Table Of ContentLIETUVOS POLICIJOS AKADEMIJA
ČESLOVAS MANCINSKAS
m o h o l r t o
A i d i m o j e
1918-1940 metais
Monografija
Vilnius
1996
UDK 378 (474.5) (091)
Ma 357
Leidinį recenzavo:
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto
doc. humanitarinių mokslų dr. M. Bložė;
Lietuvos istorijos instituto vyr. mokslinis bendradarbis humanitarinių
mokslų hab. dr. H. Šadžius
Lietuvos policijos akademijos vadovėlių, mokslo bei mokymo leidinių
aprobavimo spaudai komisija monografiją patvirtino spausdinti 1996 09 12
(posėdžio protokolas Nr. 9)
ISBN 9986 -518-39-3 © Lietuvos policijos
akademija, 1996
TURINYS
PRATARMĖ.... ............................................................................. 4
I. OBJEKTYVI BŪTINYBĖ RENGTI KVALIFIKUOTUS
SPECIALISTUS IR INTELIGENTŲ PASTANGOS ĮSTEIGTI
AUKŠTĄJĄ MOKYKLĄ LIETUVOJE........................................... 8
1. Pastangos atkurti Vilniaus universitetą.................................. 10
2. Aukštieji kursai - pirmoji nepriklausomos Lietuvos aukštoji
mokykla..................................................................................... 15
3. Lietuvos universiteto įsteigimas ir jo veiklos pradžia.
Universiteto struktūra, etatai, patalpos, lėšos........................ 34
H. LIETUVOS VYRIAUSYBĖS POLITIKA AUKŠTOJO
MOKSLO SRITYJE..................................................................... 71
1. Mokslininkų pastangos išlaikyti Lietuvos universiteto
autonomiją ir jo reformos tautininkų valdymo metais.......... 71
2. Kitų aukštųjų mokyklų įsteigimas ir veikla Lietuvos
Respublikoje.............................................................................. 95
Žemės ūkio akademija........................................................ 95
Konservatorija......................................................................112
Klaipėdos prekybos institutas..............................................121
Klaipėdos pedagoginis institutas.........................................125
Veterinarijos akademija...:...................................................127
Lietuvos universitetų pertvarkymas. Lietuviško Vilniaus
universiteto veiklos pradžia..................................................135
Kitos mokymo įstaigos..........................................................139
HI. LIETUVOS RESPUBLIKOS AUKŠTŲJŲ MOKYKLŲ
STUDENTIJA..............................................................................143
1. Studentų skaičius ir jų sudėtis...................................................143
2. Kvalifikuotų specialistų išleidimas...........................................174
IV. MOKYMO PROCESAS IR MOKSLINIS DARBAS
LIETUVOS AUKŠTOSIOSE MOKYKLOSE............................188
V. STUDENTŲ ORGANIZACIJOS IR DRAUGUOS....................221
RESŪMEE.......................................................................................236
PAVARDŽIŲ RODYKLĖ.................................................................240
3
PRATARMĖ
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, beveik viską valstybės gyvenime teko
pradėti iš naujo. Lietuvių tautai, per paskutinį šimtmetį neturėjusiai savo
nacionalinės aukštosios mokyklos, buvo labai svarbu ir aktualu sukurti savąjį
aukštojo mokslo židinį bei savąją visų lygių švietimo sistemą. Todėl
kiekvienos aukštosios mokyklos įsteigimas tarpukario Lietuvoje buvo labai
svarbus įvykis, vos ne naujas švietimo, mokslo ir kultūros raidos etapas.
Lietuvos visuomenė - inteligentai, mokslininkai, politinės partijos - aukš
tuoju mokslu nuolat rūpinosi, su jo raida dažnai buvo siejamas nepri
klausomos Lietuvos valstybės tolesnis vystymasis ir ateitis.
Aukštojo mokslo tradicijos Lietuvoje siekia XVI amžiaus vidurį, kai
Jėzuitų ordinas įsteigė kolegiją, kuri netrukus tapo Vilniaus akademija ir
universitetu. Tačiau senojo Vilniaus universiteto mokymo, mokslinės ir
visuomeninės tradicijos nepasiekė mūsų laikų. Rusijos carizmas 1832 m.
uždarė Vilniaus universitetą ir Lietuvoje ištisą amžių nebuvo aukštosios
mokyklos. Istorinės aplinkybės susiklostė taip, kad Lietuvos (nuo 1930 m. -
Vytauto Didžiojo) universitetui teko uždavinys atgaivinti senas, viduramžius
siekusias aukštojo mokslo tradicijas. Todėl universitetas visiškai pagrįstai
laikytinas dabartinių aukštojo mokslo tradicijų pradininku ir kūrėju mūsų
šalyje. Lietuvos universitetas davė pradžią Žemės ūkio akademijai,
Veterinarijos akademijai, jos pagrindu buvo atkurtas lietuviškas Vilniaus
universitetas, įkurta Mokslų akademija. Todėl tarpukario pagrindinės
aukštosios mokyklos - Lietuvos universiteto - veikla, jos gyvenimą
reglamentuojantys įstatymai turi ne tik mokslinę pažintinę, bet ir didžiulę
išliekamąją vertę. Lietuvos universiteto statutai, ypač pirmasis, kaip demo
kratiškiausias iš jų, aktualūs ir dabar. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji
Taryba priėmė Mokslo ir studijų įstatymą, suteikusį Lietuvos aukštosioms
mokykloms autonomiją, kurią tarpukariu turėjo Lietuvos universitetas.
Galime teigti, kad daugelio dabartinių mūsų valstybės aukštųjų mokyklų
ištakos yra susijusios su tarpukario aukštojo mokslo istorija.
Aukštasis mokslas Lietuvoje nepriklausomybės metais istorinėje litera
tūroje specialiai nenagrinėtas. Tiktai kai kurie šios problemos aspektai yra
išsamiau nušviesti istorikų ir mokslų istorijos tyrinėtojų darbuose.
4
Pirmiausiai pažymėtini straipsniai, specialiai skirti kai kuriems tarpukario
metų aukštojo mokslo klausimams. V. Šimkūnaitė1 apibūdino chemijos spe
cialistų rengimą Lietuvos universiteto Matematikos-gamtos bei Technikos
fakultetuose, P. Žostautaitė1 2 - Klaipėdos aukštųjų mokyklų veiklą ir lie
tuviško Vilniaus universiteto atkūrimą, I. Šenavičienė3 - Lietuvos uni
versiteto Fizikos katedros darbą, L. Gylienė4 - kai kurių katedrų mokslinį
darbą.
Iš monografijų pažymėtinas A. Bendžiaus5 darbas, kuriame autorius
pirmą kartą istorinėje literatūroje, remdamasis archyvine medžiaga, mėgino
nustatyti Lietuvos universiteto išleistų specialistų skaičių, studentijos
socialinę sudėtį tarpukario metais. M. Martynaičio6 monografijoje, skirtoje
Kauno politechnikos instituto istorijai, yra aprašyta Aukštųjų kursų
technikos skyriaus bei Lietuvos universiteto Technikos fakulteto veikla
tarpukaryje.
Labai svarbus nagrinėjamos problemos istoriografijai antrasis tomas7
leidinio, skirto Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejui paminėti. Jame
pateiktas apibendrintas Lietuvos universiteto veiklos tarpukario metais
1 Šimkūnaitė V Chemijos specialistų rengimas Lietuvoje 1900-1940
m.//Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai, A serija. V., 1972. T. 4. P.
137-157.
2 Žostautaitė P. Klaipėdos krašto ekonomika ir kultūra 1923-1939 m. (5.
Aukštosios mokyklos)//Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai, A serija.
V., 1974. T. 3. P. 117-127; Žostautaitė P. Vienas ar du universitetai
Lietuvoje?//Kraštotyra. V., 1969. P. 83-88.
3 Dundulytė L Mokslinio tyrimo darbas Kauno universiteto fizikos katedroje
1922-1940 m.//Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai, A serija. V., 1975.
T. 4. P. 113-118; Dundulytė I. Kauno universiteto 1922-1940 m. fizikos
specialybės klausytojai ir absolventai//Lietuvos TSR Mokslų Akademijos
darbai, A serija. V., 1978. T. 3. P. 83-94; Šenavičienė I. Fizikos raida
Lietuvoje 1920-1940. V., 1982.
4 Gylienė L. Mokslinio tyrimo darbas Kauno universiteto chemijos katedrose
1922-1940 m.//Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai, A serija. V., 1981.
T. 4. P. 75-90.
5 Bendžius A. Bendroįo lavinimo ir aukštoji mokykla Tarybų Lietuvoje 1940-
1970 m. K., 1973.
6 Martynaitis M. Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institutas. V., 1979.
7 Vilniaus universiteto istorija. 1803-1940. V., 1977.
5
vaizdas, atskirų sričių specialistai - filologai, istorikai, filosofai, teisininkai,
ekonomistai, matematikai, medikai, technikai ir kiti pirmą kartą bendrais
bruožais apibūdino pagrindinių mokslo šąloį plėtrą Lietuvos universitete. Ta
pačia Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejaus proga užsienio lietuviai
išleido darbą, išimtinai skirtą Lietuvos universiteto 50-mečiui paminėti1
Lietuvos universiteto ir Žemės ūkio akademijos 70-mečiams paminėti1 2
pastaruoju metu išėjo straipsnių rinkiniai.
Šie kolektyviniai veikalai buvo parašyti pasitinkant aukštųjų mokyklų
jubiliejus, ir tai turėjo įtakos jų pobūdžiui. Nušviečiant kai kuriuos
klausimus, nebuvo išvengta aprašinėjimo, paviršutiniškumo ir nekonkre
tumo, ne visi prieinami šaltiniai buvo panaudoti, kartais remtasi vien tik
pačių aukštųjų mokyklų išleistomis apyskaitomis. Jose galima rasti istorijos
mokslui vertingų duomenų, bet vis dėlto tai tėra teigiamas savo veiklos
vertinimas. Toks vienpusiškas vertinimas ypač būdingas pastarojo meto
jubiliejinei literatūrai, kai buvę sunkumai, trūkumai dažnai nutylimi, o
rašoma vien tik apie gerus dalykus. Net nuolatinis tuo metu galiojusių
įstatymų laužymas ir nelegali veikla traktuojami kaip "didelio atsparumo ir
gajumo" pasireiškimas3. Jei sovietmečiu dėl viešpataujančios politinės
cenzūros ir ideologinio diktato galima buvo rašyti tik apie kairiąsias studentų
organizacijas, tai dabar, atsikračius to diktato, lyg užpildant anksčiau
susidariusias spragas, rašoma tik apie katalikiškąsias ir nė žodžio apie kitas,
tartum jos nebūtų egzistavusios4; vieniems fakultetams (Teologijos-
filosofijos) rinkinyje skiriami du straipsniai, o kitiems (Humanitarinių
mokslų, Matematikos-gamtos) - nė vieno.
Atskirą istorinės literatūros grupę sudaro monografijos, skirtos to meto
žinomų mokslininkų bei Lietuvos aukštųjų mokyklų darbuotojų gyvenimui
bei veiklai nušviesti. Tarp jų knygos apie tokius lietuvių mokslininkus kaip
V. Lašas, T. Ivanauskas, P. Šivickis, P. Mažylis, A. Purenąs, V. Kuzma,
1 Lietuvos universitetas 1579-1803-1922. Chikago, 1972.
2 Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvių katalikų mokslo akademijos 70-
metis. K., 1993; Lietuvos žemės ūkio akademija. 1924-1994. V., 1994.
3 Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvių katalikų mokslo akademijos 70-
metis. K., 1994. P. 161.
4 Ten pat. P. 223-230.
6
J. Krikščiūnas, Z. Žemaitis, J. Kupčinskas, P. Jodelė, V. Ruokis, V.
Čepinskis1.
Labai vertingos yra memuarinio pobūdžio to meto aukštosios mokyklos
organizatorių ir vadovų prof. V. Lašo ir Z. Žemaičio publikacijos1 2. Nors
kartais autorių pateiktus duomenis reikia patikslinti pagal archyvinius
dokumentus, bet šių publikacijų didžiulė vertė yra ta, kad jose išdėstyta gana
išsami medžiaga apie aukštosios mokyklos kūrimąsi, jo sunkumus; ir moks
linėje literatūroje atsirado daug tokių istorinių faktų, kurie buvo žinomi tik
patiems aukštosios mokyklos organizatoriams.
Pastaruoju metu susidarius palankioms sąlygoms, be ideologinio ar
kitokio spaudimo tyrinėjant istorinę praeitį, šiame darbe siekiama visapu
siškai ir objektyviai atskleisti aukštojo mokslo kūrimąsi ir plėtrą tarpukario
Lietuvoje. Į aukštųjų mokyklų gyvenimą ir veiklą mėginta pažiūrėti ne tik
tuometinių veikėjų akimis, bet ir iš šalies, remiantis visais mums prieinamais,
pirmiausiai archyviniais, šaltiniais, palyginti juos tarpusavyje ir kritiškai
įvertinti. Darbe norėta parodyti, kaip buvo, o ne kaip norėtųsi, kad būtų
buvę.
Darbas skirtas plačiam skaitytojų būriui - Lietuvos aukštųjų mokyklų
dėstytojams, studentams, inteligentijai, visiems besidomintiems lietuvių tau
tos kultūros, švietimo ir mokslo istorija.
1 Akademikas Vladas Lašas. V., 1980; Tadas Ivanauskas. V., 1976;
Akademikas Pranciškus Šivickis. V., 1980; Kuzminskis V, Vaitkevičius K,
Žukauskas J., Pranas Mažylis. V., 1970; Antanas Purenąs. K., 1971; Šiurkus
T., Vladas Kuzma. V., 1967; Akademikas Jonas Krikščiūnas. V., 1979;
Zigmas Žemaitis. V., 1979; Profesorius Juozas Kupčinskas. V., 1983; Pranas
Jodelė. K., 1971; Danilevičius V, Motuzas A. Profesorius Viktoras Ruokis.
V., 1982; Mačionis Z., Čepinskis J. Profesorius Vincas Čepinskis. V., 1992.
2 Aukštosios mokyklos kūrimasis ir vystymasis Kaune. V., 1967.
7
I. OBJEKTYVI BŪTINYBĖ RENGTI
KVALIFIKUOTUS SPECIALISTUS IR
INTELIGENTŲ PASTANGOS ĮSTEIGTI
AUKŠTĄJĄ MOKYKLĄ LIETUVOJE
XIX a. pirmojoje pusėje Rusijos carizmas nutraukė Lietuvoje aukštojo
mokslo, kuris čia turėjo senas, viduramžius siekusias tradicijas, plėtrą.
1832 m. uždarius Vilniaus universitetą, beveik visą amžių Lietuvoje nebuvo
aukštojo mokslo židinio. Netrukus, 1842 m., iš Vilniaus į Peterburgą buvo
perkelta ir Dvasinė akademija, nors ji ir toliau iš tikrųjų tenkino vien
Lietuvos katalikų bažnyčios poreikius, rengdama jai dvasininkus. Todėl
lietuviams liko beveik vienintelis kelias į aukštąjį mokslą - per religinę
mokymo sistemą. Būtent šituo keliu į lietuvių kultūrą atėjo literatūros
klasikai M. Valančius, A. Baranauskas, J. Mačiulis-Maironis, V. Mykolaitis-
Putinas, taip pat A. Dambrauskas-Jakštas, kalbininkas K. Jaunius ir kiti.
Dalis Lietuvos jaunimo baigė carinės Rusijos pasaulietines aukštąsias
mokyklas. Tačiau jie, priešingai negu Peterburgo dvasinės akademijos
auklėtiniai, buvo priverstinai atitrūkę nuo gimtojo krašto reikalų, nes baigus
mokslus dirbti Lietuvoje jiems buvo draudžiama. Gyvendami įvairiose
Rusijos vietovėse, šie lietuviai inteligentai negalėjo turėti didesnės įtakos
Lietuvos visuomeniniam bei kultūriniam gyvenimui.
Feodalizmo epochoje nedidelis išsimokslinusių žmonių skaičius tenkino
valdančiuosius sluoksnius ir su tuo buvo taikstomasi. Spartus kapitalizmo
vystymasis Rusijoje po baudžiavos panaikinimo padėtį pakeitė iš pagrindų,
kadangi reikėjo vis daugiau inteligentijos. Lietuva nebuvo išimtis. Vystantis
kapitalizmui bei netrukus prasidėjus nacionaliniam išsivaduojamajam judėji
mui, atsirado poreikis turėti savo tautinę aukštąją mokyklą. Jos nebuvimas
greta kitų priežasčių stabdė tolesnį krašto vystymąsi, neišvengiamai vedė prie
lietuvių tautos kultūrinio atsilikimo. Suprasdami tai, pažangieji lietuvių
tautos atstovai jau XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje vis atkakliau ėmė
kalbėti apie Vilniaus universiteto atkūrimą. Tačiau carinio despotizmo
sąlygomis tai nedavė jokių rezultatų. Norint sėkmingai įgyvendinti šį
uždavinį, buvo būtinos revoliucinės permainos visų Rusijos tautų, tarp jų ir
lietuvių, gyvenime. Tiktai subyrėjus Rusijos imperijai, kai buvusios carizmo
pavergtos tautos pradėjo kurti savarankiškas nacionalines valstybes, aukšto
sios mokyklos atkūrimas Lietuvoje tapo realiai įgyvendinamas.
8
Išsilavinimas apskritai, o aukštasis, kaip svarbiausia žmogaus dvasinės
veiklos sritis, ypač, turi lemiamos reikšmės žmonijos vystymuisi. Aukštojo
mokslo vieta ir reikšmė visada priklausė nuo visuomenės išsivystymo lygio.
Viduramžiais aukštasis mokslas buvo skirtas nedidelei visuomenės daliai,
senieji universitetai rengė ne tokius specialistus, kokie yra rengiami šiandien.
Aukštųjų mokyklų dėstytojai savo auklėtiniams perduodavo visą mokslinį
išmanymą, kokį tik buvo sukaupę, o tų žinių pritaikymą praktikoje nulem
davo pats gyvenimas. Todėl viduramžiais "praktiškaisiais" mokslais buvo
tiktai teologija, teisė ir medicina. Juos studijuodavo baigusieji filosofijos
fakultetą.
Aukštojo mokslo reikšmė ir vieta kapitalizmo epochoje pasikeitė iš
pagrindų. Dabar gyvenimas iškėlė uždavinį patenkinti visuomenės poreikius
visose žmonių veiklos srityse ir visų pirma materialinės gamybos sferoje.
Mokslas tapo tiesiogine gamybos plėtojimo ir kartu praturtėjimo priemone,
o gamtos mokslams, kurie viduramžiais beveik nesivystė, buvo teikiama
pirmenybė. Pasikeitė ir aukštosios mokyklos klausytojai. Viduramžiais joje
turėjo teisę mokytis tiktai kilmingųjų visuomenės luomų vaikai, o kapita
lizmo sąlygomis galėjo mokytis visi piliečiai, kurie turėjo pinigų. Tačiau
aukštasis mokslas buvo labai brangus, ir jo siekti galėjo tik pasiturinčiųjų
visuomenės sluoksnių vaikai. Daugumai šalies gyventojų aukštasis mokslas
buvo neprieinamas, nes jie neturėjo tiek lėšų, kad galėtų užmokėti už mokslą
ir išlaikyti savo vaikus aukštojoje mokykloje.
Lietuvių tautai, pradėjusiai savarankišką gyvenimą po carinės Rusijos
imperijos žlugimo, turėti savo nacionalinę aukštąją mokyklą tapo būtina, ir
tai skatino visų pirma besivystančio krašto politiniai, socialiniai, ekonominiai
bei kultūriniai poreikiai.
Aukštoji mokykla buvo reikalinga visiems Lietuvos visuomenės sluoks
niams. Jos būtinumą nulėmė visų pirma pati kapitalizmo vystymosi eiga,
šaliai reikėjo vis daugiau inteligentijos. Antra vertus, nacionalinės aukštosios
mokyklos sukūrimo problema tapo labai aktuali pradėjus kurti savarankišką
Lietuvos valstybę. Nė viena politinė partija civilizuotoje visuomenėje negali
sėkmingai valdyti šalies, neįdiegusi mokslo laimėjimų ir nesukūrusi visų
liaudies švietimo pakopų. Šiuo požiūriu ypač buvo reikalinga aukštoji
mokykla, be kurios valdančioji partija negali sukurti savojo "smegenų tresto".
Savarankiškai Lietuvos valstybei buvo būtina organizuoti valdymo
aparatą, plėtoti ekonomiką, švietimą, kultūrą, sveikatos apsaugą, dvasinį
visuomenės gyvenimą. Tam reikėjo daug kvalifikuotų specialistų, kurių tuo
metu, ypač įgijusių aukštąjį išsilavinimą, buvo labai mažai. Dėl Rusijos
9
carizmo vykdytos nacionalinės priespaudos politikos, kai savos aukštosios
mokyklos nebuvo beveik ištisą amžių, ir kitų priežasčių kraštas kultūriniu
požiūriu buvo atsilikęs. Oficialaus pirmojo visuotinio gyventojų surašymo
1923 m. duomenimis, neraštingi gyventojai nuo 10 metų amžiaus sudarė 32,6
proc., mažaraščiai - 25,18 proc. visų Lietuvos gyventojų1. Panaši padėtis buvo
ir kaimyninėje Lenkijoje, kuri tuo metu pagal beraščių ir mažaraščių
gyventojų skaičių užėmė vieną pirmųjų vietų Europoje. 1921 m. beraščiai
sudarė 33 proc. visų Lenkijos gyventojų1 2.
Raštingų Lietuvos gyventojų (10 metų ir vyresnių) 1923 m. buvo 42,18
proc. visų krašto gyventojų3 4. Deja, pirmojo visuotinio gyventojų surašymo
duomenys nerodo raštingų gyventojų išsilavinimo lygio. Mums nepavyko
bent apytiksliai nustatyti tuo metu Lietuvoje įgijusių aukštąjį išsilavinimą
žmonių skaičiaus. Kauno komercijos mokyklos direktoriaus Z. Žemaičio
surinktais duomenimis, 1919 m. pabaigoje Lietuvoje buvo tiktai 300 moky
tojų, įgijusių aukštąjį išsilavinimą, t.y. 10 kartų mažiau negu jų reikėjo .
Švietimo ministerijos turimais duomenimis, 1921 m. Lietuvoje tik 5 žmonės
buvo baigę aukštuosius gamtos mokslus. Tiek pat buvo ir agronomų5.
Visos šios aplinkybės nulėmė objektyvų būtinumą įsteigti Lietuvoje
aukštąją mokyklą.
1. Pastangos atkurti Vilniaus universitetą
Pirmieji mėginimai įsteigti nacionalinę aukštąją mokyklą Lietuvoje buvo
susiję su Lietuvos Valstybės Tarybos ir Sovietų valdžios pastangomis 1918-
1919 m. atkurti Vilniaus universitetą.
Lietuvos Valstybės Tarybai 1918 m. lapkričio mėn. pradžioje suformavus
pirmąjį Ministrų kabinetą (jo pirmasis posėdis įvyko 1918 m. lapkričio 11 d.),
švietimo ministro pareigas ėjo J. Yčas, švietimo ministro patarėju dirbo M.
Biržiška, aukštųjų mokyklų skyriaus vedėju nuo 1918 m. lapkričio 18 d. buvo
paskirtas V. Čepinskis. Bendradarbiaudami su J. Basanavičiaus vadovau
1 Lietuvos gyventojai. Pirmojo 1923 m. rugsėjo 17 d. visuotinio gyventojų
surašymo duomenys. K., 1923. P. 95.
2 История Польши. M., 1958. T. 3. C. 458.
3 Lietuvos gyventojai.... P. 95.
4 Aukštosios mokyklos kūrimasis ir vystymasis Kaune. V., 1967. P. 36.
5 Steigiamojo seimo darbai. 1921.147 posėdis. P. 3.
10
