Table Of ContentVilniaus Gedimino technikos universitetas
Valdas Pruskus
Socialinė katalikybė
Lietuvoje
LAIKO IŠŠŪKIAI IR ATSAKO TRAJEKTORIJOS
(XIX a. antroji pusė - XX a. pradžia)
Monografija
Vilnius„Technika" 2008
UDK282(474.5)(091)
Pr-178
Valdas Pruskus. Socialinė katalikybė Lietuvoje. Laiko iššūkiai ir atsako trajekto
rijos (XIX a. antroji pusė - XX a. pradžia): monografija. Vilnius: Technika, 2008.392 p.
Monografijoje analizuojama XIX a. antrosios pusės - XX a. pradžios socialinės katalikybės
raiška Lietuvoje. Remiantis spausdintais darbais ir gausia archyvine medžiaga, susistemintai
pateikiamas XIX a. antrosios pusės - XX a. pradžios lietuvių katalikų intelektualų nagrinėtų so
cialinių problemų visetas, atskleistos jų kėlimo teorinės nuostatos Katalikų Bažnyčios socialinės
doktrinos, ekonominio liberalizmo bei ortodoksinio marksizmo teorijos kontekste.
Išryškinta XIX a. vidurio Vakarų Europos socialinės katalikybės atstovų (ypač V. Kettelerio)
skelbtų idėjų įtaka M. Valančiaus socialinei sampratai. Parodoma XX a. pradžios katalikiškojo
modernizmo percepcijos Lietuvoje ypatumai, katalikų ir vietos protestantų bei pasaulietinės
inteligentijos laikysena jo skelbtų nuostatų atžvilgiu. Atskleisti katalikų socialinės minties ir
praktinės veiklos židiniai bei jų ypatumai Vilniaus, Kauno ir Suvalkų vyskupijose. Atskleidžia
mas katalikų intelektualų požiūris į socialines ekonomines sistemas - liberalųjį kapitalizmą
ir kofektyvistinj socializmą, socialinio teisingumo atkūrimo visuomenėje galimybes ir būdus.
Analizuojamos katalikų intelektualų skelbtos visuomenės gerovės, saugos ir valstybės valdymo
alternatyvos Lietuvai, jų pastangos puoselėti pasiteisinusias Vakarų Europos šalyse pažangias
socialinio ir ekonominio gyvenimo praktikas, skelbtąsias idėjas įgyvendinti įkurtose ekonomi
nėse (ūkio), švietimo, kultūros ir kt. draugijose bei organizacijose.
Monografija skiriama mokslo darbuotojams, magistrantams, studijuojantiems socialinius
ir humanitarinius mokslus, visiems, besidomintiems socialinės katalikybės raida ir raiška Lie
tuvoje.
Monografija rekomenduota VGTU Humanitarinio instituto tarybos.
Recenzavo: prof. habil. d r. Romualdas Grigas,
Lietuvos MA narys korespondentas,
(Socialinių tyrimų institutas, sociologija)
kun. prof. dr. Kęstutis A.Trimakas
(Loyola University at Chicago, III. JAV, teologija)
prof. habil. dr. Bronius Kuzmickas
(M. Romerio universitetas, filosofija)
httpS/leidykla.vgtvJt
VGTU leidyklos TECHNIKA 1443-M mokslo literatūros knyga
ISBN 978-9955-28-339-3
©Pruskus, V., 2008
©VGTU leidykla TECHNIKA, 2008
Turinys
ĮVADAS 7
/ skyrius
XIX A. VIDURIO VAKARŲ EUROPOS SOCIALINĖS KATALIKYBĖS IDĖJOS
IR JŲ ATGARSIAI LIETUVOJE (M. VALANČIAUS SOCIALINĖ SAMPRATA)
1.1. XIX a. vidurio Vakarų Europos socialinės katalikybės idėjos 36
1.2. M. Valančiaus socialinė samprata 42
1.2.1. M. Valančiaus sąsajos su Vakarų Europos socialine katalikybe
1.2.2. Grėsmės tautos išlikimui ir atsako galimybės 50
ii skyrius
IŠŠŪKIAI SOCIALINĖS KATALIKYBĖS SKLAIDAI
(XIX a. antrojoje pusėje - XX a. pradžioje) 63
2.1. Lietuvių katalikų intelektualų socialinę mintį
žadinę veiksniai 63
2.1.1. Nutautinimo ir ekonominio pavergimo grėsmė 63
2.1.2. Ateizmo ir socialinio radikalizmo idėjų sklaida 75
2.1.3. Endklikos„/temm novarum“ percepcija 84
2.2. Katalikų aspiracijos studijų metais 90
2.2.1. Kunigų seminarijos 90
2.2.2. Vakarų Europos katalikiškieji universitetai 98
III skyrius.
XX A. PRADŽIOS KATALIKIŠKASIS MODERNIZMAS
IR JO ATGARSIAI LIETUVOJE 108
3.1. Katalikiškojo modernizmo ištakos 108
3.2. Modernizmo percepcija Lietuvoje 113
IV skyrius
KATALIKŲ SOCIALINĖS MINTIES SKLAIDOS ŽIDINIAI 126
4.1. Vilniaus vyskupija 126
4.2. Suvalkų vyskupija 149
4.3. Kauno vyskupija 157
V skyrius
LIBERALIOJO KAPITALIZMO VERTINIMAS 170
5.1. Socialinio klausimo iškilimas ir jo aiškinimas 170
5.2. Požiūrio į kapitalizmą socialinė ir psichologinė nuostata 176
5.3. Privatinės nuosavybės traktavimas 183
5.4. Klasinių santykių aiškinimas: socialinės partnerystės įžvalgos 194
5.5. Darbininkijos padėties vertinimas 202
VI skyrius
SOCIALIZMO KRITIKA 211
6.1. Socialinio ir psichologinio požiūrio j socializmą kaita 211
6.2. Visuomenės raidos marksistinės koncepcijos vertinimas 220
6.3. Socialistinio ūkio modelio kritika 228
6.4. Individo raiškos galimybių socializmo sistemoje numatymas 234
VII skyrius
VISUOMENĖS GEROVĖS, SAUGOS IR VALSTYBĖS VALDYMO
ALTERNATYVOS LIETUVAI PAIEŠKOS 245
7.1. Kooperacija kaip visuomenės ekonominės ir
socialinės organizacijos pagrindas 245
7.1.1. Kooperacija ir individo ekonominė bei socialinė sauga 245
7.1.2. Kooperacijos raiškos Lietuvoje socialinės dimensijos 252
7.2. Visuomenės ir valstybės valdymo modelio paieškos 274
7.2.1. Savivaldos samprata 274
7.2.2. Valstybės valdymo modelio paieškos 283
BAIGIAMOSIOS IŠVADOS 291
APTARIAMOJO LAIKOTARPIO AKTYVESNIŲ LIETUVIŲ KATALIKŲ
INTELEKTUALŲ TRUMPOS BIOGRAFIJOS 305
SOCIAL CATHOLICISMIN LITHUANIA. Epoch's challenges and response
trajectories. (The second half of the 19th century and the beginning of the
20th century) (Summary) 332
CONTENTS 346
LITERATŪRA IR ŠALTINIAI 348
ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ 381
DALYKINĖ RODYKLĖ 388
{VADAS
Socialinis teisingumas, pozityviosios ir prigimtinės teisės puoselėjamų
vertybių harmonizavimas, siekiant visuotinės gerovės, visuomenės so
cialinių ir ūkinių sistemų funkcionavimo neprieštaringumas žmogaus
asmens dvasinei ir socialinei raiškai - tai klausimai, kurie visais laikais
rūpėjo Katalikų Bažnyčiai. Jie sudaro katalikybės socialinio jautrumo
šerdį. Šie klausimai visada skambėjo ir skamba aktualiai, nors kiekvienu
konkrečiu istoriniu laikotarpiu įgydavo savitą išraišką ir prasmę. Būtent
jie ir skatina Bažnyčios pastangas kaskart vis iš naujo peržiūrėti, suvokti
ir įvertinti vykstančius socialinius pokyčius, jų metamus iššūkius ir ieš
koti jiems deramo atsako, siūlant socialinės pažangos gaires, aptartinas
su visais, kuriems rūpi žmogus ir jo pasaulis.
Katalikų Bažnyčios socialinės realybės refleksija ir laikysena bei
veiksena kylančių visuomenės gyvenimo reiškinių atžvilgiu ilgainiui
įgijo socialinės katalikybės vardą. Nors įvairiose šalyse socialinė ka
talikybė reiškėsi savitomis formomis, tačiau išlaikė dvasinę vienybę
su Bažnyčia1.
Socialinėje katalikybėje galima būtų išskirti dvi dimensijas: teori
nę- kaip socialinės tikrovės ir socialinio veikimo teorinį įvertinimą ir
praktinę - kaip socialinio veikimo įvairiose gyvenimo srityse, laikantis
krikščioniškų nuostatų, raišką. Nepaisant socialinės praktikos svarbos
individo kasdieniniam gyvenimui, ji sunkiai įsivaizduojama be teo
rinio pagrindimo. Taigi galima tarti, kad socialinę katalikybę liudija
konkretūs praktiniai veiksmai, o juos maitina ir gaivina katalikiška
socialinė mintis.
Katalikų socialinė mintis turi gilias istorines šaknis. Ji yra pažen
klinusi daugelio Europos tautų ir valstybių visuomeninį, socialinį bei
intelektualinį gyvenimą. Nūdienos globalėjančiame pasaulyje, per
gyvenančiame sparčius pokyčius, krikščioniškosios socialinių reiškinių
bei vykstančių procesų visuomenėje įžvalgos susilaukia nevienodo
vertinimo. Tai susiję, viena vertus, su tuo, kad, vyraujant agresyvaus
STRZESZEWSKI, Cz.Ewolucja katolickiej ZINNHOBLER, R. Katalikų bažnyčios istorija,
nauki spolecznej. Warszawa. 1978. p. 9; LEN- Antroji dalis. Vilnius: Katalikų pasaulis. 1997.
ZENWEGER, J.; STOCKMEIER, R; AMON.K.; p. 261-262.
7
ĮVADAS
pliuralizmo ir ateizmo nuostatoms, žiniasklaidos beatodairiškai visuo
menėje propaguojamam vartotojiškumo kultu/, su krikščioniškuoju
socialiniu mokymu plačioji visuomenė nėra giliau supažindinta. Kita
vertus, ir Bažnyčios rodomos per menkos pastangos „išversti" krikš
čionišką socialinį mokymą į mūsų gyvenimo realijų kalbą ir pateikti
suprantama bei prieinama forma, parodant, ką jis sako vienu ar kitu
socialiniu klausimu.
Katalikų socialinė mintis remiasi Katalikų Bažnyčios doktrina. Šią
doktriną ji naudoja kaip savotišką instrumentą, kuris padeda geriau
atskleisti bei išryškinti visuomenėje vyraujančias idėjas, socialinės
praktikos tendencijas ir jas įvertinti krikščioniškųjų vertybių požiūriu.
Todėl į krikščionišką socialinę mintį galima žiūrėti kaip į dvistruktūrį
fenomeną, t. y. dvejopai. Pirma, kaip į mokymą, paremtą Šventojo
Rašto bei garbiųjų Katalikų Bažnyčios mokslo autoritetų (Augusti
no, Tomo Akviniečio) tradicija, jų išdėstytais socialiniais principais ir
nuostatomis, kurios tapo normatyvinėmis. Pagal jas vertinama ne
tik valstybės vykdoma ekonominė, socialinė, teisinė politika, bet ir
vyraujančios ekonominės doktrinos. Antra, į krikščionišką socialinę
mintį galima žiūrėti kaip į palyginti naują mokymą, kuris atsirado dėl
konkrečių istorinių aplinkybių, turėjusių įtakos jos turiniui ir nagrinė
jamų problemų ratui ir kuris sietinas su popiežiaus Leono XIII vardu
ir pirmiausia - su jo enciklika „Rerum novarum" (1891). Joje, remiantis
krikščioniška žmogaus ir visuomenės santykių samprata, išdėstytas
Katalikų Bažnyčios požiūris į esmines socialines problemas. Jos proble
matikos branduolį sudaro nuosavybės problema, socialinis (darbininkų)
klausimas, socialinių ekonominių sistemų - ekonominio liberalizmo ir
socializmo, visuomeninės politinės struktūros bei prievartos teorijų
vertinimas krikščioniškųjų vertybių požiūriu, kartu siūlant ir savus šių
problemų sprendimų būdus2.
Enciklikoje „Rerum novarum" aptartos socialinės problemos laikui
bėgant neprarado savo aktualumo, kyla naujaip, įgaudamos naujus
prasmės aspektus bei interpretacijas. Jas savaip gilino vėlesnio laiko
2 Encyklopedia katolicka. Graal - Ignorancja.
Lublin, 1993, t. 6, s. 1421-1423.
8
tarpio popiežiai (Pijus X, Pijus XI, Pijus XII, Jonas XXIII, Paulius VI, Jonas
Paulius II) savo skelbtose socialinėse enciklikose3.
Neliko nuošalyje ir katalikų intelektualai sociologai, gerokai išplėtę
ir pagilinę krikščioniškąjį socialinį mokymą, parodę, kad krikščioniškoji
socialinė mintis nėra uždara ir nekintanti sistema. Neabejotina yra
pavienių katalikų sociologų koncepcijų vertė ir svarba, ginant socialinį
teisingumą ir žmogaus asmenybės kaip dvasinės, ne tik kaip fizinės,
socialiai aktyvios vertingumą ir ieškant būdų jį užtikrinti.
Tiesa, ne visada pavienių katalikų dėstytos socialinės nuostatos
susilaukdavo vienareikšmio Katalikų Bažnyčios vadovybės pritarimo.
Nevienodai jos vertinamos ir visuomenėje.
Tad kyla klausimas: koks ryšys tarp popiežių enciklikų ir katalikų
sociologų skelbtų socialinių koncepcijų, kokios jų bendrybės ir skir
tumai? Pasak žymaus lenkų katalikybės tyrinėtojo M. Poborskio, po
piežių socialinės enciklikos - tai „amžinųjų pagrindinių krikščionybės
teiginių pritaikymas laiko aktualijoms apibudinti"4. Todėl enciklikose
išdėstytos nuostatos įvairių socialinių bei ūkinių visuomenės pagrin
dų funkcionavimo atžvilgiu nereikalauja tikėjimo, o tik paklusnumo
Bažnyčios autoritetui, rodo jos požiūrį į socialinę problemą, yra mo
ralinis autoritetas tikinčiajam, kuriam privalu šią nuostatą žinoti ir jos
laikytis. Tačiau kartu tai nėra paskutinis lemiamas žodis, atimantis
teisę savarankiškai nagrinėti šias problemas. Tą teisę turi ir kiekvienas
krikščionių sociologas. Šių tyrinėjimų rezultatas - socialinė koncepcija
yra žmogaus intelektinės kūrybos vaisius. Ji rodo autoriaus pastangas
aiškintis ir vertinti socialinius reiškinius, juos suvokti ir šį savo su
vokimą eksponuoti visuomenei aiškios ir darnios sistemos pavidalu.
Tačiau šis bandymas tėra tik bandymas, vienas iš galimų požiūrių, bet
ne vienintelis ir tuo labiau nepretenduojantis į absoliutų socialinio
reiškinio pažinimą. Šis požiūris atspindi autoriaus simpatijas, pritarimą
1931 m. pasaulio šviesą išvydo Pijaus XI enciklika susidurdamas su vis naujomis sąlygomis bei pro
„Quadragesimoanno‘, Jonas XXII11961 m. paskel blemomis, nuolatos plėtojosi katalikų socialinis
bė encikliką„Maier ei Magistro'. Vėliau socialinės mokymas, kuris galiausiai buvo nuosekliai išdės
problematikos, ypač paaštrėjusios Lotynų Ame tytas 2004 m. Popiežiškosios teisingumo ir taikos
rikoje, enciklikoje.Popu/orum progressio' (1967) tarybos parengtoje Bažnyčios socialinio mokymo
ir apaštališkajame laiške.Odoges/mo adveniens’ santraukoje.
(1971) ryžtingai ėmėsi popiežius Paulius Vi. Socia 4 POBORSKI, M. Katolicyzmspotecznywpolskiej
linių enciklikų trilogiją -.Laborem exercenf (1981), myUiekonomicznejwlatach /89J-?9J8.Kielce,
Jiolliatudo rels ocialis" (1987) Ir.Cantesimusannus' 1987, p. 7.
(199l)mums paliko Iškilusis Jonas Paulius II.Talp,
9
ĮVADAS
vienokiam ar kitokiam problemos sprendimo būdui, kuriam įtakos turi
ir konkrečios socialinio gyvenimo aplinkybės.
Pats socialinis gyvenimas yra dinamiškas procesas. Jam keičiantis,
kinta ir jo sukurtasis „aiškinimas", išdėstytas teorijose ir koncepcijose.
Žmogaus siekimas pažinti jį supantį pasaulį, suvokti savo vietą ir paskir
tį jame yra amžinas. Būtent jis ir žadina vis naujo teorinio (refleksyviojo)
tikrovės suvokimo ir interpretavimo poreikį. Tad ir krikščionių socialinė
mintis per savo intelektualų darbus nuolat rutuliojasi, atskleisdama ir
ryškindama vis naujus socialinių problemų prasmės aspektus bei inter
pretacijas krikščioniškųjų vertybių požiūriu.
Tai leidžia ne tik geriau pažinti socialinius reiškinius, jų raiškos ypatu
mus, bet ir suvokti krikščioniškojo mokymo keliamų reikalavimų individui
ir visuomenei laikymosi prasmingumą. Juolab kad katalikybė, kaip krikš
čionybės atšaka, yra ir veikimo religija. Krikščionybės esmė, kaip pažymėjo
dar apaštalas Šv. Paulius,,Laiške Galatams", yra ne vien mokymas, bet pir
miausia įkvėptas gyvenimas: gyvenimas pagal Kristų juo sekant kasdieni
niuose darbuose.„Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus"5.
Gyvenimas pagal Kristų žemėje įpareigoja veikti taip, kad paliudytum
tikėjimą darbais. Todėl nesibaigiančios yra Katalikų Bažnyčios pastangos
ne tik rodyti socialinių problemų sprendimą, neprieštaraujantį krikščio
niškosioms vertybėms, bet ir savo asmeninės veiklos pavyzdžiu skatinti
visus visuomenės sluoksnius ir ypač šio pasaulio galinguosius veikti ta
kryptimi. Konkrečius jų tarnavimo socialiniam teisingumui ir visuotiniam
gėriui pavyzdžius galima įžvelgti visais laikais ir visuose kraštuose.
Tiesa, konkrečiam socialiniam tarnavimui turi įtakos vietos sąlygos,
tautos socialinio bei kultūrinio gyvenimo tradicijos, savaip paženklinan
čios ir socialinės minties raišką. Ir tai suprantama, nes filosofinė (taip pat
ir sociologinė - V. P.) kūryba, kaip teigia B. Kuzmickas, visada vyksta tauti
nės kultūros kontekste6. Šiuo atžvilgiu ji yra integrali tautos kultūros sritis,
daugiapusiais ryšiais susijusi su kitomis sritimis, jas veikianti ir jų veikia-
ma.Tai pasakytina ir apie katalikų autorių socialinę kūrybą. Jos svarbą di
dina istoriniai sukrėtimai, į kuriuos reaguoja asmenybė, priversta laikytis
intelektualiai pagrįstų pozicijų, teoriškai apmąstyti ir įvardyti visuomenė
Naujasis Testamentas.VMos, 1992. p. 431. 6 KUZMICKAS, B. Filosofijos istorijos objektas: profe-
, sinėirneprofesinėfilosofija.F//osofi/a/rsoc/ofog//fl,
1990,Nr. l,p. 14-30.
10
je vykstančius procesus, jų įtaką jos socialinės organizacijos aplinkos ir
socialinių institutų funkcionavimui. Taip pat suvokti socialinės aplinkos
įtaką įvairių socialinių grupių elgsenai. Kartu prognozuoti ir jų kryptį.
Būtenttokį laikotarpį išgyveno Lietuva XIX a.antrojoje pusėje -XX a.
pradžioje, kai stiprėjant tautiniam judėjimui vis labiau ryškėjo tautinio
ir ekonominio pavergimo grėsmė, didėjo būtinumas ieškoti efektyvių
būdų jam priešintis, išsaugoti ir puoselėti pavergtos tautos viltį išsiva
duoti iš svetimos galybės jungo ir vėl atgauti nepriklausomybę.
Vis didesnio atgarsio visuomenėje susilaukė atsinaujinimo idėjos,
skatinusios kritinį požiūrį į ekonominio, socialinio, kultūrinio bei religi
nio gyvenimo realijas. Plintančio pozityvizmo bei nežaboto liberalizmo,
laiminusio spartų kapitalizmo dvasios įsigalėjimą visuomenėje idėjos -
iš vienos pusės, ir socialinio radikalizmo, skelbusio ne prisitaikymą prie
kintančių visuomeninio gyvenimo sąlygų, bet radikalų jų atmetimą,
prievarta sukuriant naują socialinę tvarką, - iš kitos, į dienotvarkę kėlė
Lietuvos ateities klausimą - kokiu keliu turėtų žengti Lietuva, siekdama
gerovės ir pažangos.
Savo nuostatas Lietuvos socialinio ekonominio atgimimo atžvilgiu
reiškė atstovai įvairių idėjinių srovių, kurios ėmė aiškėti pasirodžius
pirmiesiems lietuviškiems spaudos leidiniams - „Aušrai" (1883-1886)
\r „Šviesai“ (1886-1891), bet galutinai išsikristalizavo po 1905-1907 m.
revoliucijos.
Savitą požiūrį į šias problemas laipsniškai susiformavo ir katalikų inte
lektualai - krikščioniškosios socialinės minties propaguotojai - socialinės
katalikybės Lietuvoje architektai7.
Esminių skirtumų dėl požiūrio į socialines problemas ir jų sprendimą tarp katalikų ir kitų krikščioniškų
konfesijų {evangelikų, liuteronų) atstovų nebūta. Popiežių Leono XIII ir Pijaus X paskelbtas socialines en
ciklikas (ypač.fierumnovorum*) ir jose dėstytas socialines idėjas sutiko gan palankiai visos nekatalikiškos
konfesijos, veikusios tuo metu Lietuvoje, tarp jų ir protestantai. Lietuvos katalikai tuo metu jau turėjo
išsiugdę savus, tegu ir savamokslius, sociologus, o protestantai tokių žmonių, turėjusių įdirbi socialinėje
problematikoje, neturėjo, Protestanto Martyno Yčo iniciatyva lehtame.Biržųkalendoriuje’, (1911 -1913) bei
.Pasiuntinyje’ (1911-1913) daugiausia buvo skelbiami straipsniai bažnytinio gyvenimo klausimais. Opūs
socialiniai klausimai beveik neliečiami. Tiesa, protestantams simpatizavo Jonas Jablonskis ir ypač Jonas
Šliūpą s. Tačiau pastarojo socialinės pažiūros, dėstytos Idėjos gan eklektiškos, konceptualiai griežčiau neapi
brėžtos (kaip ir jo politinės orientacijos), todėl sunku būtųjį laikyti ypatingos - protestantiškos socialinės
minties skleidėju Lietuvoje. Taigi esminių socialinės minties skirtumų tarp katalikų ir kitų krikščioniškų
konfesijų (evangelikų, liuteronų) atstovų, nebūta. Kadangi darbe nagrinėjami autoriai priklausė katalikų
konfesijai, tai jie įvardijami kaip katalikiškos socialinės minties skleidėjai, katalikų sociologai - kuriems
labiausiai ir rūpėjo Išsiaiškinti ir giliau suvokti {vairių socialinių aplinkų jtaką atskirų socialinių grupių ir
socialinių Institucijų laikysenai ir Jų požiūriui į aktualius socialinius klausimus.
11
ĮVADAS
Katalikų socialinė mintis greta liberaliosios ir socialistinės buvo
svarbiausia Lietuvoje XIX a. antrojoje pusėje - XX a. pradžioje8. Katalikų
reikštas požiūris esminiais socialiniais klausimais darė didelį poveikį
formuojantis lietuvių tautinei, politinei ir ekonominei savimonei bei
savigarbai. To požiūrio gilesnis ir objektyvesnis pažinimas svarbus ir
reikšmingas keliais atžvilgiais.
Pirma. Katalikų Bažnyčia Lietuvoje iš seno turėjo stiprias pozicijas.
Tai buvo vienintelė reali jėga, su kuria turėjo skaitytis ir caro valdžios
pareigūnai, nors stengėsi daryti jai įtaką ir palenkti ją savo valiai. Nepa
isydamas bažnytinės vadovybės konservatyvizmo ir atskirų jos atstovų
prolenkiškos orientacijos, vis garsiau skambėjo patriotiškai nusiteiku
sios lietuviškosios dvasininkijos dalies balsas, įspėjantis tautiečius apie
gresiančius pavojus. XIX a. viduryje tokia didžiausia grėsmė buvo rusi
nimas ir ekonominis pavergimas, kuriam priešintis rengė tautą M. Valan
čius, nurodydamas konkrečius aktyvios neprievartinės ginties būdus.
XIX a. antrojoje pusėje - XX a. pradžioje ši grėsmė nesumažėjo. Ją pa
pildė nauja grėsmė - ekonominis liberalizmas ir socializmas, kuriuos
propagavo vietiniai šių mokymų adeptai - liberalai ir socialistai.
Liberalizmas, perkėlęs iš gamtos į visuomenę jėgos kultą, kuriančiu
jos veiksniu paskelbė ekonominę jėgą - kapitalą. Kad jam nebūtų truk
doma tapti vienvaldžiu visuomenės pusiausvyros kūrėju, reikalauta
valstybei nesikišti, jai paliktas tik„naktinio sargo" vaidmuo. Atseit, tegul
patys individai, asmeninės naudos skatinami, susitinka vienas su kitu
ir pagal turimą kapitalą pasidalija teises bei pareigas. Individas negalįs
turėti daugiau teisių negu turi kapitalo. Taigi kapitalas virsta vienintele
laisvių irteisių realybe.Todėl tame visuomenės poliuje, kuriame susikau
piąs kapitalas - ekonominės jėgos persvara, atsiranda dauguma teisių
bei laisvių, o kitame, kur tos jėgos stokojama, liekančios tik pareigos ir
priklausomybė nuo pirmųjų. Taigi, jei neturi kapitalo savo interesams
apginti, neturėk irteisių.
Šitokį teisių subalansavimą su valdomo kapitalo apimtimi eko
nominis liberalizmas ir vadino pavyzdine pusiausvyra, kuri esanti natū
rali ir„teisinga", nes imama ne iš tikslinės, kultūrinės sąmonės, kuri viską
LUKOŠEVIČIUS, V. Liberalizmo raida Lietuvoje
(XIX a. pabaigoje- 1940 m.). Vilnius, 1995.
12
