Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas

392 Pages·1998·13.742 MB·Lithuanian

by  Foucault Michel

Michel Foucault
Disciplinuoti ir bausti
Michel Foucault
Michel Foucault
Disciplinuoti ir bausti
Kalėjimo gimimas
Iš prancūzų kalbos vertė
Marius Daškus
baltos lankos
This edition published with support from the Open Society
Fund-Lithuania, and from the CEU Translation Project of
the Open Society Institute-Budapest
Knygos leidimą finansavo Atviros Lietuvos fondas
ir Atviros visuomenės institutas Budapešte
(Vidurio Europos universiteto Vertimų projektas)
Redagavo Donata Linčiuvienė
Apipavidalino Vida Kuraitė
Versta iš:
Michel Foucault, Surveiller et punir: Naissance de la prison,
Paris: Gallimard, 1975
© Éditions Gallimard, 1975
© Vertimas į lietuvių kalbą, Marius Daškus, 1998
© Baltos lankos, 1998
Rinko ir maketavo BALTOS LANKOS
Printed in Lithuania
ISSN 1392-1673
ISBN 9986-813-60-3
Turinys
I DALIS
Kankinimai 7
1. Nuteistųjų kūnai 9
2. Kankinimų viešpatija 41
II DALIS
Bausmė 87
1. Bausmės standartizavimas 89
2. Bausmių švelnumas 127
III DALIS
Disciplina 163
1. Paklusnūs kūnai 165
Paskirstymo menas 172
Veiklos kontrolė 181
Genetinis ugdymas 189
Jėgų komponavimas 196
2. Gero muštravimo priemonės 205
Hierarchinė priežiūra 206
6
Normalizuojanti sankcija 214
Egzaminas 221
3. Panoptizmas 232
IV DALIS
Kalėjimas 269
1. Išbaigtos ir rūsčios institucijos 271
2. Antiįstatyminė veikla ir nusikalstamumas 303
3. Kalinimas 348
Priedai 367
I DALIS
Kankinimai

PIRMAS SKYRIUS
Nuteistųjų kūnai
1757 metų kovo 2 dieną Damiens'as buvo nuteistas „atlikti viešą
atgailą* priešais pagrindines Paryžiaus bažnyčios duris", kur jį
turėjo „nuvežti vežimu nuogą, vienmarškinį, su liepsnojančiu
dviejų svarų vaškiniu deglu rankose", paskui „tame vežime,
Grevo aikštėje ir ant ešafoto, kuris ten bus suręstas, deginti spe­
nelius, rankas, šlaunis ir minkštąsias vietas, svilinti lėtoje ugnyje
jo dešinę, kumštyje gniaužusią peilį, kuriuo jis įvykdė tėva­
žudystę, o ant žaizdų pilti lydytą šviną, verdantį aliejų, karštą
medžio sakų dervą, lydytą vašką ir sierą, paskui pririšti prie jo
ketvertą arklių, nutraukti galūnes ir jas bei kūną sudeginti, pa­
versti pelenais, o tuos pelenus išbarstyti vėjyje"1.
„Galų gale jis buvo ketvirčiuotas, - pasakoja Gazette d'Ams­
terdam.1 - Ši operacija gerokai užsitęsė, nes arkliai nebuvo pratę
to daryti. Vietoj keturių prireikė šešių arklių. Deja, jų nepakako,
vargšo šlaunyss buvo nutrauktos tik nupjovus nervus ir su­
kapojus sąnarius [...].
* Vieša atgaila (pranc. amende honorable) - dar XVIII amžiuje taikyta bausmė
rūšis, kai nusikaltėlis turėjo viešai pripažinti savo kaltę. (Čia ir toliau žvaigž­
dute žymimos vertėjo pastabos.)
1 Pièces originales et procédures du procès fait à Robert-François Damiens, 1757,
t. III, p. 372-374.
2 Gazette d'Amsterdam, 1757, balandžio 1.
10 Kankinimai
Sako, kadaise jo būta didelio piktžodžiautojo, bet dabar iš jo
lūpų neišsprūdo jokia nešvankybė. Tik nepakeliamas skausmas
priversdavo jį surikti kraują stingdančiu balsu, ir jis dažnai kar­
tojo: Mano Dieve, pasigailėk manęs; Jėzau, padėk man. Žiūrovus
nepaprastai sujaudino Saint-Paulio bažnyčios klebono rūpes­
tingumas, kuris, nors ir būdamas garbaus amžiaus, kaskart vis
paguosdavo kenčiantįjį."
Liudija atleistinis Boutonas: „Uždegus sierą, ugnis vos vos ru­
seno ir viršutinė rankos dalis tik šiek tiek apsvilo. Paskui vienas
egzekutorius, pasiraitojęs rankoves iki alkūnių, paėmė specialias
plienines, maždaug pusantros pėdos ilgio žnyples ir iš pradžių
sugriebė dešinės kojos minkštimą, paskui šlaunį, paskui du kar­
tus - dešinės rankos minkštimą; galiausiai ėmėsi spenelių. Eg­
zekutoriui, nors stipriam ir augalotam, sunkiai sekėsi išplėšti
kūno gabalus, - turėdavo juos žnyplėmis toje pačioje vietoje su­
imti ir įsiręžęs rauti du arba tris kartus, ir kaskart, kai jam pa­
vykdavo, atsiverdavo šešių livrų vertės monetos dydžio žaizda.
Pasibaigus šiam kankinimui, Damiens'as, kuris labai rėkė, bet
nesiplūdo, pakėlė galvą ir apsižvalgė. Tas pats kankintojas pa­
sėmė su geležiniu šaukštu iš katilo verdančios tyrės ir gausiai
palaistė kiekvieną žaizdą. Paskui plonesnėmis virvėmis pririšo
virves arkliams kinkyti, arklius pakinkė išilgai kiekvienos šlau­
nies, kojos ir rankos.
Ponas Le Bretonas, teismo sekretorius, keletą kartų priėjęs prie
kenčiančiojo, klausė, ar nenorįs tas ko nors pasakyti. Atsakė, kad
ne. Per kiekvieną bandymą jis rėkė: ,Atleisk, mano Dieve! At­
leisk, Viešpatie!' - taip turbūt rėkia pasmerktieji pragare. Taip
baisiai kankindamasis, jis kartkartėmis pakeldavo galvą ir įžūliai
apsižvalgydavo. Įsirėžusios į kūną virvės, kurias už galų įsitvėrę
traukė vyrai, kėlė jam neapsakomą skausmą. Ponas Le Bretonas
dar kartą prisiartino ir paklausė, ar jis nenorįs nieko pasakyti.
Atsakė, kad ne. Prie jo prisiartino keletas nuodėmklausių ir ilgai
su juo kalbėjosi. Jis karštai pabučiavo kryžių, kurį jam pakišo.
Patempė lūpas ir vis kartojo:,Atleisk, Viešpatie'.