Table Of Contentj. SUZDALSKIS, B. SELECKIS, M. GERMANAS
ANT SEPTYNIŲ KALVU
SENOVĖS ROMOS
KULTŪROS APYBRAIŽOS
ŠVIESA • KAUNAS • 1969
io. fi. čy3M^ibCKHa b. n. cejieukma ,
M. 10. TEPMAH
HA CEMH X0J1MAX
MocKBa, 1965
VERTE A. SUBAČIUS
Romos poetų kūrinius bei jų ištraukas vertė
A. Dambrauskas. Lukrecijaus poemos ištrau
kos paimtos iš M. Račkausko versto lietuviš
kojo leidimo, išėjusio 1964 metais.
ĮVADAS
„Nebe madoj kalba lotynų..." — rašė
A. Puškinas daugiau kaip prieš šimtą keturiasdešimt metų, ir
šią frazę, virtusią priežodžiu, kartais galima išgirsti ir dabar.
Tačiau, kartodami šiuos žodžius, mes negalvojame, ar teisin
gai jie atspindėjo visuomenės požiūrį į lotynų kalbą Puškino
epochoje ir kiek teisinga ši mintis mūsų laikais.
Garsioji „Eugenijaus Oniegino" pirmojo skyriaus frazė by
loja apie nepakankamą romano herojaus išprusimą ir anaiptol
netaikoma pažangiesiems XIX amžiaus pradžios žmonėms. Pa
vyzdžiui, ir apie patį Puškiną negalima pasakyti, kad jis
su romėnų kultūra buvo tik tiek susipažinęs, kiek reikia „su
prasti epigrafams". Licėjuje, kuriame mokėsi Puškinas, senovės
Romos kalbai ir kultūrai buvo skiriama tiek daug dėmesio,
kad šie dalykai sudarė pagrindinę visos lavinimo sistemos
dalį. Tame pačiame „Oniegine" Puškinas prisimena, kaip jis,
3
laisvu nuo pamokų metu pasitraukęs į nuošalią vietą, mėg
davo skaityti lotyniškai parašytus romėnų autorių kūrinius.
Paimkime bet kurio Puškino kūrinių rinkinio turinį ir įsiti
kinsime, kad poetui artimi ir brangūs šlovingi antikinės istori
jos vardai bei įvykiai: „Iš Horacijaus", „Iš Katulo", „Licini-
jui", „Lukului pasveikus", „Sekimas senove"... Kiekvienam ma
žumą prasilavinusiam Puškino amžininkui vardai, paveikslai ir
palyginimai, pasitaikantys jo eilėraščiuose, atrodė natūralūs
ir buvo suprantami. Netgi Onieginas, kurio išsilavinimą Puš
kinas išjuokia, galėjo „šnekėti apie Juvenalį", pacituoti kelias
„Eneidos" eilutes ir pareikšti savo, tegul ir nelabai pagrįstą,
nuomonę apie Homerą ir Teokritą.
Daug laiko, arba, kaip įprasta sakyti, daug vandens nute
kėjo nuo tų dienų, kai Puškinas rašė „Eugenijų Onieginą";
gyvenimas pažengė toli į priekį. Mokslo žinios tiek išsiplėtė,
kad jaunoji karta dabar jau negali greta gamtos ir technikos
mokslų pagrindų lygiai nuodugniai studijuoti mums tolimą
vergovinės visuomenės kultūrą. Mūsų laikais lotynų kalba
tarsi galutinai „išėjo iš mados". Ne taip dažnai dabar gali su
sidurti su žmogumi, kuris mokėtų atmintinai dvi — tris „Enei-
dos" eilutes arba galėtų be žodyno suprasti lotynišką epigra
fą, kuriuo prasideda sekantis, antrasis „Oniegino" skyrius. O
argi tai iš tikrųjų labai reikalinga? Cituoti „Eneidą" anaiptol
nebūtina, lotyniškas dabartinių leidinių epigrafas visada paaiš
kinamas pastabose, o lotyniškasis „vale", kuriuo Eugenijus
Onieginas mėgo baigti savo laiškus, nei kiek ne geresnis už
lietuvių „lik sveikas", „viso gero" ar „sudie".
Tačiau „lotyniškojo palikimo" likvidavimo reikalai kur kas
sudėtingesni, negu gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Antikinė
kultūra taip ilgai buvo neatskiriama švietimo dalis, kad žino
mieji klasikinės senovės posakiai, priežodžiai, įvaizdžiai ir pa
lyginimai tarsi įgavo pilietines teises ir tapo neatskiriama
šiuolaikinių tautų kultūros dalimi. Netgi patys to nejausdami,
mes nuolatos naudojamės senovės kultūriniu palikimų.
4
Imkime, pavyzdžiui, posakį, kurio pradedama viena anks
tesniųjų pastraipų: „daug vandens nutekėjo". Skaitydamas ar
ba girdėdamas šią taip įprastą frazę, nejučiomis imi vaizduotis
plačią upę, be pertrūkio plukdančią jūron tūkstančius ir mili
jonus kubinių metrų vandens. Tačiau šio posakio kilmė netari
jokio ryšio su upėmis ir upeliais. Perskaitę šią knygą, jūs
sužinosite, kad tekančiu vandeniu senovėje buvo matuojamas
laikas. Spyruoklinių laikrodžių žmonės tada dar neturėjo, ir
apsiniaukusią dieną sužinoti valandas buvo galima tik iš van
dens laikrodžio: kiek nutekėjo vandens— tiek laiko praėjo.
Kasdien, kas valanda ir dargi kas minutė mes vartojame,
skaitome ir girdime posakius bei žodžius, atsiradusius antikos
laikais. Ne veltui vienas marksizmo kūrėjų Fridrichas Engel
sas rašė: „Be pagrindo, padėto Graikijos ir Romos, nebūtų
buvę šiuolaikinės Europos". Literatūroje ir mene, architektū
roje, švenčių ir viešųjų pasilinksminimų organizacijoje, valsty
binėje ir civilinėje teisėje, dabartinių armijų strategijoje ir
taktikoje mes dažnai susiduriame su pavadinimais ir papro
čiais, kurių kilmę galime išaiškinti, tik nukreipę žvilgsnį į an
tiką. Mokslo disciplinų pavadinimai, mūsų draugų vardai,
mėnesių, o kai kuriose kalbose ir savaitės dienų pavadinimai,
tokie mums įprasti žodžiai, kaip proletaras, internacionalas,
kalendorius, literatūra,— visa tai gali būti suprasta, tik įsigi
linus į senovės Romos kultūrą.
Garsusis prancūzų rašytojas 2. B. Moljeras vienoje savo
komedijoje pavaizdavo obskurantą išsišokėlį Žurdeną, kuris
tik senatvėje, nepaprastai nustebęs, sužinojo, kad visą gy
venimą kalbėjo proza.
Tokioje padėtyje gali atsidurti kiekvienas, kas nepasistengs
nors bendrais bruožais susipažinti su kilme bei istorija tų
pavadinimų ir papročių, kurie kažin kada įaugo į mūsų tau
tos gyvenimą, bet kurių ištakos yra klasikinėje senovėje.
Ši knyga skirta įvairioms senovės Romos kultūros pusėms
5
nušviesti. Tačiau kiekvienos tautos kultūra yra neatskiriamai
susijusi su jos istorija.
Per ilgesnę kaip tūkstančio metų savo istoriją Romos vals
tybė nuėjo ilgą ir sudėtingą vystymosi kelią.
Romos, ,,Amžinojo miesto", įkūrimas paprastai datuojamas
VIII a. pr. m. e. viduriu. Pirmuosius du su puse šimtmečio
Roma neišsiskyrė iš kitų Italijos miestų nei galybe, nei gyven
tojų skaičiumi. Svarbiausią vaidmenį bendruomenėje pirmai
siais jos gyvavimo amžiais turėjo patricijai — pirminės miesto
teritorijos senbuviai. Jie pavergė ir padarė priklausomus, at
imdami politines teises, apylinkių gyventojus. Patricijų pa
vergti žmonės — jie buvo vadinami plebėjais — galėjo turėti
žemės, tarnavo romėnų armijoje, bet nedalyvavo Tautos susirin
kime ir negalėjo būti renkami valstybinėms pareigoms. Jiems
buvo draudžiama vesti žmonas iš patricijų šeimų ir išleisti
savo dukteris už patricijų.
Romą valdė reksas (genčių sąjungos vadas) ir Senatas
(Seniūnų taryba). Aukščiausiąją valdžią turėjo Tautos susirin
kimas, kurį sudarė vien patricijai. Žodis ,,rex" verčiamas žo
džiu „karalius", todėl ir visas pradinis Romos istorijos laiko
tarpis vadinamas karalių laikotarpiu. Tai nėra visai teisinga,
nes reksas nebuvo neaprėžtas valdovas. Rekso pareigos, kaip
tai paprastai esti pirmykštėje bendruomeninėje santvarkoje,
dar nebuvo paveldimos, o jo valdžią ribojo Tautos susirinki
mas ir Seniūnų taryba. Siekdamas išlaikyti karinę savo bend
ruomenės galią, reksas dažnai kovodavo prieš diduomenės
savivalę, kad apgintų eilinių karių interesus.
Įsigalint diduomenei, patricijai pradėjo nesitaikstyti su sle
giančia juos rekso valdžia. Paskutiniojo rekso, Tarkvinijaus
Išdidžiojo, išvijimu (510 m. pr. m. e.) baigiasi karalių laiko
tarpis, ir Romoje įsigali respublika. Patricijai ėmė rinkti iš
savo tarpo du konsulus, kuriems valdžia būdavo perduodama
tik vieneriems metams. Dėl to konsulai labiau priklausė nuo
patricijų, negu reksai, turėję valdžią iki gyvos galvos.
6
Svarbiausias pirmųjų dviejų amžių Respublikos vidaus isto
rijos turinys buvo patricijų ir plebėjų kova. Įsigalėjus diduo
menei, pablogėjo beteisių plebėjų būklė. Nors jie lygiomis su
patricijais tarnavo armijoje ir gynė tėvynę, vis dėlto plebė
jai, kaip ir anksčiau, visai nedalyvavo bendruomenės valdyme
ir neturėjo savo atstovų pareigūnų tarpe. Kadangi rašytų
įstatymų nebuvo, tai aristokratai teisėjai, irgi renkami iš
patricijų, turėjo plačias galimybes savivaliauti. Geriausia že
mė Romoje priklausė patricijams, o plebėjų sklypai buvo to
kie maži, kad nuimamo derliaus dažnai neužtekdavo šeimai
išmaitinti. Tekdavo skolintis grūdų iš turtingų patricijų, o jei
gu skola nebūdavo grąžinama, skolininką ir jo šeimos narius
paversdavo vergais.
Plebėjai reikalavo, kad patricijai užrašytų įstatymus, leistų
tuoktis su patricijais, duotų teisę jų atstovams užimti valsty
bines pareigas. Dar svarbesni plebėjams buvo žemės perdali
jimo ir skolinės vergijos panaikinimo klausimai. Romos res
publikoje plebėjai sudarė gyventojų daugumą, ir diduomenė
buvo priversta daryti nuolaidų, kad išsaugotų karinę valsty
bės galią.
Ankstyvoji Romos istorija skęsta tirštoje migloje, ir mes
nedaug ką žinome apie įvykius, kurie baigėsi plebėjų ir
patricijų teisių sulyginimu. Tikra yra tai, jog galų gale ple
bėjai pasiekė, kad būtų perdalyta žemė, uždrausta versti ver
gais įsiskolinusius Romos piliečius, leista plebėjams užimti
visas valstybines pareigas ir suteiktos jiems lygios su patri
cijais teisės Tautos susirinkime.
Vėlesniais Romos istorijos laikotarpiais piliečiai buvo skirs
tomi jau ne pagal tai, iš ko jie kilę — iš plebėjų ar patricijų
giminės,— o pagal jų protėvių turtingumą ir įtakingumą. Šei
mos, kurių atstovai karta iš kartos įeidavo į Senatą ir užim
davo įvairias valstybines pareigas, buvo pradėtos vadinti
nobiliais (pažodinis vertimas—„garsiomis", „kilmingomis").
Paprastoms šeimoms išliko plebėjų — plebso pavadinimas, ku
7
ris dabar buvo taikomas paprastiems žmonėms, neturintiems
garsių protėvių. Šia prasme žodis „plebėjas" įėjo ir į lietuvių
kalbą.
Pasibaigus plebėjų ir patricijų kovai, Romos respublika
liko aristokratinė. Aukščiausioji valstybės taryba, kaip ir
anksčiau, buvo papildoma vien buvusiais pareigūnais, ir pa
prastas žmogus patekti į ją negalėjo. Valstybinės pareigos
Romoje nebuvo apmokamos. Neturtingas žmogus, netgi jeigu
liaudis ir būtų išreiškusi jam pasitikėjimą, vis tiek nebūtų
galėjęs užsiimti visuomeniniais reikalais, nes šeima tuojau
būtų patyrusi visokeriopą stiglių.
Tačiau romėnai ir nebūtų rinkę neturtingo žmogaus aukš
toms pareigoms. Vargšams Romoje valstybė neteikė jokios
paramos, ir vienintelis nusigyvenusio Romos piliečio visuo
meninis turtas buvo rinkimų teisė. Garbėtroškos turtuoliai,
siekusieji aukštų valstybinių pareigų, išleisdavo didžiules su
mas, pirkdami balsus tų romėnų, kuriuos skurdas vertė par
duoti savo teisę rinkti valstybės vadovus. Žinomas atsitikimas,
kai kandidatas į konsulo pareigas išdalijo savo rinkėjams tiek
grūdų, kad kiekvienas jų buvo aprūpintas duona trims mėne
siams. Žinoma, šis kandidatas buvo išrinktas. Eilę šimtmečių
aukščiausias pareigas Respublikoje užėmė tų pačių šeimų at
stovai, tuo tarpu talentingi ir protingi žmonės, jeigu tik jie
nebūdavo kilmingi, neturėjo jokios įtakos visuomeniniam gy
venimui.
Vis dėlto vidinės reformos turėjo didžiulę įtaką Romos
istorijai, nes pavertė Romos piliečius kolektyvu, kurį telkė
bendri interesai. Dabar romėnų tarpe nebuvo skolinių vergų,
vargšas galėjo viltis materialinės paspirties per rinkiminę
kampaniją — visa tai vertė taikstytis su diduomenės įsigalėji
mu ir valstybinės santvarkos neteisingumu.
Piliečių susitelkimas įgalino romėnus sėkmingai pradėti nu
kariavimus Italijoje. Tais laikais visame Apeninų pusiasalyje
neatsirado tautos, kuri būtų pajėgusi atremti jų spaudimą.
8
