Naujieji nacionalizmai ir Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

452 Pages·2003·15.7 MB·Lithuanian

by  Stakauskas, Juozapas (1900-1972)

Juozapas Stakauskas
NAUJIEJI NACIONALIZMAI
IR KATALIKŲ BAŽNYČIA
LIETUVOJE
Sudarė
ALGIMANTAS KATILIUS
aidai mmiii
UDK^№&2:27(4-74-:5ir09TÏ
St 22
Knygos leidimą parėmė
LR Kultūros ministerija
ISBN 9955-445-68-8
© Algimantas Katilius, sudarymas, 2003
© Aidai, 2003
TURINYS
Algimantas Katilius. Kunigas dr. Juozapas Stakauskas - istorikas / 7
LIETUVIŲ KALBOS KELIAS Į KUNIGŲ SEMINARIJAS
L Valstybė, Bažnyčia ir lietuvių kalba /15
II. Žemaičių tautinis sąjūdis ir vyskupas J. Giedraitis / 19
III. Lietuvių kalbos klausimas Žemaičių seminarijoje / 23
IV. Pastangos įvesti rusų kalbą / 32
V. Pastangos sustiprinti rusiškuosius dalykus / 43
VI. Homiletikos ir lietuvių kalbos profesoriai / 66
VII. Valančiaus laikų lietuviškas darbas / 82
VIII. Lietuviškosios minties pasireiškimas Žemaičių seminarijoje /131
f i
IX. Lietuviškoji sąmonė Seinų seminarijoje /182
X. Lietuvių sąjūdis Vilniaus seminarijoje / 269
Priedai
I. Rusų kalba kunigų seminarijoje ir bažnytinėje katalikų liturgijoje /315
II. Valančiaus lietuvybės klausimas / 332
Vaclovas Biržiška. Iš vysk. M. Valančiaus veiklos /361
VYSKUPAI MEČISLOVAS LEONARDAS PALIULIONIS
IR ANTANAS BARANAUSKAS
Vyskupas M. L. Paliulionis ir lietuviškasis klausimas / 379
Lietuvių poeto vyskupo Antano Baranausko gyvenimo bruožai /416
Sudarytojo pastabos / 448
Rodyklės / 451
KUNIGAS DR. JUOZAPAS STAKAUSKAS - ISTORIKAS
Profesionaliajai lietuvių istoriografijai XX a. pirmoje pusėje daug
nusipelnė kunigai. Pirmasis daktaro disertaciją iš istorijos 1904 m.
Friburgo universitete apgynė kun. Jonas Totoraitis MIC, kuris vėliau
tapo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi. Prie pirmųjų
istorikų profesionalų reikia priskirti taip pat Kauno universiteto profe­
sorių kun. Antaną Alekną, nors jis nebuvo apgynęs daktaro disertaci­
jos. 1931 m. Kauno universitete daktaro laipsnį gavo kun. Jonas Ma-
tusas. Į šį kontekstą įtelpa ir kun. Juozapas Stakauskas, kuris 1930 m.
Vienos universitete apgynė daktaro disertaciją apie Lietuvos ir Vakarų
Europos santykius XIII amžiuje. Be jokios abejonės J. Stakauskas pa­
tenka apskritai į pirmąjį dešimtuką Lietuvos istorikų, kurie buvo gavę
daktaro laipsnį. Čia dera priminti, kad kun. dr. J. Stakauskas niekada
nedėstė Lietuvos universitetuose. Dėl šios aplinkybės J. Stakauską ga­
lima traktuoti kaip vieną žymiausių neuniversitetinių istorikų tarpuka­
rio Lietuvoje.
Busimasis istorikas Juozapas Stakauskas gimė 1900 m. liepos 24 d.
(senuoju stiliumi) Degsnės kaime Mielagėnų valsčiuje Švenčionių
apskrityje (dabar Ignalinos raj.), pasiturinčių ūkininkų šeimoje.
Mokslo kelią pradėjo Mielagėnų pradžios mokykloje, vėliau lankė
Švenčionių mokyklą, kurią baigė 1915 m. prieš pat vokiečių okupaci­
ją. Karo įvykiai nutraukė J. Stakausko mokslą. Tik 1918 m. jis atvyko į
Vilnių ir apie metus privačiai pasimokęs 1919 m. įstojo į Vilniaus lie­
tuvių gimnazijos penktą klasę. Bet ir vėl J. Stakauskui teko nutraukti
mokslą ir laimės reikėjo ieškoti Marijampolėje. J. Stakausko biografai
pažymi, kad į Marijampolės marijonų gimnaziją nuvyko su Vilniaus
vyskupo, marijonų vienuolijos atnaujintojo Jurgio Matulaičio rekomen­
dacija. Istorikė Aldona Gaigalaitė teigia: „Taigi 1919 m. pab., kaip
pažymėta vienose J. Stakausko užpildytose anketose, ar 1920 m., kaip
7
KUNIGAS DR. JUOZAPAS STAKAUSKAS - ISTORIKAS
rašoma kitose, jis pėsčias iš Vilniaus nuvyko į Marijampolės marijonų
gimnaziją, kur mokydamasis gavo vienuolyno išlaikymą“1.
Baigęs Marijampolės marijonų gimnaziją, 1922 m. J. Stakauskas
pasirinko medicinos studijas Kauno universitete, bet ištvėrė tik vieną
semestrą ir apleido universitetą. Pusmetį mokytojavo Krekenavoje.
1923-1926 m. J. Stakauskas studijavo teologiją Insbruko universitete.
Ten 1926 m. liepos 26 d. J. Stakauskas gavo kunigo šventimus. Tačiau
tuo J. Stakauskas neapsiribojo - jį traukė istorija. Studijuoti istorijos
dalykus išvyko į Vienos universiteto Filosofijos fakultetą. Šalutinėmis
disciplinomis J. Stakauskas pasirinko filosofiją pedagogiką ir lotynų
kalbą. Vienoje J. Stakauskas gyveno ir ėjo kapeliono pareigas moterų
vienuolyne, kur gavo išlaikymą. Baigus universitetines studijas, ten pat
liko rašyti daktaro disertaciją. A. Gaigalaitė pažymi: „Ir dabar, atsira­
dus papildomoms išlaidoms - komandiruotėms į Varšuvos, Krokuvos
ir kitus archyvus, darbo perrašymui ir kt., finansinės pagalbos paprašė
Lietuvos Vyriausybę. Nuo 1928 m. jam švietimo ministerija suteikė
valstybės stipendiją ir mokėjo ją iki daktaro disertacijos apgynimo“2.
Disertaciją apie Lietuvos ir Vakarų santykius XIII a., parašytą vokie­
čių kalba, apgynė 1930 m., kuri 1934 m. Kaune išspausdinta lietuvių
kalba3. Po disertacijos apgynimo dar dvejus metus negrįžo į Lietuvą.
Dirbo archyvuose, rankraštynuose, bibliotekose ir net kurį laiką gyve­
no Varšuvoje, kur rinko istorinę medžiagą sau ir kitiems istorikams,
nes tuo laiku buvo rašoma A. Šapokos redaguota Lietuvos istorija.
Tiesioginis dvasininko darbas kun. J. Stakausko neviliojo. 1932 m.,
sugrįžusį į Lietuvą Kaišiadorių vyskupas Juozapas Kukta paskyrė sa­
vo sekretoriumi ir kapelionu. Šių pareigų kun. J. Stakauskas atsisakė ir
išvyko į Marijampolę, kur dirbo marijonų gimnazijos vokiečių kalbos
mokytoju, vėliau mokytojavo Kauno „Aušros“ gimnazijoje. 1935 m.
dr. J. Stakauskas paskiriamas Centralinio valstybės archyvo Kaune
1 Gaigalaitė A., „Istorija - jo pašaukimas, kunigystė - jo pasišventimas“,
LKMA metraštis, Vilnius, 2001, t. 19, p. 17-18.
2 Ten pat, p. 19.
3 Stakauskas J., Lietuva ir Vakarų EuropaXIII-ame amžiuje, Kaunas, 1934,
p. 282.
KUNIGAS DR. JUOZAPAS STAKAUSKAS - ISTORIKAS
vedėju ir ten dirbo iki pat jo perkėlimo dirbti į Vilnių, kur taip pat va­
dovavo valstybiniam archyvui. Pirmosios sovietinės okupacijos metu
J. Stakauskas iš darbo archyve buvo atleistas, o vokiečių okupacijos
laikotarpiu jis vėl vadovavo archyvui Vilniuje.
Plačiau nekalbėsime apie dr. J. Stakausko archyvaro darbą vokie­
čių okupacijos metais. Nebent reikia paminėti faktą, kad jam pavyko iš
Baltarusijos sugrąžinti daug archyvinės medžiagos, kuri sovietinės in­
vazijos laikotarpiu 1939 m. rudenį iš Vilniaus buvo išvežta į Minską ir
kitus Baltarusijos miestus. Tačiau niekaip negali būti pamirštas labai
svarbus humanistine prasme J. Stakausko poelgis — tai žydų tautybės
asmenų slėpimas Vilniaus archyvo patalpose Sv. Ignoto gatvėje. Siame
darbe jam padėjo mokytojas Vladas Žemaitis ir vienuolė benediktinė
sesuo Marija Mikulska.
Prasidėjusi antroji sovietinė okupacija nieko gero nežadėjo. Ir tikrai
dr. J. Stakauskui netrukus teko pasitraukti iš archyvaro pareigų, tuo
pačiu jis neteko darbo, kuris būtų artimas jo kaip istoriko įgytoms kva­
lifikacijoms. Sovietiniams pareigūnams kliuvo tai, kad J. Stakauskas
buvo kunigas, nepaisant to, kad jis buvo aukštos kvalifikacijos istori­
kas. Tada kun. dr. J. Stakauskas įsitraukė į pastoracinį darbą Kaišiado­
rių vyskupijos parapijose, o 1959-1970 m. dėstytojavo Kauno kunigų
seminarijoje. Mirė J. Stakauskas 1972 m. kovo 2 d. Vilniuje.
Iš šio trumpo kun. dr. J. Stakausko biografijos apibūdinimo nesun­
ku pastebėti, kad istoriko profesionalo darbą (be studijų užsienyje) tie­
siogiai J. Stakauskas galėjo dirbti mažiau nei dešimt metų. Ir tai reikė­
jo derinti su darbu archyve, kur prisiėjo rūpintis „archyvo žemės sklypo
sutvarkymu, šaligatvių klojimu, tvorų tvėrimu, tarnautojų priėmimo bei
atleidimo, algų ir užmokesčio už darbą žąsimis ir kitokiais reikalais“4.
Labai svarbu pažymėti, kad J. Stakauskas kryptingai dirbo ir nesimėtė
į šalis. Pavyzdžiui, ir visuomeninis jo darbas 1939 m. įkurtame Lituanis­
tikos institute susijęs su istorija - redagavo leidinį „Lietuvos praeitis“.
J. Stakauskas aktyviai neįsitraukė į draugijų ar organizacijų veiklą, ne­
simėtė į publicistikos ir žurnalistikos platumas. Teisingiau pasakius, ir
4 Gaigalaitė A., min. veik., p. 22.
9
KUNIGAS DR. JUOZAPAS STAKAUSKAS - ISTORIKAS
jo žurnalistiniai straipsniai „XX amžiaus“ dienraštyje siejosi su isto­
rine tematika. Akivaizdžiai tai matyti iš J. Stakausko bibliografijos5.
Tiesa, reikia priminti, kad J. Stakauskas nemažai dėmesio skyrė kny­
gų recenzijoms. Iš minėtos bibliografijos matosi, kad iš penkiasdešimt
vienos bibliografinės pozicijos — aštuoniolika recenzijos. J. Stakauskas
recenzavo ne tik kolegų istorikų darbus, bet ir Lietuvos skaitytojams
pristatė užsienio autorių religinio turinio knygas.
Disertacijoje J. Stakauskas aprašė Lietuvos istorijos XIII a. įvykius.
Sis jo tyrinėjimas paremtas kruopščia šaltinių analize ir dėl to neprara­
dęs mokslinio aktualumo iki šių dienų. Karaliaus Mindaugo epochos
tyrinėtojas pro f. Edvardas Gudavičius taip pat labai aukštai įvertino
J. Stakausko veikalą. Jis rašė: „Logišku dėsningumų suvokimu, daly­
kiniu faktų apdorojimu, pagrįstomis išvadomis šią studiją galima ly­
ginti su geriausiais vokiečių ir lenkų istorikų literatūros apie Mindau­
gą darbais - Drįsčiau net pasakyti, kad su M. Lowmianskio veikalu ji
sudaro Mindaugo problematikos viršūnę. J. Stakauskas sulaukė ir ka­
talikų fundamentalistų, ir sovietinių marksistų kritikos, vadinasi, tai ne­
blogai parodo jo objektyvumą ir aukštą mąstymo kultūrą bei erudiciją,
visuomet nepriimtinus ideologiškai angažuotam mąstymui“6. Profeso­
rius M. Jučas, iškėlęs klausimą, ar pasistūmėjo Mindaugo laikų tyri­
mai nuo J. Stakausko monografijos pasirodymo, pripažįsta, kad isto­
riko J. Stakausko teiginiai daugeliu atvejų nepaneigti arba naujais
tyrimais išplėtoti7. Po minėtos disertacijos išspausdinimo lietuvių kal­
ba, be paskelbtų kelių straipsnių „Tiesos kelyje“, „Vaire“, J. Stakauskas
daugiau netyrinėjo Viduramžių Lietuvos istorijos klausimų.
Pradėtas darbas archyve pakeitė dr. J. Stakausko mokslinių inte­
resų kryptį. Savo tyrimų objektu jis pasirinko XIX a. Lietuvos istorijos
problemas. Profesorius Vytautas Merkys šį J. Stakausko pasirinkimą
apibūdino kaip gerai apgalvotą ir logišką žingsnį. Jis rašė: „Mat XIII a.
5 Dubosaitė J., Katilius A., „Kunigo dr. Juozapo Stakausko bibliografija“,
LKMA metraštis, Vilnius, 2001, t. 19, p. 71—79.
6 Gudavičius E., Mindaugas, Vilnius, 1998, p. 49.
7 Jučas M., „Dėl Juozapo Stakausko knygos „Lietuva ir Vakarų Europa
XIII amžiuje““, LKMA metraštis, Vilnius, 2001, p. 45^-6.
10
KUNIGAS DR. JUOZAPAS STAKAUSKAS - ISTORIKAS
ir vėlesnių amžių istorijos šaltiniai jau buvo paskelbti ir nestokojo tyri­
nėtojų, tad j. Stakauskui būtų likęs tik naujų interpretacijų kūrimas. O
XIX a. istorijai stigo visko - ir publikuotų šaltinių, ir tyrinėjimų, ir
pačių tyrinėtojų“.8
Archyvinių paieškų rezultatus (gausiai naudojo ir Kauno arkivys­
kupijos kurijos archyvo dokumentus) J. Stakauskas operatyviai pub­
likavo „Tiesos kelyje“ ir „Židinyje“. Čia paskelbti straipsniai apie vys­
kupus Motiejų Valančių, Mečislovą Leonardą Paliulionį, Žemaičių
kunigų seminariją. Kitas dalykas, kuris labai svarbus dėl metodo pa­
sirinkimo, kad dr. J. Stakauskas neapsiribojo vien archyvinių šaltinių
studijomis. Jis rinko duomenis iš gyvų liudytojų apie lituanistinę klie­
rikų veiklą Kauno, Seinų ir ir Vilniaus kunigų seminarijose. Tokiu keliu
surinkta istorinė medžiaga yra unikali ir jokiuose oficialiuose instituci­
jų archyvuose nėra fiksuota. Iš 1938-1940 m. „Tiesos kelyje“ spaus­
dintų studijų: „Lietuvių kalbos kelias į Žemaičių kunigų seminariją“,
„Valančiaus laikų lietuviškas darbas“, „Lietuviškosios minties pasireiš­
kimas Žemaičių seminarijoje“, „Lietuviškoji sąmonė Seinų semina­
rijoje“ ir mašinraštyje likusio darbo „Lietuvių sąjūdis Vilniaus semina­
rijoje“ J. Stakauskas buvo sudaręs monografiją pavadinimu „Lietuvių
kalbos kelias į kunigų seminarijas“, kurios vienas nebrošiūruotas eg­
zempliorius saugomas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo biblio­
tekos rankraštyne.
Prie svarbesnių ikikarinių J. Stakausko darbų reikėtų priskirti po
prof. A. Aleknos mirties likusio veikalo „Katalikų Bažnyčia Lietuvoje“
rankraščio redagavimą ir parengimą spaudai. Be to, kartu su prelatu
Aleksandru Dambrausku-Jakštu išleido monografiją apie arkivyskupą
Pranciškų Karevičių. 1940-1941 m. J. Stakauskas redagavo Lituanisti­
kos instituto leidinį „Lietuvos praeitis“.
Daug sudėtingiau aptarti, kąkun. dr. J. Stakauskas veikė sovietme­
čiu, kai negalėjo dirbti tiesiogiai su istorija susijusio darbo. Viena ver­
tus, galima pažymėti, kad, matyt, profesoriaus darbas kunigų seminari­
8 Merkys V., „Juozapas Stakauskas - XIX a. Lietuvos kultūros istorikas“,
LKMA metraštis, Vilnius, 2001, t. 19, p. 57.
11
KUNIGAS DR. JUOZAPAS STAKAUSKAS - ISTORIKAS
joje pakoregavo jo veiklos kryptį. Tai liudija Vilniaus universiteto bib­
liotekos rankraštyne saugomos 1962 ir 1969 m. J. Stakausko parengtos
arba verstos knygos kunigų ir klierikų rekolekcijoms (mašinraštinės
knygos). Kita vertus, J. Stakauskas siekė profesionaliai toliau tęsti is­
toriko darbą (net bandė įsidarbinti Istorijos institute), bet panašiems
siekiams sovietinėmis sąlygomis nebuvo galimybių išsipildyti. Ar sovie­
tiniais metais J. Stakauskas istorine tematika rašė ir kiek rašė, patikimų
duomenų neturime. Tačiau iš Lietuvos mokslo akademijos biblioteko­
je saugomo dr. J. Stakausko surinktos istorinės medžiagos mikrofilmo
sužinome, kad jis bent jau anksčiau surinktus archyvinius dokumentus
tvarkė ir rūpinosi jų išsaugojimu bei taisinėjo anksčiau parašytus savo
darbus (pvz., studiją apie vysk. Antaną Baranauską). Dėl to reikia pri­
pažinti faktą, kad mes dar ne viską žinome apie sovietmečiu J. Stakaus­
ko atliktus istorijos tyrinėjimus.
Vertinant visą kun. dr. J. Stakausko nueitą gyvenimo kelią ir moks­
linį palikimą, reikėtų pritarti vyskupo dr. Jono Borutos žodžiams: „Dr.
kun. J. Stakausko reikšmė mūsų krašto dvasinės kultūros istorijoje nė­
ra vien jo kaip istoriko pripažinimas ir įvertinimas. [...] J. Stakauskas
reikšmingas ir kaip XX a. mūsų šalį ištikusių negandų - okupacijų
atžvilgiu dvasinio pasipriešinimo arba dvasinės rezistencijos reiškėjas“9.
Algimantas Katilius
9 Boruta J., SJ, „Kun. Juozapas Stakauskas - istorikas ir istorijos veikė­
jas“, LKMA metraštis, Vilnius, 2001, t. 19, p. 12.
12
LIETUVIŲ KALBOS KELIAS
Į KUNIGŲ SEMINARIJAS