Table Of ContentGAMTOS MOKSLŲ IR TECHNIKOS ISTORIJOS KOMISIJA
prie LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJOS PREZIDIUMO
A u k š t o s i o s
m o k y k l o s
kūr i mas i s
ir
vy sty m asis
K A U N E
LEIDYKLA „MINTIS“ □ VILNIUS — 1967
37(09)
Au 55
Redakcinė kolegija:
Medicinos mokslų daktaras 5. Biziulevičius (atsa
kingasis redaktorius), N. Eitmanavičienė, V. Pet
rauskas, Lietuvos TSR MA narys-korespondentas
P. Slavėnas (pirmininkas)
6-4-1
PRATARMĖ
Tarybų Lietuva 1940 metais paveldėjo iš buržuazinės
Lietuvos keletą aukštųjų mokyklų — jų tarpe Kauno uni
versitetą, kuris, atmetus buržuazinės valdžios jam priseg
tus teologijos fakultetus (katalikų ir evangelikų), toliau
dirbo kaip tarybinis Kauno Valstybinis universitetas. Ne
trukus žymi Kauno universiteto darbuotojų dalis perėjo
dirbti l Vilniaus universitetą, taip pat ir į naujai sukurtą
Lietuvos TSR Mokslų akademiją. Po Didžiojo Tėvynės
karo 1951 metais Kauno universiteto bazėje išaugo dvi
naujos aukštosios mokyklos — Kauno Politechnikos insti
tutas ir Kauno Medicinos institutas.
Nors dėstytojų ir studentų Kauno universitete buvo
negausu, o jo materialinė bazė labai skurdi, vis dėlto jis
paliko reikšmingas žymes lietuvių kultūros raidoje. Var
giai rastume Tarybų Lietuvoje mokslo barą, kuriame ne
būtų veikę tos mokyklos darbuotojai, jų mokiniai arba
mokinių mokiniai. Visa tai sieja šią ikitarybinę aukštąją
mokyklą su dabartimi ir todėl svarbu nagrinėti jos isto
riją. Tačiau nereikia užmiršti, kad ši mokykla buvo vals
tybinė, egzistavo ji klerikalinės, o vėliau atvirai fašisti
nės diktatūros metu. Kyla klausimai: kokie buvo jos san
tykiai su tuometiniu režimu? Kas joje vyko to režimo dė
ka, o kas — nepaisant jo? Į šiuos klausimus mėginama
atsakyti čia pateikiamais memuarinio pobūdžio straips
niais. Jų autoriai — profesorius Z. Žemaitis ir 1965 metais
miręs profesorius VI. Lašas, abu buvę Kauno aukšto
sios mokyklos steigėjai, abu Tarybų Lietuvos nusipelnę
3
mokslo veikėjai — turėjo plačias galimybes palyginti pra
eitį su dabartimi ir ją įvertinti tarybinio mokslo požiūriu.
Prof. Z. Žemaitis, vienas Kauno aukštosios mokyklos
steigimo iniciatorių, ilgainiui be pertraukos buvo Kauno
universiteto Matematikos-gamtos fakulteto dekanas, o nuo
1940 m. dirba Vilniaus valstybiniame universitete.
Prof. VI. Lašas, LTSR Mokslų akademijos tikrasis narys
ir TSRS Medicinos akademijos narys-korespondentas, bu
vo ilgametis Kauno universiteto Medicinos fakulteto
dekanas ir iki savo gyvenimo pabaigos buvo nenutraukęs
ryšių su Kauno aukštąja medicinos mokykla.
Kauno aukštoji mokykla nuo pat savo gyvenimo pra
džios susidūrė su aiškiu buržuazinės valdžios nepalan
kumu, o vėliau jai grėsė visokie apribojimai bei „refor
mos“. Būdingas buvo buržuazinio ministro teigimas, esą,
Lietuvai reikia ne inteligentų, o „gerų gaspadorių“ be
didelio mokslo. Si nuomonė turėjo pagrindą. Anuo
metinė Lietuva egzistavo kaip agrarinis imperialistinių
valstybių priedas, pasmerktas skurdui ir atsilikimui. Vo
kiškieji fašistai, svaičiodami apie pasaulinį viešpatavimą,
nepripažino, kad mokslas reikalingas pavergtosioms tau
toms: „ponų“ bernams užteksią šiokio tokio raštingumo
ir keturių aritmetikos veiksmų. Lietuviškieji fašistai pa
nieką savo liaudžiai dangstė patetiškais svaičiojimais apie
„tautos dvasią“, kurioje stengėsi įžiūrėti konservatizmą,
pasyvumą, paklusnumą vadeivoms ir panašius anaiptol
liaudžiai nebūdingus bruožus. Fašistinei diktatūrai buvo
reikalinga, aišku, ne liaudies kultūra, ne inteligentija,
o vadinamasis „tautos elitas“, kurį sudarytų vietiniai už
sieninio kapitalo tarnai ir jų pareigūnai. Pučiant tokiems
vėjams, Lietuvos aukštoji mokykla galėjo išsilaikyti tik
didelėmis pažangių visuomenės veikėjų pastangomis.
Buržuazinės ideologijos pagrindas buvo klerikalizmas.
Buržuazinė valdžia įbruko Kauno universitetui teologijos
fakultetą ir suteikė jam teisę rengti įvairių specialybių
mokytojus, tuo kaip ir priešpastatydama jį kitiems fakul-
4
tetams. Įteisinusi universitetą kaip valstybinę įstaigą,
valdžia nuolat siekė savaip paveržti jo vidaus santvarką,
savaip „persijoti“ personalą, suklerikalinti bei sufašis-
tinti studentiją.
Kauno aukštoji mokykla savo gyvavimo pradžioje
buvo vadinama Aukštaisiais kursais ir gyvavo, galima
sakyti, tik remdamasi savo dėstytojų ir studentų entu
ziazmu. 1922 metais suvalstybinus Kauno universitetą,
į jį ėmė skverbtis buržuazinių vakarų papročiai. Pasireiš
kė dykinėjančio „amžinojo studento“ tipas. Atsirado
„studentų“, įstojusių į universitetą mados bei karjeros
sumetimais, kai tuo tarpu gabiam nepasiturinčiam jau
nimui sunkios materialinės sąlygos trukdė studijuoti.
Suburžuazėjusi inteligentija Lietuvoje anaiptol nebuvo
linkusi plėsti savo gretų iš liaudies jaunimo. Jaunas kole
ga — tai eventualus konkurentas, įsibrovęs į privilegijuotą,
gero pelno siekiančią grupuotę. Todėl valdančiose bur
žuazinėse sferose nebuvo nė kalbos ne tik apie materia
linį, bet ir apie moralinį studentijos skatinimą į mokslą.
Užtat reakcinės studentų korporacijos gaudavo subsidijas,
jiems perspektyvoje buvo pelningos karjeros.
Nuo šių reiškinių universitete palyginti nuošaliai liko
Matematikos-gamtos fakultetas, ir tai išėjo jam į sveikatą.
Jis buvo negausus, bet jo pedagoginė produkcija, kad ir
labai maža iš pradžių, augo tvirtai, be žymaus nuby
rėjimo.
Buržuazinė valdžia būtų daugiau varžiusi universitetą,
o gal visai jį uždariusi, jei nebūtų turėjusi vilties anks
čiau ar vėliau pratempti į jį „savus žmones“. Tačiau kaip
tik šioje plotmėje reakcijai labai nesisekė. Kad ir kiek
stipendiatų buvo siunčiama į klerikalinius Vakarų uni
versitetus, kad ir kiek buvo pripuoselėta fašistinių korpo-
rantų,— reakcinių mokslininkų išaugo vienas kitas, o ga
besni proteguotieji asmenys ilgainiui taip pat nutolo nuo
savo buržuazinių globėjų ir įsijungė į pažangių mokslo
darbuotojų tarpą.
5
Atsparų reakcijai branduolį Kauno aukštojoje mokyk
loje sudarė daugiausia Rusijos universitetų auklėtiniai,
savo jaunystėje paveikti revoliucinių idėjų. Rusijos revo
liucinių demokratų tradicijos, labai artimos kilusiai iš
liaudies lietuvių inteligentijai, tvėrė per visą buržuazinės
diktatūros laiką, nepaisant vėlesnių buržuazinio naciona
lizmo atnašų. Tos tradicijos padėjo aukštosios mokyklos
darbuotojams atnaujinti darbo ryšius su tarybinių tautų
mokslininkais ir eiti su jais bendru keliu.
Tokių išvadų prieinama, pažvelgus į senus lietuvių
universiteto laikus dviejų liudininkų akimis. Prof. V. La
šo įnašą šiame rinkinyje iš tikrųjų sudaro ne vienas,
o du straipsniai. Pirmajame nušviečiama Kauno medici
nos mokyklos raida. Antrasis turi kiek siauresnę temą —
Kauno klinikų statybą, bet jame rasime nemaža memuari
nių bruožų, iliustruojančių anuometinius papročius.
Lietuvos TSR Mokslų akademijos prezidiumo sudaryta
Gamtos ir technikos mokslų istorijos komisija kaups ir
pateiks visuomenei daugiau mūsų mokslo darbuotojų me
muarinės medžiagos, taip pat publikuos dokumentus, nu
šviečiančius aukštųjų mokyklų ir mokslo įstaigų istoriją
Lietuvoje.
P. Slavėnas
KAUNO AUKŠTOSIOS MOKYKLOS KŪRIMOSI
IR DARBO SĄLYGOS
Z. ŽEMAITIS
Nė vienoje pasaulio šalyje per tokį trumpą laiką taip
neišaugo mokyklų ir moksleivių skaičius, kaip Tarybų
Sąjungoje. Tai vaizdžiai rodo tokie duomenys. 1913 metais
Rusijoje veikė 105 aukštosios mokyklos, būtent, 9 uni
versitetai ir 96 specialios aukštosios mokyklos (institutai,
akademijos, aukštieji kursai); jose visose mokėsi apie
120 tūkstančių studentų. Dabar toje pačioje teritorijoje
veikia 38 universitetai ir arti devynių šimtų kitų aukštųjų
mokyklų; jose mokosi apie tris milijonus studentų. Iš viso
Tarybų Sąjungoje mokyklose ir neakivaizdiniu būdu viso
kio amžiaus žmonių mokosi apie 57 000 000.
Lietuvos, kaip ir kitų tarybinių respublikų darbo žmo
nių kova dėl mokslo, dėl mokyklos siejasi su visa iš
sivaduojamąja kova.
Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje kilęs Lietuvoje
revoliucinis masinis judėjimas, ypač paveiktas Rusijos
Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos, smarkiai iš
siplėtė. 1918 metų gruodžio mėnesį Lietuvoje buvo suda
ryta Laikinoji revoliucinė darbininkų ir valstiečių vyriau
sybė su V. Mickevičium-Kapsuku priešakyje, didžiojoje
Lietuvos dalyje susikūrė Tarybų valdžia.
Kiek ankstėliau pasiskelbusi buržuazinė Lietuvos val
džia, Vakarų imperialistų remiama, pradėjo ginkluotą
žūtbūtinę kovą su darbininkų ir valstiečių valdžia. Liau
dies masių ir pažangiųjų inteligentijos sluoksnių spau
džiama ir, matyt, norėdama įgyti daugiau populiarumo,
buržuazinė vyriausybė 1918 m. gruodžio 29 d. paskelbė
atkurianti Vilniaus universitetą. Skelbiamame universite
to statute buvo pasakyta, kad veiks 4 fakultetai: teologi
jos, socialinių mokslų, gamtos-matematikos ir medicinos,
bet iš pradžių bus atidaryti tik du pirmieji: teologijos fa
kultetas su 11 katedrų ir socialinių mokslų fakultetas. Tas
7
buržuazinės vyriausybės skelbimas buvo grynai popierinis
aktas, jokie veiksmai jo nelydėjo, ir pati vyriausybė po
kelių dienų pasitraukė iš Vilniaus. Kaip toliau matysime,
didelius ir konkrečius žygius Vilniaus universitetui atkurti
padarė, kad ir trumpai gyvavusi, darbininkų ir valstiečių
valdžia, tik karas su ponų Lenkija juos nutraukė.
1918—1919 m. iš Rusijos grįžo daug lietuvių, kurie
karo pabėgėliams suorganizuotose mokyklose buvo baigę
vidurinį mokslą; be to, buvo nemaža žmonių, karo metu
baigusių gimnazijas Lietuvoje. Šių eilučių autoriui tuo
metu daugelis buvusių jo mokinių skundėsi negalį eiti
mokslo aukštojoje mokykloje ir nemata jokių šviesesnių
perspektyvų.
Panašių nusiskundimų paragintas, autorius, buvęs tuo
metu Kauno visuomenės komercinės mokyklos direktorius,
1919 m. rugsėjo mėn. pateikė ėjusiam švietimo ministro
pareigas J. Tūbeliui platų memorandumą (žr. priedą), kel
damas būtiną reikalą atkurti Lietuvoje aukštąją mokyklą
ir pateikdamas jos kūrimo ir veikimo planą. Memorandu
me buvo ypač pabrėžta, kad reikia sudaryti tinkamesnes
sąlygas vadinamiesiems realiesiems ir taikomiesiems
mokslams (gamtos mokslai ir jų pritaikymai agronomijai,
gyvulininkystei; technikos mokslai), nes kraštas reikalau-
te reikalavo atitinkamų specialybių žmonių.
Ministras į šį sumanymą pažiūrėjo abejingai ir atsi
sakė paremti jį vyriausybėje. Jis aiškino savo neigiamą
nusistatymą tuo, kad, esą, Lietuvai pirmiausia reikią ne
aukštos inteligencijos žmonių, bet „gerų gaspadorių“. To
dėl, kai padėtis Vokietijoje bent kiek nusistovėsianti, būsią
galima nusiųsti į Vokietiją kokius du šimtus išmaninges-
nių ūkininkaičių pasimokyti ūkininkauti ir iš to būsią
kraštui daug daugiau naudos, negu iš baigusiųjų aukš
tąjį mokslą gamtininkų ir net agronomų.
Nieko nepešęs pas švietimo ministrą, autorius kartu
su buvusiu Peterburgo universiteto docentu kalbininku
E. Volteriu nuvyko su tuo memorandumu pas laikinąjį
prezidentą A. Smetoną. A. Smetona taip pat sumanymui
nepritarė, pabrėždamas, kad tuo tarpu galį būti kalbama
tiktai apie teologijos ir socialinių mokslų fakultetų stei
gimą, nes jie, esą, reikalingiausi tautos kultūrai kelti,
„tautos dvasinei nepriklausomybei“ atkurti. Technikai,
pasak A. Smetonos, mūsų krašte neturėsią sąlygų savo
žinioms pritaikyti, tad tokių specialybių žmonių ruošimas
esąs kraštui neaktualus.
8
Iš šio pasikalbėjimo paaiškėjo, kad platesnio masto
aukštosios mokyklos steigimas sutinkamas nepalankiai ir
artimesnėje ateityje nenumatomas. Kaip bus vykdomas
žadėtasis kadrų ruošimas būsimajai aukštajai mokyklai,
sumanytojams greitai paaiškėjo iš netrukus iškilusių kan
didatūrų pasiųsti į užsienj mokytis: 1919X20 „Lietuvoje“
buvo paskelbtas keliolikos tokių stipendininkų sąrašas
(P. Karvelis, E. Turauskas, Pr. Raulinaitis, J. Aukštuolis
ir kiti). Gyvenimas parodė, kad dauguma tų žmonių visai
nebuvo linkę tarnauti mokslui, o įsitraukė į diplomatiją,
į biznius.
Paaiškėjo, kad nepasiturinčiam, taip pat valdančiosios
buržuazijos ideologijai nepritariančiam jaunimui kelias
į aukštąjį mokslą bus visai užkirstas. Dėl to autoriui kilo
mintis steigti aukštąją mokyklą visuomeniniais pagrindais.
AUKŠTŲJŲ KURSŲ STEIGIMAS
Susibūrė iniciatyvinis-organizacinis būrelis. Į jį įėjo
dabartinis akademikas prof. T. Ivanauskas, šių atsiminimų
autorius ir mirę profesoriai: J. Vabalas-Gudaitis, A. Janu
laitis ir L. Vailionis. Būrelis visapusiškai apsvarstė aukš
tosios mokyklos steigimo planą, galimybes. Po to daug
kartų buvo kviečiami platesni vieši žymesnių specialistų
pasitarimai nuodugniau apsvarstyti sumanymui ir konk
rečiau aptarti kandidatams, kurie būtų siūlomi į dėsty
tojus.
Dėl to jau 1919 metų spalio 6 ir 7 dieną organizacinės
grupės vardu spaudoje („Lietuva“) buvo paskelbta apie
sumanymą steigti Aukštuosius kursus (iš pradžių buvo
manyta vadinti juos Universiteto kursais). Kviečiant jau
nimą, kuris norėtų eiti aukštąjį mokslą Lietuvoje, buvo
prašoma pranešti organizatoriams, kas kurią specialybę
norėtų pasirinkti, kad pagal tai būtų galima planuoti kur
sų skyrius ir komplektuoti personalą.
Per kelias dienas buvo gauta apie 600 pareiškimų, iš
kurių paaiškėjo, kad dauguma kandidatų (apie 75%) nori
studijuoti gamtos-matematikos ir taikomuosius mokslus —
mediciną, techniką. Tomis pagrindinėmis linkmėmis ir
buvo dirbamas organizacinis darbas ir spiečiamos geresnės
jėgos. Trūkstant mokslinės literatūros, organizatoriai ban
ke pasiskolino stambią sumą pinigų (120 000 markių), už
kuriuos komandiruotas į Vokietiją prof. E. Volteris nupir
9
ko būtiniausių knygų ir užsakė žurnalų visoms specia
lybėms. Be to, buvo renkamos ir skolinamos mokslinės
knygos iš visų, kas jų turėjo.
Norint suteikti kursams teisinį pagrindą ir geriau su
organizuoti visuomenės pagalbą, buvo sukurta Aukštųjų
mokslų draugija, kurios vardu kreiptasi į visuomenę, kvie
čiant visus, kas pritaria kursų steigimo sumanymui, stoti
į draugiją arba šiaip remti kursus aukomis.
Aukštųjų mokslų draugijos vardu buvo kreiptasi
į švietimo ministrą, kad šis leistų steigti Kaune Aukštuo
sius kursus ir patvirtintų jam pateiktą Aukštųjų kursų
statutą. Ministras, pats nepritardamas kursų steigimui, jų
įteisinimo reikalą pavedė tvarkyti viceministrui Pr. Mašio
tui. Netrukus iš Pr. Mašioto buvo gautas kursų statuto
egzempliorius, kuriame viceministro ranka buvo pažymėta,
kad statutas tvirtinamas. Bet ministerijos antspaudas
nebuvo pridėtas. Prašyta materialinė parama nebuvo su
teikta. Kelis kartus buvo prašyta, kad Aukštųjų kursų
statutas būtų paskelbtas „Laikinosios vyriausybės žinio
se“, kad tuo būtų geriau apsaugotos klausytojų ir dėsty
tojų teisės. Tačiau statutas per visą Aukštųjų kursų veiki
mo laiką nebuvo paskelbtas, nors tame oficialiame organe
buvo skelbiami ir labai smulkių bendrovių bei draugijė
lių įstatai.
Aukštieji kursai buvo iškilmingai atidaryti 1920 metų
sausio 27 dieną didžiulėje buvusios gimnazijos salėje (da
bar Komjaunimo vardo vidurinė mokykla). Daugelis vi
suomeninių organizacijų ir pažangiųjų visuomenės veikė
jų labai nuoširdžiai sveikino Lietuvos aukštosios mokyk
los atkūrimą, bet iš vyriausybės narių į atidarymą nie
kas neatvyko, išskyrus švietimo viceministrą Pr. Mašiotą,
kuris tačiau įsakmiai pabrėžė kursų vadovybei, kad atvy
ko grynai asmeniškai ir nesąs įgaliotas dalyvauti kaip
viceministras, neįgaliotas kalbėti ministerijos vardu ir net
nesutiko dalyvauti prezidiume. Pažangiosios visuomenės
atstovai ir kursų klausytojai buvo labai pasipiktinę tokiu
buržuazinės vyriausybės boikotu.
Kursų įkūrimą nepalankiai sutiko ne tiktai tautininkų
šulai, tuometinės buržuazinės vyriausybės vadovai. Kur
sus boikotavo ir klerikaliniai katalikiškos visuomenės
vadai; jie pajuto, kad pažangios pasaulietiškos aukštosios
mokyklos atidarymas sutrukdys jiems steigti jų sumany
tą katalikišką universitetą. Savotišką išimtį toje visuome
nėje sudarė Juozas Tumas Vaižgantas, nepritapęs prie
10
