Table Of ContentJONAS LAŠI C KIS
cApie „
ž e m a ič iu ,
k it u
SARMATU
BEI
NETIKRU
KRIKŠČIONIU,
DIEVUS
VILN IUS -1969
J O HAN. LAS ICH POLONI
De
DIIS
SAMAGITARUM
CAETE RORUMQUE
SARMATARUM
ET
TALS ORUM
CHRISTIAN ORUM
^uncprim um per
I.IAC. GRASSERUM, C.P.
<?x manu script oyluthentico
edite
ВА5ІЕЕЛЕ
cAPUD CONRADUM VVAI.DK1RC1ÜU.M
MDCXV
REDAKCINE KOMISIJA:
K KORSAKAS (pirm.)
A. VENCLOVA, R. ŠARMAITIS, J. JURGINIS. J. LEBEDYS.
A. MALDONIS
PARUOŠĖ
JUOZAS JURGINIS
PRATARMĖ
Jono Lasickio rašinys „Apie žemaičių dievus' yra
vos 18 puslapių dydžio. Tačiau /o aiškinimų prirašyta
kelias dešimtis karių daugiau. Skaitant tekstą, žinotini
ir aiškinimai. Todėl čia šalia veikalėlio vertimo / lietu
vių kalbą dedamos žinios apie rašinį, skelbiami J. La
sickio biogralijos duomenys, pateikiama tyrinėjimų ap
žvalga Ir pridedami paaiškinimai, kuriuose aiškinami
žodžiai, sąvokos ar ¡vykiai numeruoti tai s pačiais skail-
menimis, kurie vertimo tekste yra skliausteliuose prie
atitinkamų žodžių.
Dedamas taip pat lotyniškas originalo tekstas, paim
tas iš Lietuvos TSR Mokslų akademijos Centrinės bib
liotekos retų spaudinių skyriaus (signatūra jjĮį).
Žemaitiškų dievų, žodžių sąvokų ar posakių rašyba
vertime palikta tokia, kokia buvo lotyniškame origina
le, nes jie tyrinėtojų aiškinami nevienodai ir tie aiški
nimai ne visi laikytini galutiniais. Jie surašyti allabeti-
ne seka tyrinėjimų apžvalgoje su prasmės aiškinimų
variantais. Neįrašyti tie „dieviški" arba ypatingi žo
džiai, kurie priskiriami nebe žemaičiams, o kitiems „sar-
matams" ir J. Lasickio paimti iš spausdinto Jono Ma-
Jeckio pranešimo pirmajam Karaliaučiaus universiteto
rektoriui Jurgiui Sabinui.
Tyrinėjimų apžvalgoje ir paaiškinimuose stengiama
si pasakyti, kaip tas ar kitas autorius vertina J. Lasic
kio žinių visumą ir kaip aiškinu lietuvišku žodžiu pa-
7
vadintą dievybę, nevengiant pridurti ir vieną kitą savo
pastabą. Visa tai turėtų sudaryti gana jdomų lietuvių
kultūros istorijos lapą, kuris reikalingas ir tyrinėtojui,
ir studentui lituanistui, Ir šiaipjau savosios tautos isto
rijos mylėtojui.
ŽINIOS APIE RASINIO LEIDINIUS
XVI a. publicisto ir istoriko Jono Lasickio rašinys
„Apie žemaičių, kitų sarmatų (1) bei netikrų krikščionių
dievus"1 sutrumpintai vadinamas pirmaisiais trimis lo
tyniškos antraštės žodžiais: „Apie žemaičių dievus". Jis
išspausdintas 1615 m. Konrado Valdkircho spaustuvėje
Bazelyje, Šveicarijoje, drauge su Mykolo Lietuvio frag
mentais „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius"2.
Toje pačioje knygelėje, be rašinio „Apie žemaičių die
vus", ¡dėti dar kiti du J. Lasickio lotyniškai parašyti da
lykai, būtent: „Apie armėnų religiją" ir „Apie Stepono
Batoro karaliavimo pradžią". Visi jie išspausdinti po au
toriaus mirties.
Šią Mykolo Lietuvio ir Jono Lasickio rašinių knygelę
sudarė ir išleido Jonas Jokūbas Graseris (I. Iac. Grasser),
Šveicarijos reformatų profesorius, dedikuodamas ją Ok-
tavianui Aleksandrui, Pronsko kunigaikščiui. Dedikaci
joje sakoma, kad pirmasis (Mykolo Lietuvio) veikalas
parašytas 1550 m. ir skirtas karaliui Žygimantui Augus
tui, o antrasis (Jono Lasickio) — 1580 m. ir skirtas Slucko
kunigaikščiui Aleksandrui, kuris autoriui, matyt, buvo
kuo nors įsiteikęs.
1 Johan. Lasicii Poloni. De Diis Samagitamm caetero-
rumque Sarmatarum et falsorum Christianorum.
! Mlchalonis Lituani. De moribus Tartarorum. Lituano-
rum et Moschorum. Originalo tekstas Ir lietuviškas lo vertimas pa
skelbti knygoje: Mykolas Lietuvis. Apie totorių, lietuvių Ir
maskvėnų papročius. Vilnius, 1966.
Nors J. Lasickis parašė ir išspausdino keletą didesnių
darbų3, tačiau iš viso jo literatūrinio palikimo didžiausią
susidomėjimą ir daugiausia ginčų sukėlė rašinys „Apie
žemaičių dievus". Jį 1627 m. perspausdino Elzeviro lei
dykla Leidene (2), Įdėdama į daugelio autorių rinkinį,
pavadintą „Lenkijos karalystės, Lietuvos, Prūsijos, Livo
nijos ir t.t. santvarka arba padėtis"4. Sis veikalas buvo
išleistas net du kartus — 1627 ir 1642 m.
J. Lasickio rašinys mokslo reikalams buvo leidžiamas
ir XIX a. Pirmas tai padarė garsusis vokiečių pasakinin-
kas Jokūbas Grimas (1785—1863), tačiau jis išleido tik
ištraukas, atsisakydamas įvadinės dalies ir keliose vie
tose nusikalsdamas teksto tikslumui.5 Visą tekstą per
spausdino Vilhelmas Manhartas6 (3). Sį leidimą pakar
tojo 1936 m. Latvių literatūros draugija.7 Pastarajame
leidime tik pataisyta kiek rašyba. Vertimą į lenkų kalbą,
tiesa, ne visą, paskelbė A. Rogalskis 1823 m.8 (4).
Lietuvių tautosakos tyrinėjimuose ir Lietuvos isto
riografijoje šis J. Lasickio rašinys nuolat minimas ir ko
mentuojamas. Prof. Igno Jonyno (1884—1954) jis buvo
išverstas į lietuvių kalbą ir studentų naudojamas mokslo
ä Clades Dantiscana anno Domini MDLXXV1I, XVII Aprilis... de
scripta, 1577; Historia de ingressu Polonorum in Valachiam cum Bog-
dano Voivoda et caede Turearum. Frankfurt. 1578; De Prussorwn,
Moscovitarum et Tartarorum religione, sacrificiis, nuptiarum funerum
ritu. E diversis scriptoribus... Spira, 1582.
' Respublica sive Status Regni Poloniae, Utuaniae, Prussiae. Livo-
niae etc. Diversorum Autorum. Leiden, 1627 (p. 290—3091, Leiden,
1642 (p. 270-287).
5 Haupts Zeitschrift für deutsches Altartum (1841). I, p. 138—149.
0 Beiträge zur Mythologie der lettischen Volker. Johan. Lasicii de
Diis Samagitarum caeterorumque Sarmatarum et falsorum Christia
norum. Mit Erläuterungen von W. Mannhardt und einigen Bemerkun
gen von A. Bielenstein. „Magazin der Lettisch- Literarischen Gesell
schaft". B. d. 14, Mitau. 1868. Tas pats i*£jo atskiru atspaudu.
Wilhelm Mannhardt. Letto-Preussische Götterlehre.
„Magazin der Letisch- Literarischen Gesellschaft". XXI, S 352—365.
Riga. 1936.
* O bözkach zmudzkich. „Dziennik Wlleftski", 1823, t. I. 3.
10
reikalams, perrašinėjant tekstą ištisai arba dalimis. Ta
čiau nei visas, nei dalimis jis lietuvių kalba nebuvo
išspausdintas, o vertimo rankraštis, matyt, susidėvėjo ir
dingo. Dabar šis gana tolimos praeities paminklas skel
biamas pirmą kartą lietuvių kalba. Iš lotynų kalbos jį
išvertė filologijos mokslų kandidatas Leonas Valkūnas.
Greta vertimo dedamas fotografuotas lotyniškas ori
ginalo tekstas, galįs daug kuo padėti tyrinėtojams ir pa
iliustruoti anų laikų spaudos techniką. Lotyniškoji kny
gelė9 su J. Lasickio rašiniu išspausdinta Bazelyje 1615 m.
Tais pačiais metais ji pateko ir į kito šio miesto spaus
tuvininko Liudviko Kenigo leidinį, sutrumpintai vadi
namą Herburto Kronika.10 Išeitų, kad Bazelyje tuo pačiu
metu M. Lietuvio ir J. Lasickio rašiniai buvo išleisti du
kartus.
Tuo keistu reiškiniu domėjosi J. Lasickio tyrinėtojai.
V. Manhartas pirmas norėjo patikrinti, ar identiški tų
leidinių tekstai. Iš grafo Krasinskio bibliotekos (5) jis
gavo Herburto Kroniką, tačiau iš jos kažkieno barba
riška ranka Mykolo Lietuvio ir Jono Lasickio tekstus
buvo išplėšusi. Bent taip jis spėjo, kito ko neįtardamas.
Karališkoji biblioteka Berlyne savo kataloge skelbė
turinti nesužalotą Herburto Kronikos egzempliorių, ta
čiau, kada V. Manhartas panoręs jį gauti, paaiškėję, kad
’ Michalonis Lituani. De moribus Tartarorum, Lituano-
rum et Moschorum, Fragmina X multiplici Historia reierta et Johan.
Laslcii Poloni, De Diis samagitarum caeterorumq. Sarmatarum,
et falsorum Christianorum, Item de religione Armeniorum, Et de
initio Regiminis Stephani Batorii. Nunc primum per I. Iac. C'.rasserum.
C. P. ex Manuscripto Authentico edite, Basileae, Apud Conradum
Waldkirchium, MDCXV.
10 Johannis Herburti de Fulstin Regni Polonici Senatoris Ci.
Chronicon seu Rerum Polonicarum conpendiosa descriptio. Accesserunt
ex manuscripto Michalo Lituanus de moribus Tartarorum, Lituanorum
et Moshcorum, Joannes Lasicius de Dils Samagitarum etc. de reli
gione Armeniorum. Item de introitu Regis Stephani Batori, Cum pri
vilegio Caesareo, Basileae, apud Ludovicum Koenig, A. MDCXV'.
Il
jis jau prieš keturias dešimtis metų dingęs. Tokiu būdu
V. Manhartui nepavyko tekstų sutikrinti. Vėliau A. Mie-
žinskis (6) Zalcburgo studentų bibliotekoje radęs Her-
burto Kroniką ir nustatęs, kad iš tiesų prie jos pridėti
tie patys J. Graserio pateikti M. Lietuvio ir J. Lasickio
tekstai. Ar tie tekstai spausdinti tik Valdkircho spaustu
vėje, kurių vieni lankai susiūti į atskirą knygelę, o kiti
pridėti prie Herburto Kronikos, ar jie Kenigo spaustu
vėje naujai surinkti, liko nepatikrinta, nes A. Miežinskis
neturėjo Graserio sudarytos knygelės originalo. Šiaip ar
taip būtų, mūsų turimas originalas yra pirminis. V. Jas-
kevičius naudojosi Lasickio teksto mikrofilmu, padarytu
iš Herburto Kronikos. Jis nenurodo, iš kurios Europos
bibliotekos mikrofilmą gavo.
Upsalos universiteto biblioteka (Švedijoje) turi Her
burto Kroniką (Sign. D 218), kurios tekstas prasideda
dedikacija: Serenissimo principi et domino DN Sigis
mundo Augusto. Dedikacija parašyta 1571 m. Į knygos
puslapių numeraciją ji neįeina. Nuo pirmo puslapio pra
sideda Compendiosae Polonorum historiae ir baigiama
368 psl. Toliau be numeracijos eina indeksas: Rerum et
verborum. Mykolo Lietuvio ir Jono Lasickio raštų čia
nėra. Knyga įrišta pergamentu, išplėšimo žymių joje
nesimato. Peršasi tokia išvada: Kenigo knyga, pavadin
ta Kronika, spausdinta ne ištisai, o sudaryta iš dviejų
spaudos vienetų — iš Kronikos ir iš anksčiau išspaus
dintos Valdkircho knygelės su M. Lietuvio ir J. Lasickio
raštais, surišant jas abi drauge. Egzempliorių skaičius
buvo nevienodas, todėl Krasinskio ir Upsalos bibliote
kose atsirado Kenigo leidinys be Valdkircho priedo.
12
JONAS LASICK.1S
APIE ŽEMAIČIŲ, KITŲ SARMATŲ BEI
NETIKRŲ KRIKŠČIONIŲ DIEVUS
Žemaitija prieina prie Baltijos jūros, o šioji yra tri
kampio pavidalo, 70 vokiškų mylių ilgio. Šią žemę nuo
Prūsijos skiria Nemuno upė, nuo Kuršo, Livonijos sri
ties,— Helingegau [Šventoji). Šios ir kitos provincijos
ligi Boristeno (Dniepro), įtekančio Į Juodąją jūrą, pri
pažįsta Lenkijos valdžią. Vienoje šios miškingos srities
dalyje yra Karaliaučius su labai garsia akademija, įsteig
ta 1544 Kristaus metais, rugpiūčio 17 d. Siame krašte
gyvena senieji prūsai, kalba ir papročiais skiriąsi nuo tų
germanų, kurie šiandieną, sumišę su lenkais, yra įsikūrę
Prūsijoje.
Senieji (rašytojai) pasakoja, kad samagitų (jie patys
save vadina žemaičiais) protėviai buvę italai. Imperato
rius Neronas, ketindamas traukti į karo žygį, kvietęs
į jį taip pat romėnų tremtinius, gyvenančius nederlingo
je Giaro saloje. Tačiau šie, bijodami imperatoriaus žiau
rumo, išžudė kvietėjus, du ar tris kartus atplaukusius
pas juos, o patys jų laivais nuplaukė į Juodąją jūrą.
Iš čia jie per miškingas stepes (tų miškų didelė dalis
šiandieną jau iškirsta ir šios vietos vadinamos Rusija.
Podolija ir Lietuva), kur kitados romėnai keliaudavo
medžioti, prasiskverbė ligi Baltijos jūros, kurią rusai
pagal vieną variagų tautą, tada priklausiusią Livonijai,
vadina Variagų jūra. Kad šitai yra buvę, rodo šios tau
tos stabmeldystė ir apsukrumas, panašūs į romėnų, o
