Table Of ContentUDK 728(474,5-25 )(G91)
Ba608
Leidinio parengimą spaudai rėmė:
KULTŪROS RĖMIMO FONDAS;
VIEŠOJI ĮSTAIGA VILNIAUS ROTUŠĖ;
KAZICKŲ ŠEIMOS FONDAS
Dailininkas
Alvydas Ladyga
Redaktorė
Sigita Staskevičienė
Nuotraukų autoriai:
Marta Baužtenė
Ш, JI, 64,67,80, 84, 92, 119, 121.126.130,133, 150, 151, 155.
156, 160,163.220, 226,237, 241, 279, 289,317,332,339, 352,
357. 362, 366.372,373, 391,392, 398,401
Daumantas Bauža
173,178,188, 194,197, 243,244, 253, 266.272, 275,286. 290,
298. 321,323 ir 4-ajame viršelio p.
Aloyzas Petrašiūnas
2.6,8.12,14.17,25.28, 36,38,40.41,42,45.58,
62,77, 78.86,91, 93, 103, 108, 137, 141.142, 144. 146. 168, 175,185, 186,
201, 207,210, 212,218, 223. 224, 224. 212 239, 246,247, 254, 256, 259,269.
277, 283,292, 293,297, 300. 306, 307, 309.310. 313,318, 319, 327, 328,
331, 337,342. 344,356, 358, 361.368, 370,376, 378,381, 386
Dalius Baranauskas
35,39,44,51
VirSelio nuotraukos autorius
Gerhard Kopatz
www.kopatz.info
ISBN 973-9986-420-89-7
© Morta Baužienė
C' Savastis
© Gerhard Kopatz
Turinys
Pratarmė /7
Nuo Gedimino kalno /13
Katedros aikštė /30
Vyskupų rūmai Pilies gatvėje ir jų kaimynai /55
Maironio gatvė /73
Pakeliui prie seniausiųjų Universiteto pastatų /114
Po senojo Vilniaus universiteto ansamblį /124
Universiteto ansamblio pastatai Pilies gatvėje ir jų kaimynai /157
Universiteto pastatai Didžiojoje gatvėje ir jų aplinka /172
Aplink Rotušės aikštę /193
Išeikime iš miesto pro Subačiaus vartus /221
Grįžtame į miestą pro Aušros vartus /242
Rūdninkų karmelitai ir jų aplinka /271
Vokiečių gatve prie seniausiųjų Vilniaus bažnyčių /285
Abipus Šv, Ignoto gatvės /316
S. Daukanto aikštėje /334
Naujamiestyje. Prie seniausiųjų Vilniaus karmelitų pastatų /347
Vilniaus gatvėje /369
Pakeliui į Lukiškių aikštę /380
Santrumpos /404
Šaltiniai ir literatūra /405
Summary /412
И/'
-
,
7
Pratarmė
Vilnius - didžiulės Europos valstybės - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė,
kurioje statomos pilys, bažnyčios, rūmai, klesti prekyba, teikiasi amatininkai. Vilnius -nio
kojamas gaisrų, maro ir bado epidemijų, griaunamas ir plėšiamas okupantų. Vilnius - uni
versitetinis filosofų ir poetų, meno ir mokslo, nuostabios architektūros miestas. Vilnius -
Rusijos generalgubernijos centras, sukilimų organizatorių buveinė. Vilnius - Lenkijos pa
kraščio miestas, Lietuvos TSR sostinė, kurioje kiekvienas TSRS pilietis jautėsi esąs na
muose. Vilnius - Lietuvos Respublikos sostinė, Pasaulio kultūros paveldo objektas, 2010
metų Europos kultūros sostinė. Kiekvienas iš paminėtųjų ir daugybė kitų segmentų įnešė
į Vilniaus istoriją savo indėlį ir padarė miestą tokiu, kokiame gyvename, kalbame, mel
džiamės ir galvojame lietuviškai.
Nuo pirmojo rašytinio paminėjimo 1323 metais Vilnius išaugo ir labai pasikeitė. Tiesą
sakant, apie tai, koks jis buvo XIV amžiuje, žinių daug neturime. Per ilgus amžius apie
Vilnių rašė daugybė žmonių. Poetai apdainavo jo grožį, rašytojai jame apgyvendino savo
kūrinių herojus, istorikai, archeologai ieškojo tik faktų ir jais remdamiesi vis iš naujo rašė
ir teberašo Vilniaus istoriją. Apie Vilnių savaip pasakojo keliautojai, mokslininkai ir už
kariautojai.
Vilnių matome įsikūrusį Neries ir Vilnios upių santakoje, apsuptą pušynais žaliuojan
čių kalvų. Mūsų protėviai šį nuostabų gamtos kampelį pasirinko ne dėl jo grožio, bet dėl
patogių prekybai ir gynybai pozicijų. Upės tarnavo kaip prekybos keliai ir gynybos užtva
ros, jų santakoje buvo pastatytas pilių kompleksas. Retas susimąstome, kiek vandenėlį
plukdančių upeliūkščių, latakų į šias dvi upes įsiliejo senovėje. Kad upelių ir vandenų
buvo daugiau, mums liudija išlikę Vingrių, Latako, Šaltinių gatvių pavadinimai. Mes labai
nustebtume, jeigu sužinotume, kad ten, kur dabar yra gatvės ir stovi mūriniai namai, praeityje
tryško šaltiniai, tyvuliavo tvenkiniai, čiurleno maži upeliukai ir telkšojo balutės [82,9]. Miesto
vandenys buvo plačiai panaudojami. Jie suko malūnus, plukdė medieną, prie jų kūrėsi
popieriaus dirbtuvės, lentpjūvės, gyveno žvejai, kailiadirbiai. Nuo XVI amžiaus radosi
vandentiekis, kiti hidrotechnikos įrenginiai. Miesto augimui trukdantys vandenys buvo
sausinami, upeliukai užpilami.
Daugybę kartų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes puldinėję kryžiuočiai Vil
niaus pilių nepajėgė užimti. Po Žalgirio mūšio (1410) didžiausiu miestiečių priešu tapo
plėšikai ir grėsmę keliančios totorių ordos. Apsaugai nuo jų 1503-1522 m. buvo sumūryta
miesto gynybinė siena. Iki pirmosios Vilniaus okupacijos 1655 m. miestas vystėsi kilimo
linkme. Tai gražiai apibūdino Albertas Vijūkas-Kojelavičius, kurio lotynų kalba parašytos
Lietuvos istorijos tomai išėjo 1650 ir 1669 metais. Miestas augo sparčiai: statomos dievams
skirtos šventyklos ir valstybiniai pastatai, kunigaikščių rūmai ir paprasti} žmonių trobos. [...]
Mūsų laikus jis pasiekė taip viskuo garsėdamas, kad su įžymiaisiais miestais gali lenktyniau
ti. Savo didumu, turtais,'gyventojų gausumu, atvykstančių svetimšalių įvairove ir daugumu,
šventovių didybe, universitetu, prekybos platumu ir kitais miestus puošiančiais dalykais Vii-
Atkuriami Žemutinės pilies rezidenciniai rūmai ~ valstybingumo simbolis
nius yra garsiausias iš visų šarmotų miestų: jis - valdovų buveinė, teismų, mokslo ir prekybos,
bažnytinio ir valstybinio gyvenimo centras [212,206-207]. Ieškant šio puikaus miesto ištakų,
buvo sukurta gražioji Gedimino sapno legenda apie kalno viršūnėje stovintį didžiulį vilką,
kuris rodėsi arba visas geležinis, arba geležimi šarvuotas; jo viduje šimtas kitų vilkų didžiu
staugimu skardeno aplinkinius laukus ir girias [212, 205]. Paklausęs žynio Lizdeikos sapno
išaiškinimo, Gediminas pastatė pilį ir įkūrė miestą, kuris būsiąs lietuvių tautos ir visų Lie
tuvai priklausomų žemių sostinė, buveinė valdovų, kurių žygių šlovė skambėsianti visuose
pasaulio kraštuose [ten pat].
Nuo Lietuvos krikšto 1387 m. didelį vaidmenį suvaidino Katalikų bažnyčia, per kurią
Vilniuje plito Europai būdingi moralės standartai, filosofija ir architektūra. Kartu su Lie
tuvos krikštu Vilnius gavo Magdeburgo teises, kurios sudarė sąlygas amatų ir prekybos au
gimui. Kūrėsi amatininkai, pirklių gildijos, buvo statomi užvažiuojamieji namai, bažnyčių
ir vienuolynų ansambliai. Pirmosios bažnyčios ir vienuolynai buvo gotikiniai. Po gaisrų ar
sugriovimų jie buvo atstatomi, keitėsi kartu su vyraujančiomis meno formomis. Vilniuje
daugiausia vertingų paminklų išliko iš baroko epochos. Vingrios šio stiliaus linijos labiau
siai tiko prie Vilniaus gamtos įvairovės, leido architektams pasiekti ypatingą gamtos ir
architektūros vienovę.
Reformacijos plitimas skatino filosofinę mintį, knygų spausdinimą, konkurenciją švie
timo srityje. Didelės valstybės sostinė sutraukdavo įvairiausių tautybių žmones, kurių
įvairovę pastebėjo keliautojai. Gustavo Vazos sūnų kunigaikštį Joną (1568-1592) stebino
miesto gyventojų tautybių įvairumas: lietuviai, rusai, lenkai, armėnai, graikai, vokiečiai, tur
kai, totoriai, žydai, visi dėvintys savo tautiniais drabužiais. Labiausiai jam imponavo tai, kad
šios tautos broliškai sugyveno [95 a, 123-124].
Pratarmė 9
Nuo 1579 metų Vilnių garsino Universitetas, tapęs miesto kultūrinio ir intelektualinio gy
venimo centru. Universitete dirbo iš Europos atvykę profesoriai, veikė studentų teatras, augo
bibliotekos rinkiniai. Netoli pilių teritorijos besiplečiantis Universiteto ansamblis diktavo ma
das aplinkiniams pastatams. Ilgainiui Universiteto ansamblis peržengė savo kompaktiškas ri
bas, išplito Pilies ir Didžiojoje gatvėse. Dėl profesorių atvykėlių Vilnius tapo labai poliglotišku
miestu. Profesoriai XIX a. pradžioje paskaitas skaitydavo lotynų, prancūzų, vokiečių, net italų
kalbomis. Jomis buvo galima bendrauti mieste su visuomene [165, 186].
Kartu su valstybės smukimu Vilnius XVIII amžiuje patyrė daugybę nelaimių. Jį nio
kojo savos ir svetimos kariuomenės (1696-1771), badas ir maras (1708-1711), gaisrai
(1706,1737,1748,1749). Iš svetur atvykusiems į akis krito dideli miesto vaizdo kontrastai.
1784 m. iš toli, puošiamas daugelio puikių bažnyčių bokštų, atrodo gerai, o viduje - nepa
prastai apgailėtinai dėl daugybės apleistų, tuščių ir apgriuvusių, rusų ir konfederatų vicissim
(iš eilės - M.B.) apiplėštų ir sunaikintų namų [55, 77]. Liudvikų Byševską 1786 m. pasitiko
gatvės uži'erstos griuvėsių nuolaužomis, mūriniai namai apleisti, apgriuvę, keliantys pavojų
praeiviams, rūmų kiemai nuo Vytauto laikų nekuopti [22, 71].
Dar didesni kontrastai buvo būdingi išorinei gatvių pusei ir vidiniam valdų gyvenimui.
Į gatves išeinantys namų fasadai užstojo erdvius kiemus, kuriuose dar ir XIX amžiuje
pačiame Vilniaus centre buvo auginamos daržovės, tvartuose kriuksėjo kiaulės, arklidėse
žvengė žirgai. Iš priemiesčių laukų į ūkinius pastatus ir turgus lingavo malkų ar šieno pri
krauti vežimai. Beveik kiekvienos valdos, kurioje XIX amžiuje vyko statybos ar remontai,
planuose ūkinio kiemo kampe rasime pažymėtų kloaką, kurios nuotėkos būdavo nulei
džiamos j atvirus, rečiau - uždarus kanalizacijos kanalus. Įsivaizduokime atvirą nuotėkų
griovį nuo Kardinalijos (dabar jos vietoje yra Pilies g. 23 namas) iki Katedros aikštės,
kurio problema buvo sprendžiama 1837 metais [82, 111]. Tad nieko keisto, kad gyvenant
tokioje aplinkoje, šukuotis utėles pro langų, kas tvarkingam iš Vienos atvykusiam G. Fors-
teriui sukėlė pasibaisėjimą [55, 117], bajoraitėms buvo visai įprasta.
Jau nuo XVIII a. pradžios į Abiejų Tautų Respublikos reikalus vis labiau pradėjo kištis
kaimyninė Rusija, vėliau kartu su Austrija ir Prūsija šią didelę valstybę per tris kartus
(1772, 1793,1795) tarpusavyje pasidalinusios ir okupavusios. Po Lietuvos prijungimo prie
Rusijos (1795) Vilnius beveik 200 metų išbuvo svetimų valstybių okupuotas. Per tą laikų
vyko įvairių formų pasipriešinimas ir represijos: sukilimai, atviros kovos, tremtys. Okupa
cijos uždėjo antspaudą Vilniaus architektūrai, pakeitė gyventojų sudėtį ir jų požiūrį į savo
miestų ir valstybę.
XIX amžius, ypatingai jo antroji pusė, buvo labai prieštaringas. Dvasine prasme vietos
visuomenę labai slėgė rusų administracijos vykdoma antikatalikiška politika, spaudos loty
niškais rašmenimis draudimas, bažnyčių perdirbimas į cerkves, rusiškos kultūros privers
tinis brukimas. Iš kitos pusės, XIX a. antroje pusėje Vilnius geležinkeliu buvo sujungtas
su Peterburgu ir Varšuva, atsirado didesnės bendravimo su tolimais miestais galimybės.
Dėl ekonomikos ir pramonės augimo keitėsi miesto vaizdas, jame atsirado industrinio
miestovaizdžio elementų.
Per visą XIX amžių Vilniaus miesto administracijos ir įstaigų darbuotojai su retomis
išimtimis buvo tik stačiatikiai, imperijai lojalūs iš ten atvykę žmonės. Jie diktavo madas.
Naujieji bokštai siekia nustelbti istorinius
elgseną, požiūrį į Vilniaus architektūrą. Jų tikslas buvo ne tik kariuomene, represijomis,
bet ir papročiais bei tikyba, mentališkai prijungti Lietuvą prie Rusijos, ištrinti gyvento
jų istorinę atmintį. Tam tarnavo ir valstybę primenančių paminklų {kunigaikščių rūmų,
miesto sienos) nugriovimas bei imperinių paminklų statyba. Reikia pripažinti, kad nors
XIX amžiuje pasipriešinimo buvo daug, per 200 metų imperiniams valdininkams beveik
pavyko pasiekti istorinės atminties visuomenėje praradimą.
Neišmatuojamus nuostolius Vilniui atnešė du XX a. pasauliniai karai. Prieš Pirmąjį
pasaulinį karą Vilniuje gyveno 230 000 žmonių [114, 29]. Traukdamasi iš miesto, rusų
kariuomenė išsivežė daugybę turto. Miestą okupavę vokiečiai (1915-09-19) skurdino jį
rekvizicijomis, į priverčiamuosius darbus vežė darbingus žmones. Po karo Vilnių okupa
vo Liucjano Želigovskio (Žeiigovvski) vadovaujama kariuomenė (1920-10-09), Vilnius
tapo eilinės Lenkijos vaivadijos centru. Kad miesto vystymasis sustojo, rodo gyventojų
skaičius. 1939 metais Vilniuje buvo 215 000 gyventojų, tai yra apie 15 000 mažiau negu
1914 metais [114, 30]. Tačiau reikia pripažinti, kad tarpukaryje buvo nemažai padaryta
paminklotvarkos srityje - Gedimino kalno ir pilies, Katedros, Rotušės, bažnyčių ir vie
nuolynų restauravime.
Antrojo pasaulinio karo metais buvo nužudyta apie 70 000 Vilniaus gyventojų, daugiau
sia žydų; sunaikinta apie 40% gyvenamųjų namų ir pramonės įmonių [196/4,567]. Vilniuje
liko tik 110 000 gyventojų [114, 30]. Prasidėjo sovietmetis (1944-1990), labiausiai Vilnių
pakeitęs jo istorijos etapas. Miestą sudrebino trėmimai, nacionalizacija. Gyvenimas per
sisunkė visuomeninės (niekieno) nuosavybės, komunistinės ideologijos propagandos ir
ateizmo nuodais. Dėl to labai nukentėjo daugybė vertingų architektūros paminklų. Va
dovaujantis ateistinės pasaulėjautos diegimu, uždaryta dauguma bažnyčių ir vienuolynų,
Pratarmė Ii
sunaikinti juose per šimtmečius kurti ir saugoti meno kūriniai. Vėliau (XX a. 8-9 dešimt
mečiais) dalis bažnytinių ansamblių buvo restauruoti (arba pradėti restauruoti) ir pritai
kyti kultūros poreikiams. Per tuos nacionalizacijų, žmonių trėmimo, vertybių naikinimo
ir grobstymo laikus įsivyravo neatsakomybės, nebaudžiamumo, nemeilės dvasia. Kokią
meilę ar atsakomybę už Vilniaus ateitį galėjo jausti iš tolimųjų TSRS platybių atvykę čia
gyventi ir dažnai vadovaujantį darbą dirbti, nuo 1917 metų sovietiškai ugdyti „broliškųjų
tautų“ atstovai. Laimei, tai nebuvo vienintelis naujas gaivalas, užpildęs sparčiai statomų
naujųjų Vilniaus gyvenamųjų rajonų erdves.
Paskutiniu metu vieni apie Vilnių rašantys autoriai vadina jį klajūnų (laikinai stabte-
lėjančių, praeinančių) miestu [24], kiti mąsto, kad Vilnių supranta ir myli tik sėslūs čia
buviai, čia gimę ir augę prieškariniai vilniečiai [138, 8]. O kaip Vilnių mato sovietmetyje
Čia mokytis ar dirbti atvykę ir miestą prisijaukinti mėginantys Lietuvos kaimuose gimę
ir augę vilniečiai? Pirmoji karta nuo žagrės, kaip sakydavo istorikas Juozas Jurginis. Šių
vilniečių vaikystės prisiminimai nėra susieti su Senamiesčio kiemais, Vilnios pakrantė
mis, sūpuoklėmis Bernardinų sode, paslaptinga puošnių bažnyčių aura. Naujieji vilniečiai
sudaro didžiąją dalį jo gyventojų. Didelė jų dalis atvyko į sostinę dirbti ir užsidirbti. Jie
įsikūrė puikiuose butuose, pasistatė namus, važinėja gerais automobiliais. Jie patys sau
yra pasaulio centras, o Vilnius - tik fonas jų veiklai. Tokiu fonu vienodai gali būti Vilnius,
Kretinga, Minskas ar Paryžius. Svarbu, kad „fonas“ nevaržytų pinigus nešančios jų veiklos.
Jeigu pasiseks, jie apeis visus įstatymus, veiklą vainikuos importiniais pavadinimais Cozy,
Bohėme, Novotel, Mabre, Voyage, ir 1.1. Tėvų iniciatyva jų vaikai gali būti neaplankę jokio
Vilniaus paminklo, muziejaus, nepabuvoję Katedros aikštėje ar Rasų kapinėse.
Tačiau yra kita naujųjų vilniečių dalis, kuriai reikia Vilniaus praeities žinojimo. Pavydė
dami tiems, kurių tėvai ir seneliai vaikščiojo Vilniaus gatvėmis, jie siekia pažinti šį miestą,
susitapatinti su jo istorija. Dalis tų žmonių neturi laiko ar galimybių patys susirankioti
žymiausių miesto pastatų istorijas, skaityti apie atskirus ansamblius paskutiniu laiku iš
einančias storas monografijas. Jie galėtų tapti šios knygos skaitytojais. Taip pat miestą
pažinti siekiantys pirmos kartos nuo žagrės vaikai ir vaikaičiai. Taigi, ir mano dukraitė
Vilija, kuriai skiriu šį savo darbą.
Rengdama knygos tekstą, pasinaudojau įvairiuose leidiniuose skelbtų savo straipsnių
medžiaga, ją papildžiau naujais duomenimis. Norėčiau paprašyti skaitytojų nesipiktinti
tekstuose esančiais tikrais, neperdirbtais sovietmečio įstaigų pavadinimais. Manau, kad
neleistina yra sovietmečio Vilniaus miesto vykdomąjį komitetą vadinti merija arba LTSR
Ministrų Tarybą - Lietuvos Vyriausybe.
Gedimino pilies vakarinis bokštas
