Table Of ContentF R I E D R I C H
A .H A Y E K
i
\ m m m
IR EKONOMINE
TVARKA
A L K EUGRIMAS
FRIEDRICH
Â. HAYEK
INDIVIDUALIZMAS
IR EKONOMINĖ
TVARKA
F R I E D R I C H
A. HAYEK
IR EK O N O M IN E
Iš anglų kalbos vertė
ALGIRDAS D I: G U T I S
VILNIUS • EU GRIMAS • 2002
UDK 316.3:001.8
Hal33
Versta is:
Friedrich von Hayek, Individualism and Economic Order,
The University of Chicago Press, Chicago, 1948
Vertė
dr. Algirdas Degutis,
Kultūros, filosofijos ir meno institutas
This edition published with support from the Open Society Fund-Lithuania,
and from the CEU Translation Project of the Open Society
Institute-Budapest
Knygos leidimą iš dalies finansavo
Atviros Lietuvos fondas ir Atviros visuomenės institutas Budapešte
(Vidurio Europos universiteto Vertimų projektas)
ISSN 1392-1673 © Dr. Laurence Hayek, 2002
ISBN 9955-501-28-6 © Vertimas į lietuvių kalbą -
Algirdas Degutis, 2002
© Eugrimas, 2002
TURINYS
I. Individualizmas: tikrasis ir tariamasis ° 9
II. Ekonomika ir pažinimas ° 39
III. Socialinių mokslų faktai ° 61
IV. Žinių panaudojimas visuomenėje ° 79
V. Konkurencijos reikšmė ° 93
VI. „Laisvas" verslas ir konkurencinė tvarka ° 107
VII. Socialistinė apskaita I:
problemos esmė ir jos istorija ° 119
VIII. Socialistinė apskaita II:
dabartinė diskusijos būsena (1935) ° 145
IX. Socialistinė apskaita III: konkurencinis „sprendimas" ° 175
X. Prekinio rezervo valiuta ° 201
XI. Rikardo efektas 0 211
XII. Ekonominės tarpvalstybinio federalizmo sąlygos ° 241
PRATARME
Nors iš pirmo žvilgsnio šio rinkinio straipsniai gvildena labai skirtingas
temas, tikiuosi, kad skaitytojas greit suvoks, jog visi jie - apie glaudžiai
susijusias problemas. Nors juose rašoma labai skirtingais moralės filosofijos ir
socialinių mokslų metodologijos, ekonominės politikos ir grynosios ekonominės
teorijos klausimais, visi šie klausimai daugelyje straipsnių traktuojami kaip
vienos - centrinės - problemos aspektai. Šis jų ryšys bus lengviausiai
pastebimas pirmuose šešiuose straipsniuose, tačiau ir trys tolesni apie
socialistinę apskaitą irgi gali būti laikomi tos pačios idėjos taikymo atveju
sprendžiant konkrečią problemą, nors tada, kai juos rašiau, dar nevisiškai
suvokiau šį ryšį. Tik du paskutiniai straipsniai yra apie kiek kitokius teorijos
ir politikos aspektus; tačiau kadangi manau, jog juose gvildenamos problemos
taps dar svarbesnės ateityje nei buvo praeityje, pasinaudoju proga juos čia
pateikti labiau prieinama forma.
Kadangi neseniai išleidau populiaresnę knygą, kurioje rašau apie kai kurias
iš čia nagrinėjamų problemų, turiu skaitytoją įspėti, jog ši knyga nepriklauso
populiariųjų knygų kategorijai. Tik nedaugelis šio rinkinio straipsnių (1 ir 6
skyrius, galbūt dar 4 ir 5 skyrius) iš dalies papildo tas praktiškai aktualias
išvadas, kurias, jausdamas jų viešo paskelbimo būtinybę, išdėsčiau knygoje
Kelias į vergovę. Visi kiti straipsniai adresuojami profesionalams ir yra gana
techniško pobūdžio. Visi jie, pripažįstu, yra gana fragmentiški, atsiradę
mėginant realizuoti tam tikrą tolimąjį tikslą, tad jie laikytini tik
parengiamaisiais to tikslo realizavimo produktais. Turbūt derėtų pridurti, jog
iš mano pastarojo laiko publikacijų tema, kuria parašyta dauguma šios knygos
straipsnių, čia neįdėjau nė vieno straipsnio iš dviejų mano straipsnių serijų apie
„Scientizmą ir visuomenės mokslą" ir apie „Kontrrevoliuciją moksle", nes jų
8 PRATARMĖ
pagrindu mėginu parengti išsamesnį sisteminį darbą; jo fragmentai yra
paskelbti žurnalo Ecotiomica 1940, 1941-1945 metų numeriuose.
Noriu išreikšti padėką žurnalų American Economic Review, Economica, Eco
nomic Journal, Ethics, ir New Commonwealth Quarterly redaktoriams už leidimą
ten pirmąkart išspausdintus darbus čia perspausdinti; taip pat leidyklos George
Routledge and Sons, Ltd. London savininkams už leidimą čia perspausdinti du
straipsnius, kurie pirmąkart buvo paskelbti 1935 m. šios leidyklos išleistoje
knygoje Collectivist Economic Planning.
F. A. Hayek
Londono ekonomikos mokykla
I
INDIVIDUALIZMAS:
TIKRASIS IR TARIAMAS
Du dis-huitième siècle et de la révolution,
comme d'une source commune, étaient sortis
deux fleuves: le premier conduisant les
hommes aux institutions libres, tandis que le
second les menait au pouvoir absolu.
Alexis de Tocqueville
1
Šiandien skelbti kokius nors griežtus socialinės tvarkos principus be
veik neįmanoma neužsitraukiant kaltinimų dėl nepraktiško doktrinie-
riškumo. Svarstant socialines problemas įprasta išmintingumo ženklu
laikyti tai, kad nesilaikoma jokių apibrėžtų principų, kad bet kuris klau
simas sprendžiamas „atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes" ir kad, mė
ginant ieškoti kompromisų tarp priešingų pažiūrų, paprastai vadovau
jamasi vien praktiniais sumetimais. Tačiau principai įsitvirtina net tuo
atveju, kai nėra eksplicitiškai pripažįstami, o tik implikuojami konkre
čiais sprendimais, arba kai egzistuoja tik miglotų idėjų apie tai, kas da
roma arba nedaroma, pavidalu. Antai ėmę vadovautis nuostata, kad
mums nepriimtinas nei „individualizmas, nei socializmas", mes faktiš
kai nuo laisvų individų visuomenės sparčiai judame prie visiškai ko-
lektyvistinės.
Čia mėginsiu ne tik apginti tam tikrą bendrą socialinės organiza
cijos principą, bet ir parodyti, jog bendrų principų vengimas ir tenki
nimasis padėtimi, kai sprendimai priimami vien atsižvelgiant į kaskart
10
INDIVIDUALIZMAS IR EKONOMINĖ TVARKA
naujas konkrečias aplinkybes, yra išraiška tendencijos, kuri su „laips
niškumo neišvengiamumu" stumia mus nuo tos socialinės tvarkos,
kuri dabar remiasi tam tikrų bendrų principų pripažinimu, atgal prie
sistemos, kurioje tvarka bus kuriama tiesioginiu komandavimu.
Po pastarųjų trijų dešimtmečių patirties turbūt jau nebereikia spe
cialiai pabrėžti, kad, atsisakę principų, mes paprasčiausiai dreifuojame.
Pragmatinė nuostata, vyravusi šiuo laikotarpiu, ne tik nesustiprino mū
sų galios kontroliuoti įvykių raidą, bet veikiau nustūmė mus į padėtį,
kurios niekas nesiekė; ir vienintelis nesivadovavimo principais rezul
tatas, atrodo, yra tas, kad mus valdo tik įvykių logika, į kurią bergž
džiai mėginame nekreipti dėmesio. Dabar kyla ne klausimas, ar mums
reikia principų gairių, bet veikiau tik klausimas, ar yra kokių nors vi
suotinai pritaikomų principų, kuriais galėtume vadovautis. Kur galė
tume rasti principų, kurie mums suteiktų aiškias gaires dorojantis su
mūsų laikų problemomis? Ar egzistuoja kokia nors nuosekli filosofija,
kuri mums siūlytų ne tik moralinius tikslus, bet ir adekvatų metodą
jiems pasiekti?
Tai, kad net pati religija nesuteikia reikiamų orientyrų, kaip šias pro
blemas išspręsti, liudija Bažnyčios pastangos išrutulioti savo bendrą so
cialinę filosofiją ir tos tarpusavyje visiškai nesuderinamos išvados, prie
kurių daugelis žmonių prieina pradėdami nuo tų pačių krikščioniško
sios doktrinos pagrindų. Nors Bažnyčios įtakos mažėjimas neabejoti
nai yra viena svarbiausių mūsų intelektinės ir moralinės orientacijos pra
radimo priežasčių, jos atgimimas nesumažintų bendrai pripažįstamų so
cialinės tvarkos principų poreikio. Mums vis vien reikėtų tam tikros po
litinės filosofijos, teikiančios specifiškesnius atsakymus nei tos bendros
rekomendacijos, kurias siūlo religija arba moralė.
Pavadinimas, kurį pasirinkau šiam skyriui, rodo, jog esu įsitikinęs,
kad tokia filosofija egzistuoja ir kad ji teikia principus, implicitiškai glū
dinčius Vakarų, arba krikščioniškojoje, politinėje tradicijoje, nors jie jau
negali būti vienareikšmiškai nusakyti kokia nors lengvai suvokiama for
mule. Tad prieš mėginant atsakyti į klausimą, ar jie vis dar gali būti mū
sų praktikos gairės, būtina šiuos principus naujai performuluoti.
Problema, kuri čia iškyla, yra ne vien tas žinomas faktas, kad poli
tiniai terminai yra nevienareikšmiški ir kad tas pats terminas gali reikšti
diametraliai priešingus dalykus skirtingoms žmonių grupėms. Susidu
