Table Of ContentVILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS
V aldas S elenis
L ietuvos istorikų bendrija 1918-1944 m etais:
KOLEKTYVINĖS BIOGRAFIJOS TYRIMAS
ViCniaus
pedagoginio
universiteto Į
ČeidyĄCa /
Vilnius, 2007
UDK 930.1(474.5X091)
Se56
Recenzentai:
prof. habil. dr. Vytautas Merkys (Lietuvos mokslų akademija)
prof. habil. dr. Antanas Tyla (Lietuvos mokslų akademija, Lietuvos istorijos
institutas)
dr. Povilas Lasinskas (Vytauto Didžiojo universitetas)
Monografija apsvarstyta ir rekomenduota išleisti Vilniaus pedagoginio universiteto
Lietuvos istorijos katedros 2006 m. gruodžio 8 d. posėdyje (protokolo nr. 6)
Monografija išleista parėmus LR švietimo ir mokslo ministerijai
© Valdas Selenis, 2007
© Vilniaus pedagoginis universitetas, 2007
ISBN 978-9955-20-183-0
TURINYS
PRATARMĖ.............................................................................................................5
ĮVADAS....................................................................................................................7
Problema.........................................................................................................................7
Tyrimo metodai............................................................................................................9
Istoriografija................................................................................................................11
Šaltiniai.......................................................................................................................1 B
I. KĄ LAIKYTI PRIEŠKARIO LIETUVOS ISTORIKŲ BENDRIJA?...21
1. Svarbiausios sąvokos...............................................................................................21
a) sąvokų „istorikai“ ir „istorikų bendrija“ samprata..................................................................21
b) „istorikų laukas“ .........................................................................................................................23
2. Istorikų atranka ir jų kategorijos.........................................................................26
a) bendrijos dydis...........................................................................................................................26
b) atrankos kriterijus......................................................................................................................26
c) istorikų kategorijos.....................................................................................................................29
d) „privačių mokslininkų“ problema...........................................................................................30
II. ISTORIKŲ IŠSILAVINIMAS.....................................................................32
1. Mokslas gimnazijose..............................................................................................32
2. Studijos iki 1918 m. Rusijos imperijoje............................................................37
3. Studijos Lietuvoje..................................................................................................40
4. Studijos Vakarų Europos universitetuose..........................................................43
III. MOKSLINĖS KVALIFIKACIJOS KĖLIMAS.........................................54
1. Daktaro disertacijų gynimas užsienyje...............................................................54
2. Daktaro disertacijų gynimas Lietuvoje...............................................................58
3. Habilitacinių darbų gynimas...............................................................................64
IV. ISTORIKŲ TERITORINĖ IR SOCIALINĖ KILMĖ.............................68
1. Teritorinė kilmė.....................................................................................................68
a) kaimai ir miesteliai......................................................................................................................68
b) miestai.........................................................................................................................................68
c) lokalinės istorijos tyrimai............................................................................................................69
2. Socialinė kilmė.......................................................................................................70
a) istorikų grupės pagal socialinę kilmę.......................................................................................70
b) socialinės istorijos tyrimai.........................................................................................................72
V. ISTORIKŲ ETNINĖ IR KONFESINĖ PRIKLAUSOMYBĖ.................74
1. Etninė priklausomybė.........................................................................................74
a) kitataučiai....................................................................................................................................74
b) problemiški etninės prildausomybės atvejai..........................................................................76
3
c) kitų tautų istorijos tyrimai....................................................................................................77
2. Konfesinė priklausomybė...................................................................................77
a) konfesinės grupės.......................................................................................................................77
b) bažnytinės istorijos tyrimai.......................................................................................................80
VI. LYTIES IR ŠEIMOS FAKTORIUS............................................................82
1. Moterų skaičius tarpukario Lietuvos istorikų bendrijoje.................................82
2. Pirmoji profesionali Lietuvos istorikė..................................................................84
3. Istorikų šeiminė padėtis........................................................................................84
4. Moterų įsidarbinimo istorijos mokslo institucijose galimybės.......................85
5- Moters ir šeimos istorijos tyrimai........................................................................86
VII. AMŽIAUS GRUPĖS IR KARTŲ KAITA.................................................87
1. Amžiaus grupės......................................................................................................87
2. Kartų kaita ir konfliktai........................................................................................89
3. Kartų kaita ir socialinių ryšių reikšmė................................................................91
VIII. PROFESINĖ STRUKTŪRA IR PRAGYVENIMO ŠALTINIAI......95
1. Darbas istorijos mokslo institucijose ir organizacijose.....................................95
a) darbas universitete.....................................................................................................................95
b) darbas A. Smetonos lituanistikos instituto Istorijos skyriuje...............................................98
c) veikla mokslo draugijose............................................................................................................99
d) veikla Lietuvių katalikų mokslų akademijos Istorijos sekcijoje...........................................101
e) administracinis darbas archyvuose ir muziejuose................................................................102
f) darbas kitų profesijų baruose..................................................................................................103
2. Pragyvenimo šaltiniai..........................................................................................105
a) atlyginimai................................................................................................................................105
b) honorarai..................................................................................................................................107
IX. PRIEŠKARIO LIETUVOS ISTORIKŲ BENDRIJOS GYVAVIMO
PABAIGA: 1940-1944 METAI.......................................................................110
1. Institucijos............................................................................................................110
2. Mokslo darbas......................................................................................................113
3. Istorikų bendrija ir okupaciniai režimai...........................................................115
IŠVADOS.............................................................................................................117
SUTRUMPINIMAI IR SANTRUMPOS........................................................121
SUMMARY..........................................................................................................123
PRIEDAI...................................................................................................................126
ILIUSTRACIJŲ ŠALTINIAI............................................................................192
ŠALTINIŲ IR LITERATŪROS SĄRAŠAS....................................................193
ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ.......................................................................210
4
Skiriu Tėvams
PRATARMĖ
Europos istorikai jau yra gerokai išgvildenę tiek universitetinių, tiek neuniver
sitetinių istorikų bendrijas savo šalyse. Lenkų istorikas Jerzy Maternicki, išplėto
jęs savitą metodiką, ištyrė XIX a. ir XX a. pirmosios pusės Lenkijos istorikų ben
driją. Švedų istorikas Hàkanas Gunneriussonas, su kuriuo šios į skaitytojų rankas
patekusios knygos autoriui teko susirašinėti, remdamasis žymaus prancūzų so
ciologo Pierre Bourdieu teorija ištyrė prieškario Švedijos „istorikų lauko“ struktū
rą. Žinoma, atskirų šalių kontekstas yra skirtingas. Tiek Lenkijoje, tiek Švedijoje
buvo nepalyginamai daugiau mokslo centrų, gilesnės profesionalizacijos tradici
jos. Lietuvoje nacionalinė profesionali istoriografija prieškariu buvo tik kūrimosi
užuomazgoje. Tačiau istorijos mokslo profesionalizacijos pradžia, manyčiau, ver
tintina kaip ypatingai svarbus laikotarpis, todėl nusipelno papildomo dėmesio.
Kiti Lietuvos istoriografijos istorijos laikotarpiai jau turėjo kitą specifiką: soviet
mečiu istorikai buvo suvaržyti ideologinių „varžtų“, o dauguma išeivijos istorikų
negalėjo pasiekti reikalingų tyrimams šaltinių.
Šioje monografijoje rašoma apie prieškario Lietuvos istorikus — profesionalio
sios pradėtos institucionalizuoti istoriografijos pradininkus. Idėja moksliniam ty
rimui gali gimti savaime arba būti „pasufleruota“. Taip ir šio tyrimo niekada
nebūtų buvę, jeigu ne Aivo Ragausko pasiūlyta tema ir tyrimo metodas bei nuo
rodos į aktualią tyrimui medžiagą. Reikalingas ir paraginimas jos imtis, ypač
žinant, kad šia tema domimasi ir ji jau tuo metu buvo sulaukusi atskiros Povilo
Lasinsko disertacijos, kuri skirta istorijos mokslo organizacijai Vytauto Didžiojo
universitete.
Šioje knygoje pateikiama prieškario Lietuvos istorikų kolektyvinės biografijos
studija, kurios pagrindinis tyrimo objektas - ne institucijos, o patys istorikai. Į
juos žiūrima klip į specifinę socialinę-profesinę grupę. Todėl svarbu nustatyti, ką
iš tuometinės inteligentijos atstovų laikyti istorikais, kiek jų buvo, koks jų profe
sionalumo lygis, išsilavinimas, kvalifikacija. Šie aspektai iš dalies aptarti monog
rafijos autoriaus 2005 m. apgintame magistriniame darbe „Lietuvos istorikų ben
drija 1918-1940 m. Profesiniai kolektyvinės biografijos aspektai“. Socialinei-
profesinei grupei svarbūs ir teritorinės bei socialinės kilmės klausimai, etninė ir
konfesinė priklausomybė, lyties faktorius ir jo įtaka mokslinei karjerai, kartų kai
ta, pragyvenimo šaltiniai, bendrijos gyvavimo pabaiga. Pastarųjų aspektų tyrimas
truko du paskutinius metus. Mokslinio tyrimo rezultatai paprastai skelbiami po
netrumpą laikotarpį trukusių tyrinėjimų. Ne išimtis ir ši monografija. Nuo pat
5
PRATARMĖ
pirmojo susipažinimo su archyvinėmis bylomis iki publikacijos praėjo penkeri
metai. Tyrimo duomenys kaupėsi palengva. Tuo pačiu metu šia tematika pa
skelbta per dešimtį įvairaus pobūdžio straipsnių.
Šia proga norėčiau padėkoti faktiškajam šio darbo vadovui doc. dr. Aivui Ra
gauskui, kurio visapusiška parama leido šiai monografijai išvysti dienos šviesą,
taip pat recenzentams - prof. Vytautui Merkiui už skatinimą eiti mokslo keliu ir
neįkainojamus patarimus, prof. Antanui Tylai ir dr. Povilui Lasinskui už vertin
gas pastabas taisant ir tobulinant monografijos tekstą tiek konceptualiai, tiek
faktografiškai. Dėkoju ir Vilniaus pedagoginio universiteto leidyklos kolektyvui -
direktoriui Jonui Balčiūnui, vadybininkei Jurgitai Girkantaitei, redaktorei, ma
ketuotojai, dailininkei ir visiems, kurie ėmėsi šio nelengvo darbo.
Galiausiai, o išties pirmiausiai noriu pagerbti tėvelius Vitą ir Adomą, brolį
Audrių ir jo šeimą.
Vilnius, 2007 m. sausis Valdas Selenis
6
ĮVADAS
Problema
1918-1940 m. Lietuvos Respublikos nepriklausomybės laikotarpis sutampa
su nacionalinio Lietuvos istorijos mokslo profesionalizacijos ir institucionalizaci
jos proceso pradžia. Vienas žymiausių šiuo laikotarpiu subrendusių istorikų Ze
nonas Ivinskis išskyrė septynis tuometinės kritiškosios postromantinės Lietuvos
istoriografijos „pirmūnus“ - Joną Totoraitį, Joną Yčą, Igną Jonyną, Antaną Alek
ną, Petrą Klimą, Augustiną Voldemarą ir Juozą Purickį1. Tarpukariu pradėta rengti
profesionalius istorijos tyrinėtojus. Jų kolektyvinio darbo vaisius — Adolfo Šapo
kos redaguotas veikalas „Lietuvos istorija“, kuris jau tuo metu buvo išleistas re
kordiniu 17 500 egzempliorių tiražu. Dažnai akcentuojama, kad nacionalinės
lietuviškos istoriografijos tikslas - „rasti lietuvius“ Lietuvos istorijoje. Šis šūkis
atspindėjo pirmą savos modernios istoriografijos raidos etapą. Tai suvokė ir žy
miausi tuometiniai Lietuvos istorikai. Antai Adolfas Šapoka šį tikslą įgyvendinus
toliau siūlė: ,,(...)rasti atskirų epizodų vietą bendroje mūsų krašto bei tautos isto
rijoje ir visos mūsų tautos vietą pasaulio istorijos proceso pynėje“2. Deja, nepri
klausomai istoriografijai nebuvo lemta ilgai gyvuoti, jos tolimesnius tikslus įgy
vendinti sutrukdė karai ir okupacijos.
Šio tyrimo objektas - Lietuvos istorikų bendrija ir istorijos mokslo profesiona
lizacijos pradžia. Pagrindinė šiame darbe nagrinėjama problema - sudarę apta
riamo laikotarpio istorikų bendriją žmonės, kurie modernios nacionalinės isto
riografijos formavimosi pradžioje ėmėsi istorijos tyrimų, kas juos siejo ar skyrė.
Darbo tikslas - išanalizuoti 1918-1944 m. Lietuvos istorikų bendrijos sudėtį
ir profesionalizacijos ypatybes. Uždaviniai - ištirti istorikų: 1) išsilavinimą; 2) kva
lifikacijos kėlimo aplinkybes; 3) teritorinę ir socialinę kilmę; 4) etninę ir konfesi
nę priklausomybę; 5) lyties ir šeimos faktoriaus reikšmę istorikų profesionalizaci
jai; 6) amžiaus grupes ir kartų kaitos problemas; 7) konkurencinę kovą „istorikų
lauke“; 8) profesinę struktūrą - darbą, veiklą bei narystę istorijos mokslo institu
cijose ir istorikų pragyvenimo šaltinius; 9) bendrijos likimą okupacijų laikotar
piu iki emigracijos pradžios.
Nepriklausomos Lietuvos istoriografijos profesionalizacijos proceso pradžia yra
ypatingai svarbi norint suvokti tolesnę jos raidą, todėl, be publikuotų, reikalingi
1 Sužiedėlis S., Zenonas Ivinskis istorijos moksle, Aidai, 1972, nr. 249-263, p. 121.
2 Šapoka A., Raskim lietuvius Lietuvos istorijoj, Naujoji Romuva, 1932, nr. 21 (73), p. 481.
7
ĮVADAS
ir kitų tos pačios tematikos aspektų tyrimai. Faktiškai nėra darbų, kuriuose būtų
žiūrima į istorikus kaip į socialinę-profesinę grupę3. Dažniausiai nagrinėti įvairūs
istorikų mokslinės veiklos aspektai, iš kurių išsamiausiai - jų dalyvavimas tarp
tautiniuose istorijos mokslo kongresuose. Taip pat istoriografijoje pasirodo svars
tymų apie tarpukario Lietuvos istorikų metodologiją, darbą Kauno universitete.
Tačiau nėra specialių darbų, skirtų tarpukario Lietuvos istorikų mokslinės kon
kurencijos, kultūrinio ir socialinio kapitalo specifikai, interesų dispozicijoms, di
sertacijų rengimo bei gynimo aplinkybėms, socialiniams ryšiams ir tarpusavio
santykiams aptarti. Šio darbo naujumas ryškiausiai matyti mėginant pasirinkus
atrankos kriterijų nustatyti prieškario istorikų skaičių, socialinę bendrijos struk
tūrą, išskiriant jų grupes bei apibrėžiant šios bendrijos „ribas“. Tai bus naudinga
ir tiriant sovietmečio istorikų profesionalizaciją.
Kituose Lietuvos istorijos mokslui skirtuose stambesniuose veikaluose pirmuoju
atskaitos tašku laikoma 1922 m. vasario 16 d. Kauno universiteto įkūrimo data4.
Jau steigiant universitetą valstybė pradėjo rūpintis istorikų studijomis užsienyje,
todėl šiame darbe pasirinktas Lietuvos Respublikos gyvavimo laikotarpis neapsi
ribojant Lietuvos istorijos mokslo raidai svarbia Kauno universitetą baigusių ar
jame dirbusių istorikų veikla, bet įtraukiant į tyrimą ir su minėtu universitetu
nesusijusius, tačiau šiuo laikotarpiu besireiškusius istorijos moksle istorikus. Darbo
chronologinės ribos šiek tiek platesnės negu Nepriklausomos Lietuvos Respubli
kos gyvavimo laikotarpis - jos pratęstos iki 1944 m. ir apima pirmosios sovietinės
ir nacistinės okupacijų laikotarpį. Tuo metu Lietuvoje dar gyveno dauguma prieš
kariu susiformavusios istorikų bendrijos atstovų, bet artėjant antrajai sovietinei
okupacijai prasidėjusi inteligentijos emigracijos banga laikytina svarbia riba, nuo
kurios tyrinėtinos jau kelios - išeivijos ir sovietinėje Lietuvoje likusios istorikų
bendrijos.
Darbą sudaro: įvadas, 9 skyriai, išvados, šaltinių ir literatūros sąrašai, prieduo
se pateiktas istorikų sąrašas ir biogramos, kuriose pateikta pagrindinė biografinė
informacija. I skyriuje pateikiama istorikų bendrijos apibrėžtis, II ir III - aspek
tai, tiesiogiai susiję su istorikų profesionalizacija, - išsilavinimas ir disertacijų
rengimas, gynimas. IV-VII skyriai skirti socialiniams aspektams aptarti - tai is
torikų teritorinė ir socialinė kilmė, etninė ir konfesinė priklausomybė, lyties bei
3 Ragauskas A., Keletas pastabų dėl istorijos metodologijos tarpukario Lietuvoje, LKMA metraštis,
Vilnius, 2001, t. 19, p. 62.
4 Lasinskas P., Istorijos mokslas VDU 1922-1940 metais (daktaro disertacijos santrauka), Kaunas :
VDU, 2000.
8
ĮVADAS
šeimos faktorius ir kartų kaita. Šių skyrių pabaigoje pateikiamas trumpas skyrelis
apie tai, kaip šie aspektai veikė (ar neveikė) istorikų mokslinius interesus. VIII
skyrius skirtas istorikų bendrijos profesinei struktūrai, t. y. darbui mokslo insti
tucijose, organizacijose, apibūdinti bei pragyvenimo šaltiniams aptarti. IX už
baigia visą darbą - jame apibūdinama bendrijos veikla paskutiniais jos gyvavimo
metais okupacijų laikotarpiu.
Tyrimo metodai
Istorikai, rašydami veikalus apie inteligentiją ar akademinį elitą, naudoja įvai
rius metodus, kurių daugelis siejasi su sociologijos teorija5. Nuo XX a. septintojo
dešimtmečio socialinių struktūrų tyrimams Vakarų Europos istoriografijoje pra
dėta vis plačiau taikyti prozopografinį metodą. Jo principas paprastas: pirmiausia
pagal vieną ar kelis kriterijus atrenkama tiriamųjų asmenų grupė, po to sudaromi
biografinių duomenų klausimynai ir jais remiantis apibūdinama šios grupės so
cialinė, privati, visuomeninė, kultūrinė, ideologinė ar politinė dinamika6. Anot
prozopografijos pagrindėjo Lavvrence’o Stone’o, prozopografija - tai bendro isto
rijos veikėjų biografinių duomenų fono tyrimas7. Daugelio skirtingų biografijų
analizės dėka galima ištirti ryšius tarp institucijų, atskirų asmenų ir visuomenės.
Prozopografija teikia galimybę naudojant įvairius šaltinius kaupti alternatyvius
statistinius duomenis nepriklausomai nuo oficialiosios statistikos. Tokių tyrimų
pavyzdžiu gali būti prancūzų sociologo Pierre’o Bourdieu inspiruoti prancūzų
akademinio elito tyrimai. Jis siūlo šias prozopografijos definicijas: 1) prozopogra
fija yra asmenų, priklausančių tai pačiai sričiai, studija; 2) ji paremta visapusišku
duomenų apie šiuos asmenis rinkiniu (jų socialinė kilmė, išsilavinimas, socialinė
padėtis, tos srities pažiūros ir pan.); 3) kiek įmanoma, tie patys duomenys turi
būti renkami apie kiekvieną asmenį; 4) pagrindinis studijų objektas - ne indivi
dai, bet tiriamas srities „lauko“ struktūra ir istorija8.
Aptariamą metodą pagal P. Bourdieu modelį inteligentijos studijoms naudo
jo prancūzų sociologai Vincentas Karady, kuris tyrinėjo XIX a. antrosios pusės ir
5 Raemdonck L., Methodological Reflections on the Prosopographical Study of Academics: Bour-
dieu’s sociological theory and its application in a historical context, http: H www. oslo 2000. uio.po./aio/
aiol6/group% 207IRaemdonck.pdf., p. 1.
6 Charle Ch., Prosopography (Collective biography), http://www.Sciencedirect.com./science/reference
works/0080430767, p. 12236 (žiūrėta 2003 02 12).
7 Ten pat, p. 12236.
8 Broady D., French prosopography definition and suggested readings, httpd/www.Skeptron. ilu. uu. sel
broady/see/p. -broady-Frenchprosop. Htm.
9
ĮVADAS
XX a. pradžios Prancūzijos mokslininkus, Giselle Sapiro, kuri 1994 m. apgynė
disertaciją apie 1940-1950 m. prancūzų rašytojus, ir istorikas Christophe Char-
le, tyręs XIX-XX a. Paryžiaus universiteto Teisės fakulteto profesūrą9. Pastarasis
pažymi, kad tik daugelio skirtingų biografijų analizės dėka galima rekonstruoti
ryšius tarp institucijų, atskirų asmenų ir visuomenės.
Lietuvos istoriografijoje pirmą kartą prozopografinis metodas pradėtas taikyti
XVII a. Vilniaus miesto valdančiojo elito tyrimui10. Netrukus pasirodė darbas,
skirtas viduramžių Lietuvos diduomenei11. Iš naujausių laikų istorijai skirtų dar
bų galima paminėti tik tarpukario Lietuvos valstybės kūrimosi pradžios Šiaulių
apskrities savivaldybininkų tyrimą12. XX a. profesinei inteligentijai ar akademi
nei bendruomenei skirtų prozopografinių tyrimų dar nėra.
Ne visi analogišką arba artimą šiam darbui tematiką tiriantys istorikai naudo
ja sociologų metodiką. Antai JAV istorikė Reba N. Soffer „tradiciniu“ būdu ana
lizavo Anglijos istorijos mokslo profesionalizacijos procesą ir jo reikšmę politinio
elito formavimuisi13. Jos tėvynainis istorikas Normanas Cantoras ėjo kitu keliu -
parašė monografiją apie istorikus medievistus sutelkdamas dėmesį tik į jų asme
ninį gyvenimą, charakterologiją, socialinę aplinką, politines simpatijas, naciona
linę priklausomybę ir t. t.14. Be to, N. Cantoras rašydamas apie istorikus atkreipė
dėmesį į jų išsilavinimą, turtinę ir šeiminę padėtį. Anot jo, veikale stengtasi kiek
vienu atveju papasakoti istorikų gyvenimus kartu įvertinant jų mokslines kon
cepcijas ir mokyklas15. Darbas struktūrizuotas pagal istorikų mokyklas — moder
nizmo (F. W. Maitlandas), „analų“ (L. Halphenas, M. Blochas), nacių laikotarpio
istoriografijos atstovų (E. Schrammas, H. Kantorowiczius) ir kitas16.
9 Raemdonck L., ten pat, p. 1.
10 Ragauskas A., Vilniaus miesto valdantysis elitas XVII a. antrojoje pusėje (1662—1702 m.), Vilnius, 2002,
480 p.
11 Petrauskas R., Lietuvos diduomenėXIVa. pabaigoje—XVa.: sudėtis-struktūra-valdžia, Vilnius, 2003,
379 p.
12 Lazauskienė-Morkūnaitė A., Šiaulių apskrities savivaldybių charakteristika 1918-1920 m. (savival
dybių nariai ir tarnautojai), Šiaulių apskrities istorijos raida (mokslinių straipsnių rinkinys), Šiauliai,
2004, p. 71-87.
13 Soffer Reba N., Discipline and Power. The University History and the Making ofa n English Elite. 1870—
1930, Stanford, California : Stanford University Press, 1994.
u Ragauskas A., Keletas pastabų dėl istorijos metodologijos tarpukario Lietuvoje, LKMA metraštis,
Vilnius, 2001, t. 19, p. 62 -63.
15 Cantor N., Inventing the Middle Ages, New York: Quill William Morrow, 1991, p. 3.
16 Ten pat, p. 9-10.
10
