Table Of ContentMykolas Giedraitis
ANT KRATERIO KRAŠTO
Vienos šeimos kelionės epas per karo meto Rusiją
Su Normano Deiviso pratarme
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka
Vilnius 2013
UDK 821.162.i(4io)-94
G184
Gavus autoriaus ir leidėjo sutikimą versta iš:
Michal Giedroyč, Crater’s Edge: with a preface by Norman Davies,
London: Bene Factum Publishing, 2010
Knygos vertimą ir išleidimą iš dalies finansavo
LR kultūros ministerija
Mykolo ir Rosemary Giedraičių šeima
Į lietuvių kalbą išvertė Ana Venclovienė
Redaktorė Erika Malažinskaitė
Dailininkas ir maketuotojas Rokas Gelažius
© Mykolas Giedraitis (Michal Giedroyč), tekstas, genealoginės lentelės, nuotraukos, 2013
© Norman Davies, pratarmė, 2013
© Sigitas Narbutas, pratarmė lietuviškam leidimui, 2013
© Ana Venclovienė, vertimas, 2013
© Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, 2013
ISBN 978-9986-498-61-2
Mano tėvams
Pratarmė lietuviškam leidimui
Ši lietuviškai prakalbinta atsiminimų knyga yra ypatinga: ji turi įdomią
istoriją, kuriai nemažai svarbos ir reikšmės teikia tiek paties autoriaus
gyvenimas bei jo šeimos likimas, tiek jų ir visos Giedraičių giminės nuo
pelnai Lietuvos valstybei.
Apie atsiminimų vertimą į lietuvių kalbą Mykolas Giedraitis susimąstė
dar tais pačiais 2008 metais, kai baigė juos rašyti. Iš pradžių jis norėjo
knygą išleisti tik anglų ir lenkų kalbomis. Tačiau tų pačių metų rudenį
svetingus Giedraičių namus Oksforde aplankė Ana Venclovienė, Lietuvos
mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos darbuotoja. M. Giedraitis jos
paprašė atsiminimus išversti iš anglų į lietuvių kalbą ir savo knygos - beje,
gerokai platesnės ir išsamesnės - rankraštį tuomet atsiuntė į biblioteką.
2010 metais knyga trumpesniu pavidalu pasirodė Londone, platesniu -
Krokuvoje. Šis įvykis M. Giedraitį paskatino vertimo reikalu vėl kreiptis
į biblioteką. Jam atrodė svarbu, kad atsiminimai pasirodytų lietuviškai,
o knyga išeitų jo protėvių žemėje. Sulaukus valstybės paramos, vertėja
atliko darbą, o biblioteka parengė leidinį, kurį dabar atiduoda į lietuvių
skaitytojo rankas. Autoriaus valia nemažos dalies Giedraičių giminės ir kai
kurių Šostakauskų pavardės pateikiamos išimtinai lietuviškomis formo
mis (kitos paliktos originalios). Taip jo darsyk norėta paliudyti ypatingą
ryšį, siejantį jį su Lietuva ir jos kultūra.
Tai nėra tušti žodžiai. Mykolas Giedraitis ir jo šeima Lietuvai ypač
nusipelnę. Pirmąkart į protėvių žemę jis, kaip vizituojantis Vilniaus pe
dagoginio instituto (dabar - Lietuvos edukologijos universiteto) profeso
rius, atvyko dar 1989 metais. Per vėlesnius apsilankymus jam kilo min
tis lėšomis paremti kai kuriuos kultūros paveldo išsaugojimo projektus
buvusioje giminės tėvonijoje, pirmiausia Giedraičiuose ir Videniškiuose.
Taip restauruota dalis Giedraičių kadaise Videniškiuose funduoto Atgai
los regulinių kanauninkų vienuolyno freskų. Vėliau Mykolas ir jo žmona
7
Rouzmari daug prisidėjo prie vyskupo Merkelio Giedraičio ir Mikalojaus
Daukšos paminklų statybos Varniuose. 2009 metais jis Lietuvos mokslų
akademijos Vrublevskių bibliotekai padovanojo vertingą asmeninės litua
nistinės bibliotekos rinkinį - daugiau kaip 1000 tomų, o 2010-aisiais - dalį
šeimos ir giminės archyvo. Už nuopelnus Lietuvai Mykolas Giedraitis yra
apdovanotas LDK Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu.
Vertindamas šio šviesaus žmogaus darbus bei didžius jo nuopelnus,
malonusis skaitytojas neturi iš akių išleisti nė šios knygos. Joje puikiai
atskleistos humanistinės Giedraičių šeimos vertybės, kurioms pagrindus
padėjo Tėvas ir Motina, o užgrūdino Istorija, Antrojo pasaulinio karo me
tais motiną su trimis vaikais nuvedusi iš senosios Tėvynės į Pažadėtąją
Žemę ne per vieną, o per kelis kontinentus. Tos žmogiškumo pamokos, o
kartu su jomis ir savaip - iš Giedraičių šeimos žiūros taško - pavaizduota
XIX-XX amžių istorija yra dar viena brangi Kunigaikščio dovana protėvių
Lietuvai, šiandien apie visa tai siekiančiai sužinoti daugiau, kad gebėtų
suprasti ir save, ir savo kaimynus.
Sigitas Narbutas
Pratarmė
Praėjus septyniasdešimčiai metų po Antrojo pasaulinio karo, leidžia
ma nemažai apie jį bylojančių memuarų. Vienus iš jų rašo žmonės, savo
akimis matę labai mažą įvykių dalį, kiti autoriai nesugeba įvertinti savo
prisiminimų platesniame kontekste, dar kiti vykstant karui buvo per
maži ar per daug nutolę nuo pasaulio, kad suprastų, kas iš tikrųjų vyko.
Didelę tokių leidinių dalį parašė veteranų vaikai, norintys išsaugoti tėvų
ar senelių išgyvenimų atminimą, bet stokojantys tikrų įvykių liudytojų
autentiškumo.
Šie Mykolo Giedraičio prisiminimai yra gana nepaprastas reiškinys.
Nors karo metu jis buvo dar berniukas, bet jau pakankamai subrendęs, kad
suprastų, kaip žiauriai elgiamasi su jo šeima, ir kad ryškiai tai atsimintų.
Jam teko ne savo valia pradėti odisėją, nusitęsusią gerokai už Rytų Lenki
jos ribų: iki Artimųjų Rytų, prie Viduržemio jūros ir pagaliau į Didžiąją
Britaniją. Būdamas patyręs istorikas, jis geba derinti paauglio rūpesčius
su brandaus analitiko apmąstymais. Tarp išgyvenusių Antrąjį pasaulinį
karą gal tik keli galėtų prilygti jo erudicijai arba sukurti tokio aukšto lygio
pasakojimą.
Gimęs bajorų šeimoje, Naugarduko srityje, dabartinėje Baltarusijoje,
Mykolas Giedraitis visą gyvenimą buvo pasinėręs į buvusios Didžiosios
Lietuvos Kunigaikštijos reikalus. Jo protėviai buvo kunigaikščiai. Velionis
Jurgis Giedraitis, Paryžiaus žurnalo Kultūra redaktorius, - jo giminaitis;
prieškariu jiedu augo dabar jau dingusiame turtingų žemvaldžių ir rafi
nuotų intelektualų pasaulyje. Tačiau Mykolui teko patirti šimtų tūkstančių
tremtinių ir pabėgėlių likimą: be skatiko kišenėje, benamis, nevalgęs ir
sušalęs, jis buvo išvarytas į įvairių užsienio šalių tyrlaukius. Jo šeima dis
kriminuota ir kaip lenkai, kuriuos Stalinas (teisingai) įtarinėjo neturint
entuziazmo kurti Sovietų Sąjungą, ir kaip žemvaldžiai, kuriuos komunis
tinė teorija (neteisingai) pasmerkė kaip parazitus ir eksploatatorius. Pir
9
miausia juos išmetė iš dvaro. Vėliau tėvą areštavo, o likusią šeimą įgrūdo
į vagonus, vyksiančius j rytus, j nežinomybę. Visa laimė, kad su Mykolu
buvo jo motina - neeilinio sumanumo ir drąsos moteris. Traukiniui rie
dant pro Minsko pilies sienas, Giedraičiai žinojo, kad jų tėvas ir vyras kali
už šių grotų, beliko tikėtis, kad iš ten jis kada nors išeis gyvas.
1940-1941 metų lenkų Sibiro odisėja bei kelionė į Persiją, Iraką ir Pa
lestiną pastaruoju metu nušviesta net kelių prisiminimų tekstų autorių.
Tai jokia „istorijos sensacija“, kurią būtų galima pateikti kaip stulbinantį
tiesos atskleidimą. Ir vis tik skaitytojams labai praverstų susipažinti su
Mykolo Giedraičio požiūriu. Britai ir amerikiečiai, kuriuos visados mokė,
kokie dideli priešai buvo nacistai, sužinotų, kad Vakarų karo aprašymai
yra labai vienpusiai. Jau pokariu užaugę Rytų Europos gyventojai, ypač
lenkai, sužinotų, kiek tikri istoriniai faktai skiriasi nuo falsifikuotos isto
rijos versijos, kuri buvo propaguojama prieš 1989-uosius.
Nemažai žavesio šiai knygai teikia smulkmenos. Mykolas Giedraitis
meistriškai perteikia jausmus vaiko, stebinčio, kaip niokojami jo namai,
ir besidžiaugiančio savo motinos gudrybėmis, pasitelktomis kovojant
su priešiškai nusiteikusiais kariškiais ir biurokratais. Vienas iš labiausiai
kerinčių epizodų vyksta Persijoje - kai vaikams, mokantiems skaityti ir
rašyti, liepiama sėsti ir sukurti savo ir savo draugų biografijas. Tūkstan
čiai lenkų vaikų, daugelis našlaičiai, visi išbadėję ir nesimokę normalioje
mokykloje, buvo evakuoti iš Sibiro. Autoriui neįtikėtinai pasisekė atgauti
savo paties apie save 1943 metais parašytą tekstuką (saugota Huverio
instituto (Hoover Institution) archyvuose) ir jį įvertinti suaugusiojo ir
mokslininko požiūriu.
Šiems prisiminimams trūksta tęsinio. Pasakojimas baigiasi, kai tik iš
vystame Sautamptono uostą. Vis dėlto skaitytojams bus įdomu sužinoti,
kad jaunojo Mykolo Giedraičio gyvenimas susiklostė gerai. Šis žmogus
sėmėsi jėgų iš žinojimo, kad jam labai pasisekė - jis liko gyvas. Giedrai
tis gerai pritapo prie savo naujosios šalies, puikiai išmoko kalbą, itin sė
kmingai užsiėmė verslu ir su angle žmona bei keturiais šauniais vaikais
džiaugiasi pavyzdingu šeiminiu gyvenimu. Anksti išėjęs į pensiją, jis rado
laiko studijuoti viduramžių Lietuvos, su kuria jo ryšiai akivaizdūs, ištakas,
10
leisti knygas ir straipsnius bei svetingai atvėrė savo namų duris bičiuliams
ir kolegoms. Senovės papročių tęsėjas su žmona Rouzi dabar gali malo
niai ir pasididžiuodamas atsigręžti į ilgą, sėkmingai nugyventą gyvenimą,
nepaisant sunkiausių kliūčių ir nieko nežadėjusios jaunystės. Draugai iš
viso pasaulio mielai renkasi prie jų židinio ir semiasi svarbaus gyvenimo
mokslo - savoir vivre ir savoir survivre.
Normanas Deivisas
1 S K Y R I U S
Pavojus
Ėjo 1939-ųjų rugpjūtis. Svečiai iš miesto jau buvo išvykę, derlius nuimtas.
Vasaros darbams pasibaigus, mano motina grįžo prie mėgstamų užsiėmi
mų - sodų ir avilių, nebijodama nei įgėlimų, nei patinusių akių. Tėvas, įde
gęs ir sulieknėjęs, per vasaros atostogas visai atsigavo. Jis nusiskuto barzdą
ir bandė vėl atsiauginti šiokius tokius plaukus ant skustos savo galvos.
Vyriausioji sesuo Onutė buvo ištremta į tolimiausią svečių kambarį, arba
norka (urvelį), kad niekas netrukdytų jai studijuoti. Ji ruošėsi perlaikyti
pirmo universiteto kurso egzaminus, kurių prieš du mėnesius neišlaikė,
nes, užuot studijavusi, buvo per daug pasinėrusi į Varšuvos aukštuome
nės socialinį gyvenimą. Vieną rytą Onutei palikus plačiai atvertą langą
į parką, į kambarį įskrido pelėda, matyt, ieškodama ramesnio kampelio
po naktinės medžioklės. Sesuo apsidžiaugė naująja drauge ir pelėda ap
sigyveno ant aukštos krosnies. Šitaip norka tapo bendra dviejų pabėgėlių
prieglauda ir tėvas, amžinas optimistas, įžvelgė tame reikšmingą ženklą:
pelėda - išminties simbolis - suteikia įkvėpimo lengvabūdei studentei.
Šiaip jau neatrodė, kad sesuo persistengia mokydamasi. Jos anaiptol ne
įtempta darbotvarkė puikiai tiko prie ramaus pelėdos gyvenimo būdo.
Tingi norkos atmosfera harmoningai derėjo su karšta vasara.
Kita sesuo, Teresėlė, kaip tik išlaikė matūrą (bakalauro egzaminus).
Septyniolikmetei tai buvo ganėtinas pasiekimas ir kaip apdovanojimą
tėvai nusprendė leisti seseriai stoti į Varšuvos aukštąją žurnalistikos mo
kyklą. Apimta euforijos, ji laukė rugsėjo mėnesio, kai ši svajonė išsipildys.
Iki tol kiekvieną laisvą minutę leido balne, lyg norėdama nuraminti savo
temperamentingą žirgą Vėjelį, kad jie išsiskirsią tik laikinai. Arklidėse tvy
rojo jaudulinga nuotaika.
Ir aš pats netrukus turėjau žengti į platųjį pasaulį. Tėvas nutarė, kad
metus lankysiu „geriausią“ privačią mokyklą Varšuvoje, šiek tiek preten-
13
zingai vadinamą „Ateitimi“. Po to turėjau stoti į Pirmąjį kadetų korpu
są Lvove. Tėvo manymu, man stigo vyriškos disciplinos, kuria kaip tik ir
garsėjo ši Lvovo karo mokykla. Jo planai man visai patiko. Turėjau tam
tikrų abejonių dėl griežtos karinės disciplinos, bet jas nugalėjo mintys apie
sostinės blizgesį ir karinės šlovės perspektyvą (Pirmasis korpusas buvo
mano svajonių mokykla).
Dvaras ir du jo palivarkai - mano mažasis pasaulis - ramiai gyveno savo
taikų, egocentrišką gyvenimą. Kita vertus, buvo kalbų apie karą; žinojome
ir tai, kad generolo majoro Anderso kavalerijos brigada jau užėmė pozicijas
pasienyje su Rytų Prūsija. Mums teko išvysti jo raitus eskadronus per nese
niai vykusius manevrus; tikėjome, kad jie nenugalimi. Prieš dvidešimt metų,
lenkų-sovietų karo laikais, tokie žmonės kaip Andersas buvo nugalėję Le
nino Raudonąją armiją. Man buvo nė motais, kad tėvas, patyręs karininkas,
atrodė vis labiau susirūpinęs. Didelis Europos žemėlapis, neseniai pakabintas
jo kabinete, mirgėjo smeigtukais ir rodyklėmis, kurios buvo nusitaikiusios į
Varšuvą iš šiaurės, rytų ir pietų pusės. Netrukus mūsų vokietė guvernantė
panelė Mari Šmit susiruošė atgal į Berlyną. Vaisių pirkėjai didmenininkai,
taip pat vokiečiai, patylomis dingo. Madmuazelė Felisitė, prancūzė guver
nantė, išvyko namo. Mirštančiomis to rugpjūčio dienomis mūsų pasiuntiniai
dažnai jodavo į vietinį paštą: tėvas sunerimęs laukė žinių iš Varšuvos.
O aš ramiai gyvenau visų šių įvykių sūkuryje, nesuvokdamas jų reikš
mės. Užtat buvau įsigilinęs į naują vaidmenį - lydėti tėvą, jam vykstant
apžiūrėti ūkį. Tai buvo tikrų tikriausias virsmo ritualas: moterų ir vaikų
pasaulio atsikratymas viešai pasirodant su tėvu. Kalbant dvaro ir sodybos
šneka, tapau „ponaičiu“ (lenkiškai panicz), būnančiu greta savo tėvo. Pri
simenu, kaip akylai jis mane stebėjo per tas išvykas. Tuomet maniau, kad
žiūri, ar gerai joju. Dabar manau, kad audros išvakarėse jis nerimavo, ar
sugebėsiu užaugti be jo.
Rugsėjo į-ąją, nuostabią vėlyvos vasaros dieną, vokiečių tankai įriedėjo
į Varšuvą. Radijas pranešė apie masinį civilinių objektų bombardavimą.
Dar prieš kirsdamas Lenkijos sieną, Liuftvafės1 generolas Verneris von
1 Vokiečių karinės oro pajėgos. (Čia ir toliau komentarai vertėjos.)
14
