Table Of ContentCULTURE, PHILOSOPHY AND ARTS RESEARCH INSTITUTE
Department of Comparative Cultural Studies
Center for Comparative Studies of Civilizations and Cultures
Centre for Research on Lithuanian Jewish Culture
SERIES: Studies of Lithuanian Jewish Culture
JEWISH CULTURE:
HISTORY AND THE PRESENT
Edited by
Prof. Antanas Andrijauskas
Reviewed by
Prof (h.p.) Algis Uždavinys
Dr. Lara Lempertienė
Dr. Marija Rupeikienė
KRONTA
KULTŪROS, FILOSOFIJOS IR MENO INSTITUTAS
Komparatyvistinių kultūros studijų skyrius
Civilizacijų ir kultūrų komparatyvistinių studijų centras
Lietuvos žydų kultūros tyrinėjimų centras
SERIJA: Lietuvos žydų kulturos tyrinėjimai
ŽYDŲ KULTŪRA:
ISTORIJA IR DABARTIS
Sudarytojas ir mokslinis redaktorius
prof. Antanas Andrijauskas
Recenzavo:
prof (h.p.) Algis Uždavinys
dr. Lara Lempertienė
dr. Marija Rupeikienė
Leidinys rekomenduotas spaudai
Kultūros, filosofijos ir meno instituto tarybos
Leidinį parėmė Lietuvos kultūros ministerija
ir Tūkstantmečio komisija
KRONTA
UDK 008(=924:474.5)(091)
Ži21
Leidinį remia:
Lietuvos tūkstantmečio minėjimo programa
Sudarytojas ir mokslinis redaktorius
prof. habil. dr. Antanas Andrijauskas
Redakcinė kolegija:
prof. habil. dr. Antanas Andrijauskas, dr. Vilma Gradinskaitė,
prof. habil. dr. Bronislavas Kuzmickas, dr. Lara Lempertienė,
dr. Aistė Niunkaitė-Račiūnienė, dr. Aivaras Stepukonis,
prof. (h.p.) Algis Uždavinys
Viršelio dailininkas
Adomas Matuliauskas
Viršelyje:
Chaime Soutine, Sugrįžimas į namus po audros,
1939, aliejus, drobė, 43,1x49,5 cm.
ISBN 978-609-401-068-2
© Sudarymas, Antanas Andrijauskas, 2009
© Kultūros, filosofijos ir meno institutas
© ״Kronta״ leidykla, 2009
TURINYS
Pratarmė 7
KULTŪRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA
Aušra PAŽĖRAITĖ. Šumerų himnas Inanai, biblinis Pesachas, krikščioniška
Pascha: pavasario šventės ir dieviškas smurtas 17
Aivaras STEPUKONIS. Teksto vertimas - tarp Biblijos ir flamandų kilimo 33
Tomas SODEIKA. Apie žydiškąją ״graikiško mąstymo" alternatyvą, arba
apie kreipinį ir pasakojimo tekstą 53
Bronislavas KUZMICKAS. Žydų viduramžių filosofija: tikėjimas ir protas 97
Gintautas MAŽEIKIS. Simbolinio mąstymo raida: Vakarų kabalos versijų
statusas ir klasifikacijos 109
Dalia Marija STANČIENĖ. Mošė Maimonidas: scholastinis intelektualizmas .. 139
Leonidas DONSKIS. Balsas prieš modernią demonologiją: brėžiant Tomo
Venclovos Lietuvos antisemitizmo kritikos žemėlapį 151
ESTETIKA, DAILĖTYRA, MUZIKOLOGIJA, LITERATŪROLOGIJA
Arūnas SVERDIOLAS. Atvaizdo riba: ״nedirbsi drožinio ״ 175
Vilma GRADINSKAITĖ. XX a. pirmos pusės naujieji meno reiškiniai:
tautinio ir modernaus žydų meno sintezė 207
Aistė NIUNKAITĖ-RAČIŪNIENĖ. Simboliniai atvaizdai Lietuvos žydų
tradiciniame mene: ištakos ir šaltiniai 217
Rūta GUZEVIČIŪTĖ. Žydų kostiumo kelias į LDK 229
Kamilė RUPEIKAITĖ. Muzikos instrumentai lietuviškuose Senojo Testamento
vertimuose 257
LITVAKŲ KŪRYBOS IR IDĖJŲ SKLAIDA PASAULYJE
Antanas ANDRIJAUSKAS. Soutine'as - ״prakeiktojo menininko״ tipas -
L'ecole de Paris tragiškojo modernizmo estetikos kontekste 273
Geda BAČAUSKAITĖ. Litvakiška kilmė ir Bernardo Berensono įnašas į
Vakarų renesanso dailės studijas 347
Gediminas DEGĖSYS. Zamenhofas, Lietuva ir pasaulinės kalbos idėja 391
Lilijana ASTRA. Josifo Levino metafizinis simbolizmas ir religinė idėja 403
Basia NIKIFOROVA. Laikas ir laikai pagal Abraomą Joshua Heschelį 415
Summaries 429
Apie autorius 445
Asmenvardžių rodyklė 449
Turinys anglų kalba 459
Turinys rusų kalba 461
I. Bereznickas.
Hebrajiški motyvai I
7
PRATARMĖ
Lietuvai atsivėrus pasauliui ir integruojantis į Eu-
ropos Sąjungą vis aktualesnė multikultūrinė ir po-
likonfesinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės
(toliau - LDK) patirtis, kuri gali būti puikus taikaus
įvairių tautų, religijų ir kultūros tradicijų sugyve-
nimo pavyzdys. Tarp tautų, tvirtai susiejusių savo
likimą su Lietuvos valstybe, išskirtinis vaidmuo
priklausė žydų tautai, kurios atstovai šimtme-
čiais - nuo Vytauto Didžiojo laikų - vaidino svarbų
vaidmenį LDK ekonominiame ir kultūriniame gy-
venime. Lyginant su kitais Vakarų Europos kraš-
tais, LDK kultūrinėje erdvėje buvo daug toleran-
tiškesnis skirtingų tautų ir religijų bendrabūvis,
įteisintas Lietuvos Statutų teisinėmis normomis ir
įvairiomis valdovų privilegijomis, neturinčiomis
analogų Europoje. Panašios tolerancijos kitataučių
tikybai tuomet nebuvo jokioje kitoje Europos vals-
tybėje. Todėl antisemitizmo recidyvų Vakarų Eu-
ropoje persekiojami žydai (iš Anglijos žydai buvo
ištremti 1290-aisiais, iš Prancūzijos - 1394-aisiais,
iš Ispanijos - 1492-aisiais metais) sėkmingai įleido šaknis LDK ir priė- Radvilų Lietuvos
mė Lietuvą kaip antrąją savo tėvynę, kurioje sparčiai gausėjančios žydų Didžiosios
Kunigaikštystės
bendruomenės galėjo plėtoti savo kultūros ir religijos tradicijas. žemėlapis (XVII a.
pradžia)
Milžiniškoje LDK teritorijoje Rytų ir Vakarų civilizacinių pasaulių
sandūroje šimtmečiais formavosi, o vėliau išsiskleidė savita Lietuvos
žydų, vadinamų litvakais, kultūra. Žydų pasaulyje LDK kultūrinės
erdvės teritorija tradiciškai buvo vadinama Lite (jidiš kalba), arba Lita
(hebrajų kalba), t. y. Lietuva, o čia gyvenę žydai - Lietuvos žydais, arba
litvakais, kurie kalbėjo jidiš lietuviška tarme. Ši žydų etninė grupė LDK
teritorijoje susiformavo XVI-XVIII a. Jos atstovai religinių priesakų,
kultūros tradicijų laikėsi griežčiau, nei kituose kraštuose gyvenantys
žydai. Ypač daug dėmesio jie skyrė švietimui ir išsilavinimui.
Būtent dėl to daug šimtmečių, pradedant nuo LDK gyvavimo
laikų iki holokausto, besikeičianti Lietuvos valstybės teritorija buvo
8 vienas pagrindinių pasaulyje žydų kultūros sklaidos centrų, kuriame
išsirutuliojo turtingos judaizmo tradicijos ir savita litvakų kultūra. Vil-
PRATARMĖ
nius nuo XVIII a. buvo pripažintas ne tik litvakų, bet ir pasauliniu žydų
kultūros, judaistinės religijos ir intelektualinių bei meninių ieškojimų
centru. Daugelio žydų akyse Vilnius buvo laikomas jidiš kalbos įtakoje
esanti žydų politinė, kultūrinė bei religinė metropolija Centrinės ir Ry-
tų Europos regione. Lietuvos žydai (litvakai), ilgai gyvenę Lietuvos Sta-
tutų galiojimo erdvėje, turėjo istoriškai įsišaknijusias kultūros, religijos,
socialinio gyvenimo tradicijas, laisvai naudojasi LDK valdovų jiems
suteiktomis gausiomis privilegijomis, tačiau po Abiejų Tautų Respu-
blikos padalijimo patekę į Rusijos imperijos jurisdikciją greitai pajuto
antisemitinio poveikio ir diskriminacijos pasekmes.
1791 m. beveik su LDK raidos apogėjumi sutampančioje geo-
grafinėje erdvėje, vadinamoje žydų ״sėslumo zona״ , gyveno apie
1,5, o prieš 1917 m. Rusijos revoliuciją - apie 7 milijonus žydų, iš jų
95-97 proc. kalbėjo jidiš kalba. Ši teritorija neretai yra vadinama Ji-
dišlandu (Yiddishland). ״Yra šalis, - rašė Gerardas Silvainas ir Henris
Minczelesas, - kurios nesurasite jokiame pasaulio žemėlapyje, šalis
nepripažinta ir keista, beribė ir beveik nereali su nuolatos besikeičian-
čiomis sienomis, kertanti visus žemynus ir visas jūras - jidiš šalis. ...
Jidišlandas, yra jis ar ne. Mitinė šalis. Žinoma, labai sunku pasakyti,
kokia Jidišlando sostinė. Jis neturi nei vyriausybės, nei ministerijų,
nei kanceliarijos, nei administracijos, nei biurokratijos. Jidišlandas yra
kultūrinis konceptas, susiklostęs veikiant vienai žydų kalbai - jidiš״
(Silvain, Minczeles, Yiddishland, ėd. Hazan. Paris, 1999, 7). Būtent jidiš
kalbos išplitimo erdvėje išsiskleidė savita žydų kultūra, kurios pagrin-
dinis religinis, kultūrinis centras buvo Litos teritorija ir jos dvasinis
branduolys - Vilnius.
Didžiulėje multikultūrinėje ir polikonfesinėje LDK erdvėje į Ru-
sijos imperijos sudėtį pakliuvę žydai atkakliai siekė išsaugoti amžiais
puoselėtas judaizmo ir jau susiformavusias litvakų kultūros tradicijas.
Vilniuje buvo sukaupti unikalūs žydų knyginės kultūros lobiai, ma-
nuskriptai hebrajų ir jidiš kalbomis. Mieste buvo turtingų žydų knygų
rinkinių, privačių bibliotekų, ypač viena garsiausių žydų kultūros pa-
saulyje Mato Strašūno (Mattityahu Strashun) biblioteka. Jau nuo XVI-
II a. pabaigos veikė leidyklos, kuriuose buvo leidžiama reikšmingų re-
liginio, pasaulietinio ir mokomojo pobūdžio leidinių. Literatūrinė jidiš
kalba, kuria kalba ir kuria ar kūrė didelė dalis Vakarų Europos, JAV
ir kitų šalių intelektualų žydų, susiformavo taip pat Lietuvos sostinės
kultūrinės įtakos erdvėje.
Vilniaus kultūriniame gyvenime žydai vaidino labai svarbų vai- 9
dmenį (kaip minėjome, Vilnius buvo vienas žymiausių pasaulyje žy-
PRATARMĖ
dų kultūros centrų, vadinamų Siaurės Jeruzale). 1897 m. gyventojų
surašymo duomenimis, Vilniaus mieste žydai sudarė 38,8 proc. XIX
pab.-XX a. pr. Lietuvos sostinėje, kur gyveno gana daug išsilavinusių
įvairių idėjinių krypčių žydų, susiformavo du įtakingiausi Rytų ir
Žydų gatvė Vilniuje,
1913
Centrinėje Europoje žydų sąjūdžiai - sionizmas ir Bundas (Visuotinė
Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos žydų darbininkų sąjunga, įkurta Vilniuje
1897 m.). Po 1905 m. revoliucijos, silpnėjant carinių institucijų kontro-
lei, Vilniuje smarkiai pagyvėjo įvairių pasaulietinių žydų organizacijų
gyvenimas, kūrėsi meno sąjūdžiai. Netrukus prasidėjo žydų muziejaus
kūrimo Vilniuje kampanija, kuri netrukus savo įgaliojimus perdavė
1912 m. susikūrusiai Vilniaus žydų senovės mylėtojų draugijai. Vėliau
čia įkurtas ״Kultur-lygos״ draugijos filialas, įsisteigė Jung Vilne (Jauna-
sis Vilnius) jaunųjų literatų ir dailininkų draugija. Neatsitiktinai būtent
Vilniuje 1925 m. buvo įkurtas Žydų mokslo institutas (Das Jiddische
Wissenschaftliche Institut), kuris buvo didžiausia ir svarbiausia pasauly-
je žydų mokslo įstaiga.
Kita vertus, Vilnius, visuotinai pripažintas žydų kultūros centras,
traukė daugybę žydų kilmės menininkų iš buvusių LDK teritorijų -
Baltarusijos ir Ukrainos. Bene svarbiausias žydų kilmės menininkų
traukos centras buvo garsioji Vilniaus piešimo mokykla, kuri turėjo
tvirtą vienos stipriausių Rusijos imperijos dailės institucijų reputaciją.
10 Litos kultūrinėje erdvėje, ypač Vilniuje, iškilo daug talentingų litvakų
dailininkų, kurie gavo puikų profesinį išsilavinimą prestižinėse dailės
PRATARMĖ
akademijose, ir dalis jų, dirbdami pedagoginį darbą, ruošė ar kitais bū-
dais veikė naują litvakų dailininkų bangą, vėliau įsiliejusią į Vėcole de
Paris. Vertėtų priminti, kad keturi iš etninės Lietuvos kilę litvakai - Le-
vas Antokolskis, Uja Ginzburgas, Jahuda Penas ir Beras Schatzas - atli-
ko didžiulį organizacinį darbą, kuriant pirmąsias pasaulyje žydų dailės
institucijas, konsoliduojant tautiškai angažuotas žydų dailės pajėgas,
formuojant garsiųjų Vilniaus, Vitebsko ir Jaruzalės Bezalel dailės moky-
klų strategiją bei įtvirtinant tautinio žydų meno idealus.
Visiškai suprantama, kad litvakų kultūros paveldas, tyrinėjant
Lietuvos kultūros istoriją, tampa ypač svarbus dėl reikšmingo žydų
bendruomenių įnašo beveik į visų svarbiausių LDK kultūrinės erdvės
miestų ir daugybės gausiai žydų apgyventų miestelių gyvenimą. Ne-
paisant to, kad litvakai daugelį šimtmečių gyveno greta lietuvių, su
jais bendravo, sudarė nemažą šalies gyventojų dalį ir padarė didžiulį
įnašą į šalies kultūrinio, socialinio, ekonominio, meninio gyvenimo rai-
dą, garsino Lietuvos vardą pasaulyje, visgi stulbina, jog mes, lietuviai,
tiek mažai težinome apie žydų kultūros, religijos, filosofijos, meno ir
literatūros tradicijas, gyvenimo būdą, jų svarbą Lietuvos kultūros isto-
rijoje. Tenka su apgailestavimu pripažinti, kad litvakų kultūra ir religija
didžia dalimi tebėra menkai pažįstamas (nors ir egzotiškas) reiškinys,
kurį gaubia iš kartų į kartas perduodami įvairūs mąstymo stereotipai.
Tai iš dalies lėmė tiek lietuvių susitelkimas kovai dėl nepriklausomy-
bės, savos kultūros išlikimo, tiek ir litvakų bendruomenės uždarumas,
tradicionalizmas, skirtinga religija ir papročiai.
Šimtmečius trukusi šlovinga litvakų kultūros istorija nutrūko per
holokaustą, kai buvo sunaikinta beveik visa Lietuvos žydų bendruo-
menė, o kartu ir unikalus kultūrinis jos paveldas. Sovietinės okupaci-
jos metais glaudžiai su judaizmo tradicija susijusios litvakų kultūros,
religijos, filosofijos, meno ir literatūros problemos sąmoningai buvo
nutylimos arba nustumtos į akademinio mokslo ar kultūrinio gyve-
nimo periferiją. Atkūrus nepriklausomybę, esmingai keitėsi sovieti-
niais laikais susiformavusios ir Lietuvos kultūros tradicijoje vyravu-
sios ideologinės nuostatos, todėl savaime atgimė dėmesys anksčiau
sąmoningai nutylimai multikultūrinei ir polikonfesinei LDK kultūros
ir tarpukario Lietuvos istorijai, kurioje litvakų kultūra užima reikš-
mingą vietą. Neatsitiktinai įvairiuose institucijose spontaniškai pra-
dėjo burtis įvairios litvakų kultūros istorijos problemas tyrinėjančių
žmonių grupės, steigėsi centrai, kuriuose susibūrę mokslininkai siekė
