietuvą, ją okupavo
Raudonoji armija. Taigi namo išsirengė sunkia širdimi, nieko tikro
nežinodamas apie tai, kas iš tiesų ten dedasi. Graužė abejonės, ar
ne geriau būtų pasilikti Vakaruose, tačiau nebuvo su kuo pasitarti.
Pakeliui užsukęs į Lietuvos pasiuntinybę Berlyne, patyrė, kad ir
jos darbuotojai pasimetę. Vis dėlto dauguma buvo nusiteikę
važiuoti namo, ir tai padėjo galutinai apsispręsti.
Kai 1940 m. liepos mėn. parvyko j Lietuvą, Lietuvos aidas dar
nebuvo uždarytas, bet redakcijoje šeimininkavo jau visai kiti
žmonės. Vis dėlto ryžosi užeiti paprašyti už tris mėnesius neiš
mokėtos algos. Už redaktoriaus stalo sėdėjęs vyriškis gerokai
nustebo dėl tokio „akiplėšiškumo“, tačiau sumokėjo tai, kas
priklausė, ir liepė kuo greičiau išsinešdinti. Prasidėjo visiškai
kitoks gyvenimas, kuriame bene sunkiausia buvo susitaikyti su
staigiu ir kardinaliu vertybių perkainojimu. Šiaip taip pavyko gauti
mokytojo vietą Kauno 6-ojoje gimnazijoje, tačiau ateitis buvo
visiškai neaiški. Nesaugumo jausmas ypač sustiprėjo, kai 1941 m.
birželio viduryje per Lietuvą nuvilnijo masinių trėmimų banga.
Todėl nekeista, jog nemaža Lietuvos gyventojų, išskyrus, žinoma,
žydus, sveikino vokiečių kareivius kaip tikrus išvaduotojus. Tačiau
greitai pranyko ir ši iliuzija.
I. Jonynas nepaliovė rūpintis savo gabiu mokiniu ir pasistengė,
kad Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto taryba
1941 m. rudenį išrinktų V. Trumpą vyresniuoju asistentu. Persikė
lęs gyventi į Vilnių, jame ir praleido visą vokietmetį dėstytojau
damas universitete. 1943 m. vokiečiams jį uždarius, dirbo Vilniaus
miesto archyve.
1944 m. vasarą, Raudonajai armijai vejant vokiečius iš Lietu
vos, į Vakarus pasitraukė apie 63 tūkst. jos gyventojų. Tame
pabėgėlių sraute buvo ir V. Trumpa, nes antrojo sovietmečio
išgyventi nebenorėjo. Nors iš tarybinių lėktuvų mėtomuose atsi
šaukimuose buvo teigiama, jog plačiai paplitusios kalbos apie
9
Lietuvą užgriūsiančius bolševikų žiaurumus viso labo tėra „vokie
čių ir jų pakalikų“ skleidžiamos paskalos, nebeturėjo iliuzijų, jog
galės ramiai gyventi. Kas žino, ar nebūtų buvęs išvežtas į Sibirą,
kaip buvo išvežti du jo broliai ir sesuo?
Taip prasidėjo naujas gyvenimo etapas, ir daug ką reikėjo pradėti
iš pradžių. Nors turėjo aukštąjį išsilavinimą, buvo dėstęs univer
sitete, tačiau persikėlus gyventi j JAV visa tai nieko nereiškė. Tad
turėjo pastudijuoti dar ir Kalifornijos universitete. Teko dirbti ir
visai nekvalifikuotą darbą: restorane ant stalų dėlioti indus, sargauti
mokykloje. Laimei, turėjo didelį bagažą, kurio galėjo pavydėti dau
gelis - mokėjo daug kalbų: rusų, lenkų, vokiečių, prancūzų, anglų,
lotynų, esperanto. Tai ir padėjo įsidarbinti JAV Kongreso biblio
tekoje, kurioje ir dirbo iki pat pensijos. Tai nebuvo darbas, kuriam
ketino paskirti visą savo gyvenimą, tačiau dirbdamas bibliotekoje
galėjo gauti reikiamos literatūros bei šaltinių publikacijų.
Anot V. Trumpos, istorikas be tėvynės - tai tarsi valstietis be
savo žagrės, todėl gyvenant svetur beveik neįmanoma rimčiau
tyrinėti savo krašto istorijos. Iš tiesų nė vienas iš Lietuvos pasi
traukusių istorikų negalėjo darbuotis visa jėga. Iš dalies dėl to,
jog dauguma iš jų Lietuvos istorijos tyrinėjimams galėjo skirti tik
laisvalaikį, bet labiausiai pančiojo rankas archyvinių šaltinių
trūkumas. Nelengva būdavo gauti ir spausdintų šaltinių bei isto
rinės literatūros. Tačiau, palyginti su tarybiniais tėvynainiais
istorikais, jie turėjo vieną neabejotiną pranašumą. Kaip žinia,
istoriko darbas neapsiriboja vien naujų faktų suradimu. Dar
svarbiau tų faktų interpretacija, apibendrinimas, sujungimas į
visumą, o tam reikia ne tik didesnės protinės įtampos, kvali
fikacijos, bet ir kūrybinės laisvės. Jos tarybiniais metais nebuvo
ne tik istorikams, bet ir rašytojams, dailininkams, žodžiu, visiems
kūrybos žmonėms.
Tiesa, tam tikrų kūrybinės laisvės problemų egzistavo ir išeivi
joje. Iš dalies dėl didelės konfrontacijos su tėvynėje viešpataujančia
tarybine santvarka, tačiau buvo ir „vietinio“ pobūdžio priežasčių.
Gana didelė išeivių dalis, tautinio identiteto išsaugojimo vardan,
io
gyveno tarsi dvasiniame gete, o bet koks uždarumas nenuteikia
blaiviai, kritiškai savianalizei. Nemaža visokių įtampų kildavo ir
dėl iš Lietuvos išsivežto partinio susiskaldymo bei didelės prieš
priešos.
V. Trumpos įsitikinimu, uždarumas - tai silpnumo požymis,
todėl negali būti draudžiamų temų, o tuo labiau nereikia slėpti
nei savo krašto, nei savo pačių klaidų. Gerai įsidėmėjęs savo
mokytojo L. Karsavino žodžius, jog kiekvienas istorikas turi būti
truputį skeptikas, nuosekliai laikėsi principo, kad skepticizmas,
kaip metodas, yra kiekvieno mokslo ir bet kokios kūrybos pagrin
das. Taigi nieko nuostabaus, kad rašydamas gana „jautriomis“
pilietinės ir kultūros istorijos temomis, ypač svarstydamas lietuvių
nacionalinio judėjimo XIX a., tautinės savimonės formavimosi,
gyvenimo svetimųjų priespaudoje problemas, yra sukėlęs ne vieną
kontroversiją, išprovokavęs karštą diskusiją. Skeptikai nėra per
daug mėgstami ir iš romantinės istorijos puoselėtojų susilaukia
priekaištų esą jiems „nėra nieko šventa“, o nuolatinis abejojimas
kartais palaikomas tiesiog neapsisprendimu ar net nesugebėjimu
nustatyti „tikrą“ tiesą. Atsakydamas į tai, V. Trumpa rašė: „Kai
kas ir man yra priekaištavęs, kad mano rašiniuose per daug tokių
žodelyčių, kaip kažin, turbūt ir ypač galbūt. Būdamas iš esmės
skeptikas, sąmoningai vengiu per daug griežtų teigimų, vis prileis-
damas galimybę, kad mano tiesa galbūt nėra vienintelė ar galutinė
tiesa. Dažnai prisimenu G. K. Chestertono žodžius, kad ,išmin
tingas žmogus yra tas, kuris mano, kad kvailys ne visados klysta1.
Iš to ir plaukia mano skepticizmas“3. Pasitaikydavo ir aštriau
pasisakyti. 1964 m. Margutyje išspausdintame straipsnyje „Gal
prisimintinas ir Simonas Daukantas“ ne be kartėlio pastebėjo:
„Mums labiau patinka tokie raštininkai, kurie sąmoningai mus
klaidina, o ne tie, kurie bando saugoti nuo apsirikimo.“
Yra istorikų, kurie nelabai rūpinasi savo tekstų kalba bei stiliu
mi ir nesigaišina ieškodami kokio nors sinonimo ar vaizdingesnio
3 V. Trumpa, „Žmogus be Dievo“, Metmenys, 1987, nr. 53, p. 129.
palyginimo. Tarsi „mokslo kalboje“ to visai nereikėtų. V. Trum
pa - priešingai. Jam svetima abstraktaus, neįtaigaus, neišraiškingo
„mokslinio“ stiliaus kalba, todėl ir „labai rimtuose“ straipsniuose
nevengia pateikti tokių palyginimų, kuriuos perskaitęs jau nebeuž-
mirši. Pavyzdžiui, kad ir tokio, pavartoto straipsnyje „Lietuvos
nepriklausomybės idėja“: „Jos [Lietuvos - G.R.] vadovaująs
sluoksnis, beveik per tris šimtmečius įsikibęs į Lenkijos skverną
kaip kokia kvailai įsimylėjusi mergšė net valstybės agonijos va
landoje tesapnavo vieną vienintelį sapną - kaip išlikti ištikimai
savo sužieduotiniui Lenkijai, net savo vardo išsižadėdama.“4
Tačiau, anot V. Trumpos, būtų neblogai, jeigu visi mokslininkai,
ypač istorikai, nespaustų per daug plunksnos darydami išvadas.
Tai ir turėjo galvoje, kai straipsnyje apie savo bičiulį poetą Joną
Aistį rašė: „Ir apie tautos likiminius klausimus poetas gali rašyti
ir ,žąsies paslėpsnio papurusia plunksnele1, ir iki baltumo įkaitintu
yldeginiu, o istorikas ir filosofas ir vieno, ir kito turėtų vengti.“
Nuo 70 metų aukštumos apžvelgdamas savo gyvenimą, V. Trum
pa yra pasakęs, jog taip ir prasiblaškė tarp istorijos ir žurnalistikos.
Gal ne visai taip. Ir skaitant jo publicistinius straipsnius, visur
matyti, jog profesionalaus istoriko rašyta. Beje, ta pačia proga
savo bičiulio Henriko Žemelio paklaustas, kuri sritis - istorija,
ar žurnalistika - arčiau širdies, savikritiškai pareiškė: „Nei viena,
nei kita. Aplamai esu tinginys ir nemėgstu jokių rašto darbų. O
kad taip galėčiau sekti sportą ir skaityti kriminalinius romanus!“3
Nėra šiuose žodžiuose nei pozos, nei perdėto kuklumo, tačiau
kad taip kiekvienam tokį „tinginiavimą“...
V. Trumpa vienas iš pirmųjų stojo prieš Lietuvos izoliacijos
politiką paremdamas jaunųjų išeivijos intelektualų šūkį „Veidu į
Lietuvą!“ ir yra gavęs už tai šiek tiek mušti. Tačiau būdamas ne
iš bailiųjų optimistiškai tvirtino, jog Lietuva ne taip jau blogai
4 „Lietuvos nepriklausomybės idėja“, in V. Trumpa, Lietuva XIX amžiuje, Chicago,
1989, p. 132.
5 „Nuo istorijos iki žurnalistikos. Pokalbis su Vincu Trumpa“, Akiračiai, 1984, nr.
L P- 7.
t z
