Teatras ir jo antrininkas

168 Pages·1999·3.997 MB·Lithuanian

by  Artaud Antonin

ALK

ANTONIN ART AU D

TEATRAS
IR JO ANTRININKAS
Traduit du frankais ert lituanien
Iš prancūzų kalbos vertė
DONATA
LINČIUVIENĖ
SCENA
V I L N I U S
19 9 9
UDK 792
Ar-182
KNYGOS LEIDIMĄ PARtM E AT VI ROS LIETUVOS FONDAS
CET OUVRAGE, PUBLIĖ DANS LE C A D RE DU PROGRAMME DE PA RTICI PAT IO N
A LA P U B LIC AT IO N .OSCAR MILOSZ“. BĖNĖFICIE DU SOUTIEN DU MINISTERE
FRANCAIS DĖS AFFAIRES ETRANCĖRES, DE LAMBASSADE DE FRANCE EN
LITUANIE ET DU CENTRE CULTUREL FRANCAIS DE VILNIUS
KNYGOS LEIDIMĄ REMIA PRANCŪZIJOS UŽSIENIO REIKALŲ MINISTERIJA,
PRANCŪZIJOS AMBASADA LIETUVOJE, PRANCOZŲ KULTŪROS CENTRAS
(OSKARO MILAŠIAUS PROGRAMA KNYGŲ LEIDYBAI REMTI)
Versta H Antonin Artaud, Otuvres compfctes, t. IV, Gallimard, 1964
Knygoje panaudotos nuotraukos ir piešiniai paimti iš
A. Artaud Le Thėčtre et son double rusiškojo vertimo, 1993
Redagavo
MARIUS DASKUS
Apipavidalino
ROMAS ORANTAS
© Gallimard, 1964
©Vertimas į lietuvių kalbą, Donata Linčiuvienė, 1999
© Pabaigos žodis, Rasa Vasinauskaitė, 1999
©Apipavidalinimas, Romas O rantas, 1999
© SCENA, 1999
ISBN 9986-412-15-3
ISSN 1392-1673
T U R I N Y S
Pratarmė:
Teatras ir kultūra / 7
Teatras ir maras / 13
Režisūra ir metafizika / 29
Alcheminis teatras / 42
Apie baliečių teatrą / 47
Rytų teatras ir Vakarų teatras / 61
Gana šedevrų / 66
Teatras ir žiaurumas 175
Žiaurumo teatras (Pirmasis Manifestas) 179
Laiškai apie žiaurumą / 89
Laiškai apie kalbą / 93
Žiaurumo teatras (Antrasis Manifestas) / 109
Afektinis atletizmas / 113
Dvi pastabos / 123
Paaiškinimai / 128
Rasa Vasinauskaitė. Teatro vizionierius Antoninas Artaud / 133
5

P R A T A R MĖ
TEATRAS IR KULTŪRA*
Dar niekad apie civilizaciją ir kultūrą nėra tiek kalbėta, kiek dabar,
kai pats gyvenimas tolsta nuo mūsų. Ir tarp visuotinės gyvenimo griūties,
paskatinusios dabartinį moralės nuopuoly ir rūpinimosi kultūray kuri
niekados nesutapdavo su gyvenimu, nes jos paskirtis — jį valdyti, esama
keisto panašumo.
Prieš grįždamas prie kultūros, pasvarstęs nusprendžiau, pasaulis
yra alkanas ir jam nerūpi kultūra, nukreipti į kultūrą mintis,
kurios sukasi tik apie duoną kasdieninę, jyra, sakant, dirbtinis.
Svarbiausias dalykas, reg/V, jyra /i* apsaugoti kultūrą, kuri pati
savaime niekados neišvadavo žmogaus nuo rūpesčio, numalšinti alkį
ir pagerinti savo gyvenimą, o stengtis iš toy kas vadinama kultūra, išgauti
idėjas, gyvastingumas gali prilygti alkio galiai.
Pirmiausia mums reikia gyventi ir tikėti tuo, mus verčia gyventi,
tuo, kad kažkas verčia mus gyventi, ir tai, kas išsiveržia iš paslaptingų mū­
sų gelmių, nebūtinai turi virsti nuolatiniu rūpesčiu, kaip įtikti skrandžiui.
Kitaip sakant, jeigu mums visiems svarbu tučtuojau numalšinti alkį,
tai dar svarbiau, kad, tenkindami tą vienintelį poreikį, neprarastume
elementaraus alkio jausmo.
Šiai epochai būdinga sumaištis, o jos priežastys - atotrūkis tarp to, kas
iš tikrųjų vyksta, ir ją atspindinčių žodžių, minčių bei ženklų.
* Žr. paaiškinimus knygos pabaigoje.
7
TEATRAS IR JO ANTRI NI NKAS
Ir, žinoma, trūksta ne mąstymo sistemų; jų gausumas ir tarpusavio
prieštaravimai iškalbiai byloja apie mūsų senąją Europos ir Prancūzijos
kultūrą: bet kur akivaizdžiai galima pamatyti, kad šios sistemos kada
nors būtų paveikusios gyvenimą - mūsų gyvenimą?
Neteigsiu, jog filosofines sistemas galima tiesmukai pritaikyti gyvenimui;
bet iš dviejų dalykų reikia pasirinkti vieną: arba šios sistemos glūdi mumyse
ir taip mus persmelkė, kad tik jomis ir gyvename - bet kam tada reikalingos
knygos? — arba jos mūsų nepersmelkė ir nėra vertos, kad pagal jas gy­
ventume; ir kas gi atsitiktų, jei jos išnyktų?
Reikia diegti veiklios kultūros idėją, kultūros, kuri tampa lyg nauju
mūsų organu, tarsi antruoju kvėpavimu: civilizacija yra kultūra, kuria
pasinaudojome užvaldyti subtiliausiems mūsų poelgiams, kultūra, kuri
valdo mūsų dvasią, plevenančią visame kame; taigi civilizacija dirbtinai
atsiejama nuo kultūros, dviem žodžiais įvardijame tą patį veiksmą.
Ar žmogus civilizuotas, sprendžiama pagal tai, kaip jis elgiasi ir kaip
pats vertina savo elgesį; bet jau pats apibūdinimas „civilizuotas žmogus “
kelia painiavą; visų akimis, civilizuotas išauklėtas žmogus, — tai žmogus,
nutuokiantis apie sistemas, savo mąstymą grindžiantis sistemomis, for­
momis, ženklais, vaizdiniais.
Tai pabaisa, kuri absurdu pavertė mūsų sugebėjimą mintis atskirti
nuo veiksmų, užuot juos tapatinus.
Gal mūsų gyvenimui trūksta sieros, taip sakant, nuolatinės magijos, —
todėl, kad mums labiau patinka gvildenti savo veiksmus ir be galo samp­
rotauti apie jų idealias formas, užuot pasileidus su jais pasroviui.
Ir šitas sugebėjimas būdingas tik žmogui. Aš net pasakyčiau, jog bū­
tent žmogiškumo užkratas iškreipia idėjas, turėjusias išsaugoti dieviškumą;
nors visiškai netikiu antgamtiškais dalykais, dievybe, kuriuos susikūrė
pats žmogus, vis dėlto manau, jog būtent žmogaus kišimasis bėgant tūks­
tantmečiams galiausiai sudarkė mūsų akyse dieviškumą.
Visos mūsų mintys apie gyvenimą pasisemtos iš epochos, kurioje niekas
nebesisieja sugyvenimu. Šis atotrūkis skausmingas - daiktai mums keršija,
o poezija, užgesusi mumyse ir nebeįžvelgiama daiktuose, staiga ištrykšta
8