Table Of ContentVytautą# Ali#au#ka# Prana# Vildžiūną#
•
DINGĘS ŠVENTYBĖS
PASAULIS
Dievai ir šventieji xvi a. Žemaitijoje
Jono Lasickio knygos interpretacija
Aidai • 2009
UDK 293(474.5)
Al-124
Knygos leidimą parėmė:
Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija
Lietuvos Respublikos kultūros ministerija
Recenzentai:
habil. dr. Nijolė Laurinkienė
dr. Mikas Vaicekauskas
© Vytautas Ališauskas, įvadas ir vertimas, 2009
© Pranas Vildžiūnas, komentaras, 2009
© Leidykla „Aidai“, 2009
ISBN 978-9955-656-81-4
Leidykla „Aidai“, Bazilijonų g. 3, LT-01304 Vilnius
Tel. +370 5 212 2363 • EI. paštas [email protected] • www.aidai.lt
TURINYS
Apie Lasickį ir jo darbus
/7
De diis Samagitaram
caeterorumque Sarmatarum et
falsorum Christianorum
/37
Apie žemaičių, kitų sarmatų
bei netikrų krikščionių dievus
/37
Komentaras
/73
APIE LASICKJ IR JO DARBUS
I. VEIKALAS
Apie autorių
Jonas Lasickis (Lasicki, Lasicius, Lasitius) Lietuvoje žinomas pirmiau
sia kaip knygelės „Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių
dievus“ autorius. Kartkarčiais jis prisimenamas kaip kalvinistų veikėjo
ir politinio publicisto Andriejaus Volano bendražygis. Tačiau tarp dviejų
lietuviškųjų laikotarpių - jaunystės ir senatvės - nusidriekusi jo biografija
marga bei turininga. Apie ankstyvąjį jo gyvenimo tarpsnį sunku pasakyti
ką nors visai tikra. Tiesa, Jono Lasickio gimimo data daugmaž žinoma
iš jo paties pasisakymų - tai 1533/4 metai. Gimė jis Lenkijoje, tačiau
biografai nesutaria kurioje šalies dalyje. Tikėtinas spėjimas, kad buvo
mozūras, kilęs iš Ravos vaivadijos, kur būta Lasicų kaimo. Šeima, nors
ir bajorų, greičiausiai nebuvo pasiturinti, pats Lasickis mini vaikystėje
kalbėdavęs maldelę šv. Martynui-varguolių globėjui. Pirma neabejotina
žinia apie Lasickį randamajo paties raštuose. 1554-aisiais, t. y. sukakęs
dvi dešimtis metų, jis Vilniuje už du auksinus nusipirko mažą, bet tvirtą
lietuvišką arklelį ir iškeliavo į Krokuvą.1 Niekas nežino, kada jis atsidūrė
Lietuvoje. Nėra ką pasakyti nei apie Lasickio iki tol Vilniuje ragautus
mokslus (Juozo Jurginio spėjimu, jis galėjęs mokytis Katedros arba net
J. Lasitius, Historiae de Origine et Rebus Gestis Fratrum Bohemicorum quos ig
nari rerum Waldenses, mali autem Picardos vocant, Liber Octavus, qui est de Moribus
et Institutis eorum. Adduntur tamen reliquorum VII Librorum argumenta, et particularia
quaedam excerpta, Leszno, 1649, p. 44-45 (cit. pagal H. Barycz, Jan Lasicki. Studium z
dziejow kultury naukowej XVI wieku, Wroclaw etc.: Wydawnictwo PAN (Monografie z
dziejow nauki i techniki, t. XC), 1973, p. 11); Michalonis Lituani De moribus Tartarorum,
Lituanorum et Moschorum, fragmina X. multiplici historia referta. Et Johannis Lasicii
Poloni De Diis Samagitarum, caeterorumque Sarmatarum et falsorum Christianorum.
Item de religione Armeniorum. Et de initio Regiminis Stephani Batorii. Nunc primum
per I iac. Grasserum, C. P. ex Manuscripto Authentico edita. Basileae, apud Conradum
Waldkirchium, M. DC. XV, p. 44-45. (Toliau -D e » ) Vis dėlto yra duomenų, leidžiančių
Lasickio biografiją pradėti 1550 m. (žr. išn. 5).
7
Į * Jlv atuS rt'rrn•»;
1 «.¿Li* nt ntyvAi//m irem/*,)'
»m.. r-PP&f "««* vifmK./L
V v m m**'/, ¿nitriti yhrx+mt^r
t +• •
y«^N. (-oLnj
'Uvni/ VV^f ntSum >U>,
<■ „i* <x>į'rty+f* '>°' • •
I I > S*. Ar-yrn^vm^r
į
V
^.■ilT.‘r»>n <» ir j. ' ■ ' — ■—— - —- ■ ****éàm
Abraomo Kulviečio įsteigtoje mokykloje2 - jei tokios tikrai būta), nei apie
darbą Lietuvoje (anot Henryko Baryczo, jis greičiausiai buvo notaras Li
etuvos Didžiosios Kunigaikštijos kanceliarijoje3). Mokėjo rusų (tad labai
tikėtina, kad ir LDK gudų) kalbą, kurios greičiausiai išmoko Vilniuje.4
Sunku pasakyti, ar nors kiek mokėjo lietuviškai. Argumentai už ir prieš
yra lygiai nepakankami. Nežinome ir kokiomis aplinkybėmis bei kada
Lasickis priėmė reformuotąją krikščionybę. Jei Andriejus Węgierskis
1679 m. išleistoje „Reformuotosios Slavijos“ istorijoje tiksliai perteikia
Lasickio pasakojimą, pastarasis pirmą kartą apie Reformaciją išgirdo
Volibože (Lenkija) 1550 m., būdamas „paauglys, dar neapšviestas tikrąja
šviesa“. Busimasis Gniezno arkivyskupas Stanislovas Kamkowskis
grįžęs iš Italijos, klausantis dvasininkams ir daugeliui kilmingųjų, pa-
2 Jonas Lasickis, Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus, par. J.
Jurginis, Vilnius: Vaga (.Lituanistinė biblioteka), 1969, p. 53.
3 H. Barycz, Jan Lasicki, p. 11.
4 Santykiai su Maskvėnija nuo seno buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos pareigūnų
specializacija. Plačiau apie Lasickio kaip vertėjo darbą žr. S. Guagnelli, „Ex inculto et
horrido moscovitico“. Tradizione indiretta della ‘Risposta’ di Ivan IV Vasil’evič a Jan
Rokyta”, eSamizdat, rivista elettronica quadrimestrale di slavistica, 1, 2003, p. 41-50;
http://www.esamizdat.it/eSamizdat_2003_(I).pdf
8
šakojo apie Pranciškų Spirą iš Padujos, buvusį protestantą ir grįžusį į
katalikybę. Tuomet Lasickis susidomėjo „nauju mokymu apie Kristų
ir jį tikinčių žmonių teisumu“.5 Nežinia, ar į Krokuvą 1554-aisiais jis
vyko jau apsisprendęs kalvinistas, bet netrukus po kelionės į Krokuvą,
1555 m. pabaigoje ar 1556 m. pradžioje tapo dviejų turtingų Mažosios
Lenkijos kalvinistų bajorų sūnų preceptoriumi - studijų vadovu. Taip
prasidėjo Lasickio kelionės po Europą (Šveicarija, Prancūzija, Anglija,
Italija, Belgija, Čekija, Vokietija), studijos įvairiuose universitetuose ir
susitikimai su to meto protestantiškojo pasaulio įžymybėmis. Jis matė
mirties patale Joną Kalviną ir buvo šv. Baltramiejaus nakties liudytojas.6
Globojęs mokslus einantį Lenkijos aukštuomenės jaunimą, ilgainiui
Lasickis ėmė dairytis sėslesnio gyvenimo. 1582 m. Špėjeryje buvo išs
pausdinta jo parengta knyga „Apie rusų, maskvėnų ir totorių religiją,
aukojimus, santuokos ir laidotuvių apeigas.“7 Veikalą autorius dedikavo
LDK didikui kalvinistui, Minsko kaštelionui ir LDK iždininkui Jonui
Glebavičiui, tuometinio savo globėjo Inovraclavo vaivados (Lenkijoje)
Jono Krotoskio svainiui. Dedikacija pasirašyta vasario mėnesį Kroku
voje. Galbūt jau tais pačiais arba kitais metais Lasickis sugrįžo į Vilnių
ir tapo Glebavičiaus sūnų Jono, Mikalojaus ir Jurgio auklėtoju. Kaip
5 Andreae Wengerscii Libri quattuor Slavoniae reformatae, praefatione instruxit I.
Tazbir, Varsoviae (Bibliotekapisarzy reformacyjnych, Nr. 11), 1973, p. 80. Lasickio citata
iš Čekijos brolių istorijos.
6 Išsamus Lasickio gyvenimo įvykių ir kelionių datų sąrašas pateiktas Ingės Lukšaitės
biogramoje, parašytoje Baltų religijos ir mitologijos šaltiniams (toliau -BRMŠIT), t. II,
p. 571-574. Be naujausių Baryczo biografinių studijų (žr. išn. 1, taip pat Polski slownik
biograficzny, t. 18, p. 218-222; H. Barycz, „Le premiers contacts de Jan Lasicki avec la
culture occidentale (1556-1561)“, Acta Poloniae Historica 15, 1972) dar minėtina Th.
Wotschke, „Johann Lasitius. Ein Beitrag zur Kirchen- und gelehrtengeschichte der 16.
Jahrhunderts“, Zeitschrift fur slavische Philologie, 2, 1925, lietuviška glausta biografi
jos ir knygos peržvalga - Z. Ivinskis, A. Mažiulis, „Lasicki“, Lietuvių enciklopedija, t.
XIV, Boston: LEL, 1958, p. 181-185. Lasickio raštų bibliografija: Bibliografą literatury
Polskiej: Nowy Korbut, t. II: Pismiennictwo staropolskie. Hasla osobowe A-M, oprac.
zespol pod kier. R. Pollaka, Warszawa: PIW, 1964, p. 479-481.
7 De Russorum Moscovitarum et Tartarorum Religione, Sacrificiis, Nuptiarum &
Funerum Ritu. E diversis Scriptoribus, quorum nomine versa pagina indicat. His in fine
quaedam sunt adjecta, de Livonia Pacisque Conditionibus, & Pace confecta hoc anno,
inter serenissimum Regem Poloniae & Magnum Ducem Moscoviae. Nunc primum in
lucem edita, cum indice ..., Spira Nemetum, ex Officina Typographica Bemardi Albini,
1582. 4to. viii + 296 p.
9
sakyta, gyvai dalyvavo tikybinėje polemikoje. Vedė „pamaldžią moterį“
ir gyveno daugiausia Glebavičių rūmuose Vilniuje, Trakų gatvėje arba
jų pilyje Zaslaulyje, kur, matyt, ir mirė netrukus po 1599 m.
Jonas Lasickis nugyveno ano meto intelektualams būdingą gyvenimą.
Nuolatinės kelionės po Europos šalis ir nepaliaujamos studijos, bend
ravimas ir susirašinėjimas su įvairių šalių mokslininkais ir krikščioniškųjų
bendrijų veikėjais ženklino jo gyvenimo kelią. Kaip ir kiti intelektualai
jis mokėjo klasikines - lotynų ir graikų - kalbas. Veiklos bei interesų
įvairumu jis irgi įsirašė į tuomečio elito būrį: jis laikomas pirmu lenkų
bibliografu, kaip istorikas pirmas iš lenkų rašė apie Prancūzijos istoriją
(De retus gestis Franciae libri - neišspausdinta, rankraštis dingęs), vi
enas pirmųjų Europoje parengė plačiai kitų Reformacijos istorikų naudotą
Čekijos brolių istoriją (žr. išn. 1, pirma pozicija; paskelbta VIII knyga,
kitos dingusios). Kaip teologas nebuvo itin iškilus, bet irgi šį tą nuveikė.
Jo poleminis veikalas (ar veikalai) prieš antitrinitorius „Apie sielos
nemirtingumą. Kūdikių krikšto pagrindimas“, tiesa, nebuvo išspausdintas
ir neišliko, tačiau polemizuodamas su Vilniaus jėzuitais, Andriejaus Vol
ano knygai prieš Petrą Skargą parašė didelį priedą, pavadintą „Volano,
grynosios religijos bei jos išpažinėjų gynimas nuo Romos jėzuito Antano
Posevino, kur parodoma, jog Roma yra Babilonas“.8 9 Atskirą kūrinių
grupę sudaro Lasickio rašiniai, skirti egzotiškų (Vakarų Europos akimis
žvelgiant) tautų papročiams ir religijai. Be minėtos knygos „Apie rusų,
maskvėnų ir totorių religiją“, jis parašė dar ir apie armėnų tikybą, ir apie
baltų pagonybę - vėliau labai išgarsėjusią knygelę apie žemaičių ir kitų
sarmatų dievus.
8 Andrae Volani Libri Quinque contra Scargae Jesuitae Vilnensis septem Missae sac
rificiisque eius columnas et Librum 12 artium Zvingliano-calvinistarum... /Adiecta est
tam Volani, quam purae religionis sectatorumque eius adversus Ant. possevinum Iesuitam
Romanum defensio, ubi Roma Babylon esse ostenditur, Auctore Iohanne Lasicio Polono,
ad M. Do. Hiero. Filipowski. Vilnae, typis et sumptibus d. Joannis Hlebovicij... per Dan-
ielem Lancicium, 1584 (plg. A. Volanas, Rinktiniai raštai, sud. M. Ročka ir Ingė Lukšaitė,
Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, p. 14-15; 401 Nr. 10).
9 Barycz, Lasicki, p. 103; 108.
10
...jo knygelę...
Lasickis su globotiniais 1578 m. atvykęs ir įsirašęs į Strasburgo (dabar
Prancūzijos Strasbūras) universitetą, ten prabuvo bent iki 1580 m. pa
baigos - gruodžio 30-ąją dar pasirašė tenykštėje studentiškoje „bičiulių
knygoje“.9 Į Lenkiją keliavo neskubriai - aplankė Dilingeno ir Ingolštato
miestus, garsėjančius jėzuitų universitetais. Ingolštate susitiko su studen
tais, lydinčiais Slucko (Gudijoje) kunigaikštį Aleksandrą Olelkaitį. Jonas
Dzieržekas, kunigaikščio Aleksandro maršalka ir karaliaus sekretorius,
norėjęs, kad Lasickis šiam Lietuvos didikui dedikuotų kokį nors savo
veikalą. Lasickis iš pradžių atsikalbinėjęs, tačiau vėliau sutikęs. 1581
m. pabuvo Čekijoje, kurioje rinko medžiagą „Čekijos brolių istori
jai“. Užprašytą kūrinį parašęs 1581 m., matyt, Krokuvoje, ir pasiuntęs
Dzieržekui.10 11 Tokios tad, anot pagrindinės Lasickio biografijos autoriaus,
buvę knygelės „Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių
dievus“ radimosi aplinkybės. Ši istorija nėra tokia paprasta, kaip galėtų
atrodyti. Pirmiausia, kodėl apskritai pageidauta dedikacijos kunigaikščiui
iš Jono Lasickio, aktyvaus kalvinistų veikėjo? Olelkaičių giminė, Algirdo
linija kilusi iš Gedimino, buvo stačiatikiška. Aleksandro bei dviejų jo
brolių, Jono Simono ir Jurgio, motina Kotryna Tenčinskaitė, Krokuvos
vaivados duktė, buvo katalikė. Sūnūs pagal tėvą Jurgį (m. 1578), tą
patį, kuriam Motiejus Stryjkovskis apie 1577 m. dedikavo savo „Apie
lietuvių... tautos ištakas...“, buvo stačiatikių tikybos. Prieš mirtį anas net
grasino tėvišku prakeiksmu, jei šie atsižadėsią stačiatikybės.11 Kotryna
labai rūpinosi į katalikybę patraukti ir vyrą, ir vaikus. 1579 m. birželio 10
d. Petras Skarga iš Vilniaus rašė jėzuitų generolui Everardui Merkurianui
apie pastangas Olelkaičius suvienyti su Katalikų Bažnyčia. Norėta jaunes
niuosius brolius Simoną ir Aleksandrą išsiųsti į Italiją, idant jie, pamatę
„tikybos sostinę Romą su Aukščiausiuoju Pontifiku, būtų pastūmėti į
narystę katalikų bendrijoje“12. Aleksandras iškilmingai perėjo į katalikybę
10 Barycz, Lasicki, p. 109; 147. Reikia pastebėti, kad Baryczas De Diis atsiradimo is
torijos visai nedokumentuoja, nenurodoma net citatos iš kažkokio Lasickio laiško šaltinis.
Tad iki šiol lieka erdvė spėlionėms ir prielaidoms.
11 Žr. išn. 13.
12 Listy Ks. Piotrą Skargi T. J. z lat 1566-1610, ed. Jan Syganski, Kraków, 1912, Nr.
57, p. 108.
11
gyvendamas Igolštate (įmatrikuliuotas 1580 m. gegužės 28 d.),13 po to
dar lankėsi Štrasburge, Bazelyje ir Italijoje. Skarga 1582 m. birželio
22 d. minėdamas „dideliame mieste Slucke“ gyvenančius „neseniai
katalikais tapusius du kunigaikščius“14, greičiausiai turi galvoje anuodu
jaunuoliu, kurių atvertimu jis ypač rūpinosi. (Aleksandras mirė nevedęs
Krokuvoje, 1591 m. birželio 26 d., jo mirtis minima Krokuvos jėzuitų
namų dienoraštyje.15) Tad buvęs stačiatikis, į katalikybę jau perėjęs,
jėzuitų universitete studijuojantis kunigaikštis vargu bau turėjo rimtą
pagrindą trokšti protestanto konfesiškai angažuotos knygos dedikacijos.16
Kiek šviesos į dedikavimo aplinkybes galėtų mesti nebent faktas, kad
Aleksandro Olelkaičio motina 1581 m. ištekėjo už kalvinistų globėjo
Radvilos Perkūno. Laukiamos ar jau įvykusios vedybos galėjo paakinti
reformatų bendruomenę pelnyti jaunojo kunigaikščio (tuomet neturinčio
nė dvidešimt metų) dėmesį jam dedikuotu netikrų krikščionių „dievus“
demaskuojančiu leidiniu.
Ne be problemų yra ir Baryczo nurodoma knygos parašymo data.
Daugelis senųjų tyrinėtojų, skaičiusių tik Elzevyrų leidinį, apie ją tega
lėjo spėlioti. Pirmojo leidimo (1615) rengėjas Jonas Jokūbas Grasseris17 18
pratarmėje teigia, kad „vienas bičiulis“ (gal taip įvardija patį save?) tarp
13 H. Kowalska, J. Wisniewski, „Olelkowicz, Jerzy“, Polski slownìk biograficzny, t.
23, 1978, p. 744-745.
14 Jonui Pauliui Campanai iš Nesvyžiaus, Listy..., Nr. 88, p. 190.
15 K. Niesiecki, Herbarz polski, t. 7, Lipsk, 1841, p. 71.
16 Paminėtina, kad Vilniaus vaitas Augustinas Rotundas visiems trims broliams (jau po
tėvo mirties?) dedikuotomis eilėmis rekomendavo minėtą Stryjkovskio veikalą (žr. Maciej
Stryjkowski, Opoczątkach, wywodach, dzielnošciach, sprawach rycerskich i domowych
slawnego narodu litewskiego, žemojdzkiego i ruskiego, przedtym nigdy od žadnego ani
kuszone, ani opisane, z natchnienia Božego a uprzejmie pilnego doswiadczenia, oprac.
J. Radziszewska, Warszawa: PIW, 1978, p. 603).
17 Johann Jacob Grasser (1579-1627; gimė ir mirė Bazelyje); studijavo teologiją,
domėjosi gamtos mokslais ir poezija. 1601 m. Bazelyje pripažintas Magister Artium ir
Poeta laureatus; 1603-1608 m. keliavo po Šveicariją ir Europą; 1610-1612 m. klebonas
Bemvilyje ir Hölsteine; 1612-1627 m. Bazelio Šv. Teodoro bažnyčios vikaras (helfer).
Garsėjo kaip eruditas, parengė daug vertimų ir suredagavo leidybai tekstų, paskelbė kalvi-
nistinės teologijos veikalų. Žr. A. R. Weber, „Johann Jacob Grasser (1579-1627)“, Baseler
Zeitschrift für Geschichte und Altertumskunde 89, 1989, p. 41-133.
18 „alter [libellus] vero anno 1580. Alexandri Ducis Slucensis conscriptus fuit. Depre-
hendi utrumque manuscriptum apud Amicum quendam inter Chartas celeberrimi quòndam
nostri Typographi Petri Pemae, cui ut ederetur, ex Polonia misus fuit“ [p. 7]. Lietuviškas
12
velionio leidėjo Petro Pemos popierių atradęs ir nutaręs išleisti dvi kny
geles: viena jų parašyta Mikalojaus Lietuvio, 1550 dedikuota Lenkijos
valdovui Žygimantui Augustui, o „antroji [Lasickio knygelė] 1580 metais
paskirta Slucko kunigaikščiui Aleksandrui“.18 Tad sumanymas parašyti
veikalą, dedikuotą kunigaikščiui Aleksandrui, turėjo būti ankstesnis negu
1581 metai, nebent dedikacijos data dėl kokių nežinomų priežasčių būtų
fiktyvi. Ką apie parašymo metą galime spręsti iš paties teksto? Palyginti
gausiai naudojama, dargi tiesiogiai cituojama Aleksandro Gvagnini knyga
Sarmatiae Europeae descriptio išleista Krokuvoje 1578 m. Lasickio
minimas Žemaičių seniūnas Jonas Kiška savo pareigas gavo 1579 m.
Grasserio dedikacijos vertimas paskelbtas kn. Mykolas Lietuvis, Apie totorių, lietuvių ir
maskvėnų papročius. Dešimt įvairaus turinio fragmentų, vertė Ig. Jonynas, Vilnius: Vaga
{Lituanistinė biblioteka), 1966, p. 17-22. Deja, toje vietoje, kur minimas Lasickio knygelės
dedikacijos laikas (p. 21), yra įsibrobvusi korektūros klaida - data praleista.
19 N. Asadauskienė, Kiškų giminė LDK XV-XVII a. Genealoginis tyrimas, Vilnius:
Vaga, p. 193.
20 De Diis, p. 64.
21 Svarstoma, ar Lasickis pats skaitęs Mikalojaus Lietuvio knygą, ar citata išjos buvusi
13
