Darbą SOCIALINIO DARBUOTOJO VEIKLOS ANALIZĖ, DIRBANT SU SOCIALINĖS RIZIKOS ...

75 Pages·2008·0.54 MB·Lithuanian

Darbą

SOCIALINIO DARBUOTOJO VEIKLOS ANALIZĖ, DIRBANT SU SOCIALINĖS RIZIKOS
ŠEIMOMIS

2008 m. gegužės mėn. d. įteikiau moksliniam vadovui

-------------------------------------
(magistranto parašas)

-------------------------------------
(vadovo parašas)

Magistro darbo vadovo vertinimas

.......................................................................................................................................................

................ .................................................. ................................
(data) (vardas, pavardė) (parašas)

Recenzento vertinimas

.......................................................................................................................................................

................ ................................................. ................................
(data) (vardas, pavardė) (parašas)

Magistro darbo gynimo komisijos įvertinimas:

.......................................................................................................................................................

Komisijos pirmininkas:..........................................................................

Komisijos nariai: ...........................................................................

..........................................................................

..........................................................................

..........................................................................
VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS
SOCIALINĖS KOMUNIKACIJOS INSTITUTAS
SOCIALINĖS PEDAGOGIKOS KATEDRA

LIGITA REIŠIENĖ

SOCIALINIO DARBUOTOJO VEIKLOS ANALIZĖ, DIRBANT SU
SOCIALINĖS RIZIKOS ŠEIMOMIS

MAGISTRO DARBAS
(SOCIALINIS DARBAS/SOCIALINIŲ INSTITUCIJŲ VADYBA)

Darbo vadovas prof. habil. dr. Rimantas Tidikis

VILNIUS
2008
2
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO MAGISTRO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas darbas yra:

1. Atliktas savarankiškai;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nedaro nuorodų į kitus darbus, jeigu jie nėra nurodyti darbe;
4. Pateikia visą panaudotos literatūros sąrašą.

Vardas, pavardė, parašas

3
TURINYS

SĄVOKŲ INTERPRETACIJA..................................................................................................5
ĮVADAS....................................................................................................................................6
1. SOCIALINĖS RIZIKOS ŠEIMŲ APTARTIS...................................................................9
1.1 socialinės rizikos šeimos samprata..............................................................................9
1.2 Socialinės rizikos šeimų problemos...........................................................................12

2. SOCIALINIO DARBUOTOJO VEIKLOS CHARAKTERISTIKA............................18
2.1 Socialinio darbuotojo funkcijos................................................................................18
2.2 Socialinio darbo metodai...........................................................................................21
2.3 Socialinio darbuotojo teikiamos socialinės paslaugos..............................................31

3. SOCIALINIO DARBUOTOJO PRAKTINĖ VEIKLA..................................................36
3.1 Utenos rajono Socialinių paslaugų centro veikla, teikiant socialines paslaugas
socialinės rizikos šeimoms.......................................................................................................36
3.2 Socialinio darbuotojo veikla Utenos rajono Socialinių paslaugų centre....................37

4. SOCIALINIO DARBUOTOJO TAIKOMŲ METODŲ VERTINGUMO TYRIMAS40
4.1 Tyrimo charakteristika..............................................................................................40
4.2 Tyrimo rezultatų analizė............................................................................................41
IŠVADOS.................................................................................................................................60
REKOMENDACIJOS..............................................................................................................61
ŠALTINIŲ IR LITERATŪROS SĄRAŠAS............................................................................62
SANTRAUKA (SUMMARY)..................................................................................................65
PRIEDAI...................................................................................................................................67

4
SĄVOKŲ INTERPRETACIJA

Bendruomenė – šeimų ar žmonių grupė, kurią jungia tam tikros naudojimo vertybės,
turinti vieningas tarnybas, įstaigas, interesus ar geografinį artumą (Leliūgienė I., 1997).
Deadaptacija – de (lot.), priešdėlis, reiškiantis atskyrimą, pašalinimą, panaikinimą.
Organizmų neprisitaikymas prie kintančių aplinkos sąlygų.
Metodas – pažinimo būdas, visuomenės gyvenimo reiškinių tyrimo būdas; veikimo
būdas (Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius 1985).
Paslauga – patarnavimas pagalba; visuomeninė vartojamoji vertė, pasireiškianti darbo
naudingu efektu, įgaunančiu nematerialinę formą (Leonavičius J. Sociologijos žodynas.
Vilnius 1993).
Problema – sudėtingas teorinis ar praktinis klausimas, reikalingas sprendimo,
studijavimo, tyrimo (Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius 1985).
Rizika – su galimu pavojumi susijęs dalykas (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas.
Vilnius 1954).
Socialinės paslaugos – tai pagalbos asmenims suteikimas įvairiomis nepiniginėmis
formomis bei globos pinigais, siekiant grąžinti sugebėjimą pasirūpinti savimi ir integruotis į
visuomenę (Žalimienė L., 2003 m.).
Šeima – žmonių grupė, susidedanti iš tėvų, vaikų (kartais ir iš artimų
giminaičių),gyvenančių kartu (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius 1954).
Ugdyti – sistemingais nurodymais, pamokymais ar kitais veiksmais tobulinti, auklėti
(Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius 1954).
Veikla – darbas, užsiėmimas, aktyvumas kokioje nors srityje (Dabartinės lietuvių
kalbos žodynas. Vilnius 1954).

5
ĮVADAS

Lietuvoje pastebimas nežymus socialinės rizikos šeimų skaičiaus mažėjimas.
Lietuvos statistikos departamento duomenimis (2007) 2005 m. jų buvo 37 tūkst., 2006 m. –
36 tūkst., o 2007 m.– 31 tūkst. Socialinės rizikos šeimų skaičiaus mažėjimą lėmė tai, kad
įsigaliojus naujai socialinės rizikos šeimų apskaitos tvarkai buvo peržiūrėtos ir naujai
įvertintos Vaikų teisių apsaugos tarnybų (skyrių) apskaitoje esančių socialinės rizikos šeimų
bylos.
2003 m. gruodžio 17 d. socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. A1-207
buvo patvirtintos „Darbo su socialinės rizikos šeima metodinės rekomendacijos“. Šiose
metodinėse rekomendacijose pateikiami siūlymai specialistams, kaip padėti socialinės rizikos
šeimoms, išgyvenančioms socialinę psichologinę krizę, spręsti problemas, taikant
intervencines ir prevencines priemones, tačiau darbo autorė nerado tyrimų, kuriuose būtų
nuosekliai ištirtas socialinio darbo su socialinės rizikos šeimomis metodų vertingumas.
Profesinė socialinio darbuotojo veikla, skirta ryšiams tarp žmonių ir jų aplinkos
pagerinti, siekiant sustiprinti asmenų ar jų bendruomenių prisitaikymo prie aplinkos
galimybes bei padėti jiems integruotis visuomenėje. Socialinis darbuotojas skatina socialinius
pokyčius visuomenėje ir suteikia galimybę socialinės rizikos šeimoms dalyvauti sprendžiant
jų socialines problemas, didinant pačių atsakomybę ir nepažeidžiant jų orumo (LR įsakymas „
Dėl socialinių darbuotojų kvalifikacinių reikalavimų aprašo ir socialinį darbą dirbančiųjų
profesinės kvalifikacijos tobulinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, 2006) .
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje šeima apibrėžiama kaip visuomenės ir
valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę (III sk. 38
str). Visuomenė ir valstybė yra tokia, kokia yra šeima. Tik tvirtoje šeimoje įmanomas
tinkamas jaunosios kartos ugdymas, tautos pažanga.
2003 m. socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakyme Nr. A1 – 207 „Darbo su
socialinės rizikos šeima metodinės rekomendacijos“ teigiama, kad socialinės rizikos šeima –
tai šeima, kurioje narių bendravimas ir emocinis bendravimas yra sutrikę ir kurios neigiama
aplinka neskatina sveiko ir produktyvaus asmenybės augimo ir vystymosi. Tokios šeimos
nesugeba tenkinti vaiko emocinių ir fizinių reikmių, be to, bendravimo būdas tokiose šeimose
žymiai apriboja vaiko galimybes išreikšti poreikius ir jausmus. Vaikai, augantys tokiose
šeimose, turi labai žemą savęs vertinimą, nesitiki, kad jų poreikiai yra svarbūs ir gali būti
patenkinti, neturi tinkamų socialinių įgūdžių.
Įvairiais aspektais šeimos problemas nagrinėjo Z. Bajorūnas (1997, 2002, 2004), J.
Litvinienė (2002), J. V. Uzdila (1993,2001), M. Gaigalienė (2001).
6
Yra tyrimų, kuriuose mokslininkai G. Kvieskienė (2003, 2005), K. Miškinis (2003), I.
Leliūgienė (2003), L. Rupšienė (2001), I. Lukoševičienė (1999) dalinai nagrinėjo socialinės
rizikos šeimų problemas.
Socialinio darbo metodus, jų svarbą socialiniame darbe dirbant su šeimomis, išryškino
I. Lukoševičienė (1994), D. Vitkauskienė (2001), G. Navaitis (2002), L. Gvaldaitė, B.
Švedaitė (2005).
Temos aktualumas. Darbo autorė analizuodama mokslinę literatūrą pastebėjo, kad
dauguma mokslininkų nagrinėja šeimos problemas ir socialinio darbo metodus kaip du
skirtingus dalykus, tačiau nėra darbų apie socialinio darbo metodų vertingumą dirbant su
socialinės rizikos šeimomis, sprendžiant socialines problemas.
Šiame darbe nagrinėjamos socialinės rizikos šeimų problemos, nes jos itin skaudžiai
išgyvena pokyčius ir atsiduria sudėtingoje situacijoje. Šis darbas aktualus, kadangi aptariama
socialinės rizikos šeimoms ir jose augantiems vaikams teikiamos socialinės paslaugos
socialinio darbuotojo veiklos kontekste.
Dažnai socialinių problemų turinti šeima siekia gauti piniginę paramą, tačiau įsigilinus
į šeimos gyvenimo būdą, vertybines orientacijas, galima manyti, kad daugumai socialinės
rizikos šeimų piniginės išmokos iš esmės nekeičia jų gyvenimo kokybės. Jei šeima yra
nepajėgi vykdyti būtiniausių savo funkcijų, tai jai labiau reikia informacinių, socialinių
įgūdžių lavinimo, krizių įveikimo paslaugų, padedančių formuoti nuostatas, vertybes,
išmokant ugdyti atsakomybę.
Problema – prieštaravimas tarp socialinio darbuotojo atliekamo darbo ir laukiamo
rezultato.
Darbo objektas – socialinio darbuotojo, dirbančio su socialinės rizikos šeimomis,
veiklos analizė.
Tyrimo tikslas – išanalizuoti socialinių darbuotojų taikytų metodų vertingumą.
Darbo uždaviniai:
1. Pateikti socialinės rizikos šeimų ir jose augančių vaikų sampratą, apžvelgti
socialinės rizikos šeimoje kylančias problemas.
2. Atskleisti socialinio darbuotojo veiklai būdingus bruožus ir veiksnius.
3. Išanalizuoti Utenos rajono socialinių paslaugų centro socialinių darbuotojų
veiklą.
4. Ištirti socialinių darbuotojų taikytų metodų vertingumą.

7
Darbo metodai:
1. Norminių aktų, Utenos rajono Socialinių paslaugų centro dokumentinės
veiklos analizė.
2. Giluminiai pokalbiai su socialiniais darbuotojais.
3. Socialinės rizikos šeimų anketinė apklausa.
4. Profesinės patirties apibendrinimas.

Darbo struktūra: įvadas, 4 skyriai, išvados, rekomendacijos, šaltinių ir
literatūros sąrašas, priedai. Darbo apimtis su priedais 75 psl., be priedų – 66 psl.

8
1. SOCIALINĖS RIZIKOS ŠEIMŲ APTARTIS
1.1 Socialinės rizikos šeimos samprata

Sparčiai kintanti šalies ekonominė ir politinė situacija paveikė šeimą ir, be abejo,
vaikus. Pasak I. Leliūgienės (2003), šeima – svarbiausias socializacijos institutas. Visoje
Lietuvoje nedarnios, asocialaus elgesio, rizikos grupės šeimos yra viena skaudžiausių
problemų, nes tokiose šeimose auga vaikai, kuriems reikalinga ypatinga apsauga ir priežiūra.
Svarbu yra padėti vaikams, augantiems nedarniose, socialiai pažeistose šeimose. Tėvai
tokiose šeimose neturi elementarių socialinių įgūdžių bendrauti su vaikais, nemoka spręsti
iškilusių šeimose problemų, smurtauja prieš vaikus, taip pat ir tarpusavyje. Tokių šeimų
skaičius, deja, didėja, kadangi socialinės pagalbos sferoje ilgą laiką buvo absoliuti tuštuma:
vaikų sveikatos įstaigos rūpinosi vaikų sveikata, švietimo įstaigos – vaikų švietimu ir pan., o
socialinės problemos nebuvo nei tiriamos, nei sprendžiamos. Todėl šiandien turime nemažą
skaičių nedarnių, socialiai pažeistų šeimų, jose augančių vaikų, kurių skaičius nuolat didėja.
Anot L. Rupšienės (2001), Lietuvoje sparčiai daugėja daugiaproblemių šeimų.
Paprastai, tokioms priskiriamos tos šeimos, kurios turi keletą problemų, trukdančių normaliai
socializuotis šeimų nariams.
Socialinė rizika – įvairios visuomeninio gyvenimo aplinkybės, sudarančios sąlygas
socialinei asmens atskirčiai atsirasti (Pėžaitė, Brazienė, 2004).
S. Mikulionienė, analizuodama socialines rizikas, pateikia išvadą, kad pagal savo
prigimtį socialinė atskirtis negali būti vertinama kaip vien asmens nenoras dalyvauti tam
tikroje veikloje ir, nors ir pripažįstama, kad skurdo ir socialinės atskirties sąvokos iš tiesų
glaudžiai susijusios, vis dėlto jos nėra tapačios: ne visi skurstantieji yra socialiai atskirti, taip
pat ne visi atskirtieji yra socialiai skurstantys (Mikulionienė, 2005, 30). Niekas turbūt
nesuabejos, kad socialinės rizikos šeimos yra priskiriamos socialinei atskirčiai bei užribio
klasei.
Anot I. Leliūgienės, nemaža rizikos veiksnių, kurie lemia socialinės rizikos šeimų
atsiradimą, sąlygiškai galima suskirstyti į dvi dideles grupes.
(cid:131) šeimos struktūros ypatumai (nepilnos, menkai aprūpintos šeimos; šeimos, kuriose yra
neįgalių arba lėtinėmis ligomis sergančių asmenų, kuriems būtina nuolatinė priežiūra;
šeimos, kurių narys / nariai yra įkalinimo vietose arba ką tik grįžo iš jų ir dar tęsiasi
socialinės adaptacijos procesas; taip pat asmenys, priklausantys kokiai nors socialinės
rizikos grupei);
(cid:131) šeimos narių tarpusavio sąveikų iškreiptas pobūdis: bendrų visuomeninio gyvenimo ir
buities interesų ir tikslų nebuvimas, nepatikimumas ir nepasitikėjimas vienas kitu,
9
tarpusavio supratimo bei palaikymo nebuvimas, šiurkštūs ir žiaurūs santykiai su
artimaisiais. Praktika rodo, kad vieną socialinės rizikos šeimą gali paveikti abiejų
minėtų grupių rizikos veiksniai. Pavyzdžiui, šeima tam tikru savo gyvavimo
laikotarpiu gali būti nepilna ir menkai finansiškai aprūpinta (tai šeimos struktūros
ypatumai) bei jos nariai gali neturėti bendrų interesų ir nepasitikėti vieni kitais (tai
šeimos narių tarpusavio sąveikos iškreiptas pobūdis). (http://
www.rafaelis.lt/download.php?file=docs/document34.doc, prieiga per internetą 2007-
12-21).
J. Burton socialinės rizikos šeimą apibūdina kaip šeimą, kurioje vyrauja krizė dėl to,
kad vienas ar keli šeimos nariai piktnaudžiauja psichoaktyviosiomis medžiagomis; yra
priklausomi nuo azartinių lošimų; neprižiūri savo vaikų, leidžia jiems valkatauti, elgetauti; dėl
turimos negalios, skurdo, socialinių įgūdžių stokos negali ar nemoka prižiūrėti vaikų; naudoja
psichologinę, fizinę arba seksualinę prievartą; gaunamą valstybės paramą naudoja ne šeimos
interesams (Burton 1990, 14).
I. Leliūgienė teigia, kad socialinės rizikos šeima – tai šeima, kurios socialinis
funkcionavimas dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių sutrikdytas. Ji neišvengiamai yra
nevisavertiškumo būsenos. Tai pabėgėlių šeimos, daugiavaikės, auginančios neįgalius vaikus,
nepilnos šeimos. Potenciali socialinė rizika gali atsirasti nepalankiomis ekonominėmis ir
psichologinėmis sąlygomis, dėl sunkumų auklėjant vaikus, kylant šeimos narių konfliktams,
girtuokliaujant, dėl priklausomybės narkotikams, žiauraus elgesio šeimoje, pirmiausia – vaikų
atžvilgiu (Leliūgienė, 2003).
Dirbant su socialinės rizikos šeimomis svarbu žinoti šios šeimos tipus, nes kiekvienoje
šeimoje yra daroma skirtingų auklėjimo klaidų ir susiklosto nepalankios vystymosi sąlygos.
Tomis sąlygomis gali formuotis įvairios asmenybės savybės bei skirtingo kryptingumo
elgesys, ir kiekviena asmenybė gali sukurti savitą santykių sistemą.
Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gruodžio 17 d.
įsakyme Nr. A1-207 „Darbo su socialinės rizikos šeimomis metodinėse rekomendacijos“
išskiriami socialinės rizikos šeimų tipai:
1. vienas arba abu tėvai turi žalingų įpročių ar kompulsijų (neįveikiamų potraukių) –
vartoja kvaišalus, demonstruoja palaidą seksualinį elgesį, lošia azartinius žaidimus,
serga bulimija ar anoreksija, per daug laiko praleidžia darbe;
2. vienas ar abu tėvai grasina ar naudoja fizines bausmes kaip pagrindinę disciplinos
priemonę. Vaikai gali būti fizinio smurto liudininkais arba priversti dalyvauti
baudžiant brolius ir seseris, arba gyvena baimėje dėl galimų agresijos protrūkių;
10