Table Of ContentD E J A V O Ž E M Ė
I R
Ž M O N Ė S
UTENOS APYLINKIŲ
PARTIZANŲ IR RĖMĖJŲ
A T S I M I N I M A I
PARENGĖ BALYS JUODZEVIČIUS
2004
UDK 947.45.08
De-123
NUOTRAUKOS UTENOS KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS
VIRŠELIS - V. NAVIKIENĖS
TEKSTĄ SURINKO M. SKAISGIRIENĖ
ISBN 9955 - 626-18-6
Turinys
Sudarytojo žodis.................................................................................................................. 5
Gediminas Puslys. Mylėt tave žadėjom............................................................................... 7
Archyvo medžiaga. Pasipriešinimo organizacijų naikinimas............................49
Archyvo medžiaga. Vytauto Pakšto kvota....................................................... 56
Angelė Silickienė. Šarūno rinktinės vadas Vladas
Algirdas Mikulėnas .......................................................................................... 63
Archyvo medžiaga ...........................................................................................65
Pranas Vitkus. Ieškodami ginklų, pakliuvome į spąstus...................................................70
Paulina Vijeikytė. Mano sunkaus gyvenimo istorija........................................................74
Eugenija Puodžiukaitė-Gylienė. Buvau partizanų pamergė............................................76
Adelė Žlėjaįtė. Vyrai žuvo. Man išmušė akį......................................................................79
Anelė Žlėjaitė-Kibickienė. Surado bunkerį...................................................................... 84
Kazys Gineitis. Sunkūs pokario metai...............................................................................85
Jurgis Obelevičius. Skundikas .........................................................................................95
Archyvo medžiaga. Čekistų pinklės.................................................................95
Iš Birutės Jasudytės atsiminimų.......................................................................104
Ona Mikulėnaitė. Už partizanų slėpimą - lageris........................................................... 114
Veronika Petrėnienė. Namie ir lageriuos....................................................................... 117
Antanas Kazakevičius. Jonas Abukauskas.
Lageriuos prabuvom po 25 metus.................................................................. 128
Archyvo medžiaga. Mano savarankiškas parodymas..................................... 141
3
Leonas Tursa. Apie save ir Gedimino rinktinę............................................................... 144
Juozas Gudelis. Kaip žuvo Jonas Merkys....................................................................... 153
Zosė Knyvienė. Užmigdė ir išsivežė............................................................................... 155
Juozas Juodvalkis. Ir Poleknišky neramu buvo.............................................................. 158
Valė Pošienė. Ištekėjau už partizano............................................................................... 162
Stasė Vedrickaitė. Kaip mus sukišo į lagerius................................................................ 168
Jadvyga Petkevičiūtė. Jokių banditų nebuvo.................................................................. 178
Eugenija Norkūnaitė. Buvau ryšininkė.......................................................................... 187
Valentinas Miškinis. Juknėnų istorijos........................................................................... 193
Bronius Paukštė. Kaip davatkiną Buiką nuginklavom...................................................203
Alfonsas Daunys. Kaip Daunys tapo Šriubu, o paskui Dagiu.........................................205
Bronius Trinkūnas. Apylinkės partizanai.......................................................................209
Angelė Tylaitė-Zizienė. Dejavo mūsų žemė...................................................................213
Archyvo medžiaga......................................................................................... 250
Pranas Švilpa.
Archyvo medžiaga.......................................................................................... 254
Antanas Druskis. Pakalnių ir Labanoro miškuose..........................................................260
Juozas Zaranka. Iki mirties - pusė metro.......................................................................262
Emilija Tumėnienė. Skrebukų gudrybės.........................................................................267
Jonas Kairys. Neramios dienos........................................................................................271
Antanas Kairys. Partizanų užeiga...................................................................................276
4
Išleidus trumpą Utenos rajono žuvusių partizanų ir politinių kali
nių žinyną „LAISVĖS KAINA“ (Utena, 2003 m.), galbūt kai kam
pasirodė keista, kad taip mažai apie minimus žmones parašyta. Gali
me pasakyti, kad apie daugumą minimų žmonių buvo galima para
šyti daug daugiau, bet to neleido knygos apimtis, lėšos. Pagaliau ži
nyno kita paskirtis.
Daug įdomių Utenos krašto istorijų dar saugoma muziejaus au
diokasetėse, atsiminimų aplankuose, kartotekose. Šį tą mėginame pa
teikti jau šioje atsiminimų knygoje. O gal ji bus ne paskutinė?
Šioje knygoje plačiau nušviestas pasipriešinimo organizacijų kū
rimasis ir jų veikla (G.Puslio atsiminimai), patriotinės kaimo žmo
nių nuotaikos ir pagalba partizanams (A.Tylaitės, E.Norkūnaitės at
siminimai). Įdomūs srities partizanų vado Jono Kimšto ryšininkės
V.Petrėnienės, partizano žmonos Valės Pošienės, mokytojos B. Ja
sudytės sudėtingų ir tragiškų pokario metų pasakojimai. Nors dau
gelį įvykių pasakotojai prisimena praėjus 50 ar daugiau metų, bet jie
taip įsirėžę į atmintį, kad kartais prisimenamos net tikslios datos.
Vienas kitas netikslumas mėginta pataisyti, remiantis Lietuvos ypa
tingojo archyvo ar kitais duomenimis. Kad skaitytojas susidarytų tik
resnį pokario įvykių vaizdą, įdėta kiek ir archyvinės medžiagos, iš
kurios matyti, kaip okupantai nekentė mūsų laisvės kovotojų, kaip
juos persekiojo ir šmeižė. Skaitytojas neturėtų supykti, kad čekistų
dokumentuose partizanai vadinami banditais, o partizanų būriai -
bandomis. Tai okupanto kalba.
Kai kam gal atrodys, kad ir atsiminimuose minimi įvykiai nu
šviesti kiek kitaip, bet juk ir tą patį įvykį kiekvienas vis kitaip pama
to ir aiškina. Manyčiau, kad atsiminimų autoriams dėl to labai prie
kaištauti neverta: šiais laikais klaidas galima pataisyti, savo nuomo
nę išdėstyti tiek žodžiu, tiek raštu, paliekant teisę kitam turėti savo
nuomonę.
Čia pateikiami atsiminimai beveik netaisyti: norėta išsaugoti pa
sakotojo stilių, kalbos savitumą. Tik vienur kitur ilgesnis pasakoji
mas sukapotas atskirais epizodais, pridedant atitinkamas antraštes.
Gal kas tuos atsiminimus būtų atmiešęs savo išmone, papildęs
tam tikrais vaizdais, pagyvinęs dialogais, intriga ar kitomis literatū
rinėmis gudrybėmis, bet tada būtų jau nebe prisiminimai, o kokio
autoriaus ar leidėjo kūryba.
Knygos išleidimas reikalauja nemažų lėšų. Ir ši knyga nebūtų pa
sirodžiusi be šių žmonių paramos. Tad nuoširdžiai dėkoju: Čarnec-
kienei Veronikai - Kaunas, Dijokui Rimantui - Utena, Eimučiui Sta
siui - Utena, Juknevičiui Napaliui - Kanada, Kelevišiui Raimundui -
Utena, Maželiui Vytautui - JAV, Mikulėnui Romualdui - Tauragnai,
Palskienei Janinai - Utena, Preikšai Kazimierui - Utena, Paškevičiū
tei Stefai - Panevėžys, Ryliškytei Marytei - Utena, Šimonėliui Va
lentinui - Sirutėnai, Tuskeniui Kaziui - Utena, Vaiginiui Sauliui -
Utena, Žemaitienei Marijai - JAV, Žilienei Jadvygai - Vilnius.
Džiaugiuosi, kad atsiminimų spausdinimu ypač rūpinosi Utenos
kraštotyros muziejaus muziejininkė Milda Skaisgirienė, visus teks
tus surinkusi kompiuteriu.
Tiek už moralinį palaikymą, tiek už materialinę paramą visiems
visiems nuoširdus ačiū.
2004
Balys Juodzevičius
6
MYLĖT TAVE ŽADĖJOM.
Jaunų dienų nekasdieniškos istorijos
Pasakoja PUSLYS Gediminas, Kazio,
g. 1923 m., gyv. Utenoje
Prisiminė vieno amžininko rašyti žodžiai: „pa
čios nuostabiausios tai vaikystės ir ankstyvosios
jaunystės dienos“. Nuostabios jos ne vien vai
kišku nerūpestingumu, bet ir giliu tragizmu, mū
sų jaunus pečius užgriuvusiu. Nostalgija, kažko
negrįžtamai išėjusio ilgesys, subtiliai susišaukia
su šia diena. Senatvė jau nebesibeldžia. Jinai ša
lia mūsų, jinai mumyse, ir tų dienų vaizdai ne
tik sapnuose sugrįžta. Būna valandų, būna die
nų, kada dabartis nejučiom ištirpsta, besiartinanti Gediminas Puslys
rytdiena stabteli, palaukia, ir lieki vienas su sa tremtyje Uchtoje 1956 m.
va praeitimi: grįžti į seniai sugyventas dienas,
tarytum eini į pasimatymą su savo jaunyste, su gyvais ir mirusiais. Toli
mon praeitin nugrimzdusius gyvenimo fragmentus per mirksnį atkarto
ja. Didi žmogaus galia, ir jos visa apimtimi niekada nesuvoksime. Ran
kose gimnazijos laikų nuotraukos. Jauni veidai, dar neraukšlėti, dar var
go, kančios ir mirties ženklu nepaženklinti. Žvelgiu į vieną iš tų vaikinų
Vytautą Pakštą. Liūdna, graudu, ir akys drėgsta. Mūsų miesto pakrašty
gelžkeliukas rangėsi. Jį „siauruku“ vadinom. Balta stotelė ir alyvos visu
perono pakraščiu. Gražu birželiuos būdavo - jos mėlynai mėlynai pra
žysta. Saulėtą vasaros rytą po peroną gelžkeliečiai vaikštinėja, stoviniuoja.
Vienas su pypke dantyse, amžinai užgesusia, kitas raudona kepure. Tai
mudviejų tėvai, stoties viršininkas ir budėtojas. Alasas, šurmulys. Sto
ties kieme - aikštelėje žvengia kumelaitės, įkinkytos į lineikas. Utenos
„taksi“ ir „taksistai“ - miesto žydeliai Šepšelis ir Zalmanas. Visi laukia
keleivinio iš Panevėžio. Anoj pusėj plento, iš posūkio išlenda traukiniu
kas, pavargęs, daug valandų riedėjęs. Sunku jam - visas penkias valan
das iš Panevėžio (90 km) sugaišdavo, riedėdavo. Kartais Antakalnio įkal
nės vienas neįveikia, išlipę keleiviai pečiais, rankomis padeda. Ties van
dens bokštu dar kartą surypuoja ir palengva, vos krutėdamas, iki stotelės
7
atsirita, visai išsikvėpęs, sustoja. Iš vagonėlių pasipila keleiviai. Iš su
tinkančių patys aktyviausi, smarkiausi „taksistai“. Dauguma išlipusių kra
tosi jų paslaugų. Visi litą, kietai delnuos suspaudę, laiko, be būtino rei
kalo neišleidžia. Jei pasitaiko keleivis, pirkiniais apsikrovęs, tuoj pat Šep
šelis ir Zalmanas prisistato. Vienas iš dešinės, kitas iš kairės, vienas la
gaminą, kitas kokį ryšulį į save tempia. Susistumdo, žydiškai barasi, vie
nas kitam špygas, visokias „mišuginas“ kaišo. Laimei, atsiranda dar vie
nas, „taksisto“ beieškantis. Abu patenkinti, neša lagaminus, ryšulius, ke
leivį lineikon sodina ir, botagkočiais mojuodami, brukavota stoties gat
ve nudarda. Gelžkelio stotyje dar vienas žydelis - Joselis Margalis -
dažnai buvodavo. Žydai pirkliai vagonais į Panevėžį siųsdavo linus, me
dieną, odas. Margalis pirkliams surašydavo prekių siuntimo važtaraš
čius, apmokėdavo už prekių pervežimą. Neblogai jis mokėjo lietuvių kal
bą, buvo inteligentiškas, mandagus, žydiškai paslaugus. Ir mums, vai
kams, buvo geras, kišenėj surasdavo kokį saldainį, riešutų. Labai lauk
davom žydiškų Velykų. Margalis atnešdavo tėvams po didelį ryšulį „ma
cų“ (tai prėski, nerauginti kvietiniai paplotėliai) ir po butelį velykinio
midaus. Didelę „macų“ dalį mes sugrauždavom. Labai jau skanūs būda
vo. Po dešimtmečio mudu su Margalio sūnumi Chaimu kartu gimnazijo
je mokėmės. Chaimas buvo labai draugiškas, savas, gerai mokėsi. Abu
su tėvu Rasėje ilsisi. Taip ir augom miniatiūrinio garvežiuko ūkavimų
liūliuojami, kaip ir visi to meto vaikai.
Vasarą geležinkelio šlaituose sirpdavo žemuogės, upelyje, ten už pir
ties, kilbukai tuntais smėlėtą dugną nuklodavo, o žydų kapinėse augo
pušys aukštos, lieknos, viliote viliodavo viršūnėse varnų sukrauti lizdai
ir didžiausiu skanėstu buvo cukrumi pabarstyta duonos riekė. Septintą
pavasarį sulaukus, pradinė mokykla Aušros gatvėje priešais dabartinę
meriją. Pirmasis mokytojas Feliksas Sedelskis. Pirmasis visada atminty
je palieka. Po daugelio metų likimas mane vėl suvedė su pirmuoju mo
kytoju. 1950 metais susitikome tolimoj šiaurėj, vienoj Intos lagerių ligo
ninėje. Abu išbadėję, išsekinti. Girdėjau, kad ir jis ištvėrė, sulaukė, grį
žo. Vėliau gimnazija. Balcevičiaus dvaro rūmai. Parkas. Čia, kaip pero
ne, alyvos, alyvos. Tėvai, seneliai daug kur jas sodino, mėgo jų žydėji
mą. Ne vien alyvos - ir kaštonai. Ištisa alėja. Birželyje jų žiedai, ne žie
dai - nuostabūs sietynai. Žemiau, šalia upelio, sodas. Obelys, kriaušės,
trešnės. Dauguma jų metuotos, bet dar derėdavo, rudeniop šakos linkda
vo. Gimnazija išnuomodavo sodą žydams, vertelgoms. Rudenį prinokę
antaniniai mus, penkiolikamečius, kviesdavo, gundydavo ir jokie gurvi
8
