Table Of ContentVakarykštės
dienos
sala
ROMANAS
Iš italų kalbos vertė
INGA TULIŠEVSKAITĖ
VILNIUS 1998
UDK 850-3 Umberto ECO
Ec35 L ISQLA DEL GIORNO PRIMA
Bompiani, 1996
Knygoje panaudoti U. Eco piešiniai
© R.C.S. Libri & Grandi Opere
S.p.A- Milan
First publication Bompiani 1994
© Inga Tuliševskaitė, vertimas į
lietuvių kalbą, 1998
© ESI, dizainas, 1998
ISBN 9986-16-091-X © „Tyto alba“, 1998
Mano namai - Ramusis vandenynas?
John Donne „Himnas Dievui, mano Dievui“
Kvailys! su kuo kalbu? Nelaimingasai! Ko siekiu?
Išliejau savo skausmą
bejausmiam krantui,
nebyliam grindinio akmeniui, kurčiajam vėjui...
Bet atsišaukia man
vien tik bangų šniokštimas!
Giovan Battista Marino „Aidas“, Lyra, XIX
1.
DAFNĖ
„ Tačiau didžiuojuosi savo pažeminimu, o kad tokiai privilegijai esu
pasmerktas, kone mėgaujuosi tuo nekenčiamu išsigelbėjimu: kiek
gali siekti žmogaus atmintis, manau esąs vienintelis mūsų giminės
atstovas, sudužus laivui atsidūręs kitame, apleistame, laive. “
Tik tiek, negailestingai glaustai, Robertas de la Griva, 1643
metų liepą arba rugpjūtį.
Kiek laiko jis plūduriavo, nešamas bangų, dienomis kniūbs
čias, kad neapakintų saulė, nenatūraliai įtempęs kaklą, kad lū
pomis neprisiliestų vandens, sūrymo išdžiovinta oda, neabejo
tinai karščiuodamas? Laiškuose to nemini, tad manytum, jog
visą amžinybę, bet daugiausia tai galėjo trukti dvi dienas, ki
taip jis nebūtų išgyvenęs po šita Febo rykšte (kaip vaizdingai
dejuoja) - toks paliegęs, kaip save aprašo, virtęs nakties paukš
čiu dėl įgimtos ydos.
Jis nežinojo laiko, bet jūra, manau, nurimo vos praūžus aud
rai, nušlavusiai jį nuo „Amarilio“ denio, ir tas jūreivio padary
tas palaikis plaustas plukdė jį keletą mylių per atvirus ramius
vandenis tuo metų laiku, kai piečiau pusiaujo tvyro švelni žie
ma, kol pagaliau srovės įnešė įlankon.
Buvo naktis, jis snūduriavo ir nepajuto artėjantis prie laivo,
kol lenta nekrestelėjo susidūrusi su „Dafnės“ pirmagaliu.
O kai mėnulio šviesoje pamatė plūduriuojąs po bušpritu, prie
bako, iš kurio netoli inkaro grandinės kabojo virvinės kopėčios
(Jokūbo kopėčios, kaip vėliau jas pavadino tėvas Kasparas),
akimirksniu jam grįžo visos jėgos. Matyt', jų suteikė neviltis-jis
bandė pasverti, ar turi daugiau jėgų šaukti (bet gerklė atrodė
lyg išdegus), ar išsivaduoti iš virvių, išraižiusių kūną mėlynomis
vagomis, ir bandyti kopti į viršų. Manau, tokiomis aplinkybė
mis mirštantysis tampa Herakliu, kuris jau lopšyje smaugęs gy--
vates. Robertas tai aprašo miglotai, bet galime spėti, kad kaž
kaip jam pavyko įsikibti kopėčių, jei galų gale pakilo į baką.
Gal jis tik kabarojosi, išsekęs po kiekvieno žingsnelio, paskui
persirito per turėklus ir, pasilaikydamas lynų, šliaužte pasiekė
atviras bako duris... Ten, tamsoje, instinktyviai palietė statinę,
pasirėmęs į ją atsistojo, kartu užčiuopdamas grandine pritvir
tintą puodelį. Gėrė kiek pajėgė, kol nugriuvo sotus, gal net tie
siogine šio žodžio prasme, nes vandenyje, ko gero, knibždėjo
vabzdžių skenduolių, todėl, malšindamas troškulį, jis kartu ir
užkando.
Turbūt miegojo visą parą, nes ir vėl pabudo naktį, lyg naujai
atgimęs. Taigi buvo naktis, tik jau kita, o ne vis ta pati.
Pamanė, kad naktis ta pati, nes dieną kas nors būtų jį ten
radęs. Pro denį įspindęs mėnulis nušvietė patalpą, primenan
čią nedidelę laivo virtuvę, kur virš viryklės kabojo katilas.
Čia buvo dvejos durys: vienos vedė prie bušprito, kitos - į
denį. Jis atsistojo antrųjų tarpduryje ir aiškiai lyg dieną pamatė
tvarkingus vantus, rėjas, gervę, stiebus su susuktomis burėmis,
patrankas prie bortų ir juto kontūrus. Pašūkalojo, bet niekas
neatsišaukė. Prisišliejo prie borto ir tiesiai prieš save, už kokios
jūrmylės, išvydo Salos siluetą su palmėmis pakrantėje, kurių
viršūnes kedeno švelnus vėjelis.
Žemė glėbė įlanką, juosdama ją blyškioje šviesoje boluojan
čiu smėliu, bet Robertas, kaip ir kiekvienas išsigelbėjęs iš sudu
žusio laivo, nebūtų galėjęs pasakyti, sala tai ar žemynas.
Nusvirduliavo prie kito borto ir pamatė - šį kartą toli, be
UMBERTO ECO ■ VAKARYKŠTĖS DIENOS SALA 9
veik ties horizonto linija - kitą kontūrą, taip pat ribojamą dvie
jų kyšulių. Toliau aplink - vien jūra, lyg laivas, atplaukęs pla
čiu, dvi sausumas skiriančiu kanalu, stovėtų reide. Robertas
nusprendė, kad tai dvi salos, ar bent jau viena mažesnė sala
greta didesnės salos ar žemyno. Nemanau, jog svarstė kitas ga
limybes, -juk nieko neišmanė apie tokias plačias įlankas, ku
riose būdamas manai atsidūręs tarp dviejų lyg viena kitą at
spindinčių žemių. Taip, nieko neišmanydamas apie bekraščius
žemynus, jis pataikė stačiai į vidurį.
Sudužėliui tatai atrodė neregėta laimė: stovėti ant tvirto pa
grindo ir žvelgti j ranka pasiekiamą žemę. Bet Robertas nemo
kėjo plaukti, o netrukus įsitikino, kad laive nėra nė vienos val
ties, tuo tarpu srovė jau buvo nunešusi jį atplukdžiusią lentą.
Todėl palengvėjimą, kad išvengė mirties, pakeitė trejopos vie
natvės baimė: jūros, gretimos Salos ir laivo. Ei, ar yra kas laive,
greičiausia šaukė jis visomis kalbomis, kokias tik mokėjo, jaus
damasis visiškai nusilpęs. Jokio atsako. Laivas lyg išmiręs. Jis
niekada nesakė to tiesiai, būdamas toks turtingas palyginimų.
Ar beveik niekada, - apie tą beveik ir norėčiau kalbėti, tik ne
žinau, nuo ko reikėtų pradėti.
Nors gal jau pradėjau. Išsekęs žmogus plūduriuoja vande
nyne, ir gailestingosios srovės atplukdo jį prie iš pažiūros ap
leisto laivo. Jis atrodo taip, tarsi įgula būtų jį ką tik palikusi,
nes Robertas, iš paskutiniųjų grįžęs į virtuvę, randa ten ži
bintą ir skiltuvą, lyg virėjas būtų juos pasidėjęs prieš eidamas
gulti. Ir tikrai, prie viryklės pamato du gultus, bet abu jie tušti.
Robertas įžiebia žibintą, apsidairo ir randa gausybę maisto:
džiovintos žuvies, nuo drėgmės kiek papelijusių džiūvėsių -
pelėsiai lengvai nusigratido peiliu. Žuvis labai sūri, tačiau van
dens užtektinai.
Jėgos, matyt, grįžta greitai, o gal jis ima rašyti vėliau, jas jau
atgavęs, nes veržliu srautu liejasi žodžiai apie pokylio skanės
tus, jiems lygių nebuvę nė Olimpo puotose: o mano saldžiau-
šioji gelmių ambrozija, pabaisa, kurios mirtis man - gyvenimas...
Štai ką Robertas rašo savo širdies Sinjorai:
Mano šešėlio saule, manosios nakties šviesa,
kodėl dangus manęs pasigailėjo toje audroje, kurią sukėlė ku
pinas rūstybės? Kodėl ištraukė manąjį kūną iš besotės jūros gel
mių, jei šioje nykioje vienatvėje turi kančiose sudužti dar nelai
mingesnė mano siela?
Jei gailestingasis dangus neatsiųs man išsigelbėjimo, gal Jūsų
žvilgsnis niekad nepalies šio mano laiško, o aš lyg sausas deglas,
išdžiūvęs šitos jūros spinduliuose, užtemsiu jūsų akims tarsi Mė
nulis, kuris, aiman, per daug mėgavęsis savosios Saulės spindu
liais, baigdamas kelionę už tolimiausio mūsų planetos linkio, pra
radęs savo šviesiausiosios valdovės malonę, pirma sudyla lyg pjau
tuvas, nurėžiantis gyvybės siūlą, kad paskui tarytum blėstantis ži
burys visai ištirptų neaprėpiamam žydrajame skliaute, kurį išmo
ningoji gamta išrašė garbingais žygiais ir mįslingais savo paslap
čių ženklais. Jūsų žvilgsnio malonės netekęs, aš tapau neregys, nes
Jūs manęs nematote, nebylys, nes Jūs su manim nekalbat, be at
minties, nes Jūs manęs neatmenat.
Tik esu dar gyvas, liepsningoji tamsa ir tamsioji liepsna, blyš
kus vaiduoklis, kurį mano protas, vienodai įsivaizduodamas toje
priešybių kovoje, Jūsų protui perteikti trokšta. Išsigelbėjus šioje
medinėje tvirtovėje, plūduriuojančioje bastėjoje, įkalintas jūros,
kuri mane nuo savęs pačios gina, nubaustas dangaus malonės,
uždarytas šitame saulės persmelktame sarkofage, požeminiame
lėktuve, neįveikiamame kalėjime, iš visų pusių atvirame bėgti,
viliuosi vėl galėsiąs Jus kada išvysti.
Mylimoji, rašau Jums, tarsi trokščiau įteikti manosios nevilties
nuvytintą rožę, - kokia menka dovana. Tačiau didžiuojuosi savo
pažeminimu, o kad tokiai privilegijai esu pasmerktas, kone mė
gaujuosi tuo nekenčiamu išsigelbėjimu: kiek gali siekti žmogaus
atmintis, manau esąs vienintelis mūsų giminės atstovas, sudužus
laivui atsidūręs kitame, apleistame, laive.
